Populiari srautinės transliacijos platforma „Netflix“ iš esmės pakeitė istorijų pasakojimo būdą, nes siūlo daugybę turinio, įskaitant kriminalinius dokumentinius serialus, kuriuose gilinamasi į tamsius žmogaus elgesio užkaborius. Pastaraisiais metais kriminalinės dokumentikos filmai labai išpopuliarėjo, patraukdami žiūrovų dėmesį įtraukiančiais pasakojimais ir skatinančiais susimąstyti nusikalstamumo tyrimais.
„Netflix“ tikros istorijos apie nusikaltimus atlieka svarbų vaidmenį didinant informuotumą apie visuomenės problemas, kuriomis grindžiamas nusikalstamas elgesys. Nagrinėdami pagrindines nusikaltimų priežastis, įskaitant socialinę nelygybę, sisteminius šališkumus ir psichikos sveikatos problemas, šie dokumentiniai filmai skatina diskusijas temomis, į kurias pagrindinė žiniasklaida dažnai neatsižvelgia. Todėl jie ne tik sudomina, bet ir šviečia žiūrovus apie sudėtingas nusikalstamumo problemas.
Tokie serialai – įtraukiantys ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Jie suteikia precedento neturinčią galimybę tyrinėti tamsiausius visuomenės aspektus, skatina diskusijas ir didina informuotumą apie nusikalstamą elgesį ir jo priežastis.
10. „Blogiausias kambariokas pasaulyje“ (Worst Roommate Ever, 2022)
Kriminalinis 5 serijų, mini serialas, kuriame vaizduojami kambariokai serijiniai žudikai iš viso pasaulio. pribloškia serijinių žudikų kambario draugais iš viso pasaulio. Pirmajame epizode matome istoriją apie „mirties namų šeimininkę“, kuri devintajame dešimtmetyje nužudė devynis žmones. Juos nuodydavo iki mirties, pavogdavo jų turtą ir galiausiai užkasdavo jų kūnus galiniame namo kieme. Dorothea Puente mirė kalėjime, bet vis tiek tvirtino esanti nekalta.
Antrasis epizodas prasideda skambučiu 911. Pagalbos kreipėsi moteris kuri bijo savo kambarioko. Draugo, kurio elgesys tapo nepakenčiamas. Vyras, pamilo savo kambariokę, bet ji neatsakė tuo pačiu.
Trečioje serijoje vaizduojama, kaip sportininkas apgauna savo kambariokus, kuris bando nuslėpti savo žiauriąją pusę. Jis kėsinosi į žmonių gyvybes ir vos nenužudė jaunos merginos, kuri išgyveno ir papasakojo savo istoriją.
Paskutiniai du epizodai yra apie tą patį nusikaltimą, prisidengdamas savo paprastumu ir inteligentiškumu, terorizavo savo kambariokes ir vėliau nužudė sau artimą žmogų. Matome tikrą filmuota medžiaga, o paskui komiksų stiliaus animacijas, kurios pagyvina serialą.
Visi keturi serialo atvejai yra apie žmones, kurie piktnaudžiavo nekaltų žmonių pasitikėjimu. Jie apsigyveno pas žmones – arba žmonės apsigyveno su jais ir tada, dėl manijos, plano ar priverstinės visą gyvenimą trunkančios prievartos, juos nužudė. (Emilija Grincevičiūtė)
9. „Catching Killers“ (2021 – )
Keturių epizodų dokumentinis serialas „Catching Killers“ nagrinėja, kaip teisėsauga pagaliau susekė ir sugavo garsiausius Amerikos istorijoje serijinius žudikus. Pavyzdžiui pirmajame sezone nagrinėjamos trys bylos: Žaliosios upės žudikas, Aileen Wuornos byla ir Laimingo veido žudiko byla, kuri suskirstyta į dvi dalis.
Serialas šiuo metu turi 3 sezonus. Kiekviena serija pasakoja apie vis kitą žudiką ir jo sugavimo istoriją.
Louise Norman, Tom Keeling ir Lydia Delmonte prodiusuotas ir Suemay Oram režisuotas filmas „Catching Killers“ yra gana paprastas tikrų nusikaltimų dokumentinis serialas. Istorijos įdomios, bet tuo pačiu nėra nieko ypatingo ar išskirtinio. Kiekviena byla pristatoma paprastai, neįmantriai, o kadangi kiekvienas epizodas trunka tik apie 40 minučių, filmo kūrėjai sunkiai renkasi, kokias bylos dalis nagrinėti.
