Daugelyje geriausių kada nors sukurtų filmų apie karą peizaže daug dėmesio skiriama kareivių draugystei ir mūšio lauke užsimezgusiems glaudiems emociniams ryšiams. Karas paprastai yra vienas niūriausių kino žanrų, kuriame karo siaubai intensyviai atgyja ir atveria akis realybei. Tačiau filmai apie karą tikrai nėra visiškai be emocijų, dažnai būna atvirkščiai, jie talpina savyje kalnus jausmų. Geriausiuose iš jų vilties žiburėlis slypi karo metu tarp karių užsimezgusioje draugystėje.
Kai kurie kariniai filmai optimistiškai žvelgia į šią draugystę ir vaizduoja kaip nepažystamieji tikra ta žodžio prasme tampa šeima, likimo broliais. Kituose – vaizduojamas pesimistiškesnis požiūris, ten neretai matoma širdį draskanti draugystė, kurią išardo mūšio laukai ir patirti nuostoliai. Susipažinkite – tai geriausi filmai apie karių draugystę ir tarpusavio saitus.
10. „1917“ (2019)
1917-ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.
Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės.
Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos. Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.
Tai įspūdingas ir ambicingas darbas, kuris sukuria norimą efektą – žiūrovai atsiduria Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose ir tiesiogiai patiria konfliktą. Tačiau juosta taip jaudina dėl joje vaizduojamų kareivių, besidalijančių mūšio lauku, brolystės. Pirmajame filmo veiksme daugiausia dėmesio skiriama dviejų jaunų britų kapralų Viljamo Šofildo ir Tomo Bleiko draugystei, kai jie neša žinią per niekieno žemę.
Karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi. Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų. (Gediminas Jankauskas) Stulbinantis Mendeso pasiekimas visiškai įtraukia žiūrovus į įtraukiančią, nors ir širdį veriančią istoriją apie įtemptas lenktynes su laiku, kuri nufilmuota vienu kadru. Neįtikėtina karo drama „1917“ sulaukė ne tik daugybės apdovanojimų, bet ir buvo puikiai įvertinta kino teatrų kasose – uždirbo daugiau nei 384 milijonus dolerių.
9. „Išlikęs gyvas“ (Lone Survivor, 2013)
2005 metų Afganistano karo metu Amerikos karinė žvalgyba išsiaiškina, jog vyriausiasis Talibano narys slepiasi nuošaliame kaimelyje, esančiame giliai Hindukušo kalnuose. Įsitikinę, kad jo sulaikymas ar nužudymas kaip reikiant pagerintų Amerikos padėtį šiame sudėtingame kare, karinio jūrų laivyno specialiosios pajėgos (SEAL) surengė slaptą operaciją „Raudonieji sparnai“. Operacijos tikslas paprastas – nusiųsti rinktinę karių komandą, kad pasislėpę kaimą supančiuose kalnuose stebėtų taikinį ir imtųsi veiksmų, kai ateis tinkamas laikas.
Vadovaujant leitenantui Maiklui Murfiui, Markusas Lutrelis, Matas Akselsonas ir Denis Ditsas pasiekia nustatytą sustojimo vietą, tačiau iškart suvokia, jog kitas kalnas, esantis netoliese, būtų žymiai geresnis apžvalgos taškas. Vos atvykus į naująją vietą ir gavus taikinio tapatybės patvirtinimą, prie kareivių prieina trys klaidžiojantys piemenys. Tarp komandos narių užverda rimtas ginčas dėl to, kaip elgtis su piemenimis, ir galiausiai jie nusprendžia vadovautis taisyklėmis – paleisti piemenis ir pasitraukti iš misijos. Tačiau susiruošus traukti link paėmimo vietos ir supratus, jog jie yra apsupti daugybės Talibano karių, prasideda žiaurus susišaudymas, kurį – drąsių kaimo gyventojų pagalbos dėka – išgyvena tik vienas specialiųjų pajėgų komandos narys. Bet stebėtis nėra ko, juk vien perskaitę pavadinimą suprantame, kad kitaip būti ir negali.
Filmo „Išlikęs gyvas“ siužetas buvo paremtas to paties pavadinimo knyga, kurią parašė Markusas Lutrelis (jo vardu pavadintas vienas veikėjas), o kūrybinis procesas užtruko net penkis metus. Filmas buvo puikiai įvertintas ir liaupsinamas dėl aktorių pasirodymų ir karinių scenų, o Oskarų apdovanojimuose už puikius garso takelius ir įgarsinimą pelnė net dvi nominacijas.
