Kai kalbame apie filmų subžanrus, prasidedančius žodžiu „psichologinis“, daugelis yra girdėję apie psichologines dramas, psichologinius trilerius ir psichologinius siaubo filmus. Tokiuose filmuose daugiausia dėmesio skiriama žmogaus būsenai ir vidiniam proto veikimui, paprastai jų centre yra vienas pagrindinis veikėjas, kuris gali būti tradicinis protagonistas, antiherojus, o gal net piktadarys. Visi su psichologija susiję subžanrai paprastai būna rimti ir gali sekti žmogaus proto irimą bei dėl to kylančias pasekmes.
Nors dauguma „psichologinių“ filmų yra niūrūs, jie nebūtinai turi priklausyti tik tradiciškai rimtesniems žanrams. Kai kurie filmai siekia giliai, psichologiškai tyrinėti žmogaus protą ir kartu būti neįprastai juokingi, ir jų yra pakankamai daug, kad būtų galima pateisinti termino „psichologinė komedija“ atsiradimą. Psichologinės komedijos – unikalus žanras, kuriame humoro elementai derinami su nuodugniais žmogaus proto tyrinėjimais. Šiuose filmuose dažnai gilinamasi į sudėtingą žmogaus elgesį, emocijas ir santykius, pasitelkiant humorą kaip objektyvą, per kurį nagrinėjama žmogaus patirtis. Psichologinio gilumo ir komedijos elementų derinys šiuose filmuose suteikia žiūrovams galimybę susimąstyti ir pramogauti. Nors kai kurie iš toliau pateiktų juostų pavyzdžių yra dramos, visose jose humoro pakanka, kad jas bent iš dalies būtų galima laikyti komedijomis. Na, o prie viso to šie filmai labai įdomūs ir juose, žinoma, daugiausia dėmesio skiriama psichologinėms temoms.
10. „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023)
Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ (Dream Scenario, 2023) – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).
Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą. Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra.
Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams. Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška.
Nikolas Keidžas tubūt atliko geriausią vaidmenį savo karjeros istorijoje. Pratę jį matyti berniukiškuose veiksmo filmuose kieto vyruko amplua, dabar išvystame praplikusį vidutinio amžiaus vyrą, neryžtingą, nieko gyvenime nepasiekusį, o užvis blogiausia – nepatenkintą savimi, tačiau nieko nedarantį, kad tai pakeistų. Tokį vaidmenį suvaidinti ir būna sunkiausia, bet, keista, Nikolui Keidžui jis labai tinka.
Taigi kino juostą „Sapnų scenarijus“ verta žiūrėti dėl scenarijaus, kuris neerzina savo pretenzingumu ir išpildo viską, kas buvo užsibrėžta statant filmą, ir dėl Nikolo Keidžo vaidybos, kuri tiesiog neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Juodojo humoro mėgėjams šis filmas taip pat labai patiks. Idealiausia žiūrėti prieš miegą, kai patiems tuoj ateis tas metas tarp realybės ir sapnų. Aplanko siurrealus jausmas. (Dora Žibaitė)
9. „Larsas ir tikra mergina“ (Lars and the Real Girl, 2007)
„Meilė akla“, „meilė visada užklumpa netikėtai“, „meilei pavaldus bet kokis amžius“ – tokius ir panašius iki skausmo pažįstamus štampus girdime dažnai. Ir filmuose esame matę begalę šių aksiomų iliustracijų.
Žinome, kad įsimylėti galima ne tik priešingos lyties atstovus. Pačią radikaliausią įsimylėjimo istoriją kadaise mačiau italų kino režisieriaus Marco Ferrerio filme banaliu pavadinimu „Aš tave myliu“ (1986 m.). Amžinas buržuazinių bei religinių dogmų kritikas čia įkūnijo vieną iš moterų bijančių vyrų fobiją: filmo herojaus jaunuolio Mišelio (jį suvaidino prancūzas Christopheris Lambert’as) erotinio geismo objektu tapo dykvietėje rastas raktų pakabukas su moters galva, į kurios geidulingas lūpas pūstelėjus pasigirsta gundantis šnabždesys „Aš tave myliu“.
Šį filmą prisiminiau žiūrėdamas kur kas naujesnį kūrinį – režisieriaus Craigo Gillespie filmą „Larsas ir tikra mergina“.
