Filmo Nocturama (2016) kadras

Šiuolaikiniame kine jau retai sutinkame filmus, kurie priklausytų tik vienam kokiam nors žanrui. Dabar vieno filmo rėmuose puikiai sugyvena skirtingų žanrų elementai, todėl ir teoretikai vis dažniau kalba apie žanrų „hibridizaciją“ kine.

Nemažą dalį visoje kinematografinėje produkcijoje užima kriminaliniai siužetai. Įvairovė čia plati – nuo tradicinių Agathos Christie ar Arthuro Conan – Doyle‘io tipo nusikaltimų tyrimų (netrukus pamatysime naujausią A. Christie „Mirties ant Nilo“ versiją) iki kraują kaitinančių trilerių apie rafinuotus serijinius žudikus.

Čia taip pat matome didelę įvairovę. Dažniausiai trileris „draugauja“ su kriminaliniais siužetais ir rimtomis psichologinėmis dramomis.

Primename 10 puikių kriminalinių trilerių, kurių galėjote nepastebėti:

10. NOCTURAMA (2016)

Pažintį su prancūzų režisieriaus Bertrand‘o Bonello kūryba pradėjome nuo dekadentiškai spalvingos ir liūdnos dramos „Tolerancijos namai“ (L’Apollonide, 2011 m.), kurios veiksmas neskubiai plėtojosi XX a. pradžios viešnamyje.

Didžiuosiuose ekranuose viešėjo šio režisieriaus filmas „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ (Saint Laurent, 2014), kuriame garsų aukštosios mados diktatorių Yves’ą Saint Laurent’ą suvaidino sparčiai populiarėjantis Gaspard‘s Ullielis.

Neseniai „Scanoramoje“ parodytas filmas „Zombi vaikas“ (Zombi Child, 2019 m.) pasakojo dvi paralelines istorijas ir siūlė pažvelgti į zombių ištakas netradiciniu kampu – per antropologijos ir istorijos prizmę.

O štai „Kino pavasaryje“ rodyta „Nocturama“ (2016 m.) yra šiurpą keliantis kriminalinis trileris, kurio prieš penkerius metus atsisakė Kanų ir Venecijos kino festivaliai. Vien todėl, kad filmas buvo baigtas tada, kai Paryžių ir visą pasaulį sukrėtė Prancūzijoje nuvilniję teroro aktai.

Aišku, kad režisierius dėl to visai nekaltas. Anot „Kino pavasario“ koordinatorės S. Lingevičiūtės, „Filmo idėja režisieriui kilo gerokai anksčiau, nei buvo įvykdyti teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje. Tiesiog nemalonus sutapimas, kad filmas pasirodė ekranuose gana greitai po kruvinų įvykių. Istorija pasirodys gana dviprasmiška ir kontroversiška, bet ne dėl to, kas joje atskleidžiama, veikiau dėl to – kas ne… Ganėtinai šokiruoja ir valdžios idėja, kaip turi būti kovojama su teroristais, nepriklausomai nuo jų amžiaus.“

Nocturama – tai naktinių gyvūnų paviljonas zoologijos sode. Toks filmo pavadinimas, žinoma, nėra atsitiktinis. Greičiau tai iškalbinga metafora, nes nakties prieglobstyje čia brandinami ir vykdomi žiaurūs teroro aktai.

Kita filmo pavadinimo nuoroda – to paties pavadinimo Nicko Cave‘o daina, kuri nurodyta finaliniuose titruose.

Filme nėra jokių užuominų į religinį ekstremizmą, veikiau pagrindiniai personažai – teroristai be ideologijos – tiesiog bodisi sistema ir visuomene, kurioje gyvena.

Grupė jaunų paryžiečių pradeda savo teroristinę misiją pagal tiksliai sudėliotą planą: tuo pačiu metu jie turi susprogdinti kelis svarbius objektus Paryžiuje.

Jaunuoliai, kaip ir dabartinė prancūzų visuomenė, yra ir baltaodžiai europiečiai, ir afrikiečių kilmės, ir iš Artimųjų Rytų imigrantų šeimų. Sinchroniškai pakyla į orą sprogimo bangos nublokšti automobiliai stovėjimo aikštelėse, sprogsta bombos Vidaus reikalų ministerijoje ir biurų dangoraižyje, suliepsnoja Prancūzijos nacionalinės didvyrės Žanos D‘Ark paminklas.

Pirma filmo dalis labai dinamiška: daug judėjimo ir veiksmo, kol jaunieji teroristai uoliai vykdo nurodymus. Čia išnaudojami bemaž visi veiksmo kino privalumai – sąmokslininkai sumaniai „mėto pėdas“, dažnai persėsdami į skirtingus metro traukinius, keičia automobilius ir mobiliuosius telefonus, o ekrano apačioje dažnai pasirodo realų laiką fiksuojantis laikrodis.