Tai viena didžiausių serialo problemų. Pavyzdžiui, pirmajame epizode labai mažai aiškinama, kas įvyko nuo 1984 iki 1997 m., kai Reičertas tapo šerifu. Ir vėlgi nėra jokių detalių apie tai, kaip po to, kai paieška buvo atnaujinta dėl naujų DNR technologijų, prireikė dar ketverių metų, kol Ridžvėjus buvo suimtas. Šioms detalėms paaiškinti būtų prireikę gal dar dviejų-trijų minučių, tačiau nuspręsta jas praleisti.
Tačiau serialas tikrai nėra blogas, tik su šiek tiek trūkumų, kurie nevisiems bus ryškūs. Labai patiko, kad epizode daugiausia dėmesio skiriama trims pagrindiniams darbo grupės nariams, užuot filmo kūrėjams ėmus interviu iš daugybės žurnalistų, aukų šeimos narių ir teisėsaugos institucijų.
Tai serialas apie tai, kaip buvo sugauti žudikai, todėl reikėjo sutelkti dėmesį į pagrindinių tyrėjų perspektyvą. Pernelyg dažnai filmų kūrėjai per daug stengiasi aprėpti visas tam tikros istorijos puses, todėl kalbančios galvos susilieja, susimaišo ir susipina. Čia jų buvo tik trys, ir jie buvo pakankamai saviti, kad būtų galima prisiminti, kaip kiekvienas iš jų buvo susijęs su byla.
Tikrai verta pažiūrėti, nes serialas – paprastas ir jūsų neapsunkins. Jame nereikia galvoti, įsiminti detalių, datų ar dar kažko panašaus. Jis aiškiai be užuominų pasako kas, kaip, kur, kada ir tai žavi.
8. „Candy“ (2022)
1980 m. birželio 13 d. iš pažiūros niekuo neišsiskirianti namų šeimininkė Kendė Montgomeri (Džesika Byl) nuėjo į svečius pas savo draugė Betę Gor (Melani Linski) ir žiauriai užkapojo ją kirviu. Kaip tai galėjo nutikti? Kodėl religinga ištekėjusi moteris nusprendė 42 kartus kirviu kirsti kitai moteriai? Ar iš pavydo, ar ji tik gynėsi? Serialo bendraautoriai Nikas Antoska ir Robinas Veitas per penkias serijas, pasitelkdami siaubo elementus, pristato, kas vyko prieš žmogžudystę ir po jos. Istorija paremta tikrais faktais, o HBO ja remdamasi jau kuria kitą televizijos šou, pavadinimu „Love and Death“.
Kendė su Bete iki galo nesupranta, kiek daug bendro jos turi. Abi yra nepatenkintos nuobodžiu 9 deš. priemiesčio gyvenimu, abiejų vyrai jų nebeliečia. Kendės vyras Petas (Timotis Simonsas) – pakankamai mielas vyrukas, tačiau visiškai ignoruoja savo žmoną, kai ji nori su juo suartėti. Kendė įjunka į meilės romanus, o viena draugė įkvepia ją ieškoti naujos gyvenimo ugnelės. Moteris nusprendžia užmegzti nesantuokinį romaną panašiai kaip kas nors sudaro pirkinių sąrašą. Neištikimybė – tik dar vienas nedidelis gyvenimo tikslas. Lengviausias taikinys užduočiai įgyvendinti – Alanas Goras, Betės vyras.
Betei klojasi dar prasčiau negu Kendei. Alanas visiškai nuo jos atitolęs – nuolat keliauja arba būdamas namuose ignoruoja žmoną. Kai Betė įsivaikina pykčio nevaldantį vaiką, Alanas visiškai nesistengia jai padėti, sutuoktinę laiko savaime suprantamu dalyku. Linski, vaidindama Betę, puikiai ir nestandartiškai išreiškią tą liūdesį, kuris sklando priemiestyje. Įdomus Kendės ir Betės skirtumas yra tas, kad Kendė norėdama paaitrinti savo kasdienybę renkasi neištikimybę, o Betė prisiima globoti vaiką.
Byl taip pat atlieka puikų darbą įsikūnydama į nuobodžiaujančią piktų ketinimų turinčią namų šeimininkę. Po nužudymo scenos ji vaidina netgi dar geriau – kvėpavimas, kalbos maniera, gestai – viskas rodo, kad ji yra moteris, netrukus būsianti įsprausta į kampą.
Serialo nuotaika niūri, o kontrastas, kuris pasireiškia tarp veiksmo vietos – nuobodaus rajono nuobodžiame laikmetyje – ir šiurpių įvykių, kurie ten įvyksta, sukelia tik dar didesnį siaubo pojūtį.
7. „Žiauriausi pasaulio žudikai“ (World’s Most Evil Killers, 2018 – 2021)
Seriale „Žiauriausi pasaulio žudikai“ laikomasi kiek kitokio požiūrio nei kituose panašiuose dokumentiniuose filmuose apie tikrus nusikaltimus, nes čia apžvelgiami įvairūs žudikai iš viso pasaulio. Šis šešių sezonų serialas, pasakojantis apie blogiausius iš blogiausių Jungtinės Karalystės, Amerikos, Vokietijos, Kanados, Australijos ir Lenkijos žudikų istorijas, pradeda siaubingą kelionę, kurios metu atskleidžiami baisiausi nusikaltimai – nuo mažiau žinomų iki žinomiausių žudikų visame pasaulyje.
Per penkerius metus sukurtos 58 serijos, todėl yra iš ko rinktis… daugybė šiurpių tikrų nusikaltimų istorijų, į kurias galėsite pasinerti ilgam ir liguistai įdomiam žiūrėjimui. Šiame tamsiame ir niūriame seriale, kurį sudaro rekonstrukcijos, interviu ir sena filmuota medžiaga, išsamiai apžvelgiami tokių žudikų kaip Džefrio Dahmerio, Tedo Bundžio, Gario Ridgvėjaus, Aileen Wuornos ar Deivido Berkovico gyvenimai.
Nors ir apie kai kuriuos šiame sąraše esančius žudikus yra suskurti ir atskiri, labiau į detales išsiplečiantys serialai, šis puikus savo tiesmukumu. Čia pasakomos pačios pagrindinės žmogžudžių gyvenimo ir veiksmų detalės, todėl nereikia praleisti daug laiko, kad sužinotum kas svarbiausia.
Seriale pasirinktos labai įdomios bylos. Kiekviena istorija papasakota puikiai. Pasakotojas Fredas Dinenage’as tikrai geras. Jo stiprus balsas ir muzika sukelia šiurpulį. Kriminologės Elizabeth Yardley paaiškinimai – įdomūs ir teisingi, ji nesimėto faktuose. Jeoffrey Wansell taip pat puikus. Jo analizė suteikia laidai daug įdomumo ir emocijų. Dar vienas serialo pliusas, kad kai kurios bylos yra pastarųjų metų, o tai reiškia, kad liada neužsiciklinusi ant klasikos ir ieško naujų istorijų. Kai kuriose kriminalinėse laidose daugiausia dėmesio skiriama tik senoms byloms, bet tik ne šioje. Puiki ir informatyvi laida!
6. „Aš esu žudikas“ (I Am a Killer, 2018 – 2022)
„Aš esu žudikas“ – „Netflix“ ir „Crime+Investigation UK“ serialas, kuriame rodomi interviu su mirties bausme nuteistais kaliniais.
„Aš esu žudikas“, neįtikėtinai įdomus dokumentinis serialas, kurio pirmąjame sezone pasakojama apie dešimt šiuo metu mirties bausme nuteistų kalinių ir jų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Čia niekas neginčija savo nekaltumo, tačiau jų ir jų aukų istorijos įdomios. Serialas turi keturis sezonus.
Kiekviename epizode daugiausia dėmesio skiriama vienam kaliniui, kuris noriai prisipažįsta ką nors nužudęs. Šis serialas yra kitoks ir tikrai neeilinis. Tai ne tik nepagrįstos istorijos, detalės apie žmogžudystę dėl pačios žmogžudystės. Tai, ką „Aš esu žudikas“ komanda daro labai gerai, yra pilnas 360° žmogžudystės vaizdas.
Tyrinėjama žudiko praeitis, kaip jis buvo auklėjamas, kaip augo, kaip klostėsi įvykiai ir t. t. Po to pateikiami papildomi interviu su advokatais ir bylos prokurorais bei aukos ir nusikaltėlio šeimos nariais. Galiausiai išsamiau pažvelgiama ne tik į tai, kodėl kažkas žudė, bet ir į tai, kaip jie, kaip žmonės, pasiekė tokį gyvenimo etapą, kai tai buvo vienintelė išeitis.
Tai išryškina rimtus sistemos trūkumus, kai vaikai pasprunka pro plyšius. Beveik visais atvejais kaliniai turėjo siaubingą vaikystę. Dauguma jų gimė ir augo su narkomanais ar alkoholikais. Jie buvo palikti augti vieni ir apskritai buvo nepageidaujami ir apleisti.
Deja, jų gyvenimai susiklostė netinkama linkme. Keista, bet kai kuriais atvejais tai kelia tam tikrą užuojautą. Pavyzdžiui, Džeimsas Robertsonas, kuris pirmą kartą buvo suimtas būdamas 12 metų. Būdamas 17 metų, jis buvo nuteistas 10 metų už įsilaužimą ir užpuolimą sunkinančiomis aplinkybėmis.
Tačiau negalėdamas laikytis jokių taisyklių kalėjime jis didžiąją laiko dalį praleisdavo muštynėse. Dėl to prie bausmės buvo pridėta daugiau laiko ir vienutėje praleistų metų. Desperatiškai norėdamas ištrūkti iš šios kalėjimo dalies, jis nusprendė nužudyti savo kameros draugą. Taip ir padarė. Ir visa tai tik tam, kad galėtų reikalauti mirties bausmės. Tai buvo priemonė tikslui pasiekti.
Nemanykite, kad tai yra koks nors „vargšas aš“ dokumentinis serialas. Čia istorijos yra neįtikėtinai gerai subalansuotos. Jūsų simpatijas kai kuriems kaliniams gerokai nusveria aukų šeimų istorijos.
Tačiau šis serialas verčiantis susimąstyti. Niekas niekada nėra juoda ir balta, o kiekvienos bylos aplinkybės, įtikinamos ir įtraukiančios. Jos taip pat tamsios ir liūdnos, todėl po šio serialo jums gali tekti susirasti gerą komediją.
5. „Dr. Death“ (2021 – )
Istorija apie stuburo chirurgą, kuris buvo labiau mėsininkas nei gydytojas, pasižymi puikiais Joshua Jacksono vaidmenimis, tačiau tai tėra paviršutiniškas žvilgsnis į tariamą sociopatą.
Kol nepažiūrėsite serialo, tikriausiai niekada nebūsite girdėję apie Christopherį Duntschą. Aštuonių dalių dramoje Džošas Džeksonas vaidina Dalaso stuburo chirurgą, kuris buvo labiau mėsininkas nei gydytojas ir dėl kurio siaubingo įgūdžių stygiaus daugybė pacientų liko neįgalūs visam gyvenimui, o du iš jų mirė. 2017 m. jis buvo įkalintas iki gyvos galvos.
Tikrais nusikaltimais pagrįstoje laidoje pasakojama apie Duntschą nuo studijų laikų iki galiausiai įvykusio teismo proceso, kurį pradėjo du jo kolegos, daktaras Hendersonas ir daktaras Kirbis, kurie, iškviesti atlikti revizines operacijas ir radę tai, ką Kirbis vadina „daktaro Duntscho purslų paveikslais“, suprato, kad susidūrė su kažkuo, kas toli gražu neapsiriboja nekompetencija. Hendersoną vaidina Alecas Baldvinas – tai šmaikštus vaidmuo, primenantis jo garsųjį abejotino chirurgo Džedo vaidmenį 1993 m. filme „Piktadarystė“, nors čia jis yra rimtas vyresnysis, o Kristianas Slateris vaidina jaunesnį ir įžūlesnį Kirbį.
Tačiau nė vienas iš jų negali prilygti Duntscho tikėjimui savimi – nuo nepagrįsto įsitikinimo studijų metais, kad jis bus profesionalus futbolininkas, iki perėjimo į medicinos studijas, nors ir neturėjo jokių akivaizdžių gebėjimų, ir jo, kaip neurochirurgo, besaikio ego. Būdamas gydytojas jis žavi prieš operaciją dirbančius pacientus, o su pagalbiniu personalu elgiasi nekompetentingai ir grasina visiems, kurie užsimena, kad jis gali būti „ne savo rogėse“.
Ir čia slypi didžioji dalis „daktaro Mirties“ problemos. Nors Džeksonas vaidina nuostabiai ir bauginančiai, neįveikiamo pasitikėjimo savimi žmogus nėra žavus personažas, ypač aštuonias valandas trunkančio žiūrėjimo metu. Ar jis buvo pamišęs, blogas, ar tiesiog pavojingai nekompetentingas?
Aktoriai irgi puikūs. Operacinėse vykstančių katastrofų scenos puikiai parodo, kaip veikia galios disbalansas ir kokią baisią įtaką daro siaubingos asmenybės. Už teatro ribų spektaklyje puikiai atskleidžiamas pažeidžiamų žmonių pasitikėjimas tais, kurie, kaip teigiama, gali jiems padėti ir išgydyti, ir psichinis bei fizinis siaubas, kuris kyla, kai šis pasitikėjimas sulaužomas. Tai, kad nesistengiama per daug aiškinti Duntscho, yra privalumas, nes nesumenkinama nė viena išgyvenusiųjų ar netekusiųjų kančia.
Ir paskutinis dalykas, reikia įspėti, jog, kitaip nei daugumoje medicininių dramų, žiūrovai turėtų užsidengti ausis, o ne akis. Kraupių vaizdų labai mažai, tačiau kalto skambesys ant kaulo yra išskirtinis ir galime patvirtinti – bauginantis.
4. „Des“ (2020)
Šioje jautrioje, puikiai sukurtoje dramoje atskleidžiama negailestingai niūri monstriško narcizo Deniso Nilseno makabriškų žmogžudysčių tikrovė.
„Des“, trijų dalių serialas apie Deniso Nilseno nusikaltimus, yra visiškai siaubingas (siaubingas neblogąja prasme). Kiekvieną sceną gaubia beveik matoma migla. Blogio, liūdesio, niūrios netekties ir baisaus, nepageidaujamo žinojimo. Pirmasis epizodas prasideda 1983 m., kai Nilsenas buvo sugautas (jei tai ne per daug aktyvi frazė tam, ką iš tikrųjų padarė policija).
Policija iškviečiama į kelis butus, kurių kanalizaciją užkimšo, kaip atrodo, ir netrukus neginčijamai įrodoma, žmonių palaikai. Vėliau sužinosime, kad Nilsenas (savo bendradarbiams ir draugams žinomas kaip Desas) pats pateikė skundą dėl kanalizacijos. Mums belieka patiems aiškintis, kodėl taip atsitiko, nes drama, kurioje žiūrovai niekada nestokoja niuansų ir kritiško mąstymo, vystosi toliau. Kai viršutinio buto savininkas po darbo grįžta namo, jis įsileidžia policiją į savo namus. Ten smirdi. Inspektorius Piteris Džėjus (akt. Daniel Mays) klausia, kur yra likusi kūno dalis. „Jis yra spintoje“, – paslaugiai atsako Nilsenas. Taip prasideda liūdnai pagarsėjusi byla, kuri išgarsėjo ne tik dėl to, kad Nilsenas per penkerius metus nepastebimai nužudė daugybę žmonių (mažiausiai tuziną), bet ir dėl to, kaip jis elgėsi su kūnais: maudė juos, aprenginėjo, sodino į fotelius, kalbėjosi su jais, o paskui lavonus išpjaustydavo ir sudegindavo arba nuleisdavo į tualetą.
Pagrindinio aktoriaus vaidmuo suvaldytas puikiai, jis vaidina santūrų, bet valdingą visiškai paprasto, profsąjungoms vadovaujančio, kolegų vertinamo monstriško narcizo ir serijinio žudiko Nilseno vaidmenį. Jam puikiai antrina ir Maysas, vaidinantis vis labiau pasibaisėjusį ir palūžusį tyrimą atliekantį policininką, kuris vykdo savo pareigą. Jie vaidina dosniai, nė vienas iš jų neužleidžia dėmesio, kai pasirodo kartu, ir sukuria kažką daugiau nei bejausmį serialą.
Tai aktorius pasiekia parodydamas mums be galo niūrią realybę. Apie Nilseno skurdų ir vienišą gyvenimą, apie berniukų ir vyrų, kuriais jis taip negailestingai naudojosi, begalinį pažeidžiamumą, apie žiniasklaidos dėmesį (vėlesniuose epizoduose), kuris prikaustė prie pačių nešvariausių detalių ir dar labiau užnuodijo ir taip nuodingą siaubą homofobijai, apie lėtą, kruopštų įrodymų rinkimo ir tapatybių nustatymo darbą, apie aukščiausios vadovybės politinius ir finansinius rūpesčius, kurie be galo trukdo teisingumui realiame ir neteisingame pasaulyje. Tai puikus, žiaurus serialas tikrų nusikaltimų mėgėjams.
3. „Amerikietiško nusikaltimo istorija: Gianni Versace nužudymas“ (The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story, 2018)
„The Assassination of Gianni Versace“ yra antrasis televizinio kanalo „FX“ tikrosios nusikaltimų antologijos televizinio serialo „American Crime Story“ (liet. Amerikos nusikalstamumo istorija) sezonas, kurio premjera įvyko 2018 metų sausio 17 dieną. Šio serialo režisierius – JAV televizijos laidų kūrėjas bei scenaristas Ryan Murphy, dar gerai žinomas dėl tokių televizijos laidų kūrybos kaip „Amerikietiška siaubo istorija“, „Klyksmo karalienės“, „Glee“, „Pose“, „Grožio peilis“ ir „9-1-1“. Seriale vaidina tokie aktoriai, kaip Edgar Ramirez, Darren Criss, Ricky Martin ir Penelope Cruz. Serijos tyrinėja dizainerio Gianni Versace nužudymo istoriją, remiantis Maureen Orth knyga „Vulgarūs pranašumai: Andrew Cunananas, Gianni Versace ir didžiausia nesėkminga medžioklė JAV istorijoje“.
Iš tiesų, nors serialas paliečia Gianni Versace nužudymo temą, pasakojimo siužetas, visgi, sukasi aplink Versace žudiką – Andrew Cunanan ir jo 9-ojo dešimtmečio viduryje vykdytų nusikaltimų seriją. Serijinis žudikas yra nužudęs penkis asmenis per trijų mėnesių laikotarpį. Tarp jo aukų yra jau minėtas italų tautybės mados dizaineris Gianni Versace ir Čikagos nekilnojamojo turto vystytojas Lee Miglinas. 1997 metais liepos 23 dieną Cunananas mirė nuo savižudybės.
Taigi, siužetas nuo pat pradžių vaizduoja San Francisko miestą, kuriame 1990 metais gyvenantis Gianni Versace turi aukščiausią VIP statusą. Dieviškai atrodantis, mitomaniškų savybių turintis bei mada besidomintis Andrew Cunananas yra tarsi apsėstas italų stilisto, todėl įnirtingai stengiasi gauti galimybę susipažinti su gerai visame pasaulyje žinomu Gianni. Jauno vaikino teigimas, jog yra kilęs iš Italijos, jam leidžia patekti į gėjų VIP klubo salę, kurioje jis gauna savo išsvajotąją progą – susipažinti su pasaulinio lygio stilistu. Vėliau Andrew yra pakviečiamas Gianni į operą, kurios atlikėjams stilistas ruošia įvaizdį ir tokiu būdu Andrew susibičiuliauja su Versace…
1997 m. liepos 15 d. rytą mados dizaineris Gianni Versace yra nušaunamas prie savo paplūdimio dvaro Majamyje. Žmogžudystę įvykdo jau anksčiau minėtasis Andrew Cunananas. Ir nuo šio momento serialo siužetas pradeda suktis apie serijinio žudiko gyvenimą, ankstesnes jo įvykdytas žmogžudystes, vaikystę bei kitus gyvenimo „vingius“…
„The Assassiation of Gianni Versace“ sulaukė daug teigiamų kritikų atsiliepimų bei „Emmy“ apdovanojimuose laimėjo tris apdovanojimus. „American Crime Story“ prodiuseriai Brad Simpson ir Nina Jacobson anksčiau yra sakę, kad jų šou yra skirtas pasakoti istorijoms, sakančioms kažką „didesnio, gilesnio ir nerimą keliančio apie Ameriką“. Iki šiol būtent tai buvo „Gianni Versace“ nužudymas.
Jei dar nematėte šio serialo, skubėkite peržiūrėti. Turėsite galimybę mėgautis ne tik puikia aktorių vaidyba, bet ir stilingais kostiumais bei patraukliu ir įtraukiančiu siužetu! (Agnė Lukaševičiūtė)
2. „Pokalbiai su žudiku: Tedo Bundžio kasetės“ (Conversations With a Killer: The Ted Bundy Tapes, 2019)
Įdomu, kiek kartų per pastaruosius 40 metų kas nors žiūrėjo į 100 valandų trukmės pokalbių su Tedu Bundžiu kasetes, kurias žurnalistas Stephenas G. Michaudas padarė po to, kai Bundis pareiškė, kad buvo neteisingai nuteistas, ir pasiūlė savo istoriją mainais už pakartotinį jo bylos nagrinėjimą, kol buvo nuspręsta, kad jų negalima viešinti?
Tos dienos baigėsi. Kasetės pateko į „Netflix“ rankas ir tikrais nusikaltimais paremtų dokumentinių filmų vandenis, iš kurio išlindo keturių dalių serialas „Pokalbiai su žudiku: Tedo Bundžio kasetės“ (Conversations With a Killer: The Ted Bundy Tapes).
Pagrindinis minusas yra tas, kad „pokalbiai“ nėra tikslūs. Įrašai iš esmės yra Bundžio monologas, kuriame pirmiausia aprašoma jo idiliška vaikystė (tokia ji nebuvo), vidurinės mokyklos metai („Aš buvau vienas iš berniukų, – sako jis, – jokiu būdu nebuvau visuomenės atstumtasis“), koledžo laikai ir merginos – tai revizionistinių, save aukštinančių žodžių srautas, kuriame analizuojama viskas, kas su juo susiję. Išskyrus, visų pirma, visas žmogžudystes, užpuolimus ar pagrobimus, už kuriuos jis buvo nuteistas, arba daugelį kitų, dėl kurių buvo įtariamas.
Persikėlęs į trečiąjį asmenį, Bundis „įsivaizduoja“ žmogų, kuris žudo tikėdamasis patenkinti „apetitą“. Viena iš Bundžio gyvenimo tragedijų (kitiems) yra ta, kad jis niekada nebuvo toks protingas, koks norėjo būti, niekada nepasižymėjo didybe, kaip manė, kad turėtų būti, tačiau jis pakankamai protingas, kad nesileistų suviliojamas prisipažinti. Per tas 100 valandų jis nepasidavė.
Skirtingai nei kai kuriuose geriausiuose „Netflix“ tikrais nusikaltimais paremtuose serialuose, pavyzdžiui, „Making a Murderer“, „The Keepers“, čia mūsų nelaukia jokie pasakojimo posūkiai. Jokių teisingumo klaidų, kurios norėtų būti išgirstos. Jokių įžvalgų apie sudėtingą bylos eigą ar korumpuotų policininkų, teisėjų, dvasininkų ar politikų skandalą. Patys įrašai yra pagrindinis privalumas, jos atskleidžia Bundžio vidines mintis, kurios maždaug tokios pat gilios, kaip ir jo žudymo motyvai.
Šis serialas apie Bundį nėra blogas, tačiau kiek paviršutiniškas. Čia Bundis gavo ko norėjo – būti dėmesio centre. Tikrai geras serialas, pažiūrėti, susipažinti su įžymaus žudiko istorija jeigu jos nežinote, tačiau tiems kas su istorija susipažinę, nieko naujo nesužinosite. Na, nebent išgirsite tikrąjį Tedo balsą ir koks buvo jo mąstymas.
1. „Proto medžiotojai“ (Mindhunter, 2017)
„Proto medžiotojus“ (“Mindhunter” 2017-) pamils kiekvienas kriminalinio žanro mylėtojas, kadangi serialas siekia atskleisti ir padėti suprasti žiūrovams kaip veikia siaubingų nusikaltėlių protai. Žiūrovai stebi kaip du FBI agentai – jaunasis tyrėjas Holdenas Ford (Džonatanas Groff) ir patyręs agentas Bilas Tench (Holtas McCallany) bando sukurti sistemą, kuri padėtų geriau suprasti nusikaltėlius. 1977 metais jie pradeda savo kelionę po JAV apklausdami pačius siaubingiausius visų laikų žudikus.
Besivystant veiksmui, susiduriame su dažnai pasitaikančiu klausimu – ar serijiniu žudiku tiesiog gimstama, ar tokius juos paverčia gyvenimas ir juos supanti aplinka? Ar žmonės turėtų stengtis suprasti žudikus, o gal tiesiog jiems visiems klijuoti „blogio“ etiketes? Prie žudikų prieinama užsimaskavus, ir ši maskuotė padeda pagrindiniam veikėjui kalbėti žudikui suprantama kalba ir tokiu būdu išgauti iš jo daugiau informacijos. Tai ir proto žaidimas – galbūt abejotinas, bet tuo pačiu genialus. Kitą vertus, gebėjimas taip natūraliai bendrauti su žudikais kelia nerimą. Jis verčia mus susimąstyti ar žmogus su tokiu ypatingu gebėjimu gali būti laikomas „normaliu“.
Yra žinoma, kad serijiniai žudikai dažnai tampa įkvėpimu kūrėjams, kadangi žmonės turi ši žiaurų susižavėjimą baisiomis bei dramatiškomis mirtimis. Pačios įdomiausios scenos tos, kuriose galime pamatyti žudikus – kaip, kad pirmąjį apklaustąjį – Edą Kemper (Kameronas Britton), pramintu Co-Ed žudiku. Jis pasirodo esantis sąžiningas sau ir gyvenimui – ramaus būdo ir atviras personažas.
Daugelis serialų su panašiomis tematikomis mėgsta įtraukti praeities intarpus ar pakartotinai rodyti nusikaltimo įvykdymo sceną, šitaip iššvaistydami dalį biudžeto tik tam, kad bereikalingai prailginti serijos trukmę. „Proto medžiotojai“ yra kiek paprastesnis serialas tuo atžvilgiu. Kiekvieno epizodo veiksmo vieta – tardymo kambarys, kuriame būna žudikas ir du agentai apklausinėjantys nusikaltėlį. Taip apibūdinus skamba pakankamai nuobodžiai, bet kažkokiu būdu „Proto medžiotojai“ vis tiek sugeba prikaustyti prie ekrano – tikriausiai vykdančiojo prodiuserio Deivido Fincher dėka.
Davidas Fincheris slypi ir už tokių įžymių filmų kaip „Kovos klubas“ ir „Dingusi“, todėl galim pastebėti panašius elementus „proto medžiotojuose“. Serialas turi netgi tą patį šaltakraujišką, šiurkščią atmosferą, o veiksmas vystosi šaltu, lėtu žingsniu. Per dešimt serijų nenutinka praktiškai nieko įspūdingo šiame pasaulyje kovojančiame su nusikalstamumu, tačiau serialai tai suteikia realizmo pojūtį, kitaip nei Fincher filme „kortų namelis“. Serialas nesiremia veiksmu ar kruvinomis scenomis, bei jame nėra kažkokios kvapą gniaužančios kulminacijos. Atvirkščiai, tempas atrodo metodiškas, apskaičiuotas – tarsi šnekant apie niekšišką žmogžudystę visiškai abejingu veidu ir bejausmiu balsu. Labai ramu, lyg stebint Bundy paskutinį interviu prieš jam sulaukiant mirties bausmės.
„Proto medžiotojai“ – tai visiškai subalansuotas, realistiškas ir savotiškai klaikus kino šedevras, kurio negali žiūrėti jautrūs žmonės. Lėtas tempas atsisakant sekso tematikos bei kraujo gali neigiamai paveikti kai kuriuos serialus, tačiau atrodo, kad „proto medžiotojus“ toks pobūdis tik papildo. Yra akivaizdu, kad pirmasis sezonas tėra pati istorijos pradžia, palikdama daug potencialo ateinantiems sezonams. (Martyna Šalčiūtė)