Ryanas Goslingas čia vaidina Šiaurės Amerikoje nedideliame miestelyje gyvenantį labai drovų vaikiną Larsą Lindstromą, kuris kartą (kaip jam atrodo) surado savo svajonių merginą. Galima būtų tik pasidžiaugti tokia permaina viengungio vyruko gyvenime, jei ne viena, švelniai kalbant, keista aplinkybė. Mat Larso įsikūnijusių svajonių objektas yra… sekso žaidimams skirta pripučiama lėlė, kurią vaikinas užsisakė internetu.
Kartą su savo naująja drauge Larsas ateina į svečius pas brolį ir jo žmoną. Galite įsivaizduoti, kaip artimiausi giminaičiai sureagavo, kai Larsas pasakė, jog atėjo su… misioniere iš Brazilijos vardu Bjanka ir kad nuo šiol ji gyvens čia.
Siužetas išties vertas nelabai padoraus anekdoto, iš kurio būtų galima padaryti gerą ekscentrinę komediją. Bet panašu, kad autoriai pasiryžę ištrūkti iš stereotipų ir rimtai pasamprotauti apie normalumo ir keistumo ribas šiuolaikiniame pasaulyje.
Kai ekscentriški Larso ir Bjankos santykiai išeina už vienos šeimos rato, padaugėja nuomonių įvairovė apie visokias žmonių keistenybes. Iš tikrųjų, apsidairykime aplinkui ir pamatysime nemažai pavyzdžių. Net kunigas parapijiečių sueigoje garsiai pamąsto: „Pagalvokime, kaip mūsų vietoje būdamas pasielgtų Jėzus?“.
Akivaizdu, kad net aktoriaus Ryano Goslingo filmų kontekste „Larsas ir tikra mergina“ nėra kažkoks ypatingas pasiekimas. Bet juk ne vien šedevrais gyvas kinas…
Kaip filmą apie merginą – lėlę, užsisakytą internetu, paversti vilties žiburiu jo žiūrovams? Filme „Larsas ir tikra mergina“ tai padaroma parodant tikėjimą žmogiškumu ir pasitelkus nepriekaištingą pagrindinio vaidmens atlikėjo R. Goslingo vaidybą, kuria aktorius perteikia dalykus, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.
Turint omenyje tokio vaidmens sudėtingumą, dauguma aktorių turėtų sunkumų norėdami realiai perteikti personažo istoriją, tačiau puikaus Goslingo pasirodymo paslaptis – kontrolė. Aktorius Larso keistenybių „neperspaudžia“, jis nesistengia būti per keistas ar per nesuprantamas. Jis tiesiog perteikia Larso asmenybę tokią, kokia ji yra, ir dėl to personažas yra realistiškas ir skatina žiūrovų empatiškumą. (Gediminas Jankauskas)
8. „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)
7. „Adaptacija“ (Adaptation, 2002)
Tai nepaprastai puikus ir įdomus filmas – paini istorija apie orchidėjų vagis ir scenaristus, elegantiškus niujorkiečius ir apšiurusias pelkių žiurkes, tiesą ir fikciją. „Adaptacija“ – tai filmas, kuris palieka jus be kvapo, nes jis pats save erzina, kokiomis kryptimis gali pasukti. Žiūrėti filmą – tai aktyviai dalyvauti jo kūrimo iššūkyje.
Jis prasideda knyga „Orchidėjų vagis“, parašyta pagal Siuzanos Orlean (akt. Meryl Streep) straipsnį žurnale „New Yorker“. Ji rašo apie Floridos orchidėjų puoselėtoją Džoną Larošą (akt. Chrisas Cooperis), kuris yra paskutinis iš daugelio vyrų, taip apsėstų orchidėjų, kad dėl jų vogdavo ir žudydavo. Larošas yra sukčius, kuris tiki radęs patikimą būdą, kaip brakonieriauti orchidėjomis iš saugomų Floridos Everglades nacionalinio parko. Kadangi tai buvo protėvių indėnų žemės, jis samdys indėnus, kurie nebaudžiamai galės skinti orchidėjas.