Nepaisant to, kad filmo pavadinime nurodyta jo pabaiga, Peterio Berg‘o filmas yra vienas iš labiausiai jaudinančių karo Afganistane vaizdų kine. Filmas buvo giriamas už šiurpų vizualinį stilių ir kvapą gniaužiančias mūšių scenas. Tačiau juostoje dar labiau jaudina Lutrelio nenutrūkstamų ryšių su kolegomis SEAL nariais vaizdavimas. Berg’as suteikia žiūrovams daug laiko pažinti šį brolių būrį, todėl iš anksto numatytas Lutrelio išgyvenimas yra tinkamai tragiškas.
Aktorius Markas Valbergas prisipažino, kad šio filmo filmavimas buvo vienas sunkiausių visoje jo karjeroje. Dar prieš pradedant filmavimą aktoriai buvo apmokomi tikrų karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų karių, o filmuojant Valbergas patyrė ne vieną traumą ir dažnai kentė vienokį ar kitokį skausmą. Kaip bebūtų, jis taip pat dažnai kartoja, kad šiuo filmu jis didžiuojasi labiausiai.
Nors SEAL turi geresnį apmokymą ir įrangą, priešo jėga slypi skaičiuje, ir tik laiko klausimas, kada SEAL bus priblokšti. Nors veiksmas filme jaudinantis, ne paslaptis, kad šią misiją galima laikyti nesėkminga dėl to, kad, kaip rodo filmo pavadinimas, tik vienas SEAL karys išsikapanoja gyvas. Negana to, priešui pavyksta iš žuvusių SEAL narių konfiskuoti daugybę aukštos klasės karinės įrangos, todėl tai yra tik maža išgyvenusiojo pergalė.
8. „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“ (Master And Commander: The Far Side Of The World, 2003)
Kariniai filmai Holivude gan dažni, kita vertus, istoriniai kariniai epai pasitaiko pakankamai retai. „Narsioji širdis“ 1990-iais buvo itin rimtas kūrinys, toks 2000-iais turėjo būti ir režisieriaus Piterio Veiro „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“, paremtas to paties pavadinimo Patriko Obrajano romanu.
Raselo Krou, kuris vaidina dažnai užmirštame filme, nelaimei, „Komandoras“ buvo išleistas tais pačiais metas kaip Goro Verbinskio „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“, kuris pristatė pasauliui Džonio Depo įkūnijamą Kapitoną Džeką Sperou. Tikriausiai dėl to žmonės nesirikiavo eilėje, kad galėtų pamatyti kaip Krou leidžiasi į atvirus vandenis.
„Komandoras“ yra tikras malonumas akims ir tikrai vertas pažiūrėti, jei bent kiek domitės Napoleono era. Jis atvaizduoja dažnai pamirštamą istorinį Europos laikotarpį ir padaro tai neįtikėtinai puikiai. Priešingai nei dauguma kitų istorinių dramų, „Komandoras“ istorines detales išlaiko gan tikslias, o Krou džiugina išskirtine vaidyba.
Filme daugiausia dėmesio skiriama sudėtingai kapitono Džeko Aubrio draugystei su laivo chirurgu Stivenu Maturinu. Aubris iš pradžių atmeta Maturiną, bet galiausiai jį pamilsta, nes yra sužavėtas jo gebėjimu pačiam sau atlikti operaciją. Kai Aubriui pradeda patikti chirurgas, jis pradeda patikti ir visai įgulai. Filme tarp įgulos narių tvyro didelė įtampa, ir tai suprantama, nes įgula ištisus mėnesius yra įkalinta kartu uždaroje laivo erdvėje. Tačiau, kad ir kaip bebūtų įgulos nariai rūpinasi vieni kitais.
Faktas, kad filmas pelnė net dešimt Oskaro nominacijų (iš kurių dvi laimėjo) pabrėžia jo puikumą ir nepelnytą nuvertinimą. Legendinis kino kritikas Rodžeris Ebertas suteikė filmui aukščiausią įvertinimą sakydamas, kad „epiškumo filmas pasiekia neprarasdamas žmogiškumo“. Krou žinojo, kad šis filmas yra itin nuvertinamas ir 2010 metais jis pakvietė gerbėjus prisijungti prie agitacijos antrai daliai sukurti.
7. „Įniršis“ (Fury, 2014)
Samo Peckinpah dvasia dvelkia ši stebėtinai niūri, mačistinė tankų drama (nufilmuota Hertfordšyre ir Oksfordšyre), kurioje susipina senamadiško karo filmo jaudulys ir šiuolaikinės „Karas yra pragaras“ parabolės, sukurtos iš „Gelbstint eilinį Rajaną“, vidurius.
