Mokslinės fantastikos ir mistikos žanrų sintezės rezultatas – daugybė įtraukiančių ir verčiančių susimąstyti filmų, palikusių neišdildomą pėdsaką kino kraštovaizdyje. Šiuose filmuose dažnai naudojamos futuristinės technologijos, nežemiška aplinka ir mįslingi siužetai, sukuriantys nuostabos ir įtampos jausmą, kuris žiūrovus prikausto kėdėse. Šių dviejų žanrų derinys leidžia nagrinėti sudėtingas temas, tokias kaip tikrovės prigimtis, mokslo pažangos pasekmės ir žmogaus prigimties subtilybės.
Mokslinės fantastikos žanras visuomet žavėjo žiūrovus savo gebėjimu nukelti juos į naujus ir neištirtus pasaulius, o paslapties elemento įtraukimas tik sustiprina intrigą ir sužavi žiūrovus. Šiandien pasinersime į geriausių fantastinių filmų menančių mįsles sritį ir panagrinėsime kodėl šie filmai yra įtikinami ir nepamirštami.
10. „Kontaktas“ (Contact, 1997)
Apie ateizmą dažnai atsiliepiama negatyviai dėl jų antipatijos stebuklams. Tokia racionali mintis nėra pralaidi didesniam grožiui ar gerėjimuisi anot tikinčiųjų. Kontaktas paneigia šiuos spėliojimus, parodydamas, kad mokslas turi daug daugiau stebuklų nei religija galėtų įsivaizduoti.
„Kontaktas“ rodo Jodie Foster heroję – astronomę ieškančią už žemės ribų esančios gyvybės signalų. Po kiek laiko, pasiekus radio bangai iš kito intelektualaus būvio, Foster veikėja yra pasirenkama išsiųsti į signalo šaltinį. Tai, ką ji atranda erdvėlaivyje yra už mokslininkų grupės vaizduočių ribų, tad gana sunku patikėti patikėti jos istorija. Nor trumpam herojė atrodė linkstanti link skeptikų tikėjimo, tačiau tai pasikeičia, kai jos istorija yra pripažįstama kaip tiesa. Tai leidžia visiškai naujai, moksliškai suprantamai sričiai tapti įmanomai.
„Kontaktas“ yra visiškai pasaulietiškas, nuo pradžios iki pabaigos, kuriame neįtikėtini įvykiai negali būti aiškinami kaip religiški. Kito pasaulio atradimui ir fantastinėms vizijoms per dramatišką „kosmoso kovą“ neprireikia netikėjimo sustabdymo. Nepaisant visų fantastiniai įvykių, kuriuos astronautė pamatė, ji nesiginčija su visata, kuri padaro visa tai įmanomu be stebuklinės intervencijos.
9. „Mėnulis“ (Moon, 2009)
Kosmoso erdvė yra ta aplinka, kur labiausiai išryškėja žmogaus charakteris, psichologinė sveikata ir sugebėjimai adaptuotis ekstremaliose sąlygose. Keletas pastaruoju metu sukurtų kosminės tematikos filmų kaip tik šį fenomeną ir nagrinėja. Septyniais Oskarais apdovanota „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) tuoj po premjeros buvo praminta kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.
Panašu, kad „Gravitacija“ atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Panašų kontekstą plėtojo ir Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014), kosminius pavojus susiejęs su apokaliptiniu netolimos ateities peizažu, kai dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė bus taip nustekenta, kad žmonių lauks siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Nepaisant gana pesimistinio fono, filme visgi skamba gana optimistiškas teiginys: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“.
Na, o Duncano Joneso „Mėnulyje“ vienišas astronautas Semas Belas (Samas Rockwellas) jau trečius metus vykdo korporacijos Lunar Industries misiją ir darbuojasi ekspedicijoje Mėnulyje, kur gaminama švari energija Žemei. Jis skaičiuoja paskutines dvi savaites, kai galės grįžti atgal, apkabinti mylimą žmoną ir pabučiuoti dukrelę. Artimiausiu astronauto draugu visos jo misijos metu buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas Gertis, kalbantis švelniu Kevino Spacey balsu. Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai bei haliucinacijos. Vieno tokio migrenos priepuolio metu jis padaro avariją. Sąmonę atgavusį ir iš miego prabudusį astronautą apstulbina netikėtas susitikimas su jaunesniuoju Semu Belu.
Šioje vietoje prasideda asociacijos su Andrejaus Tarkovskio kino šedevru „Soliaris“ (1972), vėliau atsiras „Bėgančio skustuvų ašmenimis“ ir net „Matricos“ motyvai. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Komentuodamas savo debiutinį „Mėnulį“ režisierius pasakojo, kaip tėvo pamokytas vakarais skaitydavo fantastinius George‘o Orwello, Philipo K. Dicko ir Jameso Ballardo romanus.
Sėkmingai „Mėnuliu“ pradėjęs kinematografinę karjerą Duncanas Jones ir toliau lieka ištikimas fantastinei tematikai: trileryje „Išeities kodas“ (Source Code, 2011) persipina trys vis dažniau kine pasitaikančios temos – tarptautinis terorizmas, kelionės laike ir žmonių persikūnijimas, filme „Nebylys“ (Mute, 2018) kriminalinis veiksmas plėtojasi 2052-aisiais futuristiniame Berlyne, o dabar kuriamas filmas Rogue Trooper bus komikso ekranizacija ir pasakos apie ateities pasaulio genetiškai modifikuotus superkarius. (Gediminas Jankauskas)
8. „Donis Darko“ (Donnie Darko, 2001)
Nedaug trūko, kad vos per 28 dienas nufilmuotas psichologinis mokslinės fantastikos filmas būtų išleistas namų kino vaizdajuostėse ir net nepasiekęs kino salių. Tačiau jame vaidinančios Drew Barrymore filmų kompanijos finansinės paramos dėka, filmas viešai išvydo dienos šviesą.
Iš pradžių dviprasmiško kino kritikų vertinimo sulaukęs kūrinys, tik po kelerių metų buvo iš tiesų įvertintas ir pripažintas. Po nelaimingo atsitikimo, per kurį jis vos liko gyvas, šešiolikmetis Donis pastebi, kad gali keliauti laiku po kitus pasaulius ir keisti laiką, bei žmonių likimus. Tiesa, po nelaimės, paauglys pradėjo regėti ir vizijas, kuriose nuolat pasirodantis į zuikį panašus, šiurpus monstras Frenkas, skatina Donį vykdyti nusikaltimus: sulaužyti mokyklos vamzdyną, padegti mokytojo namus, žudyti… Su paaugliu vykstančios permainos gąsdina visus Donio artimuosius, o psichologė, pas kurią jis lankosi, konstatuoja, kad jo matomas Frenkas yra tik haliucinacija, būdinga paranojine šizofrenija sergantiems žmonėms.
Nors šis filmas buvo išleistas prieš 23 metus, žmonės vis dar ginčijasi dėl jo pabaigos. Pagal režisieriaus Ričardo Kelio mintį – pagrindinis personažas yra gidas, kurio misija – išgelbėti pasaulį. Manoma, kad Donis turėjo sugrąžinti artefaktą, kas buvo Midlsekse nukritęs reaktyvinis variklis, arba atsiras juodoji skylė, kuri lems apokalipsės pradžią. Pabaigoje, Džeiko Gilehalo veikėjas, nors ir žinojo kad mirs, bet leido reaktyviniam varikliui nukristi ant jo namo. Lėktuve buvo jo mama ir sesuo.
Donis sąmoningai paaukoja savo gyvybę. Vienoje iš paskutinių filmo scenų, jo isteriškas juokas būtent tai ir parodo. Faktas, kad jis atsikratys atsakomybe, kuri sukrėstų pasaulį, jį nuramina. „Donis Darko“ yra sudėtingas filmas, kurį sunku suprasti peržiūrėjus tik vieną kartą, tačiau kuo daugiau kartų jį žiūrėsi, tuo daugiau klausimų bus atsakyti.