Antroje filmo dalyje karštligiškas veiksmas staiga smarkiai pristabdomas. Po įvykdytų išpuolių, kol Paryžius skęsta tamsoje, o žmonės apimti panikos, sąmokslininkai susirenka didžiuliame tuščiame prekybos centre ir laukia tolesnių nurodymų. Bet jų vis nėra. Vaizdo kamerų ir nebylių reklaminių manekenų stebimi teroristai čia tikisi sulaukti ryto ir ramiai išsiskirstyti. Tačiau nerimo ir laukimo pritvinusi atmosfera vis pasufleruoja, kad taikios atomazgos nebus.

Beje, Paryžiaus centre esančiame prekybos centre „La Samaritaine“ buvo filmuojama svarbi Leoso Carax‘o filmo „Šventieji motorai“ (2012 m.) scena, kurioje Denis Lavant‘as susitiko su Kailie Minougue.

Režisierius Bertrand‘as Bonello yra dar ir muzikantas. Tai pabrėžiama ne tik tobulai valdant skirtingus ritmus, bet ir parenkant muziką. Naktinius epizodus prieš ataką įgarsina paties režisieriaus originali muzika. Ne tik melomanai atpažins legendinį hitą „My Way“ arba grupės „Blondie“ dainą „Call Me“.

O kas dėl pagrindinės filmo temos, tai įvairios terorizmo formos, kaip ir skirtingos tokio radikalaus protesto motyvacijos, yra, deja, pastovi ir aktuali šiuolaikinio kino konteksto dalis. Todėl panašių pranašiškų filmų tikriausiai dar sulauksime. (G.J.)

9.VROCLAVO MARAS“ (Plagi Breslau, 2018)

2005-aisiais metais, tarsi mėgdžiodamas Honkongo ir Holivudo kriminaliniuose trileriuose dažnai matomas „makedoniškas dvikovas“ (kai banditai šaudo vieno metu iš abiejose rankose laikomų pistoletų), jaunas lenkų kino režisierius Patrykas Vega kino prisistatė „dupletu: vienu metu žiūrovai pamatė jo sukurtą kriminalinį serialą „Pitbulis“ ir to paties pavadinimo kino teatrams skirtą versiją. Abu pasakojo apie nelengvą Žmogžudysčių skyriaus policininkų darbą Varšuvoje, kai kovoje su banditais „angelams sargams“ patiems dažnai tenka paminti įstatymus.

Žiūrovams tokie smurto kupini reginiai patiko, ir režisierius ėmė kaip blynus kepti panašius „Pitbulius“. Vėliau tą pačią schemą Patrykas Vega pakoregavo ir subalansavo moterišką variantą: filme ir seriale „Mafijos moterys“ (Kobiety mafii, 2018) kvaišalų platintojų tinklą sėkmingai ardė seksualios policininkės.

Kino salės buvo perpildytos, tokio kino fanai Patryką Vegą titulavo „liaudies režisieriumi“ ir socialiniuose tinkluose būrėsi į „veganistų“ grupes. Ir tik viskuo nepatenkinti kritikai režisierių lygino su jo kolega vokiečiu Uwe Bollu, dažnai vadinamo blogo skonio (paprasčiau kalbant, kičo) gamintoju.

Televizijai sukurtas „Vroclavo maras“ (2018 m.) – taip pat kriminalinis trileris. Jis net buvo reklamuojamas kaip „filmas, kurio jūs nepamatysite kino teatruose“ ir buvo žadama, kad žiūrovų laukia kažkas panašaus į Davido Fincherio „Septynis“.

Tik šį kartą „Vroclavo maro“ veiksmo geografija neapsiriboja gaujų ir policininkų karais Varšuvos Mokotowo rajone. Kaip ir teigia pavadinimas, šio filmo veiksmo vieta – kitas Lenkijos miestas, kurio gyventojus purto žiaurių nusikaltimų banga. Kasdien lygiai šeštą vakaro serijinis žudikas Vroclave susidoroja su nauja auka.

Į kovą su kol kas nežinomu nusikaltėliu išdrįsta stoti moteris policininkė Helena Ruš (Małgorzata Kożuchowska). Filmo autoriai iš pat pradžių sufleruoja, kad pati policininkė yra niūri ir depresuojanti moteris, kenčianti nuo praeityje patirtų traumų.

Kaip ir patys žiūrovai, policininkė įtaria, kad nusikaltimų autorius – tas pats žmogus. Belieka tik perprasti jo darbus įkvepiantį metodą, kad būtų galima nutraukti kruvinų nusikaltimų grandinę ir tada demaskuoti patį piktadarį. Nes kiekvienoje beprotybėje, kaip sako psichiatrai, yra sava metodika.

Davido Fincherio trileryje „Septyni“ (Se7en, 1995 m.) du detektyvai (juos suvaidino Morganas Freemanas ir Bradas Pittas) mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, anksti suprato, kad žudikas naikina tuos, kurie platina septynias mirtinas nuodėmes ir nusikaltimų rakto ieško klasikinės literatūros šedevruose.

Patrykas Vega eina panašiu keliu. Čia aukos taip pat atrenkamos pagal griežtai apibrėžtą raktą, tik vietoj septynių mirtinų nuodėmių įgyvendinama greičiausiai scenarijaus reikmėms sugalvota legenda apie XVII amžiaus kasdienes viešas egzekucijas nedorėliams, „atsakingiems“ už maro proveržius.

Filmas žiaurus ir natūralistiškas. Išsivadavęs iš kino cenzūros pančių, režisierius pasinėrė į kruviną kraujo karuselę: lavonai čia aptinkami įvynioti į gyvulių kailius, traiškomos aukų galvos ir laužomi kaulai, kūnai plėšomi į gabalus, deginami laužuose.

Čia jau labai priartėjama prie makabriškų „Pjūklų“ estetikos. Jeigu esate jos gerbėjai, „Vroclavo maras“ gali patikti. (G.J.)

8.GALVŲ MEDŽIOTOJAI“ (Hodejegerne, 2011)

Reta šiais laikais kriminalinių siužetų (literatūrinių ir kinematografinių) apžvalga gali apsieiti be naujųjų laikų fenomenu tapusio skandinaviško trilerio.

Pirmą galinga šio fenomeno bangą pajutome, kai knygų rinkoje, o netrukus ir pasaulio ekranuose pasirodė trys švedų rašytojo Stiego Larssono „Milleniumo“ ciklo filmai „Mergina su drakono tatuiruote“, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“.

Po ankstyvos Stiego Larssono mirties vyraujančiose skandinaviško trilerio pozicijose įsitvirtino norvegų rašytojas Jo Nesbø, kurio tamsūs, niūrūs ir šalčiu dvelkiantys kriminaliniai siužetai jau gerą dešimtmetį sistemingai virsta panašios stilistikos kino ir TV filmais.

Tikru tokio kino kontroliniu pavyzdžiu tapo ne taip seniai mūsų matytas „Sniego senis“ (The Snowman, 2017 m., rež,. Tomas Alfredsonas), kuriame Oslą krečiančią mįslingų žmogžudysčių seriją (kasmet iškritus pirmajam sniegui pagrobiama ir žiauriai nužudoma moteris) tiria detektyvas Haris Houlas (Michael Fassbender), pastebintis, jog visi žmogžudysčių taikiniai – ištekėjusios moterys, kurių mirties vietoje išdygsta sniego senis.

Pirmasis šioje trilerių galerijoje buvo filmas „Galvų medžiotojai“ (2011 m., rež. Mortenas Tyldumas). Šią knygą išleidusi lietuviškai leidykla pristatė kaip „detektyvą, vertą Quentino Tarantino ir brolių Coenų filmų“. Ir šioje reklaminėje frazėje yra daug tiesos.

Pagrindinis (knygos ir filmo) herojus Rodžeris Braunas (Akselis Hennie) – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos specialistas, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rodžerį verčia gyventi ne pagal išgales ir netgi vogti meno kūrinius.

Diana (Synnøve Macody Lund) už vyro pinigus madingame rajone nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rodžeris susipažįsta su olandu kolekcininku Klasu Grėve (jį vaidina „Sostų karuose“ Džeimio Lanisterio vaidmeniu fantastiškai išpopuliarėjęs Nikolajus Coster-Waldau) – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą. Svarbi aplinkybė ir papildomas privalumas yra tai, kad Klasui priklauso Rubenso paveikslas, kuris po II pasaulinio karo buvo laikomas pražuvusiu. Šio šedevro vagystė ir pardavimas galėtų aprūpinti Rodžerio išspręsti jo finansines problemas iki gyvenimo pabaigos.

Tačiau netrukus medžiotojas pats tampa persekiojama auka.

Kriminalinės intrigos meistras Jo Nesbø ir šį kartą išradingai mezga rafinuotą nusikaltimų voratinklį. Jis randa netradicinių motyvacijų, gerai charakterizuojančių pagrindinius veikėjus. Pvz., Rodžeris negaili nei jėgų, nei pinigų pataikaudamas žmonai, nes tokiu būdu bando nukreipti jos dėmesį nuo troškimo pagimdyti kūdikį, kurį Diana mylės labiau už vyrą.

O ir pati kriminalinė fabula puikiai išnaudoja katės ir pelės žaidimo teikiamus privalumus. Čia yra ir hiperrealistiškai nufilmuoto žiauraus smurto vaizdų, ir psichologinių manipuliacijų, ir net šleikštulį keliančių scenų (ko vertas vien priverstinis herojaus pasinėrimas į fekalijų duobę). Bet netrūksta ir juodoko humoro ar net sentimentalių gaidelių: ko nepadarysi iš meilės žmonai! Bet ir žmona pasirodo ne tokia jau lengvai prognozuojama…

Man patiko ir panašios psichologinės manipuliacijos, ir vieno personažo išsakyta mintis: „Gerų ir harmoningų santykių pagrindą sudaro kaltės, gėdos ir nešvarios sąžinės balansas“. Verta įsidėmėti… (G.J.)