Dabar tokia istorija gali būti sukurta filmui, bet tai nėra „Adaptacijos“ istorija. Filmo pradžioje, scenaristas Čarlis Kaufmanas (akt. Nicolas Cage’as) buvo pasamdytas ekranizuoti knygą ir „pastrigo“. Knygoje tiek daug rašoma apie orchidėjas, o akivaizdžios dramatiškos siužeto linijos nėra. Pats įnikęs į pusę knygos, supratau jo problemą: tai puiki istorija, bet ar ji tinka filmui? Čarlis sutrikęs. Jo prodiuserė Valerija (akt. Tilda Swinton) užgriūva ant jo. Kur yra juostos pirmasis juodraštis? O jis turi vos parašytą pirmą puslapį. Savo agoniją jis pasakoja balsu už kadro, ir kiekvienas, kuris kada nors bandė rašyti, supras jo apdovanojimų ir bausmių sistemą…
Čarlis turi brolį Donaldą (jį taip pat vaidina Cage‘as). Donaldui trūksta Čarlio etikos, skonio ir intelekto. Jis linksmai prisipažįsta, kad viskas, ko jis nori, tai rašyti poterius ir praturtėti. Jis lanko Roberto McKee (akt. Brian Cox) scenaristų seminarus, kuriuose jis suskaido kino klasiką, išsiurbia iš jos kaulų smegenis ir ragina studentus kopijuoti formulę. Tuo metu, kai Čarlis nusivilia, Donaldas triumfuodamas praneša, kad pardavė scenarijų už milijoną dolerių.
Ką daryti Čarliui? Viską apsunkina tai, kad jis susižavėjo Siuzana Orlean, net įsimylėjo ją. Jis keliauja į Niujorką, stebi ją, bet yra pernelyg drovus, kad su ja susitiktų. Ji savo ruožtu vyksta į Floridą, kad paimtų interviu iš Larošo, kuris smirda, rūko ir neturi priekinių dantų, bet dėl savo aistros yra… įdomus. O dabar siužeto aprašymas baigsis, nes, patikiname jus, net neužsiminėme apie velniškus įvykius, kurie dar laukia.
„Adaptacija“ – tai savotiškas kino stebuklas, filmas, kuris vienu metu yra a) istorija apie kuriamą filmą, b) istorija apie orchidėjų vagystes ir nusikalstamus sąmokslus, c) apgaulingas fikcijos ir tikro gyvenimo derinys. Filmą režisavo Spike’as Jonze’as, kartu su Charlie Kaufmanu sukūręs geriausiu 1999 m. filmu pripažintą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (angl. Being John Malkovich). Jei matėte tą filmą, tai žinosite, ko tikėtis šį kartą, ir nesuskaičiuojamai klysite.
6. „Brazilija“ (Brazil, 1985)
Drauge su kūrėjo Terry Gilliamo biografijoje esančiais filmais „Laiko banditai“ (angl. Time Bandits) ir „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ (angl. The Adventures of Baron Munchausen) filmas „Brazilija“ sudaro vientisą trilogiją apie svajotojus. Labiau nei kituose dviejuose filmuose Semo Lowry (akt. Jonathan Pryce) svajonės yra labai pažodinės (jis kyla ant sparnų danguje, bet jį tempia žemyn darbas, motina ir t. t.) ir yra neatsiejamos nuo jo išlikimo ir sveiko proto.
Gilliamui sunkiai sekėsi filmą rodyti kino teatruose: filmas buvo iškarpytas, kad jo pabaiga būtų labiau įprastinė, o ne niūriai dviprasmiška, kaip iš pradžių buvo numatyta (ir kaip to reikalavo istorija), todėl Gilliamas išspausdino viso puslapio skelbimą „Variety“ su atviru laišku studijos pirmininkui Sidui Sheinbergui.
Tai pasakojimas apie mažą žmogų, kovojantį su didžiule, beveide biurokratija, 1984 m. ateityje, apaugusioje dusinančiomis taisyklėmis ir nuostatomis. Tačiau taisyklės neveikia, technologijos linkusios lūžti – dėl sprogimų kaltinami „teroristai“, ši etiketė taip pat taikoma tiems, kurie pažeidinėja taisykles, pavyzdžiui, laisvai samdomam santechnikui, kurį vaidina Robertas de Niro.
Filmui sunku klijuoti vieno konkretaus žanro etiketę. Paprastai jis vadinamas „distopine moksline fantastika“ (kas tikrai nėra blogai), tačiau tai taip pat satyra, drama, juodoji komedija ir galbūt net fantastinis filmas. Kaip ir daugelyje kitų distopinių mokslinės fantastikos filmų (pvz., Farenheito 451, Equilibrium, Bado žaidynės), „Brazilijoje“ vaizduojama totalitarinė visuomenė, tačiau tuo panašumai su kitais filmais ir baigiasi.
Visas beprotiško „Brazilijos“ pasaulio dizainas nepanašus į nieką, ką kada nors būsite matę kituose filmuose (galbūt išskyrus to paties režisieriaus sukurtus filmus). Kai panašios tematikos filmuose paprastai pasirenkamas futuristinis vaizdas, kurį lemia visi technologiniai pasiekimai, apie kokius tik gali svajoti scenaristai ir režisieriai, Terry Gilliamas pasirenka visiškai priešingą kryptį. Atrodo, kad jo filme technologijos nepadarė jokios pažangos nuo maždaug keturiasdešimtųjų ar penkiasdešimtųjų metų, o tos technologijos, kurios yra, neatrodo labai patikimos. Ir kitaip nei kituose distopiniuose filmuose, Gilliamas visų pirma nori ištirti ne niūrius totalitarinės visuomenės aspektus. Savo filme jis nori parodyti, kokie juokingai beprotiški, neveiksnūs ir juokingi yra daugelis priespaudos mechanizmų ir priemonių. Šia prasme „Brazilija“ daugiausia yra satyra, ir ji dažnai būna arba tamsiai juokinga, arba visiškai juokinga.
Puikiai surežisuotas, daugelyje dabar jau nugriautų pastatų, formavusių Didžiosios Britanijos pramoninį kraštovaizdį, filmas „Brazilija“ – tai „Monty Python“ ir George’o Orwello susitikimas, ir jis toks pat protingas, šmaikštus ir subversyvus, kaip ir skamba.
5. „Bartonas Finkas“ (Barton Fink, 1991)
Jei broliai Coenai filmuose ir turi mėgstamiausią įvaizdį, tai tikrai yra už stalų sėdintys niekšai, kerštingi vyrai, turintys valdžią, kurios herojai jiems pavydi. Galbūt taip yra todėl, kad Coenai, kaip ir visi kino kūrėjai, daug laiko praleido „ant kilimėlio“, siūlydami projektus vadovams. Filme „Bartonas Finkas“ – Maiklas Lerneris, Holivudo studijos vadovas. Visi vyrai juostoje yra vulgarūs, rūko cigarus ir su panieka žiūri į savo prašytojus.
Prie jų stalų ateina personažai, norintys sudaryti sandėrį „su velniu“. Jie žino, kad šie vyrai yra blogi, susikompromitavę ir korumpuoti. Tačiau jie nori to, ką jie turi – daug pinigų. „Bartonas Finkas“, Coenų filmas (režisierius Džoelis, prodiuseris Etanas, scenarijaus autoriai abu), pasakoja apie žmogų, kuris norėtų parduoti Holivudą, jei tik turėtų talentą. Bartonas Finkas – kairiųjų pažiūrų Niujorko dramaturgas, panašus į Cliffordą Odetsą iš filmo „Waiting for Lefty“. 1930-ųjų pabaigoje jis parašo vieną proletarišką pjesę, o tada yra iškviečiamas į Holivudą, kur Džekas Lipnikas (akt. Lerneris), vulgarus „Capitol Pictures“ vadovas, sumoka jam krūvas pinigų ir paveda parašyti imtynių filmą Wallace’ui Beery. Finkas, kurį su simpatišku, miglotu rimtumu vaidina Johnas Turturro, apsistoja keistame viešbutyje, kuris atrodo sukurtas Edvardo Hopperio. Viešbutyje gyvena tik vienas kitas nuomininkas – simpatiškas Čarlis Meadowsas (akt. John Goodman), keliaujantis pardavėjas, gyvenantis gretimame name ir sakantis, kad galėtų papasakoti Finkui daug įdomių istorijų. Tačiau Finkas, kuris skelbiasi esąs darbo žmonių poetas, tikro proletaro nesidomi ir didžiąją laiko dalį praleidžia nevilties apimtas žiūrėdamas į savo rašomąją mašinėlę. Jį kamuoja rašytojo krizė.
Studijos vadovo dešinioji ranka Lou Breeze’as (akt. Jon Polito) sako Finkui, kad jis turėtų surasti W. P. Mayhew (akt. John Mahoney), kitą didį amerikiečių rašytoją, dirbantį studijoje. Mayhew akivaizdžiai sukurtas pagal Williamą Faulknerį, o Mahoney su ūsais yra lyg jo antrininkas. Finkas, užgniaužęs kvapą, atvyksta pas didįjį žmogų, kad sužinotų, jog šis yra pašėlęs girtuoklis, o jo „sekretorė“ (akt. Judy Davis) parašė didžiąją dalį pastarojo meto kūrinių. Vieną dieną visi trys išsiruošia į pikniką, ir ši scena virsta šmaikščia komiška vinjete – šiek tiek satyros, šiek tiek šmaikštumo.
Kaip ir visi Coenų filmai, „Bartonas Finkas“ pasižymi apgalvotu vizualiniu stiliumi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios Holivudas čia vaizduojamas kaip Art Deco ir gilių šešėlių, ilgų viešbučių koridorių ir baseinų be dugno pasaulis. Po pasiturinčio pasaulio paviršiumi slypi siaubas. Goodmanas, kaip paprastas žmogus kitame kambaryje, atskleidžia nežmoniškas paslaptis, o filmas veda prie apokaliptinės kraujo, liepsnų ir griuvėsių vizijos, kai Bartonas Finkas negali paveikti įvykių nei savo menu, nei savo jėgomis.
„Bartonas Finkas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinę palmės šakelę“ ir dar du beprecedentinius prizus – už režisūrą ir aktoriaus vaidmenį. Kadangi Kanų žiuri tradiciškai vienam filmui skiria tik vieną apdovanojimą, jų ekstazė, regis, rodo, kad „Bartonas Finkas“ yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Taip nėra. Tačiau tai užtikrintas komiško kino kūrinys ir galbūt Coenų perspėjimas sau patiems, kas gali nutikti, kai puikūs jauni talentai, puikūs protai dirba tarpusavyje.
4. „Jis sako „Taip!“ (Yes Man, 2008)
Džimas Keris – neabejotinai viena įdomiausių ir komedijos žanrą holivude pakeitusių asmenybių. Keris gimė 1962 metais Niumarkete, Kanadoje. Nuo vaikystės apie aktorystę svajojęs vaikas dar būdamas 10-ties metų parašė laišką Carol Burnett garsiai to meto komikei, kad jis moka puikiai juokauti, geba komiškai išnaudoti savo kūną ir yra pasiruošęs pasirodyti „Carol Burnett show“ laidoje. To padaryti jam nepavyko, tačiau jau tuomet tapo aišku, kad laišką parašęs vaikis turi svajonę tapti komiku ar aktoriumi. Svajonė išsipildė – Džimas Keris, nesulaukęs net 20-ties, debiutavo Holivude. Vis dėlto puikiai matomas ir žinomas jis tapo po 1994 metų, kai nusifilmavo garsiuosiuose „Eiso Ventūros“, Kaukės“ ir „Bukas ir bukesnis“ filmuose.
Šiuos metus neabejotinai galima laikyti Kerio lūžio metais, mat visi filmai buvo sėkmingi, negana to, aktorius atrado savo braižą ir kiekviena komedija, į kurią būdavo kviečiamas, buvo pilna jo įspūdingos ir juokingos kūno kalbos bei puikaus humoro jausmo, kas ir tapo jo vizitine kortele. Kitu didžiuliu karjeros pasisekimu tapo 1996-aisiais pasirodęs filmas „The Cable Guy“. Džimas Keris už vaidmenį gavo 20 mln. Dolerių, o tai tuo metu didžiausias atlyginimas, kurį už vieną filmą kada nors buvo gavęs vyras-aktorius. Vis dėlto svarbiausius apdovanojimus susižerti pavyko po filmų „Trumano šou“ ir „Žmogus mėnulyje“ – Keris dvejus metus paeiliui pelnė Auksinį gaublį: vieną už geriausią komedijos vaidmenį, o kitą – už dramos, taip pat net 14 kartų laimėjo įvairias nominacijas MTV kino apdovanojimuose.
Vienas geriausių Holivudo aktorių nustebino savo kolegas, kai sutiko vaidinti komedijoje „Jis sako „Taip!“ (Yes Man, 2008) už…. 0 JAV dolerių. Vietoje užmokesčio, Keris pareikalavo 36,7 % pajamų, gautų iš bilietų kasų. Aktoriui pasisekė, nes komedija buvo sėkminga ir tai jam atnešė 35 mln. JAV dolerių. Taigi, Keriui pasisekė taip pat, kaip ir jo personažui, tiesiog pasakant „taip“ akivaizdžiai abejotinam pasiūlymui.
Komedijoje Karlas Allenas (akt. Keris) yra aklavietėje. Jokios ateities – iki tos dienos, kai jis užsirašo į asmeninio tobulėjimo programą, paremtą labai paprasta idėja: viskam sakyti „Taip“. Karlas su nuostaba atranda stebuklingą „Taip“ galią ir pamato, kaip jo profesinis ir romantinis gyvenimas per vieną naktį apsiverčia aukštyn kojomis: netikėtas paaukštinimas ir nauja mergina. Tačiau netrukus jis sužinos, kad „Taip“ gali tapti priešu ir kad ne visomis galimybėmis reikia naudotis.
Retas yra toks filmas, bet šis to pasiekė… jame mums rūpi personažai. Juosta emociškai tikrai paveikia. Vienas žiūrovas rašė: „ Na, bet filmo žinutė iš tikrųjų buvo kažkas, ką aš radau susijusio su savo gyvenimu, o tai yra kažkas, ko niekada nesu patyręs per tokias komedijas. Aš tikrai esu žmogus, kuris iš tikrųjų negyvena savo gyvenimo (kad ir kaip nevykusiai tai skamba), nes izoliuojuosi, ieškodamas pasiteisinimų, kad tiesiog būčiau vienas ir su niekuo nesirodyčiau.“
Į filmą ne tik lengva įsitraukti, bet prie viso to pridėkime faktą, kad jis yra visiškai juokingas iki tokio lygio, kad nedvejodami galime jį pavadinti vienu iš juokingiausių filmų. Taigi, padarykite sau paslaugą ir pasakykite „Taip“ šiam filmui.
3. „Kokia graži diena“ (It’s Such a Beautiful Day, 2012)
„Kokia graži diena“ – 2012 m. amerikiečių eksperimentinis animacinis filmas suaugusiems, kurį režisavo, parašė, animavo, fotografavo, prodiusavo ir pasakojo Don Hertzfeldt.
Filme pasakojama apie veikėją, vardu Bilas, kuris kovoja su atminties praradimu ir siurrealistinėmis vizijomis bei kitais nežinomos neurologinės problemos simptomais. Filme pasitelkiamas ir nestandartinis humoras, ir rimti filosofiniai apmąstymai. Filmą daugiausia sudaro lazdelinės figūros (žmogeliukai), o stilizuoti realaus pasaulio kadrai rodomi daugybėje „padalytų ekranų“, nufotografuotų daugkartinės ekspozicijos būdu. Hertzfeldtas lieka neprisistatęs filmo pasakotojas.
Filmas suskirstytas į tris skyrius, kurie visi iš pradžių buvo išleisti kino teatruose kaip trumpametražiai animaciniai filmai. Pirmoji dalis „Viskas bus gerai“ buvo išleista 2006 m. ir pelnė pagrindinį prizą „Sundance“ kino festivalyje. Antrasis trumpametražis filmas „Aš tavimi didžiuojuosi“ buvo išleistas 2008 m., o titulinis trečiasis filmas „Kokia graži diena“ buvo išleistas 2011 m. Trys trumpametražiai filmai po pirmųjų išleidimų gavo daugiau nei 90 kino festivalių apdovanojimų. 2012 m. Hertzfeldtas sumontavo visus tris skyrius ir jie buvo išleisti kaip naujas pilnametražis filmas.
Daugelis kino kritikų pilnametražę versiją įtraukė į geriausių 2012 m. filmų sąrašą, o Los Andželo kino kritikų asociacija pripažino ją geriausiu metų animaciniu filmu. Nuo to laiko „Kokia graži diena“ pateko į kelis kino kritikų sudarytus „geriausiųjų“ sąrašus, įskaitant pirmąją vietą „The Film Stage“ sudarytame „50 geriausių XXI a. animacinių filmų“ sąraše, pirmąją vietą „The Wrap“ sudarytame „Geriausių 2010-ųjų animacinių filmų“ sąraše ir pirmąją vietą „IGN“ sudarytame „10 geriausių visų laikų animacinių filmų“ sąraše.
„Kokia graži diena“ – tai tragikomiškas fantazijos ir tikrovės derinys, vaizduojantis iš pažiūros normalaus žmogaus, vardu Bilas, gyvenimą ir mirtį, kuris yra mūsų pačių giminaitis, gyvenantis painų, bet kasdienišką gyvenimą, kurį, atrodo, jis metai po metų paverčia niekais. Filme, kuris nėra juokingas, dažnai istoriją juokingai pasakoja pats Hertzfeldtas. Bilo psichologinis ir fizinis žlugimas vaizduojamas pasitelkiant unikalias retrospektyvas, sapnų sekas, absurdiškus juokelius, siurrealistinius mokslinės fantastikos vaizdus ir kt. Visi šie prisiminimų, krizių, liūdnų ir laimingų akimirkų, juokingų akimirkų, sąmonės srauto stiliaus apmąstymų apie egzistencialistines mirties, meilės ir gyvenimo sąvokas fragmentai susilieja į kažką nepaaiškinamai gražaus. Tai yra trapaus žmogaus istorija, vykstanti per pačias trapiausias jo dienas, kai gyvenimas, regis, išnyksta jo socialiai nepatogioje užuovėjoje. Žinoma, tai nėra įprastai liūdnas kūrinys, nors jis TIKRAI tragiškas ir širdį veriantis, nes Hertzfeldto dažnai tamsus, o kartais net šiek tiek jaunatviškas ir šelmiškai gašlus humoro jausmas prasimuša net melancholiškiausiomis akimirkomis.
Šios genialios filosofinės istorijos rezultatas – intelektualinis ir emocinis meistriškumas, sukurtas neįvertinto ir neįtikėtinai talentingo menininko, kurio kūriniuose galima suderinti komedijos, tragedijos ir poezijos elementus, pasitelkiant neryškias, galima sakyti prastai nupieštas figūrėles iš pagaliukų. Šis kūrėjas ir šis filmas yra kino stebuklai ir įrodo, kad net ir šiuolaikiniame pasikartojančios korporacinės žiniasklaidos amžiuje kinas nėra miręs ir vis dar gali būti puikus ir originalus!
2. „Rimtas vyrukas“ (A Serious Man, 2009)
Jau iš Jobo knygos žinome: „Žmogus, gimęs iš moters, yra trumpalaikis ir pilnas bėdų.“ Toks vyras yra ir filmo herojus Laris Gopnikas. Jis skaito fizikos paskaitas prie lentos, pilnas gluminančių lygčių, kurios yra matematiniai įrodymai, priartėjantys prie tikrumo, o savo gyvenime, ar kuo gali būti tikras? Na, niekuo…
Jo žmona palieka jį dėl geriausio draugo. Jo sūnus hebrajų mokykloje klausosi rokenrolo. Jo dukra vagia pinigus nosies operacijai. Jo svainis miega ant jo sofos ir slapstosi nepadoriuose baruose. Jo ginkluotas kaimynas kelia jam baimę. Studentas bando jį papirkti ir kartu šantažuoti. Kadencijų komisija gauna nepasirašytų šmeižikiškų laiškų apie jį. Kito jo kaimyno žmona yra pamišusi dėl sekso. Turbūt būtų dar daugiau, jei šis vyras apsilankytų pas gydytoją.
„Tokį filmą galima kurti po to, kai gauni „Oskarą“, – „Variety“ naujienų portalui rašo Toddas McCarthy.
– Negaliu to pagerinti. Po rimtai puikaus filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ broliai Coenai sukūrė nelabai rimtą „Rimtą vyruką“, kuris turi visus meilės darbui požymius.
Filmo veiksmas vyksta, kaip spėjame, jų vaikystės Mineapolio priemiestyje, prerijoje, apgyvendintoje dviaukščiais namais su dideliais garažais, bet nepakankamu kiekiu medžių aplink juos. Šiame pasaulyje Laris Gopnikas (akt. Michael Stuhlbarg) nuoširdžiai trokšta būti laikomas rimtu žmogumi ir nori elgtis teisingai, bet ar Dievas į jį žiūri rimtai?
„Rimtame vyruke“ prasidedančiame tamsiai komišku prologu jidiš kalba, apsigyvena žydų bendruomenė, kurioje racionalūs dalykai (t. y. fizika) tampa nesvarbūs dėl mistinių (t. y. likimas). Gopnikas gali prirašyti kiek tik nori lentų formulių, bet tai jam nepadės. Galbūt dėl to, kad protėvis pakvietė dybuką peržengti jo slenkstį ir Laris yra prakeiktas. Dybukas – tai klajojanti mirusio žmogaus siela. Nenorite padaryti klaidos ir pasikviesti jos į savo namus. Nereikia būti žydu, kad tai suprastumėte.
Didelę „Rimto vyruko“ sėkmę lemia tai, kaip Michaelas Stuhlbargas atlieka puikų vaidmenį. Jis vaidina Gopniką ne kaip liūdną žmogų ar nevykėlį, verkšlenantį ar sergantį depresija, bet kaip vilties kupiną žmogų, kuris negali patikėti tuo, kas su juo vyksta. Kas dar gali nutikti? Kur jis gali rasti laimę? Kam jis gali įtikti? Kodėl sekso srityje jį gąsdina net jo šlapi sapnai, kuriuose vaidina įžūli kaimynė (akt. Amy Landecker)? Kodėl Sy Ablemanas (akt. Fredas Melamedas), jo vadinamasis geriausias draugas, kuris atima jo žmoną, kalba su juo su tokiu liūdesiu, užuojauta ir supratimu? Ar Sy žino, kad Laris yra pasmerktas?
Kodėl jo vaikai jo nemėgsta? Kodėl jo niekam tikęs svainis (akt. Richard Kind) yra toks beviltiškas pijokas? Kodėl joks rabinas negali jo padrąsinti ar duoti naudingų patarimų? Kodėl studentas (akt. David Kang) akivaizdžiai neišlaiko egzamino, palieka kyšį ant jo stalo, o paskui imasi veiksmų, kad jį sunaikintų?
Kodėl, kodėl, kodėl? Šis filmas sukelia tiek daug klausimų… Ar paminėjome, kad „Rimtas vyrukas“ yra toks turtingas ir juokingas filmas? Tai ne paprastą juoką keliantis filmas, tai panašiau į juoką pro ašaras. Aktoriai čia nėra labai žinomi, bet atlieka puikų darbą, vaidmenys išbaigti ir spindi kaip deimantai.
1. „Vampyro bučinys“ (Vampire’s Kiss, 1988)
Kiekviena filmo apžvalga, kiekvienas kultūros analizės straipsnis ir iš esmės kiekvienas kada nors parašytas rašinys yra paremtas išraiškos sistema, kurią vadiname kalba ir kuri naudojama apibūdinti būties būsenos, kurią vadiname tikrove, aspektus. Nicolo Cage’o vaidyba nepaprastai puikiame 1988 m. kultiniame filme „Vampyro bučinys“ peržengia kalbos ribas ir atskleidžia žmogiškojo žodyno ribotumą, įžengdama į erdvę, kuri kartais racionalizuojama pralaimėjimo frazėmis: „nėra žodžių“.
Cage’as vaidina literatūros agentą Piterį Loew, kuriam įkando vampyras ir jis pasinėrė į beprotybę. Filmas prasideda Piterio pokalbiu su savo psichiatre (akt. Elizabeth Ashley), kuri, kaip ir mes, yra jo sužavėta ir sunerimusi. Pradžioje Piteris iš baro namo parsiveda moterį, tačiau į kambarį įskrenda šikšnosparnis, kuris sugadina puikią nuotaiką ir pasėja pirmuosius filmo apie pabaisą užuomazgas. Kai kita meilužė – vampyrė, kurią suvaidino Jennifer Beals, – įsisiurbia į Piterį.
Piterio intensyvumą labiausiai jaučia jo sekretorė Alva (akt. María Conchita Alonso). Iš tiesų „Vampyro bučinys“ tampa piktnaudžiavimo darbe portretu ir labai, labai juoda komedija. Scenaristas Josephas Minionas pabrėžia, kad monstrai gali būti įvairių formų, įskaitant ir privilegijuotus vyrus. Piteris duoda Alvai monotoniškas užduotis, paverčia ją ilgų ir žeminančių monologų taikiniu, nuolat rėkia jos vardą, persekioja ją darbo vietoje ir net atvyksta į jos namus, kai ji skambina dėl ligos, kad, prisidengdamas paliaubomis, dar labiau ją baugintų (nors ši bjaurastis yra visiškai vienpusiška).
Piteris yra panašus į Džeką Torensą savo gryna psichotine energija ir visiškai panašus į Cage‘ą savo, na, Cageiškumu. Aktorius traktuoja kamerą kaip „linksmąjį veidrodį“, kuriame atsispindi beprotiški jo paties ir kitų iškraipymai, o dekoracijas – kaip laboratoriją, kurioje eksperimentuoja su performatyviais stiliais – kai kuriuos, manome, įkvėpė vokiškasis ekspresionizmas, o kitų neįmanoma kategorizuoti. „Vampyro bučinys“ yra bene geriausias Nicolo Cage’o filmas.
Filme kyla klausimas, ar Piteris iš tiesų yra vampyras, ar tik taip mano. Į pabaigą jis nusiperka netikrų vampyriškų dantų rinkinį, nešiojasi medinę lentą ir gatvėje prašo nepažįstamų žmonių jį nužudyti, taip pat gatvėje kalbasi su marmuriniu stulpu, manydamas, kad tai jo psichiatras. Iš tikrųjų aktorius šiame filme padarė daug keistų dalykų.
Tai byloja apie Cage’o galią, kuris yra toks savitas atlikėjas, kad tampa pagrindiniu kūrinio autoriumi arba bendraautoriumi. Būdamas kūrėjas, kuris parodo, kur yra viršūnė, Cage’as primena mums, kad kaip realizmas yra tik vienas iš būdų mąstyti apie reprezentaciją ekrane, taip ir filmų skirstymas pagal autorių sistemą yra tik viena iš prizmių, per kurią galima žvelgti į autorystę. Tegul jis dar ilgai meta iššūkius, provokuoja, glumina, stebina, stulbina.