7. „Gataka“ (Gattaca, 1997)
„Gataka“ ekranuose pasirodė tuo metu, kai net trys Holivudo blokbasteriai („Titanikas“, „Vyrai juodais drabužiais“ ir „Juros periodo parkas 3“ pasidalijo liūto dalį 1997-ųjų metų kino rodymo pajamų. Deja, režisieriaus Andrew Niccolo filmas į šią gretą nebuvo priimtas: kainavęs 36 mln. dolerių jis teuždirbo tris kartus mažiau. Ir tai suprantama, filmas nepriklauso tiems reginiams, kurie siūlo suprantamą universalų siužetą arba lengvą pramogą.
„Gataka“ – tai fantastinis filmas apie vienišių, išdrįsusį sukilti prieš sistemą, apsėstą genetinio tobulumo idėjos. Filmas labai primeną nuostabų George‘o Lucaso debiutinį fantastinį kūrinį „THX-1138“ (1971), kuriame po atominio sprogimo išlikę ateities žmonės gyvena sniego baltumo sterilioje aplinkoje: čia nėra sekso, o žmonės gimsta laboratorijose naudojant apvaisinimo procedūras. Jausmai čia taip pat uždrausti, o žmonės neturi vardų – tik numerius. Kartą prieš tokį futuristinį rojų ima maištauti THX-1138 (Robertas Duvallis): jis įsimylėjo ir nusprendė pabėgti į laisvę.
„Gatakoje“ taip pat laboratorijoje „pradėti“ žmonės laikomi ateities pasaulio elitu, o motinų pagimdyti priklauso nepakankamai kilmingų luomui – jie net pravardžiuojami “invalidais”. Todėl pastarajai žmonių grupei priklausančiam „antrarūšiam“ vaikinui Vincentui Frimenui (Ethanas Hawke’as) tenka apsimetinėti genetinio elito nariu, kad jis galėtų keliauti į kosmosą korporacijos “Gataka” erdvėlaiviu. Tokią galimybę Vincentui suteikia jo draugas Džeromas Morou (Jude’as Law) – idealus genetinio tobulumo įsikūnijimas.
Akivaizdu, kad vien tik tokios mokslinės peripetijos negali sudominti žiūrovų mases, todėl filmo autoriai griebiasi žiūroviškesnių žanrų pagalbos. Laboratorijoje įvykus žmogžudystei, prasideda kriminalinė filmo dalis su kruvinu lavonu, policininkais, tyrimu ir pagrindiniu įtariamuoju, kuriuo, kaip nesunku nuspėti, ir tampa Vincentas, nes nusikaltimo vietoje buvo rasta jo blakstiena. Dar filme yra ir meilės istorijos užuomazga – savotiškas „tarnybinis romanas“ tarp Vincento ir korporacijos darbuotojos Airinos (Uma Thurman). Deja, jų meilės romanas filme neišplėtotas, tačiau neliko vien filmavimo aikštelėje – pabaigus „Gataką“ Ethanas Hawke‘as ir Uma Thurman tapo vyru ir žmona. (G.J.)
6. „Dvylika beždžionių“ (12 Monkeys, 1995)
Vadinamųjų „postapokaliptinių“ filmų raidai milžinišką poveikį padarė prancūzų dokumentininko Chriso Markero filmas „Pylimas“ (La jetée (1962): kartais šis filmas vadinamas „Pakilimo taku“). Šiame kino dokumentikos reformatoriumi vadinamo režisieriaus filme novatoriška buvo viskas. Vos 28 minučių trukmės nespalvotas filmas buvo sumontuotas iš viena kitą keičiančių fotografijų ir intensyvaus užkadrinio komentaro.
