Filmo "Conversations with Other Women" kadras

Visiems, kuriems (kaip F.F. Coppolai, M. Scorsesei, R. Scottui ir kitiems dabartinio kino klasikams), jau atsibodo beprasmiški Holivudo filmai apie superdidvyrius norime parekomenduoti 10 puikių kamerinių filmų apie paprastus žmones, jų išgyvenamas dramas ir tragedijas, patirtus širdies sopulius, malonius įsimylėjimus ir skaudžius praradimus, gražias viltis ir šviesių iliuzijų žlugimą.

Šie filmai nepaliks abejingų, privers prisiminti ir asmeninės patirties emocijas, gal kai kada leis ir ašarą paslapčiomis nubraukti.

Nuoširdžiai rekomenduojame!

10.POKALBIAI SU KITOMIS MOTERIMIS“ (Conversations with Other Women, 2005)

JAV režisierius Hansas Canosa šiuolaikiniame kine atrodo tikra „balta varna“. Visų pirma dėl kai kurių savo biografijos faktų. Jis gimė Holdeno mieste, Masačusetso valstijoje krikščionių fundamentalistų šeimoje. Tėvai draudė vaikams žiūrėti filmus, todėl pirmą kartą Hansas apsilankė kino teatre, kai jam sukako septyniolika metų.

Tačiau tėvai jo išsižadėjo ne dėl šios, jų manymu, „nuodėmės“, o dėl to, kad neklaužada pasirinko studijas Harvardo koledže. Vėliau buvo įstojęs į Niujorko universiteto Kino fakultetą, tačiau iš jo pasitraukė, kai jam pasirodė, kad čia yra pernelyg daug suvaržymų.

Pirmajam filmui „Alma Mater“ (2002 m.) ambicingas debiutantas pasirinko kontraversišką istoriją apie skaistybės dar nepraradusią moterį, kuri tiki, kad jos misija – pagimdyti žmonijos Išgelbėtoją.

Ne mažiau drastiškas yra ir Hanso Canosos trečiasis (kol kas pats naujausias) kino kūrinys „Nuo amnezijos kenčiančios paauglės prisiminimai“ (Memoirs of a Teenage Amnesiac, 2010 m.). Pagal paaugliams skirtą Gabrielle‘s Zevin knygą sukurta drama pasakoja apie vidurinės mokyklos moksleivę japonę paauglę Naomi, kuri kartą nukrito nuo laiptų ir prarado atmintį. Dabar merginos laukia ilgas ir skausmingas saviidentifikacijos procesas.

Pats režisierius sakėsi, kad pirmą postūmį sukurti „Pokalbius su kitomis moterimis“ jis pajuto jau per pirmąjį apsilankymą kino teatre. Nors filme yra nemažai veikėjų, visi jie yra tik „antras planas“, kuriame savo aktorinius sugebėjimus (išties neeilinius) demonstruoja patyrusių aktorių porelė Aaronas Eckhartas ir Helena Bonham Carter.

Jų vaidinamų herojų santykiai užsimezgė per vestuves. Pusamžis vyras (pagrindiniai veikėjai filme neturi vardų) viename Niujorko vestuvių pokylyje pasiūlo šampano taurę jaunosios pamergei. Banaliai prasidėjusią pažintį tęsia standartinis pokalbis, pamažu besirutuliuojantis į neįpareigojantį flirtą.

Ko gero, dėl šios tradicinės bei standartinės ekspozicijos žurnalo „Film Threat“ apžvalgininkas parašė: „Istorija apgaulingai paprasta ir iki žiovulio pažįstama“. Tačiau čia pat ir „pasitaisė“, pažymėjęs, kad „režisierius Hansas Canosa šią per dažnai naudojamą situaciją paverčia kažkuo jaudinančiu ir įsimintinu“.

Prasidėjęs nuo standartinių pokalbio užuomazgų labai greitai vienas kitam aiškiai simpatizuojančios porelės bendravimas tampa vis atviresnis. Iš atskirų užuominų galima suprasti, kad jiedu anksčiau jau buvo pažįstami ir net artimi.

Vakarėlis baigiasi tuo, kad abu nusprendžia naktį praleisti viešbutyje. Tai bus ne tiek staigiai įsiplieskusios aistros, kiek skaudžių prisiminimų naktis. Sugrįžimų į praeitį blyksniai bus tie impulsai, kurie abiem padės geriau suvokti save dabartyje. Vyras akivaizdžiai nepatenkintas savo dabartiniu statusu. Moteris, atvirkščiai, labiau prisitaikiusi prie gyvenimiškos situacijos (arba apsimeta, kad taip yra).

Anksti ryte jie turės išsiskirti, nes moteris privalo suspėti į rytinį reisą per Atlantą: jos laukia namai Londone. Jokios laimingos pabaigos, tik pasvarstymai apie tai, kaip visgi nelengva būti laimingam.