7. „VĖJŲ UPĖ“ (Wind River, 2017) 

Anksčiau JAV režisierius Tayloras Sheridanas rašė scenarijus kitiems („Sicario: narkotikų karas“ realizavo Denis Villeneuve‘as, o „Bet kokia kaina“ – Davidas Mackenzie), bet „Vėjų upę“, trečiąjį „pasienio trilogijos“ filmą režisavo pats ir pristatė dviejuose labiausiai vertinamuose kino festivaliuose – metų pradžioje sėkmingai pasirodęs Sundance kino festivalyje gegužę jis atvyko į Kanus ir festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė pagrindinį apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Panašiai kaip Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (Hateful Eight, 2015), veiksmas „Vėjų upėje“ plėtojasi JAV vakaruose snieguotame Vajominge, garsėjančiame atšiauriu klimatu žiemą. Čia ir anksčiau buvo filmuojamos dramos, dvelkiančios žiemos šalčiu ir išsiskiriančios sielą stingdančiomis paslaptimis.

Paslapčių netruks ir „Vėjų upėje“, kurios fabula prasideda detektyvine užuomazga: neseniai dukros netekęs patyręs medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renneris) atokaus rezervato „Vėjų upė“ teritorijoje aptinka žiauriai nužudytos indėnės lavoną. Netikėtas radinys sudomina ne tik vietines policijos pajėgas, tačiau ir FTB, tirti nusikaltimo atsiuntusį agentę Džeinę Baner (akt. Elizabeth Olsen).

Džeinė į šalčio karalystę iš saulėto Las Vegaso atvyksta vasariškai apsirengusi ir dėvėdama aukštakulnius, tuo, žinoma, sukeldama vietinių gyventojų nuostabą. Eidama nusikaltėlio pėdsakais, nepatyrusi moteris vis labiau rizikuoja gyvybe ir netrunka patekti į paslapčių, intrigų ir kruvinų susirėmimų verpetą jai svetimose laukinėse žemėse.

Jusdamas ryšį su indėnų rezervatą sukrėtusiu nusikaltimu, į pagalbą Džeinei stoja Koris, tačiau ar du žmonės yra pajėgūs kovoti su nusikaltėliu, kurio jiedu dar negali aptikti? Bet, kaip sako lietuvių liaudės patarlė, kur du stos…

Oficiali velionės mirties paslaptis – smarkus plaučių peršalimas ir stiprus nukraujavimas. Toks verdiktas trukdo Koriui pradėti bylą dėl nužudymo, nors ekspertizė nustatė, kad mergina buvo išžaginta ir, matyt, gelbėdamasi nuo smurtautojo, kelias mylias basa bėgo per sniegą.

Nužudytoji Natali (akt. Kelsey Asbille) buvo indėnė. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Nes į tradicinį kriminalinio siužeto audinį filmo autoriai gali drąsiai įpinti šiais laikais aktualų bei politiškai korektišką motyvą – baltosios rasės žmonių atsakomybę už nusikaltimus prieš indėnus. (G.J.)

6.NEMATOMAS SVEČIAS“ (Contratiempo/ The Invisible Guest, 2016)

Ispanų režisierius Oriolis Paulo (gim. 1975 m.) neretai vadinamas klasikinių trilerių meistro Alfredo Hitchcocko pasekėju. Tam pritaria ir pats režisierius, savo pirmąjį (dar nepilnametražį) filmą pavadinęs „Makgafinu“ (McGuffin, 1998 m.).

Makgafinu“ A. Hitchcockas vadino kažką abstraktaus arba visiškai neįtikėtino. Tai gali būti dažniausiai net nekonkretizuojama kažką galinti nulemti detalė arba tiesiog užuomina į ją. Svarbiausia, kad tokios užuominos pastebimai prisidėtų kuriant baimės ir laukimo atmosferą.

Panašių „hičkokiškų“ detalių netrūksta ir Oriolio Paulo filme „Nematomas svečias“ (The Invisible Guest, 2016 m.). toks yra anglakalbis filmo pavadinimas. O originalus „Contratiempo“ reiškia „Nemalonumai“.

Dideli nemalonumai čia ištiko jauną verslininką Adrianą Doriją (Mario Casas), kuris buvo aptiktas viešbučio kambaryje šalia nužudytos meilužės kūno. Kambarys buvo užrakintas iš vidaus, langai neatsidaro ir iš kambario tikrai niekas nebuvo išėjęs.

Panašų rebusą dar 1907 metais užminė prancūziškų detektyvų meistras Gastonas Leru (Gaston Leroux) romane „Geltonojo kambario paslaptis“: jame jauną merginą buvo bandoma nužudyti senovinės pilies kambaryje, kurio durys patikimai užrakintos, o vienintelis čia esantis langelis – uždengtas grotomis ir langinėmis, užsklęstomis iš vidaus geležine sklende.

Adrianas Dorija, žinoma, kategoriškai neigia esąs žudikas. Jis teigia pats tapęs nežinomo užpuoliko auka. Bet negali paaiškinti, kas nužudė merginą, jo paties galvą trenkė į veidrodį ir, svarbiausia, kokiu būdu tikrasis nusikaltėlis galėjo iš uždaros patalpos pasišalinti.

Tirti painią mistinę bylą imasi patyrusi advokatė Virdžinija Gudman (Ana Wagener). Jos ilgai trunkantys pokalbiai su įtariamuoju panašūs į kruopštų psichoanalizės seansą. Iš jo šilto bei šalto mačiusi teisininkė ir atidesni žiūrovai pamažu ima suprasti, kad svarbiausių nusikaltimo detalių reikia ieškoti ne žmogžudystės vietoje, o visai kitur. Ir kad menkiausios kvotos detalės, į kurias pradžioje advokatė labiausiai kreipia dėmesį, bus visiškai nesvarbios.

Dar paaiškėja, kad ir įtariamasis, ir nusikaltimo tyrėja, žaidžia savo žaidimus, kurių taisyklės kitai pusei nėra žinomos. Nemažą filmo dalį žiūrovas jaučiasi tarsi kamerinio vaidinimo stebėtojas, bet supranta, kad negalima prarasti budrumo, nes vienas kitą sąmoningai klaidinančių pašnekovų dialoguose gali būti svarbus net atsitiktinis žodis, intonacija ar vos pastebimas žvilgsnis. Viskas yra svarbu ir viskas turi savo potekstes.

Nemažo rezonanso sulaukė ir kiti Oriolio Paulo filmai. Mistiniame trileryje „Kūnas“ (El cuerpo, 2012 m.) buvo narpliojama dar viena žmogžudystės ir paslaptingo dingimo istorija: nužudytas čia buvo kažko mirtinai išsigandęs morgo darbuotojas, o dingo neseniai į morgą atvežtas lavonas.

O siaubo trileryje „Džulijos akys“ (Los ojos de Julia, 2010 m.), kurį prodiusavo Guillermo del Toro), negyvą sesers dvynės kūną namo rūsyje aptinka nepagydoma akių liga serganti astronomė Džulija. Nusikaltėlį mergina pasiryžusi surasti kol dar neužgeso šviesa akyse.

Be meistriškai (kaip visada Oriolio Paulo filmuose) rezgamos siužetinės intrigos „Nematomas svečias“ remiasi tiesos reliatyvumo problema. Nuolat kylančią įtampą (A. Hitchcockas ją vadino „saspensu“) autoriai sugeba išlaikyti iki finalinės atomazgos, kuri tikrai bus netikėta. Tada ir suprasime, kaip teisus yra filmo reklaminis šūkis: „Kiekviena istorija turi dvi puses. Bet tiesa visada tik viena“. (G.J.)

5. „Plyta“ / „Brick“ (2005) 

Rajano Džonsono romanu paremtas ir kritikų pripažintas filmas „Plyta“, kuriame vaidina Džozefas Gordonas-Levitas, Nora Zehetner, Lukas Hasas, Nojus Flaisas, Emilė de Reivin, Nojus Seganas ir Megan Gud, iki šiol laikomas kultiniu filmu su itin įdomiu žanro posūkiu.

Susipažinkite su Brendanu, akiplėšišku šmaikštuoliu atstumtuoju, kuris, sužinojęs jog smulkus narkotikų prekeivis Džaretas pardavinėja jo merginai narkotikus, įskundžia jį. Niekam nepatinka skundikai, įskaitant ir pačią Emilę, tad po šio įvykio Brendanas didžiąją laiko dalį praleidžia vienas, nuolat vengdamas piktų Džareto pirkėjų ir draugų žvilgsnių. Visa tai pasikeičia, kai praėjus keliems mėnesiams, Brendanui paskambina Emilė. Išsigandusi ir beviltiška ji pasako, jog „nežinojo, kad tai blogai“ ir kad „Smeigtukas dabar kėsinasi į Frisko“. Ji pabėga, nespėjusi pasakyti nieko konkretaus, o tai paskatina Brendaną jos ieškoti. Nuolat kartodamas, kad tai ką ji daro ir kas jai vyksta yra jos pačios kaltė, jis vis tiek leidžiasi į jos paieškas, kadangi ji pirmiausia kreipėsi į jį. Brajano nelaimei, naujoji Emilės aplinka (Dodas ir narkomanai jo draugai, karštakošis Mušeika, fatališkoji Laura Doner) yra pavojinga ir dėl to Emilė randama negyva. Vietoj to, kad paskambintų policijai, Brendanas nusprendžia pats surasti merginos žudiką ir pareiškia savo informatoriui Brajanui, kad „švariam iš šios balos išlipti beveik neįmanoma“.