Šis dabar populiarėjančių fotofilmų pradininkas tapo ir ženkliu pasaulinės kino fantastikos kūriniu. Jo siužetas modeliuoja situaciją, kuri galėtų tapti realybe po Trečiojo pasaulinio karo, kai branduolinis ginklas sunaikina beveik visą žmoniją. Po atominės apokalipsės išlikusi saujelė žmonių apsigyvena suniokoto Paryžiaus katakombose. Čia mokslininkai atlieka keistus eksperimentus su kelionėmis į praeitį ir ateitį. Jie bando užmegzti kontaktus su pirmtakais ir būsimaisiais ainiais.
Vėliau svarbiausi ChrisoMarkero atradimai buvo dažnai naudojami kitų fantastinio kino kūrėjų. „Pylimo“ stilistika padarė milžinišką įtaką pirmajam režisieriaus Luco Bessono filmui „Paskutinis mūšis“ (1983) ir brandžioms britų kino vizionierių fantastinėms antiutopijoms – Ridley Scotto „Bėgančiam skustuvo ašmenimis“ (1982) bei Terry Gilliamo „Dvylikai beždžionių“ (1995).
„Dvylika beždžionių“, kaip ir dauguma futuristinių trilerių, pateikia labai niūrią ne taip tolimos ateities viziją. Pasinersime į slogią 2035 metų atmosferą, kai požemiuose gyvena tik saujelė žmonių, sugebėjusių išlikti po negailestingos 1997 metų (!) epidemijos. Išlikę keli procentai žmonių priversti apsigyventi giliai po žeme. Nuteistasis Džeimsas Koulas (Bruce’as Willisas) sutinka dalyvauti eksperimentų serijoje, mainais į amnestiją. Laiko mašina jis siunčiamas į praeitį, kad rastų žmones, kaltus dėl viruso paleidimo ir gautų mėginį, iš kurio būtų galima sukurti priešnuodį.
Įvykus klaidai Koulas atsiduria šešeriais metais anksčiau, nei planuota, ir dėl savo elgesio yra uždaromas į psichiatrijos ligoninę. Ten sutinka anarchistinių pažiūrų gyvūnų teisių gynėją Džefrį Goinsą (tokio Brado Pitto jūds tikrai dar nesate matę!), kuris, kaip parodo tolimesni įvykiai, yra visai ne tas, kuo apsimeta.
„Tiesą sakant, aš pats nežinau, apie ką šis filmas – apie žemę tykančią tragediją ar apie romantišką meilę,“ – teigė režisierius Terry Gilliamas. Žiūrovai turės sukti galvą ir spėlioti, ką visa tai reiškia. (G.J.)
5. „Prestižas“ (The Prestige, 2006)
Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Ir knyga, ir filmas panardina mus į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.
Magiškas filmas apie du magus. Kritikų pripažintas, visą filmą išlaikantis įtampą ir prikaustantis žiūrovą, „Prestižas“ pasakoja apie dviejų jaunų magų siekį vienas kitą ne tik pranokti ant scenos, tačiau ir vienas kitam atkeršyti. Kartu tai ir vienas labiausiai gluminančių ir galvą verčiančių sukti režisieriaus filmų. Ne gana to, puikiai savo vaidmenis „Prestiže“ atlieka ne tik Kristoferio Nolano pamėgti ir dar ne viename jo filme vaidinantys Christianas Bale‘as ir Maiklas Keinas, bet ir Hju Džekmanas. Tai buvo trečiasis 2006-aisias pasirodęs filmas, kuriame liečiama magijos tema, bet neabejotinai geriausias iš visų trijų.
Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie. Vien to pakanka, kad filmą pažiūrėti labai norėtųsi.
Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Rafinuotų manierų Robertas Andžeris (Hugh Jackman) yra tobulas šoumenas, o kur kas grubesnis Alfredas Bordenas (Christianas Bale‘as) lenkia kolegą genialiais sumanymais, bet jis visai nemoka patraukliai pristatyti savo triukų.
Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Kokie jau čia fokusai…
Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: „Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“. (G.J.)
4. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.
Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais. Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų. (Martyna Šalčiūtė)
3. „Atvykimas“ (Arrival, 2016)
Vienas geriausių 2016-ųjų filmų, lemiantis prancūzų-kanadiečių režisieriaus Denis‘o Villeneuve pripažinimą vienu geriausių šios kartos kūrėjų, žiūrovus ir kritikus nustebino savo aikštingais, neįvertintais ir nežemiškais atspalviais.
Atvykimas, toli gražu, nėra dar vienas filmas apie ateivių invaziją ir žmonių baimę jiems. Šis kino kūrinys yra apie evoliuciją ir kitos, mums neįprastos, realybės atradimą. Filmas veiksmo atžvilgiu yra lėtas, čia daugiau dėmesio skiriama dialogams ir veikėjų asmenybių vystymui.
Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luizę Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luizė ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luis išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.
Lingvistikos profesorė Luizę Banks dirba tam, kad suprastų, kodėl vienas iš dvylikos ateivių heptapodų nusileido Žemėje. Filmo pradžioje rodomi prisiminimai apie Luizės dukters mirtį nuo nepagydomos ligos. Ji sielvartauja ir yra sukrėsta stresinių situacijų, su kuriomis susiduria.
Su fiziku Ianu Doneliu jie siekia išsiaiškinti keistą žiedų ir dūmų simbolių kalbą, kurią ateiviai naudoja tarpusavio bendravimui. Tarp kolegų jaučiamas nerimas dėl viso šio bandymo, ir Luiszė nesiliauja kankinama staigių prisiminimų apie dukrą.
2. „Padaras“ (The Thing, 1982)
Nors 1951 m. filmas „Daiktas iš kito pasaulio“ (angl. The Thing From Another World) pripažintas savo laikmečio fantastikos klasika, jį labai ribojo to meto technologijų trūkumas. Negalėdamas parodyti formą keičiančio ateivio, filmas ieškojo kūrybiškesnių būdų parodyti „Padarą“ jo neparodant.
Tačiau technologijoms tobulėjant, 1982 m. Johno Carpenterio filmo perdirbinys leido parodyti „Padarą“ su visa jo formą keičiančio nežemiškojo būdo baisybe ir šlove. Naudodamas efektus, Carpenterio „Padaras“ buvo kūrybingas ir bauginantis grimo dailininko Robo Bottino protezavimo įgūdžių bandymas, kuris tikrai suveikė ir žiūrovams paliko įspūdį.
Filmo veiksmas vyksta Antarktidoje, kai amerikiečių mokslininkų grupė yra atkirsta nuo likusio pasaulio. Siužetas prasideda, kai jie patenka į paslaptingą kosminį laivą, palaidotą po ledu. Mokslininkai atranda, kad erdvėlaivyje yra pabaisa, galinti įgauti bet kokios gyvos būtybės, prie kurios prisiliečia, pavidalą. Pabaisa nužudo kiekvieną tyrėją atskirai, todėl išgyvenusieji nežino, kuo gali pasitikėti.
Filmo „Padaras“ specialieji efektai yra vienas nuostabiausių filmo komponentų. Robo Bottino sukurtas padaras labai detalus ir siaubingas, o transformacijos tikroviškos ir bauginančios. Įtampa taip pat suvaldyta meistriškai, todėl filmas nuo pradžios iki pabaigos žiūrovus prikausto prie kėdžių.
Filme vyrauja puiki aktorių vaidyba, ypač Kurto Raselo (angl. Kurt Russell), kuris įkūnija pagrindinį veikėją MacRead. K. Raselas subtiliai ir įtaigiai suvaidino griežtą ir kartu pažeidžiamą vyrą. Keithas Davidas taip pat žavi vaidindamas Childsą, kitą tyrimo grupės narį, skeptiškai vertinantį Makredžio tikslus.
Taigi, filmas „Padaras“ – puikus mistinės fantastikos siaubo filmas, kuris gąsdina ir šiandien. Šio žanro gerbėjai turėtų jį pamatyti dėl įtampos, žiaurumo ir puikios vaidybos. Jei dar nematėte, padarykite sau paslaugą ir pažiūrėkite jį.
1. „Soliaris“ (Solaris, 1972)
Jei paklaustumėte kino gerbėjų, kas yra pats intelektualiai poetiškiausias visų laikų kino kūrėjas, devyni iš dešimties atsakytų – Andrejus Tarkovskis. Vienas labiausiai gerbiamų režisierių, Tarkovskis, per visą gyvenimą sukūrė tik septynis vaidybinius filmus, tačiau visi jie laikomi tikrais šedevrais dėl režisieriaus gebėjimo suderinti itin stiprias emocijas ir liūdesį su pažengusiu intelektualumu ir filosofija. Iš visų septynių filmų, buvo pasiryžta perkurti tik 1972-ųjų filmą „Soliaris“. Ir šią ambicingą, naująją „Soliario“ versiją, praėjus trisdešimt metų nuo originalo išleidimo, sukūrė režisierius Stivenas Soderbergas.
Filme pasakojama apie psichologą Krisą Kelviną, kuris nuskrenda į kosminę stotį, besisukinėjančią netoli planetos Soliario. Stotyje gyvena mokslininkai, su kuriais jau kurį laiką nebuvo įmanoma susisiekti. Kelvinas turi išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko stotyje ir ar įmanoma tęsti mokslinius planetos tyrinėjimus. Atvykęs į stotį jis išsiaiškina, kad dauguma įgulos narių, o taip pat ir jo senas draugas Gibarijanas, nusižudė ar paprasčiausiai dingo, o du likusieji mokslininkai išsikraustė iš proto. Naktį Kelvinas supranta, kad stotyje iš tiesų vyksta kažkas keisto: jo kabinoje pasirodo mirusi žmona. Kelvinas nesupranta, kas dedasi ir klasta įviliojęs ją į kosminį skraidymo aparatą, pasiunčią žmoną į kosmosą.
Soderbergas ne tik paverčia „Soliario“ istoriją prieinamą paprastiems žiūrovams, bet ir beveik perpus sumažina filmo trukmę. Taip pat režisierius šiek tiek pagreitina Tarkovskio išplėtotas apmąstymų scenas, o tai puikiai tinka, norint pritraukti įvairaus pobūdžio žiūrovus, kurie ne visada mėgsta ilgai sėdėti ir žiūrėti į vieną sceną. Filme nagrinėjamos ribos tarp realybės ir prisiminimų, kuriuos, kaip išsiaiškina psichologas, į paviršių iškelia Soliario planeta. Psichologui tenka ne menka užduotis – apsispręsti, ar klausyti širdies ir mėgautis pasiilgtos žmonos sugrįžimu, ar pasikliauti sveiku protu ir stengtis įveikti jį kamuojančias haliucinacijas.
Nepaisant fakto, kad ankstyvieji 2000-ieji pagarsėję apgailėtinais specialiaisiais efektais – užtenka pažiūrėti į „Skorpionų karalių“ – „Soliario“ kosminės stoties ir planetos vizualizacija gan įspūdinga, o mėlynai violetinė mėnulio šviesa sukuria šaltos ir iš proto varančios atmosferos pojūtį. Soderbergo pastangos niekada neužtemdys Tarkovskio originalo, bet šis jo bandymas pasiekti tarpžvaigždinių aukštumų tikrai sveikintinas.
Nors tokio filmo kaip „Soliaris“ perdarymas kai kuriems kūrėjams galėjo kelti baimę, Stivenas Soderbergas buvo pasirengęs šiam iššūkiui. Soderbergo filmo versija sutrumpina filmo trukmę perpus ir atsisako kai kurių egzistencinių originalo elementų dėl emocinio siužeto, susijusio su George’o Clooney personažu. Nors galbūt Soderbergo „Soliaris“ visada liks originalo šešėlyje, tai nereiškia, kad jis mažiau įtikinamas. Žiūrovai ir kritikai ne visai pamėgo Soderbergo „Soliarį“ – „Rotten Tomatoes“ svetainėje jis turi 66 % kritikų ir 59 % žiūrovų balų. Tačiau jame yra pakankamai apgalvotų ir verčiančių susimąstyti idėjų, kad jis būtų vertas dėmesio.