Gali pasirodyti, kad „Pokalbiai su kitomis moterimis“ yra seno gero kino pavyzdys, romantiškas ir liūdnas, kaip tai dažnai būdavo klasikiniame kine. Iš dalies taip ir yra, jei akcentuosime vien filmo turinį. Bet režisierius jam suranda labai modernią formą. Ekranas dažnai skaidomas į atskirtas dalis, ir tai neatrodo vien kaip formalistinis manieringumas.

Šia prasme noriu solidarizuotis su leidinio „Montreal Gazette“ recenzentu, pažymėjusiu, kad „dalijamo ekrano formato naudodamas Canosai suteikė galimybę įkūnyti savitus niuansus“. Ir reziumavo: „Tai vienas iš nedaugelio filmų, kuriuose techninės gudrybės yra pateisinamos ir naudingos“. (G.J.)

9.KURČIŲJŲ VAIKAS“ (Coda, 2021)

Santrumpa „CODA“ angliškai reiškia „kurčiųjų tėvų vaikas“ (Child of Deaf Adults). Taip jauna JAV kino režisierė Sian Heder pavadino savo antrąjį pilnametražį vaidybinį filmą, kuris tapo tikra Sandanso nepriklausomojo kino festivalio sensacija – buvo apdovanotas net keturiais prizais (įskaitant ir už geriausią filmą), vėliau susirinko dar tris dešimtis apdovanojimų ir susilaukė trijų Oskarų nominacijų.

Dėl teisės platinti šią karštą naujieną varžėsi kelios internetinės platformos, nugalėjo Apple TV+, paklojusi 25 mln. dolerių.

Kol kas filmo rodymo pajamos vos perkopė vieno milijono ribą, bet reikalai, tikriausiai, pagerės po Oskarų ceremonijos, kurioje šis jautrus filmas neturėtų likti nepastebėtas.

CODA“ yra 2014 metų prancūzų komedijos „Beljė šeima“ („La famille Bélier“, rež. Éricas Lartigau) perdirbinys, bet Masačusetse gimusi Sian Heder veiksmą perkėlė į JAV žvejų miestelį Glosterį.

Mokyklą baigianti paauglė Rubė Rossi (ją vaidina nuostabiai organiška Emilia Jones) atsidūrė pirmoje savo gyvenimo kryžkelėje: ji privalo apsispręsti, ką veiks baigusi mokslus – pasiliks gimtajame miestelyje ir padės tėvams plėtoti šeimyninį žuvininkystės verslą ar išvyks toli nuo namų realizuoti savo kūrybinį potencialą, kuriam, regis, artimieji visai nepritaria.

Realizuodami šį ne visai originalų siužetą filmo „CODA“ autoriai nuėjo sudėtingesniu, nei prancūzai, keliu: Tris iš keturių Rossių šeimos narių (Rubės brolį ir abu tėvus) vaidina iš tikrųjų negirdintys aktoriai. Jų tarpe, beje, motiną vaidinanti Marlee Matlin 1987-aisiais net buvo apdovanota Oskaru už vaidmenį jaudinančioje dramoje „Mažesniojo Dievo vaikai“ (Children of a Lesser God, 1986 m.).

O šį kartą Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį apdovanotas tėvą suvaidinęs Troy‘us Kotsuras.

Žiūrėdami filmą pabandykime įsivaizduoti, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Emilia Jones, tobulai įvaldžiusi gestų kalbą, kad galėtų „susikalbėti“ su aplinkiniais.

Filmai apie neįgaliuosius dažniausiai būna labai rimti, nors pastaruoju metu metėme ir visai kitokių pavyzdžių. Ko verta vien milijonus gerbėjų visame pasaulyje susilaukusi prancūzų kino komedija „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011 m.). Ir prancūziškoje „Beljė šeimoje“ buvo daug linksmų bei nuotaikingų momentų.

Šia prasme nuo pirmtakų visai neatsilieka ir amerikiečiai. Filme „CODA“ neaptiksime pesimizmo, o štai humoristinių situacijų – per akis.

Verta paminėti ir muzikinį takelį, kuriame skamba net aštuonios Emiljos Jones atliekamos dainos (įskaitant ir Davido Bowie hitą „Starman“). (G.J.)

8.MAŽYTĖ MAMA“ (Petite maman, 2021)

Prieš dvejus metus per kinematografinį pasaulį nuvilnijo visuotinė susižavėjimo banga, apgaubusi prancūzų režisierės Céline Sciamma filmą „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait de la jeune fille en feu, 2019), surinkusį įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.

Tai buvo graži, impresionistinė jausmų drama, kurioje atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija apie jauną tapytoją Marijaną, įsimylėjusią savo modelį – neseniai iš vienuolyno išėjusią Eloizą. 

Céline Sciamma ir anksčiau yra sakiusi, kad ją labiausiai domina istorijos apie įprastas tradicijas ignoruojančius žmones. Kita režisierę dominanti tema – lytinio identiteto tema ir su ja susijusios brendimo problemos. 2011-aisoais Berlyno kino festivalyje LGBT tematikos filmams skirtu prizu „Teddy Bear“ buvo apdovanotas jos filmas „Berniokė“ (jį mums parodė „Scanorama“) – apie dešimtmetę mergaitę Laurą, kuri pavydi berniukams ir kieme stengiasi būti panaši į juos.

Naujausio režisierės filmo „Mažytė mama“ pagrindinė herojė Neli (Joséphine Sanz) – taip pat mergaitė, bet dviem metais jaunesnė už „Berniokės“ Laurą.

Komentuodama „Mažytę mamą“ Céline Sciamma sakė, kad tai jos pirmasis per pandemiją sukurtas filmas (darbai prasidėjo 2020-ųjų lapkritį), o izoliacija neva jai išėjo tik į naudą – buvo daugiau laiko pamąstyti ir „padaryti istoriją labiau asmenišką“.

Mirus mylimai močiutei aštuonerių metukų Neli padeda tėvams tvarkyti savo mamos vaikystės namus. Po poros dienų mama (Nina Meurisse) išvyksta tvarkyti kitus reikalus, ir mergaitė su tėveliu lieka vieni. Neli tyrinėja namą ir aplinkinį mišką, kuriame jos mama Marion žaisdavo ir buvo pasistačiusi slėptuvę, apie kurią Neli tiek daug girdėjo. Mergaitė sutinka bendraamžę, taip pat statančią slėptuvę miške. Jos vardas – Marion.

Žiūrovai turėtų suklusti, ar tik nebus čia kokių stebuklingų burtų, leidžiančių Nelei susitikti su savo mamyte vaikystėje. Panašu, kad autoriai tokiam posūkiui neprieštarautų. Juk jie kuria poetišką istorija apie praradimą, atmintį, nuostabą ir vaizduotę mergaitės akimis.

Mažytę mamą” mums netrukus parodys „Kino pavasaris“. Vienas šio festivalio programų koordinatorius filmą anonsuoja taip: „Mažytė mama” skleidžiasi lyg pasaka, apgaubta šiltos rudeniškos melancholijos. Sunkiomis temomis ji švelniai užgula ištvermingų jaunų veikėjų pečius. Gamtos belaikiškumo apsuptyje Sciamma’os tiksli režisūra nukreipia žvilgsnį į smalsią vaikišką nuostabą žengiant į stojišką suaugėlišką būtį. Minimalistine forma ir egzistencinių tiesų šnabždesiu filmas kalba skirtingoms kartoms ir kuria šviesų gedėjimo bei atminties paveikslą, pakylėja ir paguodžia mus prisiliesdamas prie gyvenimo ir mirties ribų.” (Andrei Tănăsescu). (G.J.)

7. „KIVIRČAS“ (Carnage, 2011)

Tai komedijinė drama, kurios scenarijus paremtas pagal prancūzų dramaturgės Yesminos Rezos pjesę „Skerdynių dievas“. Keturi talentingi aktoriai, viena patalpa, aštrūs dialogai ir bendro kompromiso ieškojimas – tai viskas ko prireikė Romanui Polanskiui, kad sukurti gyvenimiškais elementais pagardintą juodąją komediją. Būtent, komediją, nes gyvenimas išties yra komiškas ir kupinas vienodai absurdiškų situacijų.

Visas veiksmas vyksta toje pačioje aplinkoje –  viename iš Niujorko butų, kai jame susirenka pora tėvų, kad galėtų diplomatiškai aptarti savo susipešusių sūnų poelgius. Iš pat pradžių filmas prasideda su vaizdu į parką ir besike ičiančiais titrais. Kol keičiasi titrai, groja nuotaikinga muzika, o tolumoje žaidžiantys vaikai netrukus suburs tėvus į jau ankščiau minėtą butą bei įkalins juos tenai lygiai septyniasdešimt devynioms minutėms. Dar prieš nusikeliant į pagrindinę veiksmo vietą, filmo žiūrovas taps tikru ir vieninteliu incidento liudininku, mat vienas iš vaikų jau netrukus smarkiai voš pagaliu į veidą šalia esančiam draugui. Į nukentėjusio sūnaus tėvų – Penelopės ir Maiklo (juos vaidina Jodie Foster ir John C. Reilly) namus atvyksta nusikaltusio sūnaus tėvai – Nensė ir Alanas (Kate Winslet ir Cristoph Waltz).

Abi pusės nusiteikusios draugiškai ir pasirengusios pažvelgti į problemą suaugusiųjų akimis bei civilizuotai priimti bendrą sprendimą, kaip užglaistyti ginčą tarp vaikų. „Visada tokius dalykus geriau spręsti draugiškai, be nereikalingos agresijos“, – filmo pradžioje teigia Penelopė, o jai pritardama Nensė linksi galva ir gailisi, kad jos sūnus to daryti nemoka. Po kelių minučių Nensė ir Alanas jau ruošiasi palikti „nukentėjusios“ šeimos namus tarsi reikalai jau būtų išspręsti, tačiau po trumpo atsisveikinimo dialogo jie vėl pakviečiami vidun, prieš tai nepasiūlytam kavos puodeliui išgerti. Tokie „išėjimo-grįžimo“ momentai dažnai pasikartoja filme, leisdami visą veiksmą išlaikyti toje pačioje aplinkoje.