Jei dar nesupratote, „Plyta“ priklauso nuar žanro kinui. Jo veikėjai atlieka tokius vaidmenis, kurie aktualūs šiam žanrui: Brendanas privatus detektyvas, Laura fatališka moteris, Brajanas informatorius, Dodas visų planų griovėjas, Smeigtukas paslaptingas narkotikų prekeivis/mafijos bosas, Mušeika karštakošis pakalikas. Prekiavimas užkampiuose, šmaikštūs sąmojai, žargonu perpildyti dialogai, lėtas siužeto dėstymas ir slegianti atmosfera, daugiasluoksnė istorija, kuri atsiskleidžia palengva, intriguojančios draugystės ir itin įdomi įvykių grandinė, privedanti prie Emilės mirties, paverčia filmą „Plyta“ juodojo kino atstovu iš pagrindų. Pagrindinis skirtumas tarp „Plytos“ ir kitų juodojo kino filmų yra tai, kad jo veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o tiksliau, 2005 metais, neįvardintoje vidurinėje mokykloje. Visi anksčiau paminėti filmo veikėjai, išskyrus Smeigtuką, yra vidurinės mokyklos mokiniai, kai tuo tarpu daugumoje įprastinių juodojo kino filmų veiksmas vyksta 1950-ųjų Čikagoje su daugybe kostiumuotų vyrų, besišaudančių ginklais. „Plytoje“ visos muštynės vyksta į pagalbą pasitelkus kumščius ar peilius, bet susišaudymų nerasite nei vieno. Bet svarbiausia tai, jog šie mokinukai kalba klasikiniu juodojo kino žargonu, pavyzdžiui, policiją vadina „buliais“, ir būtent ši anachronistika filmo kalbą ir įvaizdį paverčia išties unikaliu reginiu.

Tačiau „Plyta“ neleidžia savo savotiškam stiliui užgožti esminių žanro savybių. Geram nuar kinui reikalinga tvirta, palaipsniui atskleidžiama istorija. Filme išlaikoma klasikinė, sluoksnis po sluoksnio išrutuliojama siužeto linija, o atsižvelgiant į veiksmo vietą ir pagrindinių veikėjų amžių, įvaizdis pritaikytas būtent pagal jį. Vyrukai nevaikšto apsiginklavę, beveik niekas iš jų nerūko, o mafijos bosas Smeigtukas laikomas „itin senu, kokių 25-erių metų“ vyruku. Kaip bebūtų, įvykiai, perteikiami filme, sudaro puikų kontrastą. Kaip ir daugumoje juodojo kino filmų, taip ir „Plytoje“ matoma moters, kurią pagrindinis veikėjas mylėjo ar rado negyvą, mirtis. Be šios mirties yra ir keletas kitų, bet visos jos pateikiamos itin subtiliai. Taip pat juodajame kine dažnai vaizduojamos fatališkos, pavojingos moterys, kurios pagrindiniam veikėjui daro didelę įtaką. „Plytoje“ šios moterys tai Emilė ir Laura Doner. Pirmoji yra beviltiškoje padėtyje atsidūrusi mergina iš praeities, kurią Brendanas iš pradžių bando išgelbėti, o vėliau išsiaiškinti, kas ją nužudė. Kita, Laura, įtraukia Brendaną į pavojingus žaidimus ir itin rizikingą gyvenimo būdą. (S.E.)

4. „Trys įtemptos dienos“ („The Next Three Days“, 2010)

Šis filmas nepasakoja apie konkrečius tam tikrų asmenų padarytus nusikaltimus ar kriminalus. Tai kriminalinė drama apie dėstytoją, kuris tikėdamas savo žmonos nekaltumu bei siekdamas ją išlaisvinti iš griežtai saugomo kalėjimo kameros pamažu virsta profesionaliai veikiančiu nusikaltėliu.

Viskas labai smagiai žiūrisi, kaip pagrindinis personažas apiplėšia narkotikų prekeivius, nusiperka naujus pasus sau ir savo šeimos nariams bei sugeba keliais žingsniais į priekį pergudrauti ir aplenkti netgi visko mačiusius detektyvus, kurie buvo tikri, kad šio herojaus žmona visgi įvykdė buitinę žmogžudystę toje automobilių stovėjimo aikštelėje. Filmo „auksas“ pagrindinį herojų profesionaliai suvaidinęs Holivudo aktorius Russell‘as Crowe įkūnija kone liurbį profesorių, kuris atkakliai ieškodamas informacijos internete bei kitokių išeičių įgyvendina išties įspūdingą savo žmonos „pabėgimo iš kalėjimo ir netgi Amerikos“ planą.

Kaip pasakoja realiame gyvenime besidarbuojantys teisėsaugos veteranai, kad būtent tokie vyrukai, kaip šiame filme vaizduojamas pagrindinis herojus tikrovėje ir padaro didžiausius bei netikėčiausius nusikaltimus. Kai kada netgi ir tampa ilgus metus nesugaunamais bėgliais. Taigi, galima sakyti, kad šis filmas labai realistiškas ir niekas negalėtų paneigti, jog yra sukurtas remiantis tam tikrų asmenų gyvenimo istorijomis. Filmo tempą bei įtampą pagyvina elektroninės muzikos genijaus Moby garso takelis, kurio šiaip sau nepavyksta pamiršti. (Dailius Dargis)

3. „MIELOJI VIRDŽINIJA“ (Sweet Virginia, 2017)

Ne taip seniai, recenzuodamas Josho ir Benny Safdie sukurtą kriminalinį trilerį „Neapdoroti deimantai“ (Uncut Gems), vardijau pasauliniame kine garsius brolių tandemus. Dabar į šią gretą galime įrašyti Paulą ir Benjaminą China, kuriuos amerikiečiai vadina tiesiog broliais China (The China Brothers), nors jiedu kol kas parašė vos vieną realizuotą scenarijų „Mieloji Virdžinija“, o Paulas 2011 m. Australijoje režisavo kriminalinį trilerį „Crawl“, kurį kritikai iš karto pakrikštijo šių dienų „Blood Simple“, nedviprasmiškai nurodydami sąsajas su brolių Coenų kinu.

Recenzuojant „Mieląją Virdžiniją“ (rež. Jamie M. Daggas) taip pat nelengva susilaikyti nuo asociacijų su broliais Coenais, tik šį kartą labiau tiktų palyginimai su „Fargo“ ir dėl atšiauraus klimato, ir dėl išties „juodos“ kriminalinės istorijos.

Kažkas gana tiksliai parašė, kad nuošaliame Aliaskos miestelyje besirutuliojantis trileris palieka ilgalaikį įspūdį – tarsi randą po rimto nudegimo.

Filmas pradedamas brutaliomis žudynėmis: į mažą miestelį atklydęs prašalaitis, pasivadinęs Elvudu (Christopheris Abbottsas) naktį įsiveržia į barą ir šaltakraujiškai sušaudo tris kortomis lošiančius draugus. Iš tiesų, auka turėjo tapti tik vienas nužudytas vyrukas, kiti du tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.

Įvykdęs brutalų nusikaltimą užpuolikas vienas po kito daro kelis visai nelogiškus žingsnius. Visų pirma pasiima pinigus iš baro kasos, bet visai ne dėl jų buvo pradėta ši kruvina bakchanalija. Tiesiog banalus apiplėšimas būtų paprasčiausias nusikaltimo pateisinimas. Beje, jei tai būtų banalus apiplėšimas, nusikaltėlis tikriausiai spruktų kuo toliau. Tačiau ir to Elvudas neskuba daryti: atvirkščiai, jis pratęsia savo viešnagę vietiniame motelyje dar kelioms paroms.

Paaiškėja, kad motelio savininkas Semas (Jonas Bernthalas) yra buvusi rodeo žvaigždė, kurio ankstesniais pasiekimais Elvudas kažkada labai žavėjosi.

Nors filmas vadinasi „Mieloji Virdžinija“, jo veiksmas plėtojasi atšiaurioje Aliaskoje. Pagrindiniai juostos personažai kilę iš Virdžinijos, tačiau abu dėl skirtingų priežasčių pabėgo į Aliaską.

Mieloji Virdžinija“ tikrai nepriklauso kriminaliniams filmams, kurių painius siužetus reikia atidžiai sekti iki pabaigos ir stengtis nepamesti pagrindinės intrigos siūlo. Pagrindinius kozirius autoriai atskleidžia gana anksti. Jie stengiasi pagrindinį dėmesį nuo išorinės fabulos elementų perkelti į dvasinių būsenų sritį. O ji, sprendžiant iš dominuojančio tamsaus kolorito, yra ganėtinai juoda.

Kontrastai filme išnaudojami ir charakterizuojant personažus, ir kuriant bendrą dominuojančią atmosferą (operatorė Jessica Gagné), ir pabrėžiant morališkai dviprasmiškas situacijas, ir įvairiais pavidalais žaidžiant antrininko motyvais. (G.J.)

2. „DARBO DIENA“ (Labor Day, 2013) 

JAV režisierius Jasonas Reitmanas atkreipė kinematografinės visuomenės dėmesį, kai 2005 metais ekranuose pasirodė jo satyrinė komedija „Dėkui, kad rūkote!“, kurios pagrindinis herojus buvo tabako pramonės lobistas Nikas Neiloras, privalantis atlikti išties neįmanomą misiją – agituoti už rūkymą, kai žalojančio cigarečių poveikio tapo nebeįmanoma nepastebėti.

Ir vėliau kurtuose filmuose Jasonas Reitmanas sugebėdavo surasti patrauklias formas, kurios leido kalbėti su žiūrovais apie aktualias psichologines problemas. „Oskaru“ už originalų scenarijų apdovanotoje dramoje „Džuno“ (Juno, 2007 m.) netyčia pastojusi šešiolikmetė darytis abortą nenori, bet ir tapti mama dar nepasiryžusi. Vienintelis racionalus sprendimas – perleisti kažkam savo būsimą kūdikį. Netrukus net atsiranda jauna šeima, kuri tokia galimybe mielai pasinaudotų.

Tačiau kartu su apvalėjančiu pilvuku, auga bei bręsta ir pati Džuno. Ji nepajunta kaip įžengia į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį. Filmas baigiasi netikėtu Džunos sprendimu, o tai jau vienas svarbiausių gero filmo požymių.

Net romantinė komedija „Viskas ore“ (Up in the Air, 2009) pasiūlė keletą išeičių tiems, kurie, deja, atleidžiami iš darbo. Tokius nelaimėlius sugeba originaliai paguosti George‘o Clooney suvaidintas krizės laikmečio padiktuotos profesijos atstovas Rajenas Binhemas, bendradarbių juokais vaidinamas Likvidatoriumi, mat jo darbas – pranešti atleidžiamiesiems darbuotojams apie juos ištikusią bėdą, bet kartu ir jiems įteigti mintį, kad atleidimas išeis tik į naudą.

Pagal Joyce Maynard romaną sukurtas filmas „Darbo diena“ taip pat nagrinėja aktualią problemą – skyrybas ir per jų slenkstį peržengusių žmonių bandymus neprarasti dvasinės pusiausvyros naujomis gyvenimo aplinkybėmis.

Taip atsitinka ir vieniša mama tapusiai gyvenimo naštos prislėgtai ir depresuojančiai moteriai Adelei Vyler, kuri ją palikus vyrui gyvena Naujajame Hempšyre drauge su paaugliu sūnumi Henriu. Kartą jiedu savo namuose priglaudžia sužeistą pakeleivį. Netrukus paaiškėja, kad Frenkas Čembersas (akt. Joshas Brolinas) yra aštuoniolikai metų už žmogžudystę nuteistas pabėgęs kalinys, kurio ieško miestelį šukuojantys policininkai.

Retrospektyviai papasakojama, kokiomis aplinkybėmis ir už kokį nusikaltimą iš karo Vietname sugrįžęs vyras ilgam pateko už grotų. Bet jam pavyko pabėgti iš kalėjimo ligoninės, kur jam buvo atliekama apendicito operacija.

Tačiau nesitikėkite pamatyti dar vienos istorijos apie nuožmios išvaizdos nusikaltėlį, paėmusį įkaitais moterį su vaiku. Šį kartą viskas bus kitaip. Nors Frenko išvaizda ir nekelia didelių simpatijų, jis elgiasi labai neįprastai – negąsdina namiškių, o gamina visiems valgį, net iškepa gardų persikų pyragą, atlieka remonto darbus ir nuoširdžiai rūpinasi Adele bei jos sūnumi.

Adelė pradeda pasitikėti Frenku ir net planuoja drauge su juo ir Henriu išvažiuoti į Kanadą. Išvykti bėgliai ketina rugsėjo pradžioje švenčiamą Darbo dieną. Bet rugsėjį prasideda ir naujieji mokslo metai, o Henris nori atsisveikinti su klasioke Elinor. Šis lengvabūdiškas poelgis išprovokuoja visą grandinę įvykių, sugražinusių Frenką vėl už grotų.

Bet čia dar ne finalas… (G.J.)

1.SAULE, NEŠVIESK“ (Sun Don’t Shine, 2012)

Aktorę Amy Seimetz (jos vaidmenų skaičius filmuose ir serialuose peržengė devintą dešimtį) esame matę ir Ridley Scotto fantastinio „Prometėjaus“ tęsinyje „Svetimas: Covenant“ (2017 m.), ir Steveno Kingo ekranizacijoje „Gyvūnėlių kapinės“ (2019 m.).

O šį kartą prisimename jos pirmąjį savarankiškai realizuotą filmą – kriminalinę siaubo dramą „Saule, nešviesk“ (2012 m.).

Filmas pasakoja šiurpą keliančią istorija. Jos centre – nepastovios psichikos jauna moteris Kristelė (Kate Lyn Sheil). Susiriejusi su vyru Kristelė jį nužudo, o atsikratyti lavono jai pasisiūlo padėti draugas Leo (Kentucker Audley). Su pavojingu kroviniu automobilio bagažinėje porelė leidžiasi į kelionę per saulės išdegintą Floridą.

Leo sugalvojo paprastą, bet, jo manymu, gerą planą: nuvykti pas senai pažįstamą Terę, pasiskolinti valtį, nuskandinti lavoną ežere, ir apsirūpinti alibiu.

Idealų planą, kaip ir reikėjo tikėtis, vis kompromituoja nenumatytos aplinkybės ir pavyduolės Kristelės neprognozuojamas elgesys. Aptikusi Leo ir Terę (Kit Gwin) kartu Kristelė pasiunta ir porelei grasina peiliu. Panašu, kad Kristelės nekontroliuojamas elgesys visiems kelia didesnę grėsmę, negu išoriniai veiksniai. Bet netrukus į siužetą įsijungia ir jie.

Kai bagažinės turinį atsitiktinai pamato nuomojamos valties savininkas, tenka papildyti pėdsakų slėpimo planą dar vienu nenumatytu poelgiu.

Recenzijoje laikraštyje „The New York Times“ kritikas Zachas Baronas pasidalijo pokalbio su režisiere turiniu. Jame Amy Seimetz sakiusi, kad sukurdama šį filmą norėjusi išsivaduoti nuo kelis kartus sapnuoto košmaro apie kaltę ir mirtį.

Nedidelio biudžeto filmas susilaukė daug teigiamų recenzijų. „New York Post“ gyrė filmo vaidybą ir režisūrą. „Seattle Times“ vadino jį „keistai saulėtu filmu“ ir lygino su klasikiniu Terrence’o Malicko filmu „Badlands“ (1973 m.).

O „New York Times“ apžvalgininkas pažymėjo, kad filmas „išsiskleidžia kaip Françoise Sagan romanas: tikslingai, mįslingai ir su neapdorotu emociniu grynumu…“. (G.J.)

Gediminas jankauskas, Sarpas Esinas, Dailius Dargis

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: