Pasaulinis kino konvejeris sukuria tiek produkcijos, kad visko tiesiog neįmanoma pamatyti. Didžiulė žanrų ir pasirinkimų įvairovė. Ko gero todėl kartas nuo karto verta pasinaudoti kino rekomendacijomis, tam kad vertingiausi kino kūriniai neprasprūstų pro tikro kinomano ar kinomanės akis.
Štai 10 puikių kino filmų, kurių mūsų spėjimu, nesate mate ir kurie neabejotinai verti rampos šviesų.
10. „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (First reformed, 2017)
Ką daryti, jei nebežinai, kas esi? Tokia gyvenimo beprasmybė ir asmenybės dualizmas užkoduotas neeilinėje bei labai komplikuotoje praėjusių metų juostoje „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. „First reformed“). Nestandartinis režisūrinis sprendimas, šiuo atveju, yra pagirtinas sprendimas, mat kino juostą galime palikti detaliai analizei išskiriant bent tris interpretavimo būdus. Vien tik dėl šios priežasties, filmą verta įtraukti į geriausiųjų sąrašo viršūnę. Juostoje vaizduojamas šiuolaikinis ekstremizmo laikotarpis, kurio sūkury blaškosi pasimetęs pastorius, bandantis padėti vietos bendruomenei. Jo pastangos nepasiteisina. Ypač po to, kai šis, žinodamas apie vyro norą nusižudyti, nesugeba užkirsti nelaimei kelio.
„Ar gali Dievas mums atleisti už tai, ką padarėme su šiuo pasauliu?“, mįslingai klausia pagrindinis veikėjas pastorius Ernst Toller, įkūnijamas žinomo aktoriaus Ethan Hawke. Meniška juosta išlaiko savo poetiškumą iki pat dramatiškos filmo pabaigos.
Visas filmas laviruoja tarp realybės ir netikėtumo ribos. Diskomfortą jaučia žiūrovas, mat toks jausmas lengvai perduodamas iš veikėjo Ernsto retrospektyvos. Buvęs karo kapelionas, reformuotos bažnyčios pastorius vis dar kovoja su tragišku sielvarto bei kaltės jausmu dėl kare žuvusio sūnaus netekties. Kasdienės rutinos Ernstas neįsivaizduoja be alkoholio. Vis dėlto, pastorius kiekvieną dieną skria laiko priverstinei savianalizei, kurios metu pastarasis dokumentuoja savo problemas ir dienos nuodėmes ranka fiksuoja ant švaraus popieriaus lapo.
Maža bažnyčia, kurioje dirba Ernstas, nepritraukia tikinčiųjų dėmesio. Ją pramina „suvenyrų krautuve“, mat čia dažniau apsilanko smalsūs praeiviai ar turistai. Tokia depresiją varanti aplinka nepadeda pastoriui kovoti su savais demonais. Ernstas susipila likusią pustuštę viskio stiklinę, giliai įkvepia ir pasineria į apmąstymus. Nerami pastoriaus siela bei sudėtingas charakteris po truputi evoliucionuoja, rodos, tuoj pastarasis pasiduos ir iškels baltą vėliavą, pranešančią apie norą apskritai galutinai pasitraukti iš šio tragiškai nemielo pasaulio. Nepaisant to, už bažnyčios ribų nebeprisiverčiantis melstis pastorius, nepaleidžia paskutinių pašaukimo ir vilties likučių. Ernstas nori pasijausti vėl naudingas ir galintis pakeisti žmonių gyvenimus, tačiau šis niekaip nesugeba susitaikyti su savais trūkumais. Skausmą varančią dvasininko esybę pradeda pastebėti ir Ernsto kolegos. „Tau kiekviena valanda yra tamsiausia valanda“, – kandžiai šauna pastorius Jeffersas. Šis priduria, kad Ernstui derėtų „grįžti į tikrąjį pasaulį“ ir ten „kažką nuveikti“. Optimizmo banga, po tokių kolegos pareiškimų, ir taip konfliktuojanti dvasininko asmenybė, deja, neužsikrečia.
Kaip Dievo tarnas turėtų reaguoti į tai, kas vyksta aplink? Ar jis turėtų sutikti su besikeičiančiais laikais ir prisitaikyti prie jo netenkinančios aplinkos? Ar Ernstas sugebės pažadinti vidinį balsą ir atgaivinti savo užmigusias moralinės imperijos vertybes? O gal šiam apskritai derėtų atsisakyti religinio kelio? (G.S.)
9. „PO JANG” (After Yang, 2022)
Kogonada padarė nemenką ažiotažą su savo debiutiniu pilnametražiu filmu „Kolumbas“. Kritikai dievino santūrią dramą, net jei paprastesni žiūrovai jautėsi sutrikę dėl didelių statymų trūkumo. Kogonados antrasis darbas „Po Jang“ sukurtas pagal panašų šabloną.
Kuomet sugenda jaunos dukters mylimas kompanionas androidas, vardu Yang, Džeikas ieško būdo, kaip jį pataisyti. Šiame procese Džeikas atranda gyvenimą, kuris prabėgo prieš jį, kai jis vėl užmezga ryšį su žmona ir dukra.
Tai lėta, rami drama, kurioje greta vertingos istorijos vaidina puikūs aktoriai. Atsižvelgiant į filmo tempą, jis neišvengiamai sukels nuomonių skirtumų, tačiau tokio tipo filmams tikrai yra auditorija. Pavyzdžiui, „mažiau yra daugiau“ siužeto gerbėjai turėtų jaustis kaip namie.
Akivaizdu, kad jūsų pagreitis gali skirtis, todėl nepamirškite savęs paklausti, ar tai jums tinkamas filmas.
8. „NUSIKALTĖLĖ EMILI“ (Emily the Criminal, 2022)
Iš daugelio matytų kriminalinės tematikos filmų žinome, kad į nusikaltimų kelią žmones gali pastūmėti kuo įvairiausi dalykai – socialinė ar rasinė nelygybė, troškimas lengvai praturtėti, noras sau pačiam įrodyti, kad nesi aplinkinių paniekos vertas liurbis.
Bet dažnas nusikaltimų motyvas yra noras tokiu būdu išspręsti įkyrėjusias kasdieninės buities reikalus arba nusimesti pečius slegiančią finansinių skolų naštą.
Panašioje situacijoje atsidūrė ir menininke svajojusi tapti mergina Emili (akt. Aubrey Plaza). Ji jau prarado viltį išmokėti seniai ją persekiojančią studijų paskolą, o teistumas neleidžia legaliai gauti gerai apmokamą darbą.
Išbristi iš užburto nelaimių rato merginai kartą pasiūlo naujas pažįstamas Jusefas, nuginklavęs Emilę konkrečiu klausima: „Nori per valandą uždirbti du šimtus baksų?“.
Pasirodo, kad simpatiškas melancholikas libanietis kartu su savo pusbroliu verčiasi moderniu nelegaliu verslu, susijusiu su pavogtais asmeniniais duomenimis ir padirbtomis žmonių kreditinėmis kortelėmis.
Pirmoji 200 dolerių vertė užduotis paprasta – tereikia parduotuvėje nusipirkti televizorių ir sumokėti už jį padirbta kortele.
O toliau, kaip toje reklamoje – „kartą paragavęs negali sustoti“. Akivaizdu, kad po pirmos „operacijos“ seks kitos, o kur veda toks painus kelias, irgi nuspėti nesunku.
Nors kažką panašaus kine tikrai esame daug kartų matę, debiutuojančio režisieriaus Johno Pattono Fordo filmas „Nusikaltėlė Emili“ tikrai nėra dar vienas standartinis kriminalinis trileris apie klystkelius, atvedančius simpatiškus veikėjus į aklavietę.
Filme netruks ir įtampą keliantys nenuspėjami siužeto vingiai, ir kitokie netikėtumai.
Reklamuodamas savo pirmąjį darbą režisierius teigė norėjęs parodyti Los Andželą kitaip, nei mes šį „Angelų miestą“ įpratę matyti begalėje kitų filmų. Anot Johno Pattono Fordo, jam gerai pažįstama kita milžiniško megapolio pusė, kurioje gyventojai prastai kalba angliškai, susitaikę su neišvengiama būtinybe griebtis pirmo pasitaikiusio darbo ir suprantantys, kad išspręsti problemas galima tik nusižengus įstatymams.
Jau filmo pradžioje, kai merginai eilinį kartą nepavyksta legaliai įsidarbinti, iš jos karštakošiškos reakcijos suprantame, kad Emili turi tvirtą charakterį ir pati gali už save pakovoti. Tolimesnė siužeto eiga tik dar labiau įtvirtina tokią pradinę nuostatą. Žiūrovai be išlygų patiki šia išdidžia ir kategorišką savo veiksmuose mergina, kad galėtų būti „jos pusėje“.
Simpatija pagrindiniam herojui, net jeigu jis elgiasi švelniai kalbant tikrai ne pavyzdingai, yra labai svarbus gero filmo požymis. Jį savo vaidyba pateisina jauna, bet jau garsi aktorė Aubrey Plaza, kurios vaidybą įvertinome žiūrėdami ir komedijas („Kelnėse dar ne senelis“, 2016 m.), ir siaubo trilerius („Vaikų žaidimai“, 2019 m.), ir šiemet matytą Guy‘aus Ritchie kriminalinę veiksmo komediją „Operacija Fortūna: apgaulės menas“ (2023 m.).
„Nusikaltėlė Emili“ yra puikus žanrinio kino pavyzdys. Jame yra visi privalomi kriminalinio filmo elementai – gaudynės, šaudynės, persekiojimai ir kiti tokio kino atributai. Bet yra ir jaudinanti meilės istorija. Ir visa tai sukurta kukliomis priemonėmis ir su nedideliu biudžetu. (Greta Aračiauskaitė)
Filmo “The Wailing” kadras
7. „Verksmas“ / “The Wailing” (Na Hong-jin, 2016)
Juosta pasakoja apie mažą kaimelį Goksung (iš kurio ir kilo filmo pavadinimas, kadangi užrašius vietovės pavadinimą kiniškais rašmenimis, gaunamas žodis, kuris reiškia raudojimą), kurio gyventojai kenčia nuo paslaptingos baisios ligos. Pagrindinis filmo veikėjas, policijos seržantas Jong Goo (akt. Kwak Dowon), kartu su vietinės policijos pajėgomis yra sukrėstas šios „ligos“ pasėkmių – kaimas nuolat kenčia nuo itin žiaurių ir nepaaiškinamų žmogžudysčių, o jų kaltininkai demonstruoja simptomus, panašius į zombių.
Aukų skaičius auga ir paties Jong Goo dukra suserga mįslingąja liga, todėl pastarasis nusprendžia suvienyti jėgas su paslaptinga moterimi ir vietiniu šamanu tam, kad išvaduotų kaimo žmones nuo keisto prakeiksmo.
Šis filmas yra tarsi kelių kino žanrų mišinys, kupinas įtampos bei sujungiantis nejaukią atmosferą su kruvinomis scenomis, komediją policijos tematika ir klasikinius siaubo filmų elementus, stebinantis savo unikalumu. Filme šiek tiek paliečiama ir ksenofobijos problema, kadangi iš pradžių įtarimas dėl žmogžudysčių krenta ant neseniai į kaimelį atsikrausčiusio japono, kuris dėl savo keisto gyvenimo būdo kaimo senbuviams atrodo įtartinas iki tol, kol galiausiai suprantama, kad už šių žmogžudysčių slypi kažkas daugiau.
Tokie filmai kaip „Verksmas“ yra kuriami tam, kad tarsi įlįstų į žiūrovo smegenis ir ten sėtų baimę ir nerimą. Režisierius Na Hongjin savo istoriją žiūrovams pateikia tarsi policijos procesą, užpildydamas dviejų su puse valandos trukmės juostą intrigomis ir įtampa.
6. „FLORIDOS PROJEKTAS“ (The Florida Project, 2017)
„Floridos projektą“ sukūrusį Seaną Bakerį amerikiečiai vadina ne tik perspektyviu jaunu režisieriumi, bet ir pabrėžia jo išradingumą. Ankstesnį filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015) jis Los Andžele nufilmavo iPhone‘u, o „Floridos projektui“ pasirinko nūnai nebemadingą 35 mm kino juostą, nors nemažai scenų čia nufilmuota rankine kino kamera.
Nacionalinė apžvalgos taryba (National Board of Review) ir Amerikos kino institutas (American Film Institute) „Floridos projektą“ įtraukė į geriausių metų filmų dešimtuką.
Čia yra tas atvejis, kai sunku pasakyti „apie ką filmas“. Tiksliau, pačios istorijos kontūrus apibrėžti paprasta, bet siužeto sinopsis visai nenusako paties svarbiausio. O svarbiausia filme – pati atmosfera, ir labai reali (net galima pasakyti „tiršta“), ir kartu fantasmagorinė.
Veiksmas nukelia į šalia greitkelio esantį motelį Floridoje, netoli „Disney World“ pramogų parko, ir tokia kaimynystė tampa svarbiu viso filmo kamertonu. Čia su maištinga mama Hali gyvena šešiametė Muni (šešiametė Brooklynn Prince yra tokia organiška, kad galima prisiminti seną kinematografinę tiesą – dar neišmokę apsimesti ir vaidinti maži vaikai kine nurungia bet kokius aktorius profesionalus).
Mama su dukra mėgaujasi kiekviena diena ryškiomis spalvomis išdažytoje „Magiškoje pilyje“, kurią prižiūri jautrus ir rūpestingas vadybininkas Bobis Hiksas (Willemas Dafoe).
Nepaisant atšiaurios aplinkos, vėjavaikiškai it gyvsidabris Muni nerūpi realybė – ji švenčia kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ji ir jos padaužos draugai kasdien smalsiai ir be baimės tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tačiau Munės mama Heilė, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų, paprasčiau kalbant sukčiauja, prekiauja nelegalia kosmetika, o už būsto nuoma susimoka iš prostitucijos gautais pinigais.
„Floridos projektas“ rodo tą šalį, kuri kadaise buvo pavadinta „mažąja Amerika“ – tą, kurioje mažai kas keičiasi dešimtmečiais. Bet filmo herojai – anaiptol ne marginalai, jiems gyvenime tiesiog pritrūko laimės. O kas dėl to kaltas – politinė sistema, socialinė tvarka ar asmeninės iniciatyvos stoka – į tokius samprotavimus filmo autoriai nesileidžia, palikdami visa tai vertinti patiems žiūrovams.
Ne visiems gi lemta būti lyderiais ir sėkmės kūdikiais: tokių visuomet ir visur yra mažuma.
Nors kai kurie filmo herojai gyvena iš valstybės teikiamų bedarbio pašalpų, autoriai nenuvažiuoja į socialinio kritinio kino lankas. Nesunku pastebėti, kad filmo herojai neskirstomi į gerus ir blogus: kiekvienas turi savo problemų, net maži vaikai čia visai nepanašūs į tradicinius angeliukus – piktoms vaikų išdaigoms skirta nemažai dėmesio. Žodžiu, nereikia tikėtis dar vieno nostalgiško reginio apie senus gerus laikus ar „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimus.
Gal todėl filmas ir vadinasi „Floridos projektas“: taip paprastai pradinėje parengiamojoje stadijoje vadinami filmai, kurių pagrindinės idėjos dar nėra galutinai iškristalizuotos. Panašu, kad daug kas šiame filme atsirado ne pagal išankstinį scenarijų, o tiesiog improvizuojant filmavimo aikštelėje. Kaip ir į daugtaškį (pakankamai emocingą ir dramatišką) panašus finalas – aukšta gaida nebaigtoje muzikinėje frazėje. (Gediminas Jankauskas)
Drama, sukurta pagal tikrus, pasaulyje garsiai nuskambėjusius įvykius ir paskatinusi tūkstančius jungiantį judėjimą. „Oskaro“ nominaciją gavęs už filmą „Pradink“ britų aktorius Daniel Kaluuya (Slimas) ir modelis bei aktorė Jodie Turner-Smith (Kvyn) keri puikia vaidyba tobulai įsikūnydami į savo personažus už ką pelnė įvairias nominacijas.
Prasidėjęs kaip nekaltas šiuolaikinis romanas apie du „Tinder“ pažinčių programėlėje vienas kitą suradusius juodaodžius herojus pirmojo pasimatymo metu vakarieniaujančius ne itin prabangioje užkandinėje, filmas iš tikrųjų skelbia visame pasaulyje aktualią ir skaudžią žinutę. Tai JAV išplitęs ir daug aukų sukėlęs nepagrįstas policininkų smurtas prieš juodaodžius asmenis. Tai vyksta jau daugelį metų ir filmas parodo tik vieną iš tūkstančių panašių atvejų.
Kvyn ir Slimas, baigę savo pasimatymą ir važiuojantys namų link, nekaltai šnekučiuojasi, kai juos sustabdo policijos pareigūnas. Turėjęs tik neparodyto automobilio posūkio pretekstą, policininkas pradeda tardyti vairuotoją vis griežčiau. Pasipiktinusi moteris perspėja, kad pareigūnas peržengia ribas ir įtampai kylant, šis peršauna jos koją. Tada įvykiams klostantis žaibo greičiu, Slimas gindamasis peršauna pareigūną su jo paties ginklu. Šaltas advokatės Kvyn protas pateikia argumentus, kodėl jie privalo sprukti. Žinodama visuomenės nusistatymą prieš juodaodžius ji tikina, kad teismas šį įvykį traktuos ne kaip gynybą, o kaip teisėtvarkos sergėtojo užpuolimą. Slimas, draskomas abejonių, paklūsta išlikimo instinktui ir jie pasprunka drauge. Nuo tada prasideda ilga ir sunki bėglių kelionė.
Susitikę pirmą kartą, pagrindiniai filmo herojai, skatinami didžiulio noro išgyventi, nė įsivaizduoti negalėjo kiek jėgų ir pastangų jiems prireiks šioje kelionėje, netikėtai atsidūrus kartu netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Kelionė tampa kupina išgyvenimų, joje sutikti žmonės parodo, kad vieni nepažįstami gali išgelbėti tau gyvybę nieko neprašius mainais, o kiti sudaužo bet kokį tikėjimą žmonija. Slapstantis nuo teisėsaugos, jie išgyvena ne tik skaudžių ir sunkių akimirkų, kurios atveria praeities žaizdas, bet tuo pačiu tai yra ir jų pačių vidinė kelionė, padedanti pažinti geriau ir save, ir šalia esantį žmogų. (V.K.)
4. „Vėjų upė“ (Wind River, 2017)
Anksčiau JAV režisierius Tayloras Sheridanas rašė scenarijus kitiems („Sicario: narkotikų karas“ realizavo Denis Villeneuve‘as, o „Bet kokia kaina“ – Davidas Mackenzie), bet „Vėjų upę“, trečiąjį „pasienio trilogijos“ filmą režisavo pats ir pristatė dviejuose labiausiai vertinamuose kino festivaliuose – metų pradžioje sėkmingai pasirodęs Sundance kino festivalyje gegužę jis atvyko į Kanus ir festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė pagrindinį apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Panašiai kaip Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (Hateful Eight, 2015), veiksmas „Vėjų upėje“ plėtojasi JAV vakaruose snieguotame Vajominge, garsėjančiame atšiauriu klimatu žiemą. Čia ir anksčiau buvo filmuojamos dramos, dvelkiančios žiemos šalčiu ir išsiskiriančios sielą stingdančiomis paslaptimis.
Paslapčių netruks ir „Vėjų upėje“, kurios fabula prasideda detektyvine užuomazga: neseniai dukros netekęs patyręs medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renneris) atokaus rezervato „Vėjų upė“ teritorijoje aptinka žiauriai nužudytos indėnės lavoną. Netikėtas radinys sudomina ne tik vietines policijos pajėgas, tačiau ir FTB, tirti nusikaltimo atsiuntusį agentę Džeinę Baner (akt. Elizabeth Olsen).
Džeinė į šalčio karalystę iš saulėto Las Vegaso atvyksta vasariškai apsirengusi ir dėvėdama aukštakulnius, tuo, žinoma, sukeldama vietinių gyventojų nuostabą. Eidama nusikaltėlio pėdsakais, nepatyrusi moteris vis labiau rizikuoja gyvybe ir netrunka patekti į paslapčių, intrigų ir kruvinų susirėmimų verpetą jai svetimose laukinėse žemėse.
Jusdamas ryšį su indėnų rezervatą sukrėtusiu nusikaltimu, į pagalbą Džeinei stoja Koris, tačiau ar du žmonės yra pajėgūs kovoti su nusikaltėliu, kurio jiedu dar negali aptikti? Bet, kaip sako lietuvių liaudės patarlė, kur du stos…
Oficiali velionės mirties paslaptis – smarkus plaučių peršalimas ir stiprus nukraujavimas. Toks verdiktas trukdo Koriui pradėti bylą dėl nužudymo, nors ekspertizė nustatė, kad mergina buvo išžaginta ir, matyt, gelbėdamasi nuo smurtautojo, kelias mylias basa bėgo per sniegą.
Nužudytoji Natali (akt. Kelsey Asbille) buvo indėnė. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Nes į tradicinį kriminalinio siužeto audinį filmo autoriai gali drąsiai įpinti šiais laikais aktualų bei politiškai korektišką motyvą – baltosios rasės žmonių atsakomybę už nusikaltimus prieš indėnus. (Gediminas Jankauskas)
3. „KIAULĖ“ (Pig, 2021)
Puiki „kiauliška“ istorija. Žiūrovams patinka žiūrėti filmus apie gyvūnus. Ne tik dokumentinius ar animacinius, bet ir vaidybinius. Arba metaforiškus, tokius, kaip George‘o Orwello „Gyvulių ūkio“ ekranizacijas, kuriose naminių gyvulių elgsena nuostabiai panaši į žmonių įpročius.
Žinoma, kiaulės filmuose tampa pagrindiniais veikėjais rečiau, negu katės ar šunys, bet būtent jų fiziologinė kūno sandara labiausiai gimininga žmogui. Apie tai liudija kad ir neseniai sensaciją medicinos pasaulyje sukėlęs pranešimas, kad Amerikoje nepagydoma širdies liga sergančiam žmogui persodinta genetiškai modifikuota kiaulės širdis, ir pacientas, anot medikų, sėkmingai sveiksta.
Vienas mėgstamiausių ir vaikų, ir suaugusių filmu savo metu tapo 1995-aisiais sukurta komedija „Mažylis“ (Babe, rež. Chrisas Noonanas) apie paršelį, kurį fermeris (akt. Jamesas Cromwellis) laimėjo mugėje ir parsivežė namo. Čia paršelis greitai susirado „mamą“ – margaspalvę aviganę ir greitai suprato, kad labiausiai jam patinka lakstyti paskui aveles.
Labai „žmogiška“ yra ir simpatiška paršavedė „Kino pavasaryje“ neseniai matyta režisieriaus Viktoro Kosakovskio dokumentiniame filme „Gunda“ (2020 m.).
O štai naujame režisieriaus Michaelo Sarnoskio vaidybiniame filme „Kiaulė“ (2021 m.) būtent šis naminis gyvūnas tampa pagrindine aktoriaus Nicolaso Cage‘o partnere.
Nicolas Cage‘as jau ilgokai linksniuojamas už tai, kad yra baisiai neišrankus ir vis nusifilmuoja visiškame šlamšte. Tokių „Auksinės avietės“ vertų projektų aktoriaus filmografijoje išties nemažai.
Bet „Kiaulė“ šiai galerijai tikrai netinka. Pažiūrėjęs šį filmą vienas aistringas kino gerbėjas didžiausioje internetinėje filmų bazėje imdb.com paliko tokį jaudinantį įrašą: „Šis visiškai stulbinantis ir autentiškas filmas sugrąžino gyvybę kinui! Tai gaivaus oro gurkšnis, kuris palies didžiąją jūsų širdies dalį. Pajutau, kad mano skruostais riedėjo ašaros. Pagarba visai gamybos komandai ir sveikas sugrįžęs Cage‘ai; mes ilgai to laukėme. Labai ačiū“.
Nicolas Cage‘as čia suvaidino vienišių Robą, kuris mirus žmonai gyvena Oregono tyruose ir renka trumus (kitaip dar vadinamus triufeliais) ir pusvelčiui juos parduoda nesąžiningam tarpininkui. Kai kažkas pagrobia Robo mylimą kiaulę Brendę, vyras privalo keliauti į Portlandą, kad ją atgautų. Kartu tai bus jaudinanti kelionė į savo seniai pamirštą praeitį.
Vis dėlto pagrobėjai padarė klaidą – jis nėra tik paprastas trumų medžiotojas.
Reklamuojant „Kiaulę“ buvo dažnai minimi veiksmo filmai apie naujųjų laikų supermeną Džoną Viką, kuris, kaip pamenam, piktadariams nužudžius jo mylimą šunį tampa negailestingas kovotojas su visokiausio plauko (dažniausiai rusų) nusikaltėliais (trečiajame filme net paaiškėja, kad Keanu Reeveso herojus yra… baltarusių partizanų palikuonis).
Gali net pasirodyti, kad ir Nicolaso Cage‘o keršytojas Robas bus toks pat veiksmo filmo superdidvyris. Bet tokių vilčių „Kiaulė“ nepateisina. Tai – ne dar vienas komercinis niekalas, o tikra „indie drama“ (šis terminas kilęs iš angliško žodžio „independent“, reiškiančio „nepriklausomas“). Neveltui jo premjera įvyko Sandanso nepriklausomųjų filmų festivalyje, o vėliau susilaukė beveik trisdešimties apdovanojimų rimtuose kino festivaliuose.
„Kiaulė“ – tai greičiau autorinio kino pavyzdys, savotiška meditacinė drama, kurioje yra vienintelė veiksmo kino verta scena su kautynėmis pogrindiniame klube, bet čia Robas dalyvauja tik tam, kad gautų reikiamos informacijos apie pagrobėjus.
Kaip ir dera autoriniam kinui filmo autoriai rūpinasi, kad žiūrovai turėtų ką veikti, mąstydami apie kontekstus. Rustų ir lakonišką, galima net sakyti, „hemingvėjišką“ stilių turintis filmas padalintas į tris dalis su gastronominiais pavadinimais (tai kažkaip susiję su ankstesne Robo profesija). Portlendas, aišku, asocijuojasi su niūriomis kukluksklano tradicijomis.
O ir pats Robas dažnai darosi panašus į šias vietas gerai pažinojusio JAV dramaturgo Tennessee Williamso Orfėją, nusileidžiantį į pragarą. Šiuolaikinį. (G.J.)
2. „BET KOKIA KAINA“ (Hell or High Water, 2016)
Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: „Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.
O programų sudarytoja A. Račaitytė filmą palydėjo dar tokiu komentaru: „Tai be galo stilingas filmas, kuriame dera kairuoliškos idėjos su niekada nepavedančiais žanrinio kino tropais. Nicko Cave’o kurtas garso takelis idealiai „susigroja“ su vaizdinga Mackenzie režisūra ir, nepaisant ilogiškumo, kuria labai įtaigų filmo pasaulį, į kurį be galo gera pasinerti.“
Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.
Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).
Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.
Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.
Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio.
Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato.
Tačiau tie, kurie matė filmus „360 laipsnių: Meilės ir nuodėmės ratu“ (360, 2011), „Nužudyk savo mylimuosius“ (Kill Your Darlings, 2013) ar „Nepalik pėdsakų“ (Leave No Trace, 2018), tikrai suprato, kad Benas Fosteris jau įrodė, kad tikrai nusipelnė, jog scenarijai būtų rašomi specialiai jam. (Gediminas Jankauskas)
1. „AMERIKOS MYLIMOJI“ (American Honey, 2016)
Režisierės Andrea Arnold drama, pasakojanti istoriją apie grupę paauglių, keliaujančių aplink JAV ir prekiaujančių senais žurnalais. Tai juosta apie žmones siejančius tamprius ryšius, gyvenimo stilių, svyruojantį tarp moralės normų ir išgyvenimo instinkto, maištą bei nepaklusimą sistemai, draugystę. Laukiamiausias 2016-ųjų metų Kanų kino festivalio reginys, nepalikęs abejingų ir pranokęs daugumos kritikų lūkesčius, suteikiantis išskirtinę galimybę pažvelgti į mums nesuvokiamą realybę ir stebėti rizikuojančius jaunus žmones, bandančius išsikovoti vietą pasaulyje.
Star (akt. Sasha Lane) – problemiška paauglė, užgauliojama vyresnio vyro ir gyvenanti didelės rizikos kvartale, besirūpinanti svetimais vaikais ir praradusi viltį. Prastų gyvenimo sąlygų auka greitai pripranta prie skaudžios ir daugeliui sunkiai suvokiamos realybės, tačiau suteikta galimybė pabėgti nuo visko taip vilioja. Nenuostabu, jog sutiktas žavus vyras Jake (akt. Shia LaBeouf) nesunkiai įkalba merginą važiuoti su juo ir jo komanda prekiauti žurnalais Vidurio Vakarų Amerikoje. Autobusiuku keliaujantis jaunimas, narkotikai, alkoholis ir seksas, apgavystės bei piknaudžiavimas melu – visa tai tampa juostos ašimi ir pagrindine jos problematika. Nesąžiningumu grįstas darbas, turtingų žmonių reketavimas ir kenksminga aplinka priveda paauglius prie degradacijos bedugnės. Nesuvokdami pasekmių, keliaudami ir meluodami, jie žiūrovą supažindina su ta žmonijos puse, kuria reiktų gėdintis ir smerkti, bet kokiomis priemonėmis mažinti galimybes tokiems žmonėms laisvai reikštis ir nejusti pasekmių.
Juosta paremta realaus gyvenimo jaunų žmonių, kelyje pardavinėjusių brangius žurnalus, istorijomis bei patirtimis, kurios dažnai dar tamsesnės ir žiauresnės nei vaizduojamos filme. „Amerikos mylimoji“ sukurta remiantis cinéma vérité principu (dokumentikos kūrimo būdas, kuomet improvizuojama filmavimo kameromis, norint atskleisti gyvenimišką tiesą, išryškinti tam tikro reiškinio problematiką bei svarbiausius gyvenimo aspektus, besislepiančius už žiaurios realybės ribų). Tiesa atsiskleidžia per jaunus aktorius, propaguojančius panašų kaip filmo personažų gyvenimo būdą, linksmybes bei žalingus įpročius iškeliančius aukščiau moralės ar dorybės. Jie, norėdami išryškinti problematiško jaunimo laiko leidimo būdus, mielai ne tik sutiko filmuotis filme, bet ir jam ruošėsi: lankė benamių prieglaudas, bendravo su panašaus sluoksnio jaunimu, bandė įsijausti į jų kailį, suprasti jų paskatas. Todėl ši dokumentinė juosta pranoksta bet kokius lūkesčius ir sukurta taip, jog jai sunku atsispirti.
Filmo epicentras ir pagrindinė tema – jaunimo judėjimas. Judėjimas tiek fiziniame lygmenyje, peržiangiant valstijų sienas, tiek emociniame, reikalaujančiame svyruoti tarp troškimų ir galimybių, savęs pažinimo ir rizikos prarasti individualumą. Paauglius judėti skatina ne tik darbas ar pinigai, bet ir hormonai, ambicijos, nepasitikėjimas aplinkiniais bei šlykštėjimasis ta vieta, iš kurios yra kilę. Jiems geriau bet kur, tik ne ten. Ekspromtiniai dialogai, neprofesionalai jauni aktoriai bei gamtovaizdžiai juostai suteikia natūralumo, realumo jausmą, sustiprinantį dokumentikos pojūtį bei neleidžiantys sustoti. Tuo tarpu kino operatoriaus Robbie Ryan nuopelnas – jam įprasto 4×3 formato naudojimas (pirmas bandymas filme „Akvariumas“), kuris suteikia kadrams aukščio iliuziją, leidžia išryškinti ne tik stambiu planu filmuotus objektus, bet ir panoraminį vaizdą, suteikdamas gylio bei natūralumo suvokimą. (J.M.)