Vos tik sugrįžę atgal į butą, tėvai pradeda iš naujo diskutuoti ir labiau gilintis į susidariusią situaciją. Pokalbiui besirutuliojant, po truputį skleidžiasi kiekvienas personažas ir jo tikrasis veidas bei nuomonė. Save, nepriekaištingos reputacijos ir tobula motina, laikanti Penelopė, vis mėto kandžias užuominas apie neva prastą auklėjimo discipliną turinčią Nensę, tuo tarpu Nensės vyro abejingumas ir nuobodulys puikiai atsispindi jo veido išraiškose ir dėmesiu, kuris visas nukreiptas į darbo reikalais skambantį telefoną. Praleidžiant daugiau laiko viename kambaryje kaista emocijos ir sunkiai beieškant sprendimo, užsiplieskia dar audringesni tarpusavio priekaištai. Netrukus Penelopės vyras visus vaišina viskiu, kad lengviau pakeltų paaštrėjusias diskusijas, o ten kur alkoholis – ten ir tiesa. Pamiršę civilizuotumą ir draugiškas intensijas, kiekvienas iš susirinkusių pradeda skųstis vienas kitu, kambaryje įsitvyrauja chaoas. Žmonos kaltina vyrus, vyrai žmonas, staiga trys užsipuola vieną arba pora konfrontuoja kitą porą.

Atrinkęs talentingus aktorius Polanskis tikrai nesuklydo. Režisierius tiesiog leido jiems išreikšti savo personažą per daug nesikišdamas. Visa aplinka priklausė keturiems, skirtingus požiūrius bei patirtį turintiems tėvams, kuriuos siejo vienas incidentas ir bendras tikslas, tačiau savo individualumą jie puikiai atskleidė per mažiau nei pusantros valandos. Ne veltui abi aktorės, Kate Winslet ir Jodie Foster, buvo nominuotos „Auksiniams gaubliams“, kaip geriausiai šio vaidybinio filmo vaidmenį atlikusios aktorės. (K.J.)

6. „KUPĖ NR. 6“ (Купе номер 6/ Hytti nro 6, 2021)

Šis Rusijos ir Suomijos bendros gamybos filmas buvo apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu ir Suomijos iškeltas kandidatu siekti Oskaro.

Tai dar vienas metaforiškų apibendrinimų siekiantis filmas, pabandęs prisiminti trisdešimties metų senumo Rusijos realijas. Tokio kino šiais laikais turime nemažai. Bet jaunas režisierius, 1979 metais gimęs režisierius Juho Kuosmanenas, vengia plataus žvilgsnio ir pasitenkina ribotomis erdvėmis – prabangiu Maskvos butu, o vėliau – siaurais tolimojo reiso traukinio koridoriais ir ankštais kupė.

Pradžioje Maskvos bute, kuriame gyvena suomė archeologijos studentė Laura (Seidi Haarla) ir jos draugė Irina (Dinara Drukarova), kas vakarą vykstančiuose vakarėliuose inteligentiškas jaunimas postringauja apie patriotizmą, praeitį bei ateitį, ginčijasi dėl kontraversiškų madingo rašytojo Pelevino knygų. Kad galėtų daugiau laiko praleisti kartu, Laura pasiūlo Irinai drauge važiuoti į Murmanską. Taip toli (į pasaulio kraštą!) belstis Laura sumano ne šiaip sau: ten mergina ketina patyrinėti petroglifus – neolito ar vėlyvojo paleolito piešinius uolose ir ant urvų sienų.

Deja, darbo reikalai neleidžia Irinai ilgam pradingti, todėl Laurai tenka keliauti vienai ir į savo portatyvinę vaizdo kamerą filmuoti pro šalį bėgančius bekraštės Rusijos vaizdus bei ryškesnius kelionės momentus. Bet ir jų kaip tyčia visai nedaug.

Panašių siužetų monotoniją paprastai išblaško atsitiktinės pažintys, o kartais net ir audringi kelioniniai meilės romanai. Panaši pažintis užsimezga ir šį kartą. Bet iš pirmo žvilgsnio bukokos išvaizdos pakeleivis „proletaras“ Liocha (vėl Jura Borisovas!) mažai panašus į romantiško meilės nuotykio herojus. Kaip ir dauguma jo aplinkos žmonių Liocha mėgsta išgerti (jo kišenėje visada pūpso degtinės butelis ir kelioninė stiklinė), o ir manieros jo taip pat „proletariškos“.

Sužinojęs, kad jo naujoji pakeleivė yra suomė, vaikinas tuoj pat paprašo ją pasakyti, kaip suomiškai skamba svarbiausios bendravimo frazės: „Labas“, „Iki“ ir, žinoma, „Aš tave myliu“.

Regis, nieko ypatingo filme ir neįvyksta – tik monotoniškai ilga kelionė po Rusiją – klasikinis rusiškas siužetas, greičiau panašus ne į stebuklingų atradimų kupiną kelionę N. Gogolio „Mirusiose sielose“, bet veikiau į A. Radiščevo „Kelionę iš Peterburgo į Maskvą“, tik šį kartą maršrutas gerokai ilgesnis.

O jau iš daugelio „kelio filmų“ žinome, kad niekas taip gerai nesuartina žmonių, kaip bendra kelionė ir joje patirti sunkumai.

Taip atsitinka ir šį kartą. Pradinį bendravimo šaltį pamažu ima tirpdyti vis labiau šiltėjančios intonacijos, kol išryškėja tikroji žmonių esmė ir amžinas vienišų žmonių troškimas sutikti pagaliau giminingą sielą. (G.J.)

5. „MINARI“ (Minari, 2020)

Minari – tai tokia žolelė, kuri kaip prieskonis yra populiari Azijos šalyse, itin pamėgta Korėjoje bei Japonijoje. Būtent šią žolę Arkanzase prie nedidelio vandens telkinio nusprendžia pasėti energinga senelė Sun Dža (ją vaidinanti Oskarui nominuota populiari aktorė Yuh-Jung Youn gimtinėje net vadinama P. Korėjos Meryl Streep), į Ameriką atvykusi pas čia gyvenančius dukrą ir žentą.

Ypatingos priežiūros nereikalaujanti žolė visai lengvai prigijo svetimoje dirvoje, o štai jaunos šeimos galvai Džeikobui (akt. Stevenas Yeunas) auginti vaisių derlių savo žemės sklype sekasi kur kas prasčiau. Nors vyras tikrai ne tinginys, valstiečio darbą gerai žino, su žemės ūkio technika draugauja ir yra pakankamai užsispyręs, tačiau su gamta ir orais nepasigalynėsi…

Tokiame kontekste filmo pavadinimas tampa simbolišku. Juk sunkiomis sąlygomis žemės ūkį plėtojantiems žmonėms tenka būti kaip tai prieskoninei žolei, kuri gerai auga esant bet kokiam orui – ir per lietų, ir per sausrą.

Filmo veiksmas plėtojasi devintajame dešimtmetyje, vadinamos „reiganomikos“ epochoje.

Kartu tai ir jaudinanti šeimos istorija, imponuojanti šiltais veikėjų tarpusavio santykiais. Darnios šeimos nariai nepasikliauja vien savo jėgomis – jie ieško dvasinės paramos tarp religinės bendruomenės narių, o mama moko sūnų Deividą vakarais pasakyti maldelę, kad jeigu naktį atsitiktų kas nors labai blogo, kad jis ryte prabustų jau Rojuje.

Religinė ir net mistinė dimensija filme yra labai svarbios. Bet jų lengvabūdiškai atskleisti nenorime. Kaip parašyta Išminties knygoje, „kas turi akis – tepamato“. (G.J.)

4. „ŠIRDŽIŲ DAMA“ (Queen of Hearts, 2019)

Režisierė šio filmo sumanymą komentavo taip: „Pradėjau darbą prie šio projekto, kai susimąsčiau apie tai, kaip gimsta šeimos paslaptys. Kaip tik tada buvau praradusi labai artimą asmenį, apie kurį netrukus sužinojau keletą paslapčių. Galvojau apie tuos, kurie netenka artimų žmonių, taip ir nesužinoję apie juos kažką labai svarbaus. Pasidalijau mintimis su savo bendraautore Maren Louise Kaehne, ir per trumpą laiką mudvi surinkome nemažai informacijos apie mokytojas, kurios turėjo lytinių santykių su savo mokiniais. Pastebėjome bendrą tendenciją: įprastai žmonės linkę pernelyg romantizuoti santykius tarp vyresnio amžiaus moters ir jaunesnio vyro, priešingai nei tarp pagyvenusio vyro ir jaunesnės moters. Taip pat vyrauja nuomonė, jog seksas tarp patėvio ir podukros nėra normalus, užtai pamotės intymus santykiai su posūniu taip kategoriškai nesmerkiami ir yra vadinamoje pilkoje zonoje“.

Tokioje „pilkoje zonoje“ atsiduria sėkminga teisininkė Ana, dirbanti su vadinamųjų „probleminių“ paauglių bylomis. Šeimyniniu gyvenimu moteris negali skųstis – laimingoje santuokoje su  Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai ieškoti išeičių iš įvairių konfliktinių situacijų, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė.

