Geri filmai ir serialai apie mirties žaidimus priverčia gerbėjus pasijusti taip, tarsi jie būtų kartu su žaidėjais, rizikuojančiais savo gyvybe. Įsivaizduokite tai: ką tik atsibudote gyvenime nematytame kambaryje ir nežinote, kur esate. Per garsiakalbį pasigirsta balsas ir praneša, kad žaidimas oficialiai prasideda. Žaidimo tikslas? Bet kokiomis priemonėmis ištrūkti gyvam. Tai gana baisi mintis, jei taip nutiktų realiame gyvenime, tačiau stebėti, kaip šis scenarijus rutuliojasi ekrane, gali būti gana įdomu.
Tokios filmų frančizės kaip „Pjūklas“ uždirbo krūvas pinigų iš visiškai naujų mirties žaidimų koncepcijos interpretacijų. Tačiau ar yra daug geriausių mirties žaidimų variantų? Kai kurie filmai ėmėsi šio žanro ir unikaliai jį paįvairino, į mirties žaidimus įnešdami taip reikalingos gyvybės. Todėl kviečiame susipažinti su dešimtuku pačių geriausių, žiūrovų pripažintų mirties žaidimų filmų ir televizijos serialų.
10. „Mirties lenktynės 2000“ (Death Race 2000′, 1975)
„Mirties lenktynės 2000“ – tai filmas apie futuristines lenktynes, kuriose nugalėtojas nustatomas ne tik pagal greitį, bet ir pagal nužudytų pėsčiųjų skaičių.
Už neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų gaunama – 100 taškų, už senyvo amžiaus žmogų – 70 taškų, už vaikus – 50 taškų ir pan. Žudymai vaizduojami be galo vaizdingai, kartais galime net susimąstyti ar nežiūrime kokio kraupaus įvykio per žinių kanalą… Filme kadrai po kadrų ant automobilių priekinių dalių perskrodžiančių aukų kūnų kalnai. Kiti pervažiuojami net kelis kartus. Priešais senelių namus slaugytojos pastato kelių pacientų vežimėlius vidury kelio ir laukia, kol prasidės linksmybės, bet vairuotojas iškrės savo mažą pokštą, nusukdamas nuo kelio ir užmušdamas slaugytojas.
Na, tuo metu teatras buvo laisvas ir buvo rodoma ir kuriama kas tik norima. Žiūrovų filme buvo bent pusė mažamečių vaikų, ir jiems patiko (nors filmas tikrai turėjo būti, bent N-16). Tai nepaprasta kraujo praleijimo kelionė, tai kažkas daugiau. Galima teigti, kad žiaurumui nėra ribų.
Nepaisant to, kad filmui buvo suteiktas „riboto patekimo į ekranus reitingas“, didžioji dauguma vaikų (sakydami „vaikai“ turime omenyje jaunesnius nei 10 metų vaikus) buvo be tėvų ar globėjų. Taigi, filmas skirtas visiškai ne vaikams.
Šį filmą galėtumėte rasti Džono Carpenterio repertuare. Jei esate Carpenterio gerbėjas, tikrai turite jį pamatyti. Daug kalbama apie tai, kad šį filmą prodiusavo Cormanas, tačiau tai tikrai nėra Cormano filmas jokia prasme – išskyrus labai akivaizdžiai mažą biudžetą. Režisieriaus vaidmens nusipelnė Polas Bartelis (angl. Paul Bartel), ir jis tikrai gerai pasirodė, turėdamas vidutinišką medžiagą, su kuria jam teko dirbti.
Filmo kūrėjai žino, kad filmas absurdiškas, bet to nesistengia paslėpti, atvirkščiai jie tai išryškina ir didžiuojasi, taigi tikriausiai čia slypi žiauraus filmo grožis. Šio filmo scenarijus – tai gerai perteiktos klišės, sujungtos su sumaniai surežisuotais lenktynių veiksmo siužetais. Filmas parodijuoja „kietų vyrukų“ kalbas filmuose ir realiame gyvenime.
Iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip komiška smurto šventė. Tačiau iš tikrųjų tai labai kampuotas komentaras apie smurto naudojimą sporte ir pramogose, kaip būdą atitraukti dėmesį ir nejautrinti visuomenės nuo rimtų problemų, tokių kaip ekonominė įtampa, kolektyvistinis totalitarizmas, vidutinybių įtvirtinimas ir „mažumų privilegijos“ (eufemizmas, reiškiantis įsitvirtinusio galingo elito valdymą). Filmas pasenęs ir jo nereikia žiūrėti dešimt kartų, kad jį suprastum.
