Metai dar tik prasideda, bet praeitų metų balansą dėlioti jau galima. 2023-ieji pasaulio kino industrijai buvo nelengvi. Ypač Amerikoje, kur dar visai neseniai pasibaigė kelis mėnesius trukęs scenaristų ir aktorių streikas. Streikininkai išsikovojo savo reikalavimus (nors ir ne tokius, kokių tikėjosi), bet apribojimai kinematografininkams buvo dar griežtesni negu priverstinės pandeminės izoliacijos metu.
Buvo pristabdyti filmavimo darbai, vėlavo premjeros, aktoriai negalėjo reklamuoti filmų. Bet užtai išryškėjo gražūs profesinio solidarumo ženklai: bemažai kino žvaigždžių aukojo solidžias lėtas (kai kas net milijonines), kad pasakiškų honorarų negaunantys streikuojantys kolegos nejaustų nepritekliaus. Visko buvo pernai. Bet dabar viskas stojasi į savo vietas. 2023-iekžji pasibaigė, tegyvuoja 2024-ieji! O kol kas prisiminkime 10 puikių kino kompanijos A24 filmų pasiekusių ekranus 2023-siais.
2012 metais įkurta novatoriška nepriklausoma studija „A24“ – atsakinga už daugybę šiuolaikinių kino klasikos filmų. Holivudo studijų sistemos gretose iškilusi nestandartinė kino studija tarp alternatyvaus kino gerbėjų greitai tapo žinoma kaip kūrybiškumo švyturys, suteikiantis galimybę naujiems pramonėje dirbantiems menininkams perkelti savo vizijas į ekraną. „A24“ įsitvirtino kaip nepriklausomų filmų, ypač dramų, gamybos lyderė. Ši studija nuolat kūrė mąstyti verčiančius ir emociškai stiprius filmus, kurie sulaukė kritikų pripažinimo ir pavergė žiūrovų širdis visame pasaulyje. Studijos įsipareigojimas puoselėti drąsų ir originalų pasakojimą lėmė įvairią ir įtikinančią filmografiją, ypač daug dėmesio skiriant dramoms, kuriose nagrinėjama sudėtinga žmogaus patirtis. „A24“ filmai ne tik pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, bet ir metė iššūkį tradicinėms kino normoms, praplėsdami pasakojimo ir kino kūrimo ribas.
10. „MANIPULIACIJA“ (Sharper, 2023)
Originalus šio filmo pavadinimas „Sharper“ uždavė mįslę neanglakalbių šalių platintojams. Tiksliai ir lakoniškai išversti šį žodį, tikrai nelengva. Todėl ir pavadinimo vertimo variantų daug: „Tobulas planas“ (Argentinoje ir Meksikoje), „Gudrybė“ (Kanadoje ir Prancūzijoje), „Apgavikų gyvenimas“ (Brazilijoje), „Apgavystė“ (Ispanijoje ir Lenkijoje), o kai kuriose šalyse – pagal prasmę puikiai tinkanti „Manipuliacija“.
Šiuo filmu debiutavo jaunas režisierius Benjaminas Caronas, anksčiau statęs spektaklius, filmavęs kino teatrams skirtą roko grupės „Simply Red“ atsisveikinimo koncerto versiją bei dirbęs televizijoje: režisavo atskirtas „Šerloko“, „Andoro“ ar „Karūnos“ serijas.
Nors pavadinimai „Gudrybė“, „Apgavystė“ ar „Manipuliacija“ labiau tinkami komedijos žanrui, Benjamino Carono filmas – visai ne komedija, o greičiau kriminalinis trileris, kurio painus veiksmas plėtojasi amerikietiškame Manhatane ir prabangiuose Niujorko apartamentuose. O pasakojimo centre – du išradingi aferistai: vienas yra išradingų kombinacijų virtuozas, kita – avantiūristė, sumaniai maustanti patiklius Manhatano turtuolius.
Svarbi būsimų įvykių užuomazga prasideda mažame knygynėlyje, kur iš pirmo žvilgsnio simpatiją vienas kitam pajunta už reikalingą knygą sumokėti negalinti mergina Sendė (akt. Briana Middleton) ir knygynėlio savininkas Tomas (akt. Justice‘as Smithas). Apsikeitus keliomis bendro pobūdžio frazėmis seka iš anksto numatoma romantinės melodramos užuomazga: vaikinas padovanoja simpatiškai viešniai jos ieškomą knygą ir pakviečia romantiškai vakarietei į japonų restoraną.
Romantika greitai išsisklaido, kai Sendės buto slenkstį peržengia jos brolis, kuriam skubiai reikia pinigų skoloms padengti. Mergina jų neturi, o merginos broliui norintis padėti Tomas kreipiasi į tėvą (akt. Johnas Lithgow) – vieną turtingiausių Manhatano žmonių, nuo kurio kaip nemylimas sūnus stengėsi būti nepriklausomas.
Netrukus prasideda keisti dalykai: Sendė netikėtai kažkur pradingsta, o vietoj jos atsiranda paslaptingas Maksas (akt. Sebastianas Stanas), kažkaip susijęs ir su pradingusia mergina, ir su naująja Tomo tėvo žmona (akt. Julianne Moore),
Atskleisti tolimesnes intriguojančio siužeto peripetijas būtų nusikaltimas. Reikia tik palinkėti žiūrovams neprarasti budrumo, nepasiduoti pradiniams romantinės atmosferos kerams, atidžiai klausyti, ką kalba filmo personažai ir dar atidžiau stebėti jų gestus ir poelgius. Čia bus ne viena situacija, kai kažkas pasirodys visai ne tas, kuo stengiasi apsimesti.
Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad filmas padalintas į kelias dalis, pavadintas personažų vardais. Tai nėra dabar vis dažniau kine pasitaikančios mados dalykas. Vienais atvejais toks pasakojimo būdas gali palengvinti kriminalinės šarados sprendimą, o gali ir dar labiau viską supainioti.
Būkite atidūs ir lengvabūdiškai nepasiduokite sumaniai suregztoms rafinuotoms intelektualioms provokacijoms! (G.J.).
9. „GELEŽINĖ LETENA“ (The Iron Claw, 2023)
Iki šiol geriausiu filmu apie imtynes buvo vadinama režisieriaus Darreno Aronofsky‘io sportinė drama „Imtynininkas“ (The Wrestler, 2008 m.). Jame Mickey Rourke’as išties galingai ir netausodamas fizinės sveikatos bei dvasinių jėgų suvaidino imtynininką Rendį Robinsoną kaip šiuolaikinį gladiatorių, kaskart į areną išeinantį tarsi paskutinį kartą. Rendis ne kartą bandė pabėgti iš šio smurtu persisunkusio pasaulio, bet kaskart tarsi kažkokio galingo magneto traukiamas, vėl ir vėl sugrįždavo ten, kur nėra vietos žmogiškumui – tik kova be jokių taisyklių.
Nauja režisieriaus Seano Durkino filmas „Geležinė letena“, šitam šedevrui, žinoma, neprilygsta, bet drąsiai gali pretenduoti į garbingą dramų sąrašą, kuriame puikuojasi filmai, nepasitenkinantys vien savo sporto šakos specifika, bet norintys savo siužetą išvairuoti į platesnių apibendrinimų vandenis.
Bendrą abiejų filmų vardiklį galima suformuluoti šiais žodžiais: Ringas kaip gyvenimo metafora.
Abejuose filmuose be įtampos kupino veiksmo ringe paliečiamos universalios šeimos, šlovės, praradimo ir atpirkimo temos. Abu filmai – tai jaudinantys pasakojimai, peržengiantys sporto biografijos žanro ribas ir atskleidžiantys žmogiškąją prigimtį pačia juodžiausia jos forma.
Svarbiausias gi abiejų filmų skirtumas yra tas, kad Rendis Robinsonas yra išgalvotas apibendrinantis personažas, o „Geležinės letenos“ herojai – realūs žmonės. Prieš keturis dešimtmečius amerikiečiai gerai žinojo imtynininkų šeimą, publiką ringe linksminusia fon Erichų pseudonimu.