Bredas Pittas vaidina Doną Kolerį, mūšio randų išvargintą 2-osios šarvuotosios divizijos tankų įgulos vadą, kuris kovėsi nuo Šiaurės Afrikos iki Normandijos, o dabar atsidūrė Vokietijoje, kur jam gresia visiškas chaosas dėl paskutinės Hitlerio kovos.
„Mes užsiimame nacių žudymu. Ir, pusbroli, verslas klesti.“ Taip pasakė Bredas Pittas (leitenanto Aldo Raino vaidmuo) Kventino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. Inglourious Basterds). Praėjus penkeriems metams ir beveik 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, B. Pittas grįžta į kovą filme „Įniršis“. Jo personažas seržantas Donas Koleris (slapyvardis Wardaddy) yra nuovokesnis, ne toks šnekus kaip Rainas, o filmo režisierius Davidas Ayeris yra labiau linijinis ir pažodinis nei Tarantino, tačiau nacių žudymas išlieka energingas.
Filme „Įniršis“, kuriame vyrauja griovio purvo paletė ir galūnių pjaustymo estetika, nėra jokios gėdos dėl grafinių detalių – rankos, kojos ir galvos pjaustomos atskirai, ekrane siekiant parodyti žiaurumą maksimaliai. Pitt’o vaidinamas karys, kaip ir jo skalpų ištroškęs renegatas filme „Negarbingi šunsnukiai“, mėgsta žudyti nacius, nors čia jo siela dėl to atrodo dar tuštesnė. Scenos, kuriose kaliniai šaudomi į nugarą, o moterys tarnauja kaip nelaimingas karo grobis.
Karui artėjant į pabaigą, jie susiduria su žiauriu ir beviltišku priešu. Traukdamiesi Berlyno link, naciai ėmė verbuoti vaikus ir žudyti nebendradarbiaujančius tėvus. Jo kariuomenei žlungant tiek Rytų, tiek Vakarų frontuose, Hitleris įsakė imtis savižudiškos paskutinės visiško sunaikinimo kovos. Tačiau vokiečiai vis dar turi daugybę tankų, kurių daugelis pranašesni už amerikiečių tankus, ir, nors momentas yra sąjungininkų pusėje, pergalė vis dar atrodo tolima.
„Įniršis“, kurio pavadinimas kilo iš pavadinimo, užrašyto ant didžiosios tanko patrankos vamzdžio, yra ne tiek epas, kiek įtemptų ir koncentruotų epizodų serija. Tai veikiau taktikos, o ne strategijos šlifavimas, kova dėl vietinių tikslų, o ne dėl galutinių tikslų. Mūšio scenos surežisuotos virtuoziškai ir su sveikintinu dėmesiu erdvinei ir vizualinei darnai. Kai tankui reikia įveikti purviną teritoriją, jaučiate kiekvieną smūgį ir posūkį. O purvinos žemės tenka įveikti daug.
Nors šis filmas nėra toks intensyvus kaip Samuelio Maozo „Libanas“, kuriame žiūrovai buvo švariau įkalinti tanko viduje, vis dėlto tai neabejotinai jaudinanti medžiaga pilna brolybės jausmo, kurią palaiko triukšminga Steveno Price’o muzika, besirutuliojanti į pabaigos titrus. Tikrai žiaurus, baisus, kraupus filmas.
Pasakysime tiek, kad tanko įgula atsiduria pavojingoje situacijoje. Sprogusi mina pavertė jų tanką nejudriu. Dar blogiau – sugadinta jų radijo stotis, todėl jie negali išsikviesti pagalbos. Vienintelė galimybė – užimti paskutinę vietą pačioje priešo teritorijoje. Nors tanko įgula narsiai kovoja, juos neišvengiamai užpuola vokiečių kariuomenė. Visi, išskyrus vieną, žuvo. Dėl klaustrofobiško veiksmo ir įtampos filmas yra ne tik jaudinantis, bet ir puikus žiūrėti, jei norite pamatyti, kaip herojai žūsta šlovės spinduliuose.
6. „Povandeninis laivas“ (Das Boot, 1981)
1981 m. Wolfgango Peterseno sukurta tarptautinė sensacija „Povandeninis laivas“ tapo naujausiu kino filmu, kuris buvo perkurtas ir išleistas iš naujo. Priešingai nei tam tikroje kosminėje trilogijoje, čia nėra jokių „optiškai patobulintų“ scenų, tačiau 1997 m. „Povandeninio laivo“ versija gerokai skiriasi nuo pirmosios. Daugiau nei šešiasdešimt minučių filmuotos medžiagos iš originalaus vokiečių televizijos mini serialo buvo sklandžiai sugrąžintos į filmo audinį. Išlyginti trūkčiojantys perėjimai, o personažų vystymasis labai patobulintas. Rezultatas – visapusiškesnė žiūrėjimo patirtis. Visuotinai pripažintas geriausiu visų laikų filmu apie povandeninį laivą ir vienu labiausiai širdį virpinančių trilerių, šį kartą yra dar geresnis nei po pirmosios premjeros.
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje tarnyba povandeniniame laive buvo laikoma „glamūriniu darbu“. Beveik kiekvieno jaunuolio svajonė buvo gauti privilegiją tarnauti Tėvynei viename iš elegantiškų, šlovingų povandeninių laivų. Kaip dažnai būna, niūri tiesa iš esmės skyrėsi nuo spindinčios fikcijos. Tarnyba povandeniniame laive buvo varginanti, alinanti ir nežmoniška patirtis, o „Povandeninis laivas“ buvo pirmasis kino filmas, kuriame ji buvo visiškai demitologizuota.
Didžioji filmo dalis vyksta laive, o filme stebima grupė personažų, kurie iš švariai nusiskutusių, energingų žmonių, kurie išplaukia laivu, virsta susigūžusiais, nusivylusiais vyrais, kurie galiausiai iš jo išlipa. Istoriją matome vokiečių karo korespondento (Herbertas Gronemeyeris), atvykusio į laivą vienai ekskursijai, akimis. Vyrai pristatomi taip, kaip jis juos mato – tai kompetentingų jūreivių būrys, kurį sieja stipresni nei šeimos ar kraujo ryšiai. Kapitonas (Jurgenas Prochnowas), labai protingas, patyręs ir užjaučiantis karininkas, užsitarnavo visų jam pavaldžių vyrų pagarbą. Tačiau, kitaip nei daugelyje filmų apie karą, šis vadas nėra taktikos genijus. Jis gali daryti ir daro klaidas – kai kurios iš jų brangiai kainuoja. Įgulą sudaro įvairios asmenybės, įskaitant partijos narį, vyriausiąjį inžinierių, atsidūrusį ties išsekimo riba, ir jauną vyrą, kuris trokšta susitikti su savo sužadėtine prancūze.
Filmo režisūrinės versijos privalumas yra tas, kad kai kurie antriniai personažai, kurie originaliame filme buvo realizuoti tik fragmentiškai, šį kartą buvo išbaigti. Daugelis jų nebėra tik fone besislepiantys pažįstami veidai – tai visiškai susiformavę vyrai, turintys istoriją, viltis ir svajones apie ateitį. Taip gerai išvystydamas tiek daug personažų, Petersenas suteikia veiksmo scenoms daugiau gilumo ir aktualumo, o karčiai ironiška finalinė seka tampa dar aštresnė.
Kadangi tai istorija apie žmones, o ne apie politiką, žiūrovams nesunku ar etiškai nesunku užjausti veikėjus, net jei vaizduojamu laikotarpiu jie buvo priešai. Povandeninio laivo gelmėse nėra vietos nacių filosofavimui ar džiūgavimui. Tiesą sakant, kapitonas išreiškia panieką fiureriui ir jo pakalikams. Nors šis filmas sukurtas kaip vokiškas filmas apie išskirtinai vokišką patirtį per skaudų Vokietijos istorijos epizodą, „Povandeninis laivas“ pasižymi aštriu įžvalgumu, kuris leidžia jį suprasti ir juo mėgautis žiūrovams visame pasaulyje.
Ne paslaptis, kad nacistinė Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Gerai, kad taip, nes kitaip pasaulis greičiausiai būtų visai kitoks ir daug blogesnis. Filmas išleistas praėjus beveik 40 metų po karo pabaigos, todėl akivaizdu, kad povandeninio laivo įgula yra pasmerkta nuo pat pradžių. Ir kurį laiką reikalai tikrai pradeda klostytis būtent taip. Įgula žiauriai puolama ir vos spėja išsigelbėti, kol povandeninis laivas nuskęsta po bangomis. Tačiau vos pasiekus išsigelbėjimą juos užpuola lėktuvas ir daugelis jų žūsta arba yra sužeisti. Įgulai taip ir nepavyksta užbaigti savo pradinės misijos, o pabaigoje daugelis jų būna siaubingai sužeisti arba miršta. Nors tai niūri pabaiga, filmas buvo giriamas už savo tikroviškumą, ypač už tai, kad tiksliai perteikė gyvenimą povandeniniame laive.
5. „Juodojo vanago žūtis“ (Black Hawk Down, 2001)
„Juodojo vanago žūtis“ – šiuolaikinis karo filmas, kuris įtraukia žiūrovus. Filmas paremtas tikra istorija apie kariuomenės komandą, išsiųstą į Mogadišą (Somalis) vykdyti misijos, tačiau viskas pakrypsta ne ta linkme ir situacija tampa be galo pavojinga ir sudėtinga.
Veiksmo ir karo drama, sukurta pagal bestseleriu tapusią knygą, kurioje pasakojama apie 1993 m. spalio 3 d. Somalyje vykusią beveik katastrofišką misiją. Šią dieną beveik 100 JAV kariuomenės karių, vadovaujamų kapitono Mike’o Steele’o, sraigtasparniu buvo nuskraidinti į sostinės Mogadišo gilumą, kad suimtų du aukščiausio rango Somalio karo vado leitenantus. Dėl to kilo didelis ir ilgai užsitęsęs armijos karių, JAV specialiųjų pajėgų ir šimtų Somalio ginkluotų kovotojų susišaudymas, kurio metu buvo sunaikinti du JAV sraigtasparniai „Juodieji vanagai“ (angl. Black Hawk). Filme daugiausia dėmesio skiriama didvyriškoms įvairių karių pastangoms pasiekti numuštus sraigtasparnius.
Filmo tikslas – vienas. Jis nori kuo tiksliau užfiksuoti, ką reiškia būti vienu iš karių, kurie buvo apšaudomi šios misijos metu. Valanda po valandos, žingsnis po žingsnio atkuriama įvykių grandinė. Buvo planuojama surengti netikėtą sraigtasparniais skraidinamų karių reidą, prie kurio prisijungė sausumos pajėgos, į karo vado aukščiausių leitenantų susitikimą. Buvo manoma, kad tai tokia paprasta užduotis, kad kai kurie kariai paliko savo valgyklas ir naktinio matymo įrangą, tikėdamiesi po kelių valandų grįžti į bazę. Bet taip, deja, neišėjo…
Žinojimas, kad šie įvykiai iš tiesų nutiko, tik padidina įtampą, kai žiūrovai kviečiami įsitraukti į šio filmo mūšių veiksmą ir traumas. Kovos atrodo chaotiškos ir įtemptos. Ne vienas žiūrovas teigia: „Niekada taip neprakaitavau per visą filmą, kaip tada, kai žiūrėjau šį pirmą kartą“.
Tikros misijos, kuria paremtas filmas, metu į Mogadišą išsiunčiamos elitinės pajėgos, kurios bando suimti Aidido patarėjus. Tačiau tai yra sąmokslas. Aididas suplanavo numušti sraigtasparnį, o po to aplink katastrofos vietą suburti savo miliciją ir apsupti amerikiečius. Jo planas pavyko.
Prasideda kruvinas susišaudymas, kuris vėliau tampa žinomas kaip Mogadišo mūšis. Nors Aidido kovotojų aukų skaičius gerokai viršija amerikiečių, misija, kaip ir numuštas sraigtasparnis, tampa nekontroliuojama. Rezultatas buvo toks katastrofiškas, kad privertė išgyvenusius amerikiečius pasitraukti, o vėliau tapo lemiamu veiksniu, įtikinusiu amerikiečių kariuomenę palikti Somalį. Kadangi tai amerikiečių filmas, akivaizdu, kad jie bus vaizduojami kaip didvyriai. Tačiau filme parodoma, kaip prastai misija baigėsi ir koks didžiulis tai buvo taktinis pralaimėjimas.
4. „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet On The Western Front, 2022)
Vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo“ (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare, akimis sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priima skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Beje, viso filmo metu matome pagrindinio veikėjo kontrastingą virsmą iš propaganda įtikėjusio, karą vertinančio kaip nuotykį jaunuolio į cinišką, viltį beveik praradusį vyrą. Šis pokytis vyksta palaipsniui – su kiekviena bendražygio mirtimi Paulius jaučia vis daugiau apmaudo, taigi, net ir mažiau pastabūs žiūrovai šio motyvo nepražiopsos.
Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917“ sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (Deimantė Baubkutė)
Tai meistriškai sukurtas filmas, kupinas paslėptų detalių. Taigi, kai jaunas vokietis, kuris kartu su mokyklos draugais prisijungia prie karo veiksmų, jie net neįsivaizduoja, į ką įsivėlė. Tarp vietovės purvo ir košmariškų sąlygų – tai visai nepanašu į šlovingą patirtį, kurios jie tikėjosi. Galiausiai Paulius ir visi jo draugai žūsta puolime. Tačiau jie žuvo ne kaip didvyriai. Jų auka iš esmės yra beprasmė ir užmiršta. Jų šalis galiausiai pralaimi karą, ir visi žūsta gana neįspūdingai ir tikrai nedidvyriškai. Filme taip pat perteikiama mintis, kad vienintelis dalykas, galintis padėti kareiviui išgyventi karo patirtį, yra kitų kareivių parama. Daugelis mano, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ yra vienas iš nedaugelio tikrų antikarinių filmų, nes jame parodoma, kokia beprasmė yra didžioji dalis žudynių.
3. „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978)
Šis filmas sovietų valdomose šalyse buvo kaltintas politinės nesantaikos kurstymu. Berlyno festivalio metu pagal Kremliaus dirigentų komandą „Elnių medžiotoją“ demonstratyviai boikotavo visų socialistinių šalių atstovai. Jų politinę garbę ir partinį orumą užgavo tai, kad filme žiaurūs vietnamiečiai verčia į nelaisvę paimtus amerikiečių kareivius žaisti tikrą „rusišką ruletę“.
O prasideda filmas labai taikiais vaizdais. Veiksmas plėtojasi Pensilvanijoje išgalvotame Klertono miestelyje, kur vietinėje plieno liejykloje dirba trys rusų emigrantų palikuonys: Maiklas (Robertas De Niro), Stivas (Johnas Savage‘as) ir Nikas (Christopheris Walkenas). Pradiniai filmo kadrai rodo juos dirbančius, o vėliau prasideda labai ilgai trunkanti Stivo ir jo išrinktosios Andželos vestuvių scena su begale pravoslaviškų ritualų ir ceremonijos detalių.
Bet dar nepasibaigus linksmybėms visi trys draugai gauna šaukimus į karinę tarnybą. Tiesiai iš vestuvių pokylio bičiuliai keliauja į elnių medžioklę aukštai kalnuose, o jau kitą dieną vyksta atlikti savo pilietinę pareigą gūdžiose Vietnamo džiunglėse.
Veiksmui persikėlus į Vietnamą mūšių lauke draugus regime labai trumpai, nes autoriams labiau rūpi parodyti, kas kariams atsitiko pakliuvus į priešo nelaisvę. Michaelo Cimino sukrečiančiame Vietnamo karo epe „Elnių medžiotojas“ apžvelgiama ir tamsioji kareivių draugystės pusė. Filme teigiama, kad jokia draugystė nepadeda panaikinti psichologinės karo siaubo žalos.
Fizinės ir moralinės kančios čia pavaizduotos itin realistiškai, ir aktoriai pasinaudoja gerai įsisavintais psichologinės vaidybos įgūdžiais. Visiems šis patriotizmo priepuolis baigsis tragiškai. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Dar gerokai anksčiau blaiviai mąstantiems tautiečiams Williamas Faulkneris aiškino, kad iš karo negalima grįžti nugalėtoju. Nedideliame Maiklo mylimosios Lindos vaidmenyje matome tada aktorės karjerą tik pradedančią Meryl Streep, jau tada spinduliavusią kažkokią ypatingą nežemišką šviesą.
Filmas pelnė penkis Oskarus: už geriausią metų filmą, režisūrą (Michaelas Cimino), geriausią antraplanį vaidmenį (Christopheris Walkenas), geriausią montažą ir garsą.
Maiklą suvaidinęs Robert De Niro filmo problematiką ir savo vaidmenį komentavo taip: „Aš supratau, kad šis karas iš pat pradžių buvo didelė klaida, bet mane labiau jaudino tai, kad į karą einantys žmonės tampa aukomis. Jie tapo žaisliukais ambicingų politikų rankose. Nemanau, kad tie, nuo kurių priklauso svarbūs politiniai sprendimai, turi daug smegenų. Ir daugelis žmonių turėjo teisę klausti, kodėl aš turiu veltis į šį nešvarų reikalą ir dėl jo aukoti savo gyvybę? Galų gale tokios abejonės atveda į permainas“.
Pacitavau šias legendinio aktoriaus mintis ir net šiurpas nukrėtė – atrodo, kad apie šių dienų realijas pasakyta. (Gediminas Jankauskas)
2. „Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan, 1998)
Filmų apie Antrąjį pasaulinį karą JAV režisierius Stevenas Spielbergas sukūrė nemažai. Pirmiausia komedijoje „1941-ieji“ (1979) išjuokė karinių dramų štampus, pavertęs tragiškus įvykius Pearl Harboro uoste absurdiška istorija apie japonų povandeninio laivo misiją sunaikinti Holivudą. „Saulės imperijoje“ (Empire of the Sun, 1987) privertė žiūrovus jaudintis dėl Šanchajuje nuo tėvų pasimetusio vienuolikmečio berniuko japonų invazijos į Kiniją metu. Vėliau „Šindlerio sąraše“ (Schindler’s List, 1993) S. Spielbergas įkvėpė naujos gyvybės į tragišką holokausto temą. O penkiais Oskarais apdovanotoje karinėje dramoje „Gelbstint eilinį Rajaną“ pabandė naujame kontekste panagrinėti esminę „Šindlerio sąrašo“ mintį: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“.
Filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ prologas, vaizduojantis sąjungininkų armijos išsilaipinimą Normandijoje 1944 metų birželio 6 diena, šokiruoja net viską mačiusį karinių filmų žiūrovą. Ko gero, niekada „subjektyvi kamera“ nebuvo taip tiksliai atskleidusi iš siaubo paklaikusio žmogaus savijautos. Šioms akimirkoms tikrai lemta įeiti į kino istoriją.
Šis prologas knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ aprašytas tokiais žodžiais: „Nespėjo amerikiečių valtys prisišvartuoti Normandijos krantuose, kai dauguma jaunuolių žuvo po nesiliaujančia kulkosvaidžių ugnimi, šaižiai zvimbdamos kulkos varpė jų niekam nebereikalingus šalmus. Kareiviai tiesiog sproginėja į gabalus, šie skrenda oru ir kalnais nukloja žemę. Jūra nusidažo bjauria raudona spalva. Kamera sukasi kaip išprotėjusi, o nykstančios filmo spalvos artėja prie mirties spalvos. „Naujasis“ Spielbergas įkaitų neima“.
Tačiau po šio baisaus prologo filmo autoriai pasuka kita linkme. Perėjęs „ilgiausios dienos“ pragarą, kapitonas Džonas Mileris (Tomas Hanksas) gauna kur kas ramesnę užduotį – bet kokia kaina surasti priešo užnugaryje pasimetusį kareivėlį Džeimsą Rajaną (Mattas Damonas) ir išsiųsti jį namo. Taip nusprendė JAV vyriausybė, nes keli Džeimso broliai jau žuvo, todėl būtų nežmoniška motinai negražinti bent vieno sūnaus. Filmo pagrindas – tai, kaip toli kareiviai gali nueiti, kad apsaugotų vieną iš savųjų.
Bičiulystę tarp kapitono Milerio būrio karių sustiprina brolystė tarp eilinio Rajano būrio karių. Galiausiai jie visi suvienija jėgas kaip viena didelė supergrupė paskutiniam pasipriešinimui vokiečiams.
Jei kam nors gali pasirodyti, kad toks siužeto akcentas yra nerealus, ir kad karo metu niekas apie vieno kareivėlio gyvybę taip nesirūpintų, galime patikinti, kad filmo scenaristas Robertas Rodatas šios situacijos neišgalvojo, o pasinaudojo tikra Nylandų šeimos istorija. Palyginkime ją su J. Stalino cinišku atsakymų į pranešimus apie didelius žmonių nuostolius po itin žiaurių karo operacijų: „Nieko tokio, bobos naujų prigimdys“. S. Spielbergo filmas yra labai graži ir humaniška tokio požiūrio alternatyva.
„Gelbstint eilinį Rajaną“ ženklina nauja karinių filmų etapą. Spielbergas gražino į kino ekranus tikrus karo realybės dėmenis – purvą, kraują, siaubą, mirtį. Už tai režisieriui galima daug ką atleisti. Net patetišką finalą prie karo veteranų kapų Arlingtono kapinėse, pergalingai plevėsuojančia išblukusia JAV vėliava ir išgelbėto Rajano klausimo: „Ar nugyvenau žuvusių vertą gyvenimą?“.
JAV Kino institutas šį filmą įtraukė į „labiausiai įkvepiančių“ kino kūrinių dešimtuką. Filmas apdovanotas penkiais „Oskarais“ (už režisūrą, operatoriaus meną, montažą, garsą ir geriausius garso efektus). (G.J.)
1. „Garbės keliai“ (Paths Of Glory, 1957)
Kai Samo Mendeso karinė dama „1917” (2019 m.) ėmė skinti visus įmanomus kinematografinius laurus, buvo prisimintas kita kino pasaulyje garsi karinė drama apie Pirmąjį pasaulinį karą – režisieriaus Stanley Kubricko „Garbės keliai“.
Šio filmo, sukurto pagal Humphrey Cobbo romaną, scenarijų Stanley Kubrickas rašė drauge su kriminalinių romanų autoriumi Jimu Thompsonu. Abu puikiai suprato, kad realizuoti šį projektą bus nelengva, nes knygoje aprašyta istorija buvo pernelyg tolima tiems herojinio karinio kino kanonams, kurie buvo tvirtai susiklostę per keturis dešimtmečius, praėjusius nuo pasakojamų įvykių.
Tikrovė tik patvirtino nuogąstavimus: ekranuose pasirodęs filmas daug kur susilaukė protestu, o Prancūzijoje net du dešimtmečius buvo uždrausta jį demonstruoti (prancūzai net panaudojo visą savo įtaką ir privertė Berlyno kino festivalio vadovus nerodyti šio filmo). Prancūzų valdžios pyktį suprasti nesunku – jie jau buvo įsivėlę į imperialistinį karą Alžyre, todėl baiminosi bet kokių nemalonių asociacijų.
Laimė, šeštojo dešimtmečio viduryje Holivude prasidėjo reikšmingų permainų metas. Kita svarbi aplinkybė – režisieriaus pažintis su įtakingu aktoriumi Kirku Douglasu, kuriam patiko ankstesnis S. Kubricko filmas „Žmogžudystė” (The Killing, 1956). Patiko Douglasui ir „Garbės kelių” scenarijus, tad populiarus aktorius pasiūlė sandėrį – jis įtikins studijos United Artists vadovus finansuoti ir vėliau platinti filmą, o K. Douglas suvaidins pagrindinį vaidmenį šiame ir dar viename S. Kubricko filme. Taip ir atsitiko – po trejų metų šis tandemas sukurs grandiozinį istorinį epą „Spartakas”.
Kai United Artists palaimino „Garbės kelių“ projektą ir skyrė jam milijoną dolerių („Spartako” biudžetas jau buvo dvylika kartų didesnis), didelis filmo kūrėjų būrys išvyko į Vokietiją: svarbiausi karo epizodai buvo nufilmuoti prie Miuncheno.
Kubricko „Garbės keliai“ – tai istorija apie tai, kaip 1916 m. Vakarų fronte prancūzų kariuomenės pėstininkų pulkui vadovaujantis generolas Džordžas Brularas (Adolphe’as Menjou) įsako pralaužti priešo gynybą ir liepia atakuoti priešų įtvirtinimus, pavadintus Skruzdėlynu, nors aišku, kad tai beprasmiška operacija, nes jokios svarbios strateginės reikšmės šis karinis objektas neturi. Pavargęs nuo kvailų įsakymų ir beprasmiškų mirčių pulkininkas Daksas palieka mūšio lauką kartu su savo kariais. Kad tokie dalykai nepasikartotų, karinė vadovybė liepia suimti tris pirmus pasitaikiusius karius ir surengti jiems tribunolą. Visi trys buvo paskubomis nuteisti kaip niekingi bailiai ir sušaudyti. Dakso atsidavimas savo vyrams ir jo atsisakymas liautis kovoti už tai, kas teisinga, nepaisant didelio viršininkų spaudimo išties įkvepia, čia atsiskleidžia tikra brolybės gija.
Tokia istorija iš tikrųjų buvo atsitikusi. Ji 1934 m. buvo aprašyta laikraštyje „The New York Times“, kurią perskaitęs Humphrey Cobbas pradėjo rašyti romaną. Vėliau jis buvo inscenizuotas viename Brodvėjaus teatre, tačiau sėkmės nesusilaukė. Užtai S. Kubricko biografai liudija, kad „Garbės keliai” buvo vienintelis režisieriaus filmas, Amerikoje susilaukęs daugiausia liaupsių ir teigiamų recenzijų.
Kirkas Douglas „Garbės keliuose“ suvaidino pulkininką Daksą – tikrą karininko garbės riterio įsikūnijimą. Prieš prasidedant karui jis buvo advokatas sprendžiant kriminalines bylas („tikriausiai, geriausias savo srityje“). Jis ir dabar aistringai tribunole gina niekuo nekaltus kareivius, tapusius generolų ambicijų įrankiais. Nepaisydamas karinės subordinacijos jis drąsiai rėžia tiesą į akis ir nebijo generolui sviesti toki kaltinimą: „Jūs esate senas sadistas ir išsigimėlis. Ir galit nešdintis velniop anksčiau, negu aš jūsų atsiprašysiu“.
Čia tai bent charakteris! (G.J.)