Politinę žinutę verta išgirsti, į humorą verta atkreipti dėmesį, o jei žiūrite filmą pirmą kartą, tikėtina, kad jis jums pasirodys gana įdomus.
9. „Bėgantis žmogus“ (The Running Man, 1987)
Pagal Stepheno Kingo 1982 metais parašytą apsakymą (tada skaitytojams dar mažai žinomas rašytojas buvo pasislėpęs po Richardo Bachmano slapyvardžiu) sukurtame filme pamatysime 2019 metų Los Andželą. Jungtines Valstijas vado kariškiai, todėl šalyje karaliauja smurtas. Totalitarine valstybe Amerika tapo po žemės drebėjimo ir žiaurios ekonominės krizės. Naujoji valdžia įvedė griežtą cenzūrą ir komendanto valandą. O kad žmonės nesugalvotų maištauti, valdžia pasitelkė šiems tikslams gerai tarnaujančią propagandą ir, žinoma, žiniasklaidą.
Naujos eros televizija rengia žiaurų realybės šou, kurio veikėjais tampa liaudies priešai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Juos žemės drebėjimo sugriautame mieste persekioja specialiai treniruoti galiūnai. Į kovą su šia sistema stoja drąsuolis Benas Ričardsas (Arnoldas Schwarzeneggeris), nekaltai apkaltintas masine žmogžudyste. Jis buvo sraigtasparnio pilotas ir kartą jis nepakluso karininko įsakymui bei atsisakė šaudyti į Kalifornijoje sukilusius žmones, reikalaujančius maisto.
Maištas buvo žiauriai numalšintas, o dėl beginklių žmonių žudynių buvo apkaltintas pats Benas. Dabar jam suteikiamas šansas – pabandyti pergudrauti jį persekiojančių ir iki dantų ginkluotų medžiotojų komandą, kai šį kraują kaitinantį reginį tiesiogiai transliuos televizija: jeigu Benas išliks gyvas, jis taps laisvu žmogumi.
Tiesą sakant, Stephenas Kingas buvo toli gražu ne pirmasis, sugalvojęs žmogaus medžioklės istoriją. Ir filmų panašia tematika taip pat yra buvę. Pavyzdžiui, italų režisieriaus Elio Petri futuristiniame trileryje „Dešimtoji auka“ (La decima vittima, 1965), sukurtame pagal Roberto Sheckley apsakymą, milijoną dolerių trokštantys ateities pasaulio žmonės privalo dalyvauti žmogaus medžioklėje kelis kartus būdami tai medžiotoju, tai auka: kas sėkmingai išvengs mirtinų pavojų ir nužudys dešimtąjį, gaus pažadėtą prizą.
Gerai prisimenu ir daugiau nei prieš tris dešimtmečius mūsų ekranuose rodytą prancūzų filmą „Rizikos kaina“ (Le prix du danger, 1983), kuriame jaunas vyrukas taip pat už milijoną dolerių sutinka būti medžiojamas, kiekvieną jo žingsnį stebint televizijos kameroms ir transliuojant šią žmogaus medžioklę tiesiogiai.
Įdomi yra tokių siužetų motyvacija: manoma, kad jeigu žmonėms būtų rodomi panašūs reginiai, realybėje (bent jau transliacijų metu) sumažėtų tikrų žmogžudysčių. (Gediminas Jankauskas)
8. „Platforma“ (The Platform, 2019)
„Platforma“ (angl. The Platform) – 2019 metų ispanų kino režisieriaus Galderio Gaztelu-Urrutia siaubo trileris. Filme vaizduojama šiurpinanti bei niūri socialinės hierarchijos istorija, pelniusi tris apdovanojimus už geriausius specialiuosius efektus.
Filmą Ispanijoje 2019 m. lapkričio 8 d. pristatė „Festival Films“, platformoje „Netflix“ buvo išleistas tarptautiniu mastu (įskaitant Ispaniją) 2020 m. kovo 20 d. „Netflix“ atskleidė, kad per pirmąsias keturias išleidimo savaites filmą peržiūrėjo 56 mln. namų ūkių.
Režisierius Galderis Gaztelu-Urrutia teigia, jog pagrindinė filmo žinutė yra ta, kad „žmonija turės pereiti prie teisingo turto paskirstymo“. Filmas sukurtas pagal Davido Desolos ir Pedro Rivero teatro scenarijų, prie kurio buvo pridėta daugiau veiksmo ir fizinių elementų, jog būtų labiau tinkamas filmui.
Veiksmas vyksta vertikaliame kalėjime, kiekviename aukšte yra kamera, kuri talpina po du žmones. Viduryje aukšto yra didelė skylė, kuria vieną kartą į dieną per visus aukštus nusileidžia milžiniška maisto platforma, pradedant nuo pirmojo, kiekvieno aukšto gyventojai turi dvi minutes pasivaišinti gėrybėmis. Žemesniame aukšte esantys žmonės gali valgyti tik tai, ką palieka aukščiau esantys. Kol aukščiau esantys kaliniai savanaudiškai valgo, ką nori, žemiau esantys įkalintieji badauja.
Pagrindinis filmo veikėjas, vardu Gorengas, vedamas savų tikslų savo noru atvyko į šią vietą praleisti pusę metų, tačiau greitai suprato, jog taisyklės čia yra sudėtingesnės nei jis manė. Kiekvieną mėnesį kaliniai keičiasi aukštais, jie yra užmigdomi raminančiomis dujomis ir perkeliami į naują kamerą. Kaliniai ir savanoriai maisto turėti gali tik tada, kai platforma yra jų grindų lygyje. Jie negali vaišių išsaugoti vėlesniam laikui, o jei nesilaikys taisyklės, iškeps nuo karščio arba mirtinai sušals savo kameroje. Aukštų yra kur kas daugiau nei Gorengas manė.
Aukščiau gyvenantys žmonės gausiai mėgaujasi prabanga ir maistu, o žmonėms esantiems žemesniuose aukštuose tenka susidurti su bado ir beviltiškumo sąlygomis. Filmas pabrėžia šią problemą, parodydamas, kokį poveikį nelygybė turi žmonių elgesiui bei gyvenimo kokybei. „Platforma“ iškelia bado, smurto, visuomenės nelygybės ir netgi kanibalizmo temas, būtent šios scenos primena, jog tai yra siaubo filmas. O nelygybės, solidarumo ir sistemos poveikio analizuojami klausimai suteikia žmonijai vilties.
Šiame mokslinės fantastikos filme yra vaizduojamas žiaurus socialinis eksperimentas, aprėpiantis aktualias bei skaudžias šių dienų visuomenės problemas. „Platforma“ – intensyvi, įtampą kelianti filmo juosta, kuri analizuoja žmogaus moralės ir prigimties klausimus. Siaubo trileris taip pat nagrinėja sukurtos sistemos poveikį individų elgesiui bei kelia klausimus apie socialinį teisingumą, taip priversdamas žiūrovą analizuoti ir mąstyti. (Orinta Šilingaitė)
7. „Kubas“ (Cube, 1997)
Šis 1977-ųjų metų siaubo filmas tapo tikra klasika, netgi suteikęs pagrindą kitiems dviems jo tęsiniams. V. Natali kino juostoje erdvė išlieka ir labai apribota, ir tuo pačiu neįprastai atvira, kadangi perkuriama ir permąstoma taip, kad galėtų prisitaikyti tiek prie filmo įžangos, tiek prie veikėjų. Tai – sudėtingas kūrinys, nepaisant gana paprastos istorijos. Filmo veikėjai gana tipiniai – policininkas, nepaprastai gabus matematikas, pastatų projektuotojas, gydytojas, bėglys ir neįgalus vyras. Dar ankščiau nei su savo kankinančiais ir erotiškais žaidimais pasirodė „Pjūklas“, vaikinai iš „Kubo“ pateikia mums galbūt netgi kur kas žiauresnę gyvenimo ir mirties žaidimo versiją. Nors veikėjų portretai yra gana supaprastinti, tačiau ši juosta nuo pat pradžių įtraukia žiūrovą, pristatydama iš tiesų jaudinančią ir įspūdžių pilną valandą.
„Kubas“ – 1997 m. mokslinės fantastikos siaubo filmas, kurio režisierius ir scenarijaus bendraautorius yra Vincenzo Natali. Tai išradingas siurrealistinės atmosferos filmas. Filme, penki visiškai nepažįstami žmonės pabunda kubo formos kambariuose su durimis ant kiekvienos sienos. Jie nežino, kur jie yra ir kaip ten pateko, bet galiausiai turi dirbti kartu, kad išsilaisvintų.
Vienas iš grupės narių papasakoja kitiems, kad kai kuriuose kambariuose yra spąstai, ir jie daro prielaidą, kad kiekvieni spąstai suveikia nuo judesio daviklių. Gudri idėja į kiekvieną kambarį įmesti po batą ir taip jį išbandyti naudojama tol, kol planas nepavyksta ir dėl to žmogus miršta rūgštyje.
Kai likusieji praeina pro kiekvieną kambarį, jie pradeda suprasti, kad jų buvimas ten nėra atsitiktinumas. Jie yra tikrinami ir padaro svarbų atradimą, kad kiekvienas kambarys – pažymėtas numeriu. Vienas iš grupės narių išsiaiškina, kad bet kuris pirminiu skaičiumi pažymėtas kambarys – spąstai. Matematikui lengva.
Tačiau grupėje ima kilti problemų, nes kyla įtarimų ir ima kirstis asmenybės. Išgyventi kubą įmanoma tik tada, jei jie dirbs kartu, o ši užduotis ima atrodyti neįveikiama.
„Kubas“ tikrai labai geras filmas. Prielaida protinga, o vizualiai jis labai malonus akiai. Kambarių dizainas yra savotiškai siurrealistinis, spąstai intriguoja ir atrodo, kad veikėjai yra būtent ten, kur turi būti. Filmo kūrimo metu visi aktoriai buvo beveik nežinomi (ir dauguma jų vis dar yra), tačiau visi jie puikiai pasirodė. Be sėkmingo aktorių parinkimo šis filmas lengvai galėjo tapti katastrofa, nes jame beveik visas dėmesys skiriamas tik personažams.
Nepaisant mažo biudžeto ir praktiškai nežinomos aktorių sudėties, filmas sugeba būti protingas, intriguojantis, verčiantis susimąstyti ir labai malonus akiai.
6. „3%“ (2016 – 2020)
Kinematografiškai ir vizualiai stulbinantis, politinis, bado žaidynių siužetas su patikima vaidyba ir labai įdomiais, gyvenimiškais personažais. Scenarijus protingas, veikėjai stiprūs, o sąveika elegantiška savo paprastumu ir natūralumu.
Serialas rodomas distopinėje ateityje, Brazilijoje, kur gyventojai, tikėdamiesi, kad jiems pavyks pereiti „Procesą“, kurį užbaigus jiems suteikiama galimybė patekti į „Ofšorą“, o visi kiti pasmerkiami skurdui ir kovai „Inlande“. Kaip ir nusako serialo pavadinimas į „Ofšorą“ patekti gali tik 3 proc. testuojamų ir atrenkamų dvidešimtmečių.
Pirmajame sezone žiūrovai supažindinami su „Inlando“ lūšnynais, kurių gyventojai atvežami į apdorojimo centrą, kad būtų patikrinta, ar jie gali patekti tarp 3 % pareiškėjų, kuriems pavyksta patekti į „Ofšorą“.
Niekas ten negimsta – tik tie, kurie įveikia „Procesą“, t. y. daugybę varginančių testų, skirtų nustatyti, kas yra tinkamas gyventi rojuje, gali patekti ten. Kadangi, sistema neišvengiamai korumpuota, tik 3 proc. iš jų pavyksta ją įveikti, o daugelis dingsta ir net miršta.
Žinoma, žmonės nenori taip gyventi ir organizacijoje, vadinamoje „Priežastis“, kyla sąmyšis, sukilimas, kuriuo siekiama nutraukti „Procesą“ ir perskirstyti „Ofšorų“ turtus.
Kaip „Proceso“ vadovas Ezekielis (akt. João Miguelis) nuolat kartoja: „Jūs patys susikuriate savo likimą.“ Būtent apie tai šis serialas ir yra. Nelygybė su psichologiniu spaudimu ir mažu šansu pakliūti tarp turtuolių išrinktųjų.
Seriale gausu šalutinių siužetų, socialinių aktualijų ir makiaveliško blogio, kad žiūrovai iki paskutinės serijos liktų įsitempę. Nepaisant „pasidaryk pats“ įspūdžio, kad filmavimo aikštelės artimos, laimei, yra pakankamai vietų, kad žiūrovai nejaustų klaustrofobijos, kuri trukdo daugeliui kitų pigių distopinių kūrinių. Dėl gero angliško dubliavimo serialas patiks platesnei televizijos auditorijai nei įprasta portugališkiems kūriniams.
5. „Bado žaidynės“ (The Hunger Games, 2012)
2012 m. distopinis blokbasteris, davęs pradžią didžiulei frančizės serijai, „Bado žaidynės“ buvo sukurtas pagal 2008 m. Suzanos Collins to paties pavadinimo romaną. Jo veiksmas vyksta ateityje, kai įvairių apygardų atstovai priversti varžytis nacionaliniu mastu transliuojamame renginyje, kuris iš esmės yra žaidimas iki mirties.
Distopinėje ateityje totalitarinė Panemo valstybė suskirstyta į 12 apygardų ir Kapitolijų. Kasmet iš kiekvienos apygardos loterijos būdu išrenkami du jauni atstovai, kurie dalyvauja Bado žaidynėse. Iš dalies pramoga, iš dalies žiaurus atpildas už praeities sukilimą, o žaidynės transliuojamos per televiziją visame Paneme. 24 dalyviai priversti pašalinti savo varžovus, o Panemo gyventojai privalo stebėti.
Kai šešiolikmetės Katnisės jaunesnioji sesuo Prim išrenkama 12-osios apygardos atstove, Katnisė savanoriškai pasiūlo užimti jos vietą. Ji ir jos kolega (vyras) Pita stoja į kovą su didesniais ir stipresniais atstovais, kai kurie iš jų tam treniravosi visą gyvenimą.
Žiūrovų teigimu, filmas „niekada iš tikrųjų neištyrė to gylio, prasmės, kuris buvo knygose, jis labai smarkiai virto iš subtilaus kraštutinių kapitalistinių žygdarbių ir psichinių ligų tyrinėjimo į meilės trikampį su trupučiu smurto ir galbūt šiek tiek Katnisės liūdesiu“. Nepaisant menkos kritikos, žiaurumu šis filmas pasižymi ir per tiek metų daugelio širdyse užsitarnavo mažą kampelį ir vis dar yra menamas.
4. „Pjūklas“ (Saw, 2004)
2004 m. siaubo filmas apie kankinimus „Pjūklas“ uždirbo ne tik 103,9 mln. dolerių iš nedidelio 1,2 mln. dolerių biudžeto – filmas taip pat sugebėjo pradėti pelningą siaubo franšizę, kuri daugelį metų ir toliau iš mažo biudžeto filmų krovėsi turtus. Dabar franšizėje – sukurta jau 10 filmų, įskaitant ir naujausią, išleistą 2023 metų, rugsėjį. „Pjūklas“ sugebėjo pasiekti savo pradines pelno aukštumas, naudodamasis „iš lūpų į lūpas“ sklindančią informaciją, kad pritrauktų žiūrovus, kuomet buvo rodomas kino teatruose.
Pirmasis „Pjūklas“ buvo populiarus tarp jaunų žiūrovų – 60 procentų premjeros savaitgalio žiūrovų buvo jaunesni nei 25 metų amžiaus. Filmą, kuris sugebėjo patraukti jaunų siaubo gerbėjų mintis, sukūrė jaunas režisierius Jamesas Wanas, kuris taip pat buvo atsakingas už kitą mažo biudžeto hitą — „Išvarymas“ franšizę. Wanas sukūrė filmą, savo vaidybinio filmo režisūros debiutą, vos per 18 dienų, išlaikydamas mažą biudžetą ir generuodamas didelį pelną.
Franšizė turėdama stipria pradžią ir toliau plėtojosi ir, nors kai kuriose vietose ji suklupo, dešimt filmų kartu vis tiek atnešė virš 1 milijardo JAV dolerių visame pasaulyje.
Pirmojo filmo istorija pasakoja apie du vyrus, žaidžiančius pavojingą žaidimą purviname vonios kambaryje, J. Wano filmas net tik suteikia pramogą žiūrovams, bet ir įveda naują kryptį bei ima kalbėti apie kažką reikšmingo. Šis filmo pagrindas – žmogaus galimybių tyrinėjimas, tai nėra tiesiog krauju pasruvę kino kadrai ar pagrindinio veikėjo patekimas į netikėtas situacijas. Pirmoji jo dalis, žaidimas su Džonu Krameriu (Pjūklu), tai – ne tik aiškinimasis, kas tu esi, bet (ir netikėtas siurprizas filmo pabaigoje) – kas yra šis vyras. Žinoma, J. Wanas yra sukūręs ir nemažai kitų gerų filmų, tačiau kuomet jis pasitraukė iš šios kino juostos režisieriaus pareigų, tolimesnės „Pjūklo“ dalys neabejotinai nukentėjo, tačiau filmas turi gerbėjų ratą ir kiti filmai taip pat populiarūs.
Filmuose figūruoja stiprūs veikėjai ir labai daug panikos jausmo… Ši franšizė įtraukė žiūrovus išradingais spąstais, kuriais siekiama peržengti valios išgyventi ribas. Siekdami reabilituoti tuos, kurie nevertina savo gyvenimo, filmai daugiausia pasakoja apie žudiką ir jo kankinančius žaidimus, kuriuos jis kelia savo aukoms.
Nors nevisos kruvinosios serijos sulaukė kritikų ir žiūrovų liaupsių, tačiau filmai tikrai žinomi, mėgstami ir vis dar neištrinti iš mūsų siaubo žanro sąrašų.
3. „Alisa pasienyje“ (Alice in Borderland, 2020 – )
„Alice in Borderland“ – tai 2020 metų japonų serialas, kurį režisavo Akira Morii. Šis trileris perpintas drama, moksline fantastika ir nukeliantis mus į paralelų tuščią Tokijo miestą, kuriame pagrindinių veikėjų laukia žaidimai, nulemiantys jų gyvybės ar mirties klausimą. Serialas prikausto savo nenuspėjama baigtimi – kiekviena serialo serija pristato naująjį žaidimą, kurį teks sužaisti pagrindiniams veikėjams, tad kiekvienos serijos laukimas suintriguoja – kokius išbandymus serialo kūrėjai paruošė mūsų fantazijoms patenkinti.
Jau pirmoje serijoje pristatomi trys draugai, mūsų serialo pagrindiniai veikėjai, ir parodoma kiekvieno iš jų kasdienybė – taip kūrėjai leidžia susipažinti bei galbūt susitapatinti su jais. Arisu (vaid. Kento Yamazaki) yra kompiuterinių žaidimų mėgėjas, savo dienas leidžiantis virtualiuose žaidimų pasauliuose. Gyvenantis su broliu ir tėčiu bei vis dar išgyvenantis mamos netektį, Arisu yra engiamas ir nuolatos priekaištų sulaukiantis sūnus, kuris turėtų lygiuotis į savo brolį, kadangi pastarasis turi darbą ir puikiai kyla karjeros laiptais.
Jo draugas Karube (vaid. Keita Machida) dirba bare, tačiau yra atleidžiamas savo vadovo, kadangi darbo metu pabučiavo barmenę, o tuo tarpu Chota (vaid. Yûki Morinaga) dirba nuobodų darbą biure. Pirmajame epizode draugų susitikimas mieste nuveda prie šėlionių, taip pritraukiant policininkų dėmesį. Trims draugams tenka slėptis viešajame tualete, iš kurio išėjus juos pasitinka visiškai tuščias Tokijo miestas, kuris dar prieš kelias minutes ūžė mašinų ir žmonių skambesyje. Būtent nuo šios akimirkos prasideda keisti dalykai, nuvedantys mūsų veikėjus tiesiai į nuotykių gniaužtus.
Turbūt kiekvienam šio serialo pavadinimas – ,,Alice in Borderland“ (liet. Alisa pasienyje), asocijuojasi su visiems gerai žinoma pasaka ,,Alice in Wonderland“ (liet. Alisa stebuklų šalyje). Nors šiam panašumui oficialių paaiškinimų nėra, tačiau žiūrovai pastebi tam tikras detales ir bando sudėlioti šio pavadinimo dėlionę. Aiškiausias dalykas, kurį galima pastebėti, tai pagrindinio veikėjo vardas, kadangi Arisu yra japoniškas Alice vardo vertimas. Taip pat pastebima ir kitų panašumų tarp šio serialo ir pasakos. Pavyzdžiui kitos serialo veikėjos vardas – Usagi, kuris japonų kalboje reiškia triušį – vieną iš pagrindinių pasakos veikėjų. Taip pat kitos veikėjos slapyvardis buvo ,,Širdžių karalienė“, o Takeru veikėjas turėjo ,,Skrybėlininko“ pravardę, kurią pasakoje galima prilyginti su ,,Pamišusio skrybėlininko“ personažu. Tikriausiai dar galime rasti ne vieną asociaciją tarp šio serialo ir pasakos, tad galime manyti, jog šio serialo režisierių tikrai įkvėpė vaikiška pasaka. Kas gali žinoti, gal tai jo mėgstamiausias vaikiškos literatūros kūrinys. (Taurė Bosaitė)
2. „Karališkas mūšis“ (Battle Royale, 2000)
Neretai žiaurūs įvykiai, žmogžudystės Jungtinėse Amerikos Valstijose visiškai pranoksta žiaurųjį kiną, tačiau šis reginys gali sukelti nuostabą ir siaubą. Taip atsitiko, kad turime filmą apie smurtą ir valstybę, apie tai, kaip valstybė reaguoja į smurtą ir kaip ji pati remia atsakomąjį smurtą.
Pastaruoju metu japonų kinas mums pateikė keletą puikių smurtinių palyginimų apie kultūrinę negerovę. Tai nepaprastas jakudzos režisieriaus veterano Kinji Fukasaku provokacijos kūrinys. Tai futuristinis košmaras, satyrinė Japonijos baimės ir siaubo dėl nepaklusnios, netvarkingos jaunosios kartos vizija, šokiruojantis filmas su šautuvais, peiliais, krauju ir iškrypėliškomis mokyklinėmis uniformomis. Tačiau labiausiai jis yra smurtinis: labai, labai smurtinis, toks smurtas, kuris nėra ironizuojamas taip, kaip įpratome per pastaruosius 10 metų, bet pateikiamas kaip šiurpiai formali melodrama, papildyta didingais, Kubrickiškais popklasikos kūrinių garso takelio fragmentais.
Filme, tam tikru metu ateityje, Japonijoje kartu su žeminančia ekonominio nuosmukio katastrofa žlugs ir teisėtvarka. Tada, jaunimas tampa nekontroliuojamas. Todėl įsibaiminusi vyriausybė priima „Karliško mūšio“ įstatymą: teisės aktą, pagal kurį grupė jaunų žmonių priverstinai įkalinami saloje ir priversti žudyti vieni kitus tol, kol lieka vienas išgyvenęs. Filme pateikiamas išgalvotas sumanymas, kad smurtinis žaidimas yra ir saugus smurto vožtuvas, ir smurtinis valdžios atsakas: mirties bausmės aktas, dėl kurio savavališkai nusprendė ir kurį savo aukoms paskyrė valstybė: jie turi žudyti ir gąsdinti vieni kitus.
Takeshi Kitano vaidina mokytoją, kurio klasė išvyksta į mokyklinę ekskursiją, o galiausiai, grasinant ginklu, pagrobiama ir nugabenama į salą, kurioje prasideda jų išbandymai. Kitano, prižiūrintis apstulbusius paauglius, kuriems ant kaklo pritvirtintos pažangiųjų technologijų laikmenos, turinčios sprogti pagal jo užgaidą ir kitaip informuoti jį apie jų buvimo vietą ir sveikatą, vienu metu yra paniekinantis, įsiutęs, nepritariantis ir šmaikštus. Kad juos (ir mus) išgąsdintų, jis įvykdo keletą skrandį susukti verčiančių žiaurumų, o paskui duoda jiems po mažą krepšį su maistu, vandeniu, kompasu ir kažkokiu ginklu ir išleidžia juos į laisvę, kad patys pasirūpintų savimi. Kai kurie įžūliai atsisako dalyvauti šiame groteskiškame pažeminimo teatre, bet kiti iškart pradeda žudyti. Paranoja plinta kaip virusas ir netrukus visi supranta, kad turi žudyti savo draugus, kad išgyventų.
„Karališkas mūšis“ – meistriškas veiksmo filmo kūrinys, panardinantis mus į blaškymosi ir baimės pasaulį. Galbūt pagrindinė filmo dalis negali prilygti žiauriai įžangai, bet taip yra iš dalies todėl, kad kitos trys dienos, per kurias ekrane kaip švieslentėje periodiškai mirga mažėjantis dalyvių skaičius, paradoksaliai susijusios su subtilesnėmis draugystės, traukos, įsimylėjimo ir meilės be atsako istorijomis, kurios išryškėja šiame nerimo kūrinyje. Tarp kulkų krušos ir kraujo čiurkšlių rutuliojasi nerimą keliantys pasakojimai apie ilgesį ir liūdesį.
Atrodo, tarsi smurtas filme būtų ne visuomenės satyra, o tiesiog paauglių egzistencijos kančios metafora: tema, kuri paprastai sentimentalizuojama arba paverčiama nostalgiškos komedijos objektu, tačiau čia ji prikeliama su nepakeliamu skausmu, su kuriuo ji iš tikrųjų buvo išgyvenama tuo metu. Kai kam atviras smurtas šiame filme atrodys atgrasus arba tiesiog nuobodus. Tačiau šis filmas sukurtas su nepaprastu pasitikėjimu ir talentu. Dėl savo plieninio atvirumo ir keistos, aistringos skubos jis – įtikinamas.
1. „Kalmaro žaidimas“ (Squid Game, 2021 – )
Pietų Korėjos išgyvenimo drama, kurios idėja beveik dešimtmetį buvo atmetama dėl savo neįtikinamumo ir žiaurumo, tapo vienu žiūrimiausių „Netflix“ serialu.
Distopinės Pietų Korėjos dramos „Kalmaro žaidimas“ startas nebuvo lengvas, net dešimtmetį vietinės studijos vis atmetė išgalvoto serialo idėją dėl to, jog ši vaizduojama per daug netikroviškai bei groteskiškai.
Serialo siužetas sukasi aplink finansiškai žlugusius suaugusiuosius, nuošalioje saloje žaidžiančius tradicinį vaikišką korėjiečių žaidimą. Pralaimėjusieji miršta. Vienintelis išlikęs laimėtojas išeina su beveik 40 mln. dolerių piniginiu prizu.
Dabar „Kalmaro žaidimas“ tapo pasauliniu fenomenu. „TikTok“ platformoje pasipylė vaizdo įrašai, kuriuose žmonės atkartoja vaikišką žaidimą, o tuo tarpu internetiniai prekiautojai ne pirmi metai skuba pardavinėti „Kalmaro žaidimo“ tematikos Helovino kostiumus. Serialas tapo Nr. 1 daugiau nei 90 šalių, įskaitant ir Jungtines Valstijas – o tai nustebino net „Netflix“ vadovus.
Korėjiečių išgyvenimo drama pagal visus parametrus lenkia kitus „Netflix“ rekordininkus – tiek pagal bendrą peržiūrų valandų kiekį, tiek pagal prenumeruotojų, kurie serialą įsijungė bent dviem minutėms, skaičių.
Nepaisant staigios sėkmės, „Kalmaro žaidimas“ atspindi daugiametes „Netflix“ pastangas įsigyti korėjietišką turinį. Nuo 2015 iki 2020 metų Jungtinių Valstijų milžinė investavo maždaug 700 mln. dolerių į korėjietiškus filmus ir televizines laidas.
„Kalmaro žaidimas“ buvo išleistas kaip tik tuo metu, kai „Netflix“ teko susidurti su beprecedente konkurencija, kuomet konkuruojančios kino platformos siekia originalių filmų, kurie patrauktų žmonių iš viso pasaulio dėmesį ir tokiu būdu galėtų išsiskirti su savo pasiūla.
Serialo kūrėjui Hwangui Dong-hyukui serialo idėja gimė daugiau kaip prieš dešimtmetį, kuomet jis dar gyveno su savo mama ir senele. Vienu metu jis privalėjo nustoti rašyti scenarijų: buvo priverstas parduoti savo nešiojamąjį kompiuterį už 675 dolerius, kad gautų pinigų.
Tuo metu galimiems investuotojams ir aktoriams žiaurios žudynės ir neįtikėtinai atrodantis žmonių varžymasis dėl pinigų iki mirties kėlė šiurpą. Tačiau prieš du metus „Netlflix“ pamanė, kad visuomenės klasių problemos, vaizduojamos „Squid Game“, gali pasiteisinti.
Kai Covid-19 pandemija smogė visuotinei ekonomikai, skirtumai tarp turtingųjų ir vargšų tik dar labiau išryškėjo. Netgi vakcinų gamyba priklausė nuo to ar šalis yra turtinga. Pasaulis pasikeitė. Palyginus su žmonių požiūriu prieš dešimtmetį, dabar šie aspektai pavertė istoriją įtikima.
Šurmulys sparčiai augo. Pietų Korėjos gyventojai džiaugėsi tokiu pasiekimu, kuomet „Kalmaro žaidimas“ tapo pirmuoju šalies serialu užėmusius aukščiausią vietą „Netflix“ platformoje Jungtinėse Valstijose ir pasauliniu mastu. Vietinė žiniasklaida pavadino jį naujuoju „Parazitu“, Oskarą laimėjusiu filmu. Nuorodos į serialą buvo minimos net ir Pietų Korėjos prezidento rinkimuose, kuomet kai kurie kandidatai kūrė parodinius plakatus arba metė vieni kitiems iššūkius sudalyvauti į „Kalmaro žaidimą“ panašiose varžybose.
Kad taptų visuotiniu mega hitu, „Kalmaro žaidimui teko kaip reikiant pasiruošti. Dėl galimo kalbos barjero, „Netflix“ akcentavosi į vaizdus ir aprengė varžovus žaliais sportiniais kostiumais bei pastatė spalvingas filmavimo scenas, primenančias vaikų žaidimo aikšteles. Kai kurios tradicinio korėjiečių žaidimo taisyklės buvo supaprastintos arba pakeistos.