Spauda šią šeimą vadino „Imtynių Kenedžiais“, turėdama omenyje ne tik jų žinomumą sporto srityje, bet ir dažnai eksploatuodama šeimyninio prakeiksmo temą.
Mes žinome, kiek nelaimių likimas siuntė Kenedžių dinastijos atstovams – du buvo nužudyti, dar keli tapo katastrofų aukomis. „Imtynių Kenedžiams“ likimas buvo panašiai negailestingas: iš šešių brolių fon Erichų iki mūsų dienų išgyveno tik vienas Kevinas (jis filme ir pasakoja savo šeimos istoriją), vyriausias dėl nelaimingo atsitikimo mirė dar būdamas vaikas, kitus mirtis pasiglemžė jaunus, jie mirė nuo traumų arba narkotikų.
Sporto arenose broliai stengėsi vaizduoti brutalius kovotojus ir surengdavo efektingus pasirodymus, o jų nuotraukos puikavosi ne tik sportinių žurnalų viršeliuose. Bet profesionalius pasiekimus dažnai lydėjo asmeninės dramos ir tragedijos.
Nespalvotame „Geležinės letenos“ prologe matome dinastijos pradininką Džeką Adkisoną (jis ir sugalvojo egzotišką pseudonimą Fricas fon Erichas), kuris ringe kaunasi taip, kad ir be vėlesnio paaiškinimo nėščiai žmonai tampa aišku, kad dėl čempiono titulo jis pasiryžęs paaukoti viską gyvenime.
Jis ir savo sūnus Keviną bei Deividą nuo mažų dienų auklėja tokioje pat dvasioje: „Jūs privalote būti stipresni, kietesni, sėkmingesni už kitus, absoliučiai geriausi“.
Praėjus bemaž dviem dešimtmečiams ypatingų aukštumų arenoje taip ir nepasiekęs Fricas (akt. Holtas McCallany) savo nerealizuotas ambicijas perkelia į savo sūnus Keviną (akt. Zacas Efronas) ir Deividą (akt. Harris Dickinsonas).
Sportininko kelias numatytas ir dar vienam broliui Keriui (akt. Jeremy Allenas White‘as), kuris treniruojasi mėtyti diską ir rengiasi dalyvauti 1980 metų Olimpinėse žaidynėse. Bet šioms viltims lemta žlugti, nes tuomet daugelis užsienio šalių boikotavo pasaulinį čempionatą Maskvoje. Keriui nelieka kitos išeities, kaip irgi treniruotis imtynes. Neišvengia šios dalios (taip pat ir šeimyninio prakeikimo!) ir jaunėlis Maikas (akt. Stanley Simonsas), kuris domėjosi muzika, bet valdingo tėvo taip pat buvo priverstas imtis šeimos verslo.
Filmo pavadinimas „Geležinė letena“ reiškia vieną iš Japonijos kilusį imtynių momentą.
Labai svarbus fon Erichų šeimoje buvo tikėjimas Dievu, viskas čia buvo aiškinama labai paprastai: „Tokia yra Dievo valia“. O štai paprasta žmogiška meilė šeimos koordinačių sistemoje nebuvo numatyta. Bet, turbūt, simboliška tai, kad būtent meilė merginai Pem (akt. Lily James) išgelbėjo nuo tragiško prakeikimo vienintelį brolį Keviną. (G.J.)
8. „INTERESŲ ZONA“ (The Zone of Interest, 2023)
Šis režisieriaus Jonathano Glazerio filmas pernai Kanuose buvo apdovanotas Grand Prix ir buvo linksniuojamas poroje su prancūzų režisierės Justine‘s Triet „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall). Mat abejuose filmuose labai efektingai pagrindinius vaidmenis suvaidino vokiečių aktorė Sandra Hüller.
„Kryčio anatomija“ Europos kino akademijos ceremonijoje pelnė net penkis prizus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad „Kryčio anatomija“ yra penkis kartus geresnis filmas, negu „Interesų zona“ (nominuota penkiems Europos kino apdovanojimams, bet nelaimėjusi nė vieno). Tiesiog tai du visiškai skirtingi filmai, turintys vienintelį bendrą vardiklį – nuostabiąją Sandrą Hüller.
„Kryčio anatomijoje“ ji vaidina sėkmingą vokiečių rašytoją, kaltinamą nužudžiusi vyrą, kuris paslaptingomis aplinkybėmis žuvo iškritęs iš kalnų kotedžo. O „Interesų zonoje“ Sandrą Hüller persikūnijo į vieno didžiausių XX a. nusikaltėlio žmoną. Ji vaidina odiozinės trečiojo reicho asmenybės Rudolfo Hösso žmoną Hedvigą tuo metu, kai jos vyras (jį suvaidino Christianas Friedelis) buvo laikomas ištikimiausiu fiurerio bendražygiu ir buvo Aušvico komendantas.
Jiedu su vaikais gyvena naujutėliuose namuose visai šalia koncentracijos stovyklos tvoros. Artima mirties fabriko kaimynystė šeimai nekelia jokio diskomforto, atvirkščiai, pora labiau susirūpinusi savo ateities gyvenimo perspektyvomis ir atkakliai kuria svajonių pasaulį sau ir savo vaikams. Hedviga puoselėja pavyzdinį arijų sodą (krematorijaus krosnyje sudegintų žmonių pelenai naudojami kaip trąša!) ir stengiasi atitikti trečiojo reicho moters idealą (Kinder, Küche, Kirche – vok. „vaikai, virtuvė, bažnyčia“), o Rudolfas susirūpinęs vien karjera ir stengiasi savo darbe nepadaryti klaidų, dėl kurių galėtų būti perkeltas iš šio žemiško rojaus kitur (pavyzdžiui, į Rytų frontą).
„Interesų zoną“ viena pirmųjų Kanų kino festivalyje pamačiusi kritikė Aistė Račaitytė šviežius festivalio įspūdžius aprašė taip: „Filmas seka Michaelio Haneke’s „Balto kaspino“ pėdomis ir kamerą nukreipia ne į blogio aukas, o jo vykdytojus, iš pažiūros gyvenančius niekuo neypatingą gyvenimą kitoje mirties stovyklos sienos pusėje… Siaubas filme kuriamas itin tiksliai pasirinkta kino kalba, kuri priartina šį filmą prie šedevro. Iš tradicinio kinematografiškumo apdaro išrengtas vaizdas toks nepakeliamai plikas ir realistiškas, kad, rodos, leidžia užuosti naujai pastatytų namų dažų kvapą, sumišusį su degančių kūnų tvaiku, girdėti sienomis nuaidinčius klyksmus ir krosnių degimą. Garsinis fonas toks stiprus, kad nuo pirmų filmo sekundžių gerklėje stringa gumulas, o įsitempę veido raumenys tokie lieka iki pat pabaigos.
Reikėtų vardinti visą didelę filmo dailininkų, specialiųjų efektų ir garso kūrėjų komandą, kuri kartu su operatoriumi Lukaszu Zalu, kompozitore Mica Levi ir Glazeriu sukūrė kažką, kas, spėčiau, labiausiai priartėja prie hiperrealistiško blogio banalumo portreto“.
„Interesų zoną“ trečiajame reiche buvo vadinamos koncentracijos stovyklos. O pats žydų masinis naikinimas – „galutiniu sprendimu“.
Beje, Martino Amiso knygoje, pagal kurią parašytas „Interesų zonos“ scenarijus, pagrindiniai veikėjai yra nuasmeninti, bet būtent režisierius jiems suteikė realius pavidalus. Bet pačios mirties stovyklos pasaulis perteikiamas ne tiesioginiais vaizdais (kiek jau jų buvo nesuskaičiuojamoje daugybėje filmų!), o per garsų takelį – šunų lojimą, isteriškas prižiūrėtojų komandas, šūvius, siaubingus aukų riksmus. Kai jie filmui įpusėjus tampa įprastu fonu, garso takelyje pasigirsta dramatiški britų kompozitoriaus Mikos Levio dramatiškos muzikos akordai.
Iš viso to susidėlioja šiurpi ir kontrastinga filmo atmosfera, leidžianti ne tik išgyventi pasakojamą istoriją, bet ir pajusti ją, kaip sakoma, savo kailiu. (G.J.)
7. „PASIRODYMAS“ (Showing Up, 2023)
Šio filmo režisierė Kelly Reichardt laikoma nepriklausomo kino autore. Ir ne tik todėl, kad kinematografinis pasaulis apie ją sužinojo po to, kai jos debiutinis filmas „Žolės upė“ (River of Grass, 1994) Los Andželo festivalyje buvo apdovanotas prizu Nepriklausoma dvasia (Independent Spirit Awards), o kai kurie kiti jos filmai startavo Sandanso nepriklausomo kino festivalyje.
Prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ matėme jos „Pirmąją karvę“ (2019 m.) – jautriai papasakotą istoriją apie gabaus virėjo ir laimės ieškančio imigranto draugystę, užgimusią nesvetingose XIX a. pradžios Oregono žemėse.
„Kino pavasaris“ parodė ir režisierės ankstesnį filmą „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) – dar vieną kukliomis priemonėmis sukurtą (net nufilmuota 16 mm. kino juostoje) intymią dramą, kurioje nėra efektingų siužeto posūkių, bet idealiai skamba dažniausiai kinematografininkų nuvertinamos kasdienės dramos.
Net garsios aktorės, vaidinančios K. Reichardt filmuose, atrodo visai kitaip, negu Holivudo produkcijose. „Tikrose moteryse“ tris veikėjas vaidino patyrusios meistrės Laura Dern, Kristen Stewart ir Michelle Williams. Jos dėvėjo paprastus drabužius, kalbėjo ramiai, nesistengė vaizduoti emocijų ir atrodė taip, kad visiškai niekuo neišsiskyrė iš aplinkos. Kasdienis realizmas gryniausiu pavidalu.
Michelle Williams yra pagrindinė aktorė ir kol kas naujausiame K. Reichardt kūrinyje „Pasirodymas“. Čia ji vaidina jauną moterį Lizę, pasišventusią menui ir pasinėrusią į kruopštaus kasdienio darbo rutiną Ji gamina iš molio ar kitokių medžiagų keistokos išvaizdos figūrėles (dažniausiai skleidžiančias kažkokį nerimą ir psichologinį diskomfortą) ir nuo daug laiko reikalaujančių rezultatų jaučia didžiulį pasitenkinimą.
Lizės darbais prekiauja jos motina, vadovaujanti jaunimo kūrybos centrui, o pati Lizė nuomojasi būstą pas sėkmingą ir labiau garsią menininkę Džo. Merginos artimieji jai suteikia nemažai problemų: tėvas Bilas, buvęs keramikas, dažnai savo namuose bendrauja su labai keistais asmenimis, o brolis Šonas neišbrenda iš psichologinių problemų rato.
Lizę jau ima varginti daug dėmesio reikalaujantys aplinkiniai, bet kartą mergina supranta, kad atėjo metas ryžtingai keisti gyvenimo būdą ir aplink ją kunkuliuojantį chaosą nukreipti į kokią nors pozityvią vagą. Juolab kad artėja jos personalinės darbų parodos data. Bet kaip tik dabar prasidės nelaukti likimo siurprizai, kurie daug ką pakeis.
Kaip ir kituose šios režisierės filmuose, „Pasirodyme“ taip pat svarbiausia yra net ne patys įvykiai, o herojų reakcija į juos. Dažnai ta reakcija net būna visai nebyli. Bet tai kaip tik tokie atvejai, kai žvilgsnis ar tylus pergyvenimai pasako daugiau, nei monologai. Nes režisierei svarbiau, kad žiūrovas matytų ne aktorius, vaidinančius dekoracijų fone, o pačius žmones – nepozuojančius, gyvus, mąstančius, jautrius ir pažeidžiamus. O toks kinas šiais laikais jau darosi maloni retenybė. (G.J.)
KIno filmo “Dream Scenario” kadras / A24
6. „SAPNŲ SCENARIJUS“ (Dream Scenario, 2023)
Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).
Norvegas Kristoferis Borglis dar nėra itin išgarsėjęs režisierius, tačiau Lietuvos žiūrovai jį greičiausiai pažįsta dėl filmo „Bloga nuo savęs“ (Sick of Myself, 2022), palyginti neseniai rodyto kino teatruose. „Bloga nuo savęs“ irgi filmas keistokas, sukeliantis šleikštulį, nejauką, nepatogumo jausmą, galima sakyti, šokiruojantis. Matyt, toks Borglio režisūros braižas. Kartu su Borgliu filmą prodiusavo ir Ari Aster, režisavęs kino juostą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023).
Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą.
Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra. Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams.
Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška. (D.Ž.)
5. „DICKS: THE MUSICAL“ (2023)
Šio originalaus kino miuziklo siužetas publikai pirmą kartą buvo pristatytas kaip muzikinė komedija, pirmiausiai gimusi Brodvėjauje nepadoriu pavadinimu „Fucking Identical Twins“ pagal Josho Sharpo ir Aarono Jacksono pjesę. Jos autoriai teatre ir suvaidino dvynių pora, kuri ėmėsi didelių žygių, kad vėl suvienytų savo išsiskyrusius tėvus.
Pasaulinė filmo premjera įvyko 2023 m. rugsėjį tarptautiniame Toronto kino festivalyje, o po mėnesio jis buvo išleistas į Jungtinių Amerikos Valstijų kino teatrus kaip pirmasis studijos „A24“ muzikinis filmas.
Sumanymas kurti šį filmą gimė gerokai anksčiau – dar 2016-aisiais vasarą, bet projektą kelis kartus stabdė nenumatytos aplinkybės. Paskutinė buvo 2022 metų vasarį įvykęs dviejų studijų „Fox“ ir „Disney“ susijungimas. Tada studija „A24“ ir įsigijo dar nebaigtą projektą iš Peterio Chernino prodiuserinės kompanijos, o Larry Charlesas buvo paskirtas režisieriumi.
Filmo muzikos prodiuseris Marius de Vriesas duodamas interviu įtakingam kino industrijos žurnalui „Variety“ sakėsi manęs, kad jam tenka pareiga atkreipti dėmesį į išsamų darbą kuriant dainas ir aranžuotes, o paties filmo bendrą misiją pavadino „anarchiška ir silpnaprotiška“.
Žinodami bendrą filmo nuotaiką dainų kūrėjai specialiai nesistengė kad muzika skambėtų kaip parodija. Bet pripažino, kad kai kuriuos motyvus pasiskolino iš kitų muzikinių vaidinimų, pvz. dainoje „The Sewer Song“ kontrapunktu nuskamba melodijos iš garsių miuziklų „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (2007 m.) ir „Vargdieniai“ (2012 m.).
Beje, daugumos muzikinių numerių vokalinės partijos buvo įrašytos gyvai filmavimo aikštelėje, o ne tradiciniu būdu sinchronizuojant lūpų judesius su takeliuose iš anksto įrašytais vaizdais.
Susitvarkius su visomis numatytomis dainomis paaiškėjo, kad visų jų bendra trukmė buvo ilgesnė nei pats filmas, todėl nemažai įrašų teko paaukoti.
Kaip ir buvo prognozuojama, vos pasirodęs Amerikos ekranuose filmas susilaukė prieštaringų vertinimų. Aktyviai filmą gynęs įtakingas kino kritikas Rogeris Ebertas, perspėjęs, kad tai yra muzikinio žanro eksperimentas, kuriame klesti provokuojantis seksualumas, klasikinių miuziklų dvasia ir bendras pamišimas (general lunacy), akcentavo šiuos filmo privalumus: vingiuotą istoriją, nepaprastą energiją, laisvą struktūrą ir kitus teigiamus dėmenis.
Dar kino kritikas buvo sužavėtas filmo autorių bebaimiškumu leistis į pavojingas dviprasmybių lankas, bandant išplėsti ne tokias jau originalias siužeto idėjas.
Po viso šito peršasi graži išvada, kad netolimoje ateityje „Dicks: The Musical“ gali tapti kultine klasika. Pagyvensim – pamatysim! (G.J.)
4. “MEDUSA DELIUXE” (2023)
„Kino pavasaris“ mus išlepino. Festivalio programos sudarytojai, metai iš metų siūlydami pačius unikaliausius kūrinius iš viso pasaulio, sau kartelę išsikėlė taip aukštai, kad žiūrovų kartais nebestebina net patys beprotiškiausi konceptai. Šis kino kompanijos “A24” filmas stačiai nuostabus.
Labai, labai stiprus įspūdis. Toks vaizdas, kad LGBTQ+ bendruomenė gavo savo Kventiną Tarantiną. Ir ne taip kaip kad mes Emilį Vėlįvį, o tokį kuris nenuvilia 100 proc. Emilis nenuvilia maždaug 70%. Žmogžudystė plaukų stilistų konkurse. Labai kieti dialogai, puiki intriga ir dinamika, sakoma kad yra kelios galimos detektyvų rūšys: kai bylą tiria detektyvas, kai žmogžudys yra detektyvas, kai… Žodžiu nespoilinsim kuris čia variantas, bet tokio dar lyg ir neteko matyti.
Viskas nufilmuota vieno kadro principu, kaip koks “Žmogus-paukštis” ar “1917”. Veikėjai labai faktūriški, nereikia daug detalių kad jais patikėtum ar būtų įdomūs. Bandžiau išgooglinti kiek režisieriui Thomas Hardiman metų, neradau, bet jis labai jaunas. Ir itin talentingas. Ir dar, filmas neturi treilerio. Yra “Medusa” (2022) filmas, bet tai ne tas. Ai, ir jei gerai suskaičiau, platinimui JAV šį filmą įsigijo studija A24, o tai daug pasako.
Reikia padėkoti, kad turim galimybę stebėti stilingą, nenutrūkstančio kadro murder mystery, vykstančią šukuosenų meistrystės konkurse. Beje, filmo pabaigoje beprotybės indeksas išaugo, o juostą pabaigia muzikinis įspūdingas visų veikėjų šokis. (Kinomanija.lt)
3. „VISOS BO BAIMĖS“ (Beau is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (N.A.)
2. „PRISCILLA“ (2023)
Vokietija, 1959-ieji. Elviui buvo 24, Priscillai – 14. Keli vakarėliai, keli privatūs pokalbiai apie jausmus, planus Amerikoje pasibaigus karo tarnystei, kelios Placidylio tabletės ir kelios paros miego jas išgėrus. O toliau viskas išsirutuliojo savaime. 80-ajame Venecijos kino festivalyje režisierė Sofia Coppola pristatė biografinį filmą apie skandalingojo popmuzikos atlikėjo žmoną, į realybę grąžindama tuos, kuriems akis aptemdė pompastika ir šypsenos, matomos ankstesnėse istorijos ekranizacijose.
Nors pažinties kaltininkai yra patys jaunuoliai, jų santykius kaipmat kuruoti pradeda merginos šeima. Priscillą (vaid. Cailee Spaeny) susitelkti į mokslus kvietęs tėvas netrunka atslūgti, iš pažiūros – pavergtas Elvio (vaid. Jacob Elordi) iškalbos ar kariškio aprangos, o gal net minties, kad žymus dainininkas juk tikrai nerizikuotų karjera, jog išpildytų nepadorius troškimus su jauna mergina.
Netrunka persigalvoti ir motina, tarytum supratusi, kad aptariant dukros širdies reikalus su aplinkiniais garsi pavardė greta įsimylėjėlių amžiaus skirtumo nuskambėtų ne taip ir prastai. Konkrečios tėvų priežastys nėra svarbios, mat pats faktas, kad sprendimas, kaip klostysis poros ateitis, paliktas jiems, kloja pamatą Priscillos konformizmui ir sumažėjusiam pasitikėjimui savimi, o žiūrovui nepalieka abejonių dėl vaizduojamo laikmečio ir šiam būdingų tėvystės modelių.
Mergina neišsižada kuklumo net pagaliau pelniusi teisę maudytis šlovės spinduliuose drauge su Elviu. Jai lyg ir smagu bet kada dėvėti, valgyti ir veikti tai, ko geidžia širdis, tačiau Priscilla niekada neperžengia piktnaudžiavimo ribos – tarsi visa tai tebūtų malonūs, bet nuo santykių atsietini atributai. Staigus bendraklasių elgesio pokytis, pasklidus žiniai apie pažintį, sufleruoja, kad daugelis jų padarytų viską už progą apsilankyti dainininko namuose ar bent išvysti jį iš arčiau, kuo Priscilla pasinaudoja dienomis, kai tingisi savarankiškai atlikti namų darbus ar kontrolinius. Tačiau net visoms aplinkybėms diktuojant, kad likti šiuose santykiuose būtų išmintinga, kyla klausimas, ar to vis dar nori pati Priscilla.
Už gražių nuotraukų ir išėjimų viešumon susikibus rankomis slypi tamsesnė santykių pusė. Tarp visų privilegijų, kurias Priscillai suteikia bendravimas su Elviu, – galimybė išvysti, kas glūdi už jo kaukės. Kartais tai nuoširdus žmogus, žavintis savo jautrumu, pasižadėjimais niekada nepalikti ir gerų intencijų spinduliavimu. Kitais sykiais – nenuspėjamas žvėris, gebantis be precedento į mylimąją sviesti kėdę studijoje, liepti jai išsikraustyti ir labai sutrikdyti, kai pykčio protrūkius po kelių akimirkų veja gailūs atsiprašinėjimai. Režisierė nepateikia vienprasmio šių kontradikcijų motyvo, tad tenka interpretuoti užuominas – ar protą sujaukė vaistai, ar toksiškas vyriškumas, sutrikimų kombinacija. Vis tik Priscilla nerizikuoja saugumu, kad išsiaiškintų – ilgai besitaiksčiusi su nederamu elgesiu, suteikusi keliolika šansų, sulig 50-ąja filmo minute ji pirmą kartą paprieštarauja Elviui, šitaip tarytum pradėdama asmeninę kelionę, kurios metu susigrąžina pasitikėjimą savimi ir kaupia ryžtą ilgai šalin vytai idėjai – vienintelė išeitis – išsiskirti.
Stereotipiška ar nelabai, istorija paremta tikrais įvykiais ir padabinta dėmesiu aspektams, kurie kitų režisierių rankose prapultų neišplėtoti. Pastarųjų filmų apie Elvį varikliu buvo fone skambantys žymiausi atlikėjo kūriniai, tad S. Coppolos vengimą naudoti autorines dainas vertėtų vadinti pareiškimu. Gal kuris režisierius pajėgtų tokį pareiškimą atkartoti, gal irgi būtų galėjęs užsitikrinti, kad į kadrą patekusių rekvizitų spalvos neviršytų pastelinės ribos. Tačiau, kaip pastebėtina iš ankstesnių darbų, greičiausiai tik S. Coppola geba atskleisti tokius „žalius“ veikėjų, užmezgusių santykius, portretus; aplinkinius paversti kintamaisiais ir taip izoliuoti duetą nuo pašalinio triukšmo. Elvis ir Priscilla sulig kiekvienu dialogu tarytum bando suderinti savo charakterių savybių paketus, tačiau vis paaiškėja ta pati problematika – kažkuriam tektų leistis į kompromisus, bet griežtos priežasties, kodėl vienam, o ne kitam, nėra. (Rokas Jonas)
1. „PRAĖJĘ GYVENIMAI“ (Past Lives, 2023)
Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.
Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.
Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.
Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.
Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.