Jau pirmieji „Širdžių damos“ kadrai su „griūvančiais“ miško vaizdais žadina svaigulio įspūdį ir staiga iš po kojų slystančio tvirto pagrindo savijautą. Šis vizualinis besiartinančios grėsmės simbolis kartosis dar ne kartą, vis artindamas siužetą prie baisios atomazgos, prie kurios žiūrovai pirmą kartą priartinamas jau pirmojoje scenoje, kai dar nepajėgia suvokti, kokia siaubinga tiesa netrukus paaiškės, ir prieš filmo pabaigą (pasinaudojus žiedine pasakojimo struktūra, kai finale sugrįžtama prie pradinės situacijos): tada jau intuityviai suvokiama tragedijos nuojauta jau nebepaliks alternatyvių atomazgos variantų.

Respektabilaus ir stabilaus šeimyninio pasaulio erozija prasideda tada, kai namuose pasirodo nepilnametis Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Jaučiantis kaltę dėl to, kad paliko buvusią šeimą ir nesirūpino berniuku, kol jis užaugo, Peteris nori užmegzti su juo šiltesnius santykius, bet Gustavo sielą jau seniai užvaldė neapykanta, o jo paaugliškas maištas pasireiškia įžūliu elgesiu ir neprognozuojamais bei nelogiškais veiksmais

Akivaizdu, kad Peterio ir Anos laukia didžiulės kantrybės reikalaujanti psichologinė terapija, kuri padėtų ištirpdyti susvetimėjimo ledus ir padėtų Gustavui pasijusti visaverčiu šeimos nariu. Tokių filmų su gražia didaktine potekste esame matę nemažai. Bet šį kartą autoriai žengia visai kitais keliais. Atrodytų, kad didelę psichologinės pagalbos patirtį turinti Ana turėtų žinoti, kaip svarbu tokioje situacijoje elgtis subtiliai ir išvengti neatsargių žingsnių. Tačiau netrukus Anos santykiai su posūniu po truputį ima artėti prie pavojingos ribos, kai kiekvienas naujas žingsnis veda prie situacijos, kurią psichologai vadina negrįžimo tašku. Nepilnametis to, aišku, dar nežino, kas kita – patyrusi moters. Bet sunerimti priverčia Anos žodžiai, kad „nėra didelio skirtumo tarp to, kas gali įvykti, ir kas jokiu būdu neturi atsitikti“. (G.J.)

3.MIŠIOS“ (Mass, 2021)

Pastaruoju metu, deja, dažnai girdėjome širdį veriančias istorijas apie moksleivių ir mokytojų žudynes mokyklose bei universitetuose (ypač dažnai tai vyksta Amerikoje).

Šia tema yra sukurta nemažai puikų filmų – ir dokumentinių („Boulingas Kolombinai“, 2002 m., už kurį Oskarą atsiimantis režisierius Michaelas Moore‘as kelis kartus šūktelėjo: „Man dėl jūsų gėda, pone Bušai!”), ir vaidybinių (pvz. Guso van Santo „Dramblys“, 2003 m.).

Pernai sukurtos „Mišios“ (tai pirmasis jauno režisieriaus Frano Kranzo darbas) papildo šią galeriją. Šiame filme prieš keletą metų šaudynes mokykloje sukėlusio paauglio tėvai Linda ir Ričardas (Ann Dowd ir Reedas Birney), norėdami dalinai išpirkti savo kaltę pasiūlo vieno tada žuvusio berniuko tėvams Geilei ir Džėjui (Martha Plimpton ir Jasonas Isaacsas) susitikti ir išsikalbėti.

Linda ir Ričardas patys iki galo nesuprato tikrųjų savo sūnaus poelgio priežasčių. Jie, kaip ir visi tėvai, mylėjo savo vaiką ir linkėjo jam tik gero. Net darė, kaip jiems atrodo, viską, kad panaši tragedija aplenktų jų namus. Bet realybė negailestinga: jų sūnus jautėsi vienišas, buvo pernelyg apimtas depresyvių nuotaikų ir minčių apie savižudybę, dažnai praleidinėjo psichologinės terapijos seansus, žinoma, daug laiko praleisdavo prie kompiuterio, žaisdamas smurto kupinas „šaudykles“. Galiausiai paėmė iš draugo ginklą ir visą savyje susikaupusią agresiją išliejo surengęs mokykloje kruviną „sesiją“.

Dviejų šeimų susitikimas įvyksta bažnyčios salėje. Bet nei sakralinė aplinka, nei šiai progai suruoštos vaišės ir net planuotos choro giesmės (!) nesugeba nesudrumsti bažnytinės rimties, o kviestiems svečiams išlikti padoraus bendravimo rėmuose. Pernelyg ilgai viduje tramdytos emocijos labai greitai išsiveržia kaip lava iš dar neužgesusio vulkano.

Režisierius šį kartą apsieina be tokiais atvejais būdingų pasvarstymų apie agresijos priežastis šiuolaikinėje visuomenėje, neragina drausti ginklų prekybos, netgi nesamprotauja apie moralinį žmonių ir civilizacijos krachą. Filmo autorių tikslai kuklesni: jie leidžia išsikalbėti (dažnai net išrėkti savo skausmą) svarbiausiems filmo herojams, kad jie galėtų bent trumpam išsivaduoti iš praeityje patirto košmaro. (G. J.)

2. „RAITELIS“ (The Rider, 2017)

Žiūrėdamas „Raitelį“ labai aiškiai prisiminiau jaunystėje matytą amerikiečių filmą „Kai miršta legendos“ (When the Legends Die, 1972, rež. Stuartas Millaras). Jame buvo pasakojama graži istorija apie jauną Jutų genties indėną Tomą Juodąjį Jautį (jį suvaidino tada dar mažai žinomas aktorius Fredericas Forrestas), kuris bet kokia kaina trokšta ištrūkti iš rezervate uždarytų jo tautiečių. Viltį tapti visai kitu žmogumi Tomui suteikia prasigėręs rodeo veteranas Redas Dilonas (daug kartų vesternuose kietus vyrukus vaidinęs Richardas Widmarkas): jo dėka Tomas netrukus tampa tikra rodeo žvaigžde, bet susidūręs su šiame sporte klestinčiais ciniškais sandoriais, finale grįžta pas savo gentainius.

Apie rodeo specifiką ir jo užkulisius daug tiesos sužinosime ir iš filmo „Raitelis“, kurio siužetas plėtojasi Pietų Dakotoje. Dėmesį patraukia jau tai, kad pradiniuose titruose tarp aktorių išvardijama nemažai žmonių, kurie suvaidino patys save. Tai tikri laukinių žirgų išjodinėtojai, nemažą gyvenimo dalį praleidę rodeo varžybose.

Šio filmo režisierė Chloé Zhao atliko savotišką eksperimentą, sukūrusi šeimyninę dramą pasitelkus tikrus vieno indėnų rezervato gyventojus, kurie yra profesionalūs raiteliai. Profesionaliems aktoriams tokie partneriai visuomet yra labai problemiški, nes aktoriams reikia maksimalių pastangų įsikūnyti į tuos žmones, kuriems pačius save vaidinti nėra jokio reikalo.

Pagrindinis filmo herojus – jaunuolis Bredis Blekbernas (akt. Brady Jandreau). Jis – patyręs laukinių žirgų išjodinėtojas ir jauna rodeo žvaigždė. Tačiau kartą nukritęs nuo pašėlusio žirgo vaikinas smarkiai susitrenkia galvą. Po skilusio kiaušio operacijos Bredis mano, kad netrukus pasveiks ir vėl galės sugrįžti prie mėgiamiausio užsiėmimo. Tačiau laikas bėga, ir palengva tenka apsiprasti su liūdna mintimi, kad apie rodeo reikia nebesvajoti. Tai patvirtina ir gydytojai. Tik kaip su tokia dalia susitaikyti jaunam žmogui, kuris neįsivaizduoja kitokio gyvenimo?

Amerikiečiams rodeo, kaip ir beisbolas, yra viena mėgstamiausių sporto šakų, tad nenuostabu, kad JAV kinematografininkai mėgsta kurti filmus apie rodeo. Tai puiki proga parodyti, kaip kieti vyrukai moka ilgai išsilaikyti balne ir priverčia jiems paklusti laukinę gamtos stichiją neapjodinėtų mustangų pavidalu. Todėl vyras su kaubojaus skrybėle šioje šalyje kino, ir, žinoma, reklamos dėka seniai yra tapęs amerikietiškos mitologijos personažu.

Tiesa, nesunkiai surastume nemažai filmų, kuriuose rodomos su rodeo susijusios liūdnos ir net tragiškos istorijos. Dažniausiai jas vienija iliuzijų praradimo kartėlis, ir, žinoma, fizinės traumos, neleidžiančios herojams toliau „išlikti balne“: dar vienas toks filmas „Mano herojai visada buvo kaubojai“ (My Heroes Have Always Been Cowboys, 1991, rež. Stuartas Rosenbergas) taip pat buvo rodomas mūsų ekranuose.

Nesunku suprasti, kodėl amerikiečiai kuria panašius nostalgiškus filmus. Bet „Raitelio“ režisierė Chloé Zhao gimė ir užaugo ne kanjonų bei prerijų šalyje, o Kinijoje. Tačiau baigusi mokslus Londone ir Los Andžele mergina pirmąjį pilnametražį filmą „Dainos, kurių mane išmokė broliai“ (Songs My Brothers Taught Me, 2015), kurio herojai buvo Pietų Dakotoje rezervate Pine Ridge gyvenantys indėnai. Debiutavęs Sandenso nepriklausomo kino festivalyje filmas vėliau buvo parodytas Kanų kino festivalyje.

Raitelis“ – antrasis režisierės Chloé Zhao kūrinys, darantis beveik dokumentinio kino įspūdį. Visi filmo herojai yra labai natūralūs, o kai kurie į savo vaidmenis įdėjo dar ir asmeninės patirties detalių. Štai Bredį Blekberną vaidinantis Brady Jandreau pats buvo susižalojęs galvą, kai nukrito nuo įnoringo žirgo. Tiesa, Bredžio draugui Leinui Skotui pavyko mažiau – jam akistata su laukiniu jaučiu baigėsi sunkiu smegenų pažeidimu ir paralyžiumi.

Bredis dar turi pasirūpinti sesute autiste ir kažkaip užsidirbti namelio ant ratų nuomai, nes tėvas į jo rankas pakliuvusius pinigus išleidžia alkoholiui bei azartiniams lošimams.

Pamažu Bredžio galvoje gimsta ryžtas sugrįžti į rodeo, nepaisant medikų perspėjimo, kad tai būtų tolygu mirties nuosprendžiui. Tačiau kiekvienas žmogus ekstremaliomis sąlygomis pasirenka savo „likimo ruletės“ variantą.

Filmas baigiamas gražia dedikacija: „skiriama visiems tiems, kurie kaskart išgyvena savo aštuonias sekundes“ (turima omenyje, kad balne ant laukinio mustango ar jaučio nugaros pakanka išsilaikyti bent tiek laiko). (G.J.)

1.IDIOTAI“ (Idioterne, 1998)

Išgarsėjęs intelektualiais eksperimentiniais kūriniais gimtojoje Danijoje Larsas von Trieras po kontraversiško filmo „Prieš bangas“ (1995 m.) net buvo pavadintas geriausiu XX a. pabaigos režisieriumi. O netrukus jo kartu su bičiuliais suformuluoto manifesto „Dogma‘95“ principai taip paveikė pasaulinį kiną, kad šio reiškinio aidai nurims dar negreitai.

Dogma‘95“ – tai originalus kino menininkų manifestas , siūlantis visiškai naują kinematografo sampratą, kurioje tradicinius dešimt Dievo įsakymų keičia dešimt „Skaistybės įžadų“:

Filmuoti tik gamtoje, nenaudoti dekoracijų;

Garsą įrašinėti filmavimo metu;

Kamerą laikyti rankomis arba filmuoti nuo peties;

Nenaudoti specialaus apšvietimo;

Draudžiama naudoti filtrus ir daryti optinius efektus;

Filme negali būti jokio išorinio veiksmo;

Draudžiami siužetai, kurių veiksmas vyksta kitoje epochoje;

Draudžiamas žanrinis kinas;

Filmo formatas – 35 mm. juosta;

Režisieriaus pavardė filmuose nenurodama, filmui suteikiamas eilės

numeris;

Laikantis šių principų sukurti ir „Idiotai“. Anot režisieriaus, „tai idiotiškas filmas apie idiotus, skirtas idiotams“.

Tai kupina kartėlio istorija apie žmones, kurie nenori gyventi pagal visuomenėje vyraujančias taisykles. Visus filmo herojus vienija tai, kad jie laikosi to paties principo – „surask savyje vidinį idiotą ir išleisk jį į laisvę“. Neturėję galimybės arba nedrįsę realizuoti savo geismų ir ambicijų jie buriasi į savotiškas „komunas“ ir imasi kolektyvinės psichoterapijos.

Dauguma filmo scenų atrodo kaip neinscenizuota dokumentika. Šį įspūdį stiprina ir nuoširdžios filmo herojų išpažintys, iš kurių susidėlioja labai emocingas kolektyvinis dar vienos „prarastos kartos“ portretas.

Nenormalių herojų, gyvenančių normaliame pasaulyje, kine netrūko ir anksčiau. Dažniausiai tokiuose filmuose nenormalumas buvo laikomas norma ir atvirkščiai. Šia prasme neoriginalus ir Larsas von Trieras. Jo „Idiotuose“ šiuolaikinė visuomenė pilka, nuobodi ir veidmainiška. Todėl radikalų iššūkį jos moralei meta jaunų žmonių grupelė. Jie nutaria sukurti savąjį idealios visuomenės modelį, o tarpusavio santykius grįsti nuoširdžiais jausmais ir tolerancija. Nuo šiol jie ims daryti tik tai, kas jiems patinka, ir taps tuo, ką filosofai vadino „natūraliu žmogumi“.

Pradžioje tai bus paprasčiausias iššūkis ir protestas prieš sąstingio apimtą visuomenę, vėliau toks gyvenimo būdas „komunos“ nariams teiks nevaržomą azartą ir kvailiojimo džiaugsmą, o paskui taps organišku gyvenimo būdu. Dabar jau nemadingas marksizmo teoretikas Leninas kažkada teigė, kad „gyventi visuomenėje ir būti už jos ribų neįmanoma“. Larso von Triero herojai įžūliai paneigė šį dėsnį. Bet jie ir neslepia, kad yra idiotai. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Kristina Jankevičiūtė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: