Amerikiečių dar penktojo dešimtmečio pradžioje išrastas juodojo kriminalinio kino (film noir) modelis pasirodė esąs toks įtaigus ir gajus, kad kinematografininkai nuolat prie jo sugrįžta.

Ypač šį stilių pamėgo kriminalinių filmų kūrėjai. Ne tradicinių Agathos Christie tipo siužetų mėgėjai, o norintys kurti smurto ir prievartos, taip pat psichologinių manipuliacijų kupinus pasakojimus apie tamsiąją (nebūtinai tik naktinę) šiuolaikinio pasaulio pusę, kurioje tarpsta pagrindiniai šiuolaikinės realybės nusikaltimai – korupcija, rasizmas, narkotikai, mafija ir pan.

Dabar tokia stilistika vis dažniau braunasi ir į kino komiksus, kurie nustoja buvę vien pasakomis apie fantastinius personažus, veikiančius dirbtinėje aplinkoje. Nesenas „Džokeris“ įrodė, kad riba tarp fantastikos ir realybės niekada nebuvo tokia trapi, kaip dabar. Labai galimas daiktas, kad „Džokeris“ ar šiais metais stratavęs „Betmanas” jums patiko, nes buvote susižavėję elementais, kurie superherojų filmuose yra tokie reti ir paimti būtent iš film noir žanro.

10. „KOMEDIJOS KARALIUS“ (The King of Comedy, 1982)

Iki „Komedijos karaliaus“ režisierius Martinas Scorsese ir aktorius Robertas De Niro jau buvo sukūrę keturis filmus – kriminalinius trilerius „Bjaurios gatvės“ (1973 m.) ir „Taksistas“ (1976 m.), miuziklą „Niujorkas, Niujorkas“ (1977 m.) ir biografinę dramą apie realų JAV boksininką Džeiką Lamotą („Įsiutęs bulius“, 1979 m.).

Penktasis jų bendras darbas yra komedija. Tada kritikai jau buvo įpratę šį kūrybingą duetą vadinti darniai dirbančiu tandemu. O kai kas (pabrėždami, kad abu jie yra italų kilmės amerikiečiai) sakė, kad jiedu puikiai dera kartu kaip itališki spagečiai su pomidorų padažu.

Iš tikrųjų gi Martinas Scorsese ir Robertas De Niro gyvenime nėra tokie jau panašūs, skirtingi ir jų temperamentai, bet jiedu puikiai vienas kitą papildo. Kaip beveik penkis dešimtmečius drauge kūrę filmus italų kino režisieriai broliai Paolo ir Vittorio Taviani, kurie į klausimus, kaip jiedu pasidalija pareigas filmavimo aikštelėje, dažniausiai atsakydavo tuo pačiu kalambūru: „Mes kaip kava su pienu – pabandykite suprasti, kur yra riba tarp kavos ir pieno“.

Komedijos karaliaus“ buvo pirmoji Martino Scorsese‘s komedija. Robertui De Niro su šiuo žanru jau teko susidurti ir anksčiau.

Komedijos karaliaus“ scenarijų parašė populiaraus žurnalo „Newsweek“ kino kritikas Paulas D. Zimmermanas. Pradžioje jis šį scenarijų vystė drauge su režisieriumi Milošu Formanu, bet kai šis projekto atsisakė, scenarijus buvo pasiūlytas Martinui Scorsese‘i. Šis atsakė, kad plėtoją naujos komedijos siužetą su kitu scenaristu. Galiausiai Robertas De Niro, perskaitęs Paulo D. Zimmermano darbą buvo taip jo sužavėtas, kad scenarijų nusipirko ir palaukė patogaus momento jį realizuoti.

Komedijos karaliaus“ – tai istorija apie niekada nenusimenantį nevykėlį aktorių Rupertą Papkiną (jį Robertas De Niro ir suvaidino), kuris įsitikinęs, kad yra genialus humoristas, tik kažkodėl niekas šio jo talento nenori pripažinti. Amžinas optimistas, jis ir dabar tiki, kad jo laukia nuostabi humoristinių šou vedėjo karjera. Reikia tik kartelį pasirodyti publikai, ir tada jo skrydžio į šlovę niekas negalės sustabdyti.

Pradžioje Rupertas įkyri populiaraus „Vakaro šou“ vedėjui Džefriui Lengfordui (jį suvaidino legendinis senų gerų laikų JAV kino komikas Jerry Lewisas), bet šis nenori su arogantiška menkysta prasidėti. Tada Rupertas nusprendžia pats imtis iniciatyvos ir ryžtasi rizikingam žingsniui.

Robertas De Niro ir anksčiau vaidino idėjos fiks apsėstus personažus – karą prostitucijos verslo organizatoriams paskelbusį Vietnamo karo veteraną („Taksistas“), perfekcionistu norintį tapti džiazo muzikantą („Niujorkas, Niujorkas“), ringo karaliumi tapusį JAV boksininką („Įsiutęs bulius“).

Rupertas Papkinas taip pat žino savo gyvenimo tikslą ir dėl jo pasiryžęs kalnus nuversti. Tik dar nesupranta, kad jo svajonėje yra milžiniškas atotrūkis tarp ambicijų ir amunicijos.

Martinui Scorsese‘i šis projektas taip pat buvo nelengvas. Vėliau režisierius aiškino, kad buvo priverstas kuo greičiau pradėti filmavimo darbus, nes artinosi Holivudo profsąjungų paskelbtas streikas, be to režisierius sakėsi tada stipriai negalavęs.

Kaip ten bebūtų, „Komedijos karalius“ nelaikomas didele sėkme. Ir finansine prasme projektas žlugo. Kainavusi apie 20 mln. dolerių komedija sugebėjo uždirbti tik dešimtąją biudžeto dalį.

Bet 1990-aisiais JAV kino kritikai „Komedijos karalių“ įtraukė į geriausių dešimtmečio filmų dvidešimtuką. 

Zodiac

9. „ZODIAKAS“ (Zodiac, 2007)

Praėjo daugiau nei pusšimtis metų nuo tada, kai „Zodiako žudikas“ sėjo baimę Kalifornijos valstijoje, tikrai nužudydamas bent penkis žmones, nors jam priskiriamos dar 37 žmogžudystės. Apie tai pasakojantis Davido Fincherio „Zodiakas“ taip pat primena šią ne iš piršto išlaužtą istoriją, o tikrais įvykiais paremtą ilgai trukusio košmaro studiją. Ši amerikietiška psichozė prasidėjo 1968 – ųjų gruodžio dvidešimtosios naktį, kai Zodiaku pasivadinęs maniakas nužudė pirmąsias aukas.

Antrą kartą dviguba žmogžudystė sukrėtė to paties miestelio gyventojus po pusmečio, Nepriklausomybės dienai baigiantis. Per šį pusmetį policijai nepavyko pasistūmėti nė per žingsnį. Akivaizdu buvo tik tai, kad maniakas aptemdė amerikiečiams dvi šventines progas – prezidento Niksono inauguraciją ir astronauto Neilo Armstrongo išsilaipinimą Mėnulyje.

Vėliau žudikas pats pradėjo aktyviai padėti policijai, skambindamas po kiekvieno naujo nusikaltimo ir siusdamas užšifruotas kriptogramas. Tačiau net ir šie koziriai nepadėjo sugauti įžūlų nusikaltėlį, ilgai žaidusi su policija „Katės ir pelės“ žaidimą. Viename paskutinių pranešimų policijai nesugaunamas maniakas, nužudęs 37 žmones, parašė: „Dabar lauksiu filmo apie save. Įdomu, kas suvaidins pagrindinį vaidmenį?“

Tai kraupi realybėje nutikusi istorija apie tai kaip detektyvas narplioja tikro Mįsliaus šaradas.

8.KLIUTAS“ (Klute, 1971)

Istorikai teigia, kad septintojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusi režisieriaus Arthuro Penno retro kriminalinė drama „Boni ir Klaidas“ (1967 m.) yra ne tik vadinamojo „Naujo Holivudo“ atspirties taškas, bet ir filmas, įteisinęs naują, gerokai žiauresnį, smurto vaizdavimo ekrane kanoną.

Tada iš tikrųjų tarsi iš gausybės rago pasipylė vienas už kitą žiauresni kriminaliniai filmai, šokiravę ne tik anksčiau neregėtais, net estetizuotais, prievartos vaizdais („Purvinasis Haris“, „Krikštatėvis“), bet ir ultramoderniu dinamišku montažu gaudynių scenose („Bulitas“, „Prancūzų ryšininkas“).

Padaugėjo ir filmų apie naujas kriminalinio verslo formas ir su juo susijusius aukščiausio rango pareigūnus (nuo policijos šulų iki įtakingų politikų). Tokiame kontekste ir kovotojai su kriminaliniu blogiu buvo panašūs ne į teisingumo idėjų apsėstus romantikus, o greičiau į tokius pačius cinikus, kaip ir nusikaltėliai. Ir tie, ir kiti veikė tokiomis pačiomis priemonėmis, nieko bendra neturinčiomis su teisės kodekso reikalavimais. Kitaip tokiame pasaulyje išlikti tiesiog neįmanoma.

Prie tokio bendro konteksto lengvai pritapo 1971 m. sukurtas kriminalinis trileris „Kliutas“.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ apie jį rašoma: „Alano J. Pakulos klasikinis neotrileris „Kliutas“ – tai aštuntojo dešimtmečio kinematografo atsakas į atmosferą po Vietnamo karo ir „Watergate“ įvykių. Pradėdamas filmą telefono pokalbiu dėl kredito suteikimo, režisierius leidžia suprasti, kad gyvename laikotarpiu, kai visi yra sekami. Tokios atmosferos kulminaciją puikiai atspindi ir Franciso Fordo Coppolos filmas „Pokalbis“. Juosta „Kliutas“ – netradicinis detektyvinis trileris su psichologine potekste, atskleidžiančią miesto moralinį nuosmukį ir siaubingą bejėgiškumo pojūtį“.

Nedidelio miestelio privatus detektyvas Džonas Kliutas (jį vaidino jau tada išpopuliarėjęs Donaldas Sutherlandas) imasi savarankiško tyrimo po to, kai paslaptingomis aplinkybėmis pradingo jo artimas draugas Robertas Milis. Pradžioje atrodo, kad Kliutas yra tikras teisingumo riteris – bebaimis, atvirtas ir sąžiningas. Toks jis pradžioje atrodo ir vienai pagrindinių filmo veikėjų prostitutei Bri Deniels (už šį vaidmenį Holivudo maištininkė Jane Fonda buvo apdovanota Oskaru). Merginai atrodo, kad jis negali būti korumpuotas ir amoralus.

Pabaigsiu taip pat citata iš minėtos knygos: „Nepaisant paslaptingos filmo atmosferos režisierius nekankina žiūrovų laukimu: jiems filmo pradžioje aišku, kas yra žmogžudys. Dviejų pagrindinių herojų santykių dinamika prikausto dėmesį. Žiūrovai patiria malonumą stebėdami virtuozišką Fondos vaidybą, jos sugebėjimą atspindėti prieštaringą ir daugiabriauni herojės paveikslą. Pakula su vujaristiniu pasitenkinimu nufilmavo, kai Bri, apimta baimės ir netekusi išorinio blizgesio, pavirsta neigiama heroje ir pirmąkart gyvenime priversta patikėti vyru.

Pakula su savo šedevrais, tokiais kaip „Kliutas“, „Parallax View“, „Visa prezidento kariauna“, pelnytai užima garbingą vietą tarp geriausių 8-ojo ir tolesnių dešimtmečių režisierių. Jo stilius iki šiol išlieka unikalus“. 

7. „TAKSI VAIRUOTOJAS“ (Taxi Driver, 1976) 

Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas (Robertas De Niro) dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.

Martinas Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.

Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!

Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.

Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.

Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.

Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą.  Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.

Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.

„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo.

6. „JFK“ (1991)

O.Stone’as yra ne tik talentingas kino režisierius, bet ir dažnai ryškią pilietinę poziciją demonstruojantis menininkas, sugebantis apibendrinti svarbias JAV gyvenimo problemas. Jo dramos „Būrys“ (1986 m.) ir „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989 m.) grąžino į amerikiečių sąmonę jau pamirštą gėdos jausmą dėl karo Vietname.

Kontraversiška buvo šio režisieriaus sukurta biografinė drama „Niksonas“ (1995 m.), reabilitavusi amerikiečių labiausiai nemylimą prezidentą (jei ne kaip politiką, tai bent kaip žmogų), o „Pasaulio Prekybos Centras“ (2006 m.) tapo tikru monumentu 2001-ųjų metų rugsėjo vienuoliktosios teroro aukoms.

Vien šių argumentų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog šis režisierius gerai jaučia ore tvyrančias nuotaikas ir visuomet sugeba taikliai atspindėti jas savo filmuose. Nenuostabu, kad dar nesibaigus prezidento George‘o W.Busho jaunesniojo antrajai kadencijai, būtent O.Stone’as sukūrė filmą lakonišku pavadinimu „W“ (2008 m.), kuriame aktorius Joshas Brolinas nuostabiai persikūnijo į „Teksaso reindžeriu“ dažnai vadintą 43-ąjį JAV prezidentą Bušą sūnų.

O filmas „JFK“ (1991 m.) pasakoja apie 35-ąjį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Džoną Ficdžeraldą Kenedį, buvusį Baltųjų rūmų šeimininku nuo 1961 m. iki jo nužudymo 1963-ųjų lapkričio dvidešimt antrąją.

Kaip tik prezidento nužudymo aplinkybės filmo autorius labiausiai domina. Beje, ir mūsų ekranuose filmas turėjo ilgą pavadinimą „Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“.

Apie tikrąsias JAV prezidento Džono F. Kenedžio (amerikiečiai jį įpratę vadinti tiesiog JFK) nužudymo priežastis tikriausiai taip ir nesužinosime, užtai versijų apie šį nusikaltimą nors vežimu vežk. O mažiausiai žmonės tiki oficialia versija, kuri skelbia, kad 1963 metų lapkričio 22 dieną prezidentą nušovė Li Harvis Osvaldas (filme jį suvaidino dabar apie pasitraukimą iš kino vis dažniau prasitarantis Gary Oldmanas). Netiki tokiomis išvadomis ir Naujojo Orleano apygardos prokuroras Džimas Garisonas (akt. Kevinas Costneris). Jis įtaria sąmokslą ir turi, regis, nenuginčijamų įkalčių.

Filme yra ir naujų, anksčiau neakcentuotų faktų, bet visus juos stengiamasi įsprausti į generalinę versiją – nužudytas prezidentas tapo gerai organizuoto mafijozų ir politikų sąmokslo auka.

Filmas sukurtas pagal geriausius klasikinio detektyvo tradicijas – įvykių daug, pasakojimo tempas greitas, gerai žinomi faktai supinami su drąsiomis hipotezėmis, kvapą gniaužiančiais siužeto posūkiais ir neretai labai tiesmukiškomis išvadomis.

Ar po šio daugiau nei tris valandas trunkančio filmo sumažėjo baltų dėmių skandalingiausioje XX a. politinės žmogžudystės byloje? Sprendžiant iš ilgo finalinio Kevino Costnerio monologo teisme – NE. Bet versijų ir, anot Štirlico, „informacijos pamąstymui“ tikrai padaugėjo.

Tikriausiai, todėl Oliveris Stone‘as savo filmą dedikuoja jauniems – „tiems, kuriuose dar gyvas tiesos troškimas“.

P.S. filmas apdovanotas dviem Oskarais: už geriausią operatoriaus darbą (Robertas Richardsonas) ir montažą (Joe Hutshingas ir Pietro Scalia). 

5. „KINŲ KVARTALAS“ (Chinatown, 1974)

Kino istorikai „juodojo kriminalinio kino“ (film noir) pradžia linkę vadinti 1941 m. ekranuose pasirodžiusį filmą „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon), kurį pagal Dashiello Hammeto romaną susuko debiutantas režisierius Johnas Hustonas. Po daugiau nei trijų dešimtmečių režisieriaus Romano Polanskio filme „Kinų kvartalas“ Johnas Hustonas suvaidino trečią pagal svarbą personažą. Ir tai, žinoma, ne atsitiktinumas.

Rašydamas scenarijų „Kinų kvartalas“ Robertas Towne‘as stengėsi būti ištikimas film noir kanonui: ir šiame filme yra visi privalomi tokio kino elementai – privatus detektyvas, fatališka ir sukta moteris, politinės machinacijos, korumpuota policija, smurtas gatvėse ir šeimose, finale aiškėjančios ilgai slėptos paslaptys ir pesimistiška pabaiga.

Kinų kvartalo“ užuomazga taip pat tradicinė. 1937-ieji metai. Į Los Andželo privatų detektyvą, buvusį policininką Džeiką Gitesą (Jackas Nicholsonas), kuri persekioja tamsi praeitis iš jo tarnybos Kinų kvartale laikų, kreipiasi pasiturinti moteris ir prašo pasekti jos vyrą inžinierių Holisą Malrejų, dirbantį miesto vandentiekio ir energetikos tarnyboje. Sekimo motyvas banalus – žmoną įtaria vyrą neištikimybe.

Panašiai prasidėjo ir „Maltos sakalas“, ir daugelis kitų „juodųjų“ kriminalinių romanų bei filmų. Ir visada iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga užduotis išprovokuoja begalę paslapčių, netikėtų siužeto posūkių ir smurtinių mirčių.

Panašiai bus ir šį kartą. O vos įsibėgėjus siužetui ant Džeiko galvos ims kristi vienas nemalonumas po kito: bylos užsakovė pasirodys esąs fiktyvus asmuo, tikroji misis Malrej (Faye Dunaway) apkaltins patį Džeiką ir kreipsis į teismą, o vargšo inžinieriaus Malrejaus kūnas bus aptiktas apleistoje vandens tiekimo sistemoje. Ji bus svarbi ne tik kaip nusikaltimo vieta. Miestui verkiant reikalinga nauja ir kur kas galingesnė vandens aprūpinimo sistema, senoji jau nepajėgia aprūpinti Los Andželo gyventojus gėlu vandeniu, ypač varginančiu sausros periodu.

Kaip tik šioje srityje savo interesus negarbingais metodais bando realizuoti Johno Hustono personažas Nojus Krosas, išprovokavęs ne vieną pavojingą konfliktą.

Romanas Polanskis suvaidino epizodinį banditėlio vaidmenį. Titruose pavadintas „žmogumi su peiliu“ jis pernelyg smalsiam detektyvui, supratusiam, kad jis yra vedžiojamas už nosies, peiliu sužeidžia nosį, dėl ko didesnę dalį filmo Jackas Nicholsonas vaikščioja su veidą darkančiu pleistru.

Romanas Polanskis ne tik atgaivina film noir tradicijas, bet ir savotiškai su jomis polemizuoja, net atsisako scenarijų baigiančio optimistiško finalo.

Kinų kvartalas“ buvo nominuotas vienuolikai Oskarų, bet buvo apdovanotas tik scenaristas Robertas Towne‘as. Užtai po šio filmo juodųjų kriminalinių kino detektyvų ženkliai padaugėjo.

4. „PASLĖPTA“ (Caché, 2005)

Po “Smagių žaidimėlių” ir “Nežinomo kodo” (Code inconnu, 2000) austrų režisierius Michaelis Haneke vėl diagnozuoja modernaus europiečio dvasinę savijautą ir atranda dar daugiau fobijų, dėl kurių šiuolaikinės “mąstančios nendrelės” gyvenimas pavirsta niekaip nesibaigiančių stresų virtine. Kaip įprasta, dramatiški režisieriaus filmų įvykiai plėtojasi už respektabilaus fasado, paslėpto nuo pašalinių akių.

Viskas prasideda nuo vaizdajuosčių, kurias literatūros apžvalgininkas Žoržas Loranas (Danielis Auteuilis) keletą kartų randa ant savo namo slenksčio. Juose nufilmuotas pats Loranas ir jo šeimos nariai, o prie vaizdajuosčių pridėti keisti, tarsi vaiko ranka piešti šiurpūs vaizdeliai. Pamažu aiškėja seniai padarytos nuodėmės, o paranojos apimtas intelektualas priverstas tapti senų chimerų medžiotoju.

Viskas prasidėjo prieš keturis dešimtmečius, kai dar būdamas paauglys Žoržas neleido tėvams įsūnyti mažą alžyrietį, kurio tėvus policininkai nušovė taikios demonstracijos metu.

Seniai paaiškinta, kad vaikai gali būti ypatingai žiaurūs, ir dažniausiai šią savybę išryškina paprasčiausias egoizmas. Žoržas nepanoro, kad jo kaimynu vaikų kambaryje taptų svetimas berniukas, kuris be kita ko dar būtinai iš tėvų atimtų dalį vienturčiui skirtos tėvų meilės. Gudrus berniuko planas suveikė, ir Madžidas iškeliavo į vaikų namus. Jei Madžidas būtų užaugęs padorioje prancūzų šeimoje, jo gyvenimas būtų visai kitoks. Dabar gi užaugęs bemokslis alžyrietis jaučiasi esąs autsaideris, ir dėl to kaltina Žoržą.

Kai kurie kritikai dėl šios aplinkybės pasiskubino pareikšti, kad į apibendrinimus linkęs Michaelis Haneke ir šį kartą konkretų kamerinį siužetui kilstelėjo iki Europoje jaučiamos gėdos dėl istorinės kaltės prieš buvusias kolonijas. Žinoma, tokia metafora filme nesunkiai įžvelgiama. Bet vien ja apsiribojus “Nematoma” taptų tik plokščiu politiniu plakatu. Režisieriui gi kaip visada rūpi psichologija ir žmonių savijauta šiuolaikiniame grėsmės pritvinkusiame pasaulyje.

Net jeigu šiuolaikiniai žmonės ir negalvoja pastoviai apie juos supančias grėsmes, jų baimė tyliai daro savo destruktyvų darbą, ir žmogus negali būti saugus net už šarvuotų durų, aukštų tvorų ir prižiūrimas visą kiemo perimetrą stebinčių vaizdo kamerų.

Pirmą kartą vaizdajuostės tapo daiktiniu nusikaltimo įrodymų viename pirmųjų Michaelis Haneke’s filmų “Benio video” (1992). Jame vaikinas nužudęs bendraamžę ir viską nufilmavęs galiausiai pats vaizdajuostę nuneša į policiją.

Filme “Paslėpta” vaizdajuostės tampa psichologinio teroro įrankiu. O gal tai tik gudrus klaidinantis manevras?

Kanų kino festivalyje filmui atiteko trys apdovanojimai – už režisūrą, FIPRESCI prizas ir Ekumeninio žiuri prizas. Taip pat filmas pelnė keturis “Cezarius” – už režisūrą, originalų scenarijų (Michaelis Haneke), geriausią antraplanį vyrišką vaidmenį (Maurice’as Bénichou) ir ryškiausią aktorinį debiutą (Walidas Afkiras).

Prieš dvejus metus vieną pikčiausiai JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką kritikuojančių knygų „Baimė: Donaldas Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ (Fear: Trump in the White Houses) skaitytojams pristatė legendinis JAV reporteris Bobas Woodwardas. Visai neseniai pasirodė kita jo knyga „Įniršis“ (Rage), jau skirta Trumpo veiksmams, susijusiems su COVID-19.

O beveik prieš pusę amžiais – konkrečiai 1972-aisiais – būtent du jauni įtakingo laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas suvaidino lemiamą vaidmenį vadinamoje Votergeito byloje, privertusioje JAV prezidentą Richardą Nixoną atsistatydinti.

Štai puikus pavyzdys, kaip demokratinėje šalyje turėtų veikti įstatymai ir elgtis susikompromitavę aukščiausio rango politikai.

Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambius politinius skandalus ar įvardintų aukštus postus užimančius politikus, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau niekam nė plaukas nuo galvos dar nėra nukritęs.

O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų iš karto taptum politiniu lavonu. Taip atsitiko JAV prezidentui Nixonui, įsivėlusiam į konkurentų pasiklausymo skandalą.

Bobas Woodwardas (jį suvaidino Robertas Redfordas) ir Carlas Bernsteinas (Dustinas Hoffmanas) savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius pono prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus antrajai kadencijai.

Svarbų vaidmenį šioje istorijoje suvaidino laikraščio redaktorius Benjaminas Bradlee (jį suvaidinęs Jasonas Robardsas buvo apdovanotas Oskaru kaip geriausias antrojo plano aktorius), nepabūgęs grasinimų susidoroti ir apgynęs amerikietiškos demokratijos idealus.

Ir reikia būtinai paminėti dar vieną asmenį, likusį anonimų, bet kaip dabar sakoma, „nutekinusį“ itin svarbią informaciją: norėdamas išlikti nežinomas šis informatorius buvo pasivadinęs „Gilia gerkle“ (angl. Deep Throat): jį filme suvaidino Holivudo veteranas Halas Holbrookas.

Užtai labai negatyviai filme pavaizduoti politiniai aferistai – korumpuoti nesąžiningo prezidento įsakymų vykdytojai, Prezidento perrinkimo komiteto (CREEP) nariai: kartais kai kurie jų atrodo panašūs į operetinius piktadarius.

Tokios jau nuo seno amerikietiško kino taisyklės: tik šį kartą filmas pasakoja ne iš piršto išlaužtą istoriją apie Gėrio pergalę prieš Blogį, o pagal Williamo Goldmano scenarijų sukurtą filmą, paremtą realiais įvykiais.

Filmas apdovanotas keturiais Oskarai: už scenarijų, antraplanį vaidmenį, adaptuotą garsą ir dailininkų darbą. 

Se7en

2. „SEPTYNI“ („Se7en“, 1995)

Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.

Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.

Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud).

1. „VELKAMI PER BETONĄ“ (Dragged Across Concrete, 2018)

JAV režisierius S. Craigas Zahleris kol kas tesukūrė tris filmus. Pirmasis „Kaulo tomahaukas“ (Bone Tomahawk, 2015 m.) buvo niūrus vesternas apie keturis narsuolius, kurie ryžosi išgelbėti Laukinių vakarų miestelio gyventojus nuo netoliese apsistojusių kanibalų.

Siaubinga kamera, 99 blokas“ (Brawl in Cell Block 99, 2017 m.) buvo ne mažiau šiurpus kriminalinis trileris apie už grotų septyneriems metams pakliuvusio boksininko išlikimą.

Boksininką suvaidinusį aktorių Vince‘ą Vaughną matome ir naujausiame režisieriaus filme konkrečiu pavadintu „Velkami per betoną“.

Siaubingoje kameroje“ Vince‘o Vaughno herojui buvo verčiamas nužudyti ypatingo režimo sąlygomis laikomą kalinį. Naujausiame filme Vince‘o Vaughno herojus su kalėjimo tematika taip pat tiesiogiai susijęs. Tik šį kartą jis vaidina jokių stabdžių nepripažįstantį policininką Entonį Lurasetį, kuris su vyresniu porininku Bretu Ridžmanu (jį suvaidino veteranas Melas Gibsonas) su kaliniais niekada nesiceremonijo.

Kai žiniasklaidoje buvo paviešintas vaizdo įrašas, kuriame abu pareigūnai viršija savo įgaliojimus bei piktnaudžiauja tarnybine padėtimi (paprasčiau kalbant, brutaliai kankina suimtą meksikietį narkotikų platintoją), jiedu nušalinami nuo pareigų.

Stokojantys grynųjų ir neturėdami kito pasirinkimo, šiedu sugadintos reputacijos buvę pareigūnai stačia galva panyra į nusikalstamą pasaulį. Jie mano, kad dabar užsidirbs lengvų pinigų, tačiau tamsiausiuose šešėliuose net ir šių patyrusių „vilkų“ laukia daug nemalonių staigmenų.

Pamažu į kriminalinės porelės akiratį pakliūva nauji spalvingi personažai. Pirmasis – dar ilgame prologe pasirodęs iš kalėjimo neseniai išėjęs jaunas afroamerikietis Henris Džounsas (akt. Tory Kittlesas), kuris kaip tik laukia patogios progos atsikeršyti policininkams už kalėjime patirtas kančias.

Pradžioje gali pasirodyti, kad „Velkami per betoną“ bus prieš smurtą kalėjimuose ir korumpuotų policininkų savivalę nukreipta socialinė politinė drama. Mat iš kalėjimo išėjęs Džounsas randa motiną, priverstą verstis prostitucija, kad kaip nors galėtų išlaikyti invalidą sūnų. Panašūs šeimos vargai priverčia vyruką vėl grįžti į nusikaltimų kelią.

Į nusikaltimų kelią pasuka ir tarnybinių ginklų ir policijos pareigūnų žetonų netekę Bretas ir Entonis. Darbo jie dabar ieško pas kriminalinio pasaulio bosą Fridrichą, apsimetantį prabangių kostiumų pardavėju, (akt. Udo Kieras), suteikęs nevykėliams pirmąją užduoti sekti kažkokį nusikaltėlį Fogelmaną (akt. Thomas Kretschmannas).

Visgi „Velkami per betoną“ nėra jokia socialinė politinė drama, o dar vienas kriminalinis veiksmo trileris. Tik veiksmas šiame dvi valandas ir dar 40 minučių trunkančiame filme plėtojasi neskubiai. Galbūt todėl, kad laisvalaikiu režisierius S. Craigas Zahleris rašo kriminalinius romanus (parašė jau penkias knygas!), o šis užsiėmimas tikrai nemėgsta skubos.

Klausydami labai ilgus monologus ir replikų pingpongą įvairiomis temomis (nuo muzikos, mėsainių ir sveiko maisto privalumų iki išprotėjusio šiuolaikinio pasaulio diagnozės) žiūrovai visų pirma prisimena žaismingus Quentino Tarantino ar brolių Coenų herojų plepalus apie nieką ir apie viską.

Tarantino maniera pastebimai mėgdžiojama ir kituose „Velkamų per betoną“ segmentuose, pradedant trijų dalių struktūra ir baigiant begale smulkių „tarantiniškų“ detalių.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: