Fantastiniai filmai jau dešimtmečius žavi žiūrovus, perkeldami mus į kerinčias karalystes, kupinas mitinių būtybių, stebuklingų galių ir įspūdingų gėrio ir blogio kovų. Straipsnyje gilinamės į „R“ (kitose šalyse S (suaugusiems) arba N-18) kategorijos fantastinius filmus, kuriuose šis mėgstamas žanras – tamsesnis ir brandesnis.
„R“ kategorijos fantastiniai filmai dažnai peržengia įprasto pasakojimo ribas ir nagrinėja sudėtingesnes temas. Šiuose filmuose dažnai sprendžiamos sudėtingos moralinės dilemos, rodomi ydingi veikėjai ir nagrinėjamos jų veiksmų pasekmės. „R“ kategorijos fantastiniai filmai siūlo unikalią ir kerinčią patirtį, kurioje gilinamasi į šiurpesnius žanro aspektus. Dėl tamsesnio pasakojimo, sudėtingo pasaulio kūrimo, daugialypių personažų ir vizualinio meistriškumo šie filmai išsikovojo savo nišą kino erdvėje. Peržengdami ribas ir tenkindami brandžiosios auditorijos poreikius, „R“ kategorijos filmai išplėtė žanro ribas ir paliko neišdildomą įtaką kino pasauliui.
10. „Bekraštė istorija“ (The Fall, 2006)
Tai fantastinė nuotykių istorija paremta 1981 metų Valeri Petrov filmo scenarijumi „Yo Ho Ho“. „Bekraštė istorija“ sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus visame pasaulyje, dėl išskirtinio siužeto, tačiau laikui bėgant atrado savo žiūrovą.
Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati.
Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą.
„Bekraštė istorija“ nufilmuota realiose neįtikėtino grožio vietovėse. Filmo istorija Aleksandriją perkelia į pasaką, kurios išgalvotas veiksmas vyksta tikruose peizažuose. Režisierius keliavo net į 28 pasaulio šalis vien tam, kad nufilmuoti gražiausius pasaulio kraštovaizdžius. Tarsem Singh nepasirenka lengviausio kelio – juk šiais galingų technologijų laikais pasakiškus vaizdus galima sukurti studijoje. Gamta, pastatai, kostiumai padeda labai lengvai perkelti viską į fantazijos pasaulį.
Aktorių komandos vaidyba nepriekaištinga. Jaunoji mergaitė Aleksandrija (Catinca Untaru) jautrus, įdomus, žingeidus vaikas, kuris nors ir turi problemų su sveikata, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų nepasiduoti, žavėtis išskirtiniais dalykais. Ji visiška priešingybė Rojui (Lee Pace): pesimistiškam bei gyvenimo prasmę praradusiam asmeniui, nors iš pradžių jaunas vyras išnaudoja mažąją mergaitę siekdamas naudos sau, tačiau vėliau pajunta ryšį siejantį juos abu. Tai toji istorija, kuri leidžia jiems vienas kitą pažinti.
Fantazija nėra kvaišalas, kinas nėra gyvenimo pakaitalas – tarsi sako savo juosta T.Singhas. Ir ši „Bekraštės istorijos“ potekstė, žinoma, yra tam tikra prasme iššūkis holivudinei filmų visai šeimai ideologijai. Filmas 2007 m. pelnė tarptautinio Berlyno kino festivalio specialų apdovanojimą – Krištolinį lokį konkursinėje programoje „Generation 14 plus“, skirtoje filmams vaikams ir jaunimui.
Tai netipiškas filmas visai šeimai, tačiau būtent dėl to ir įdomus. Džiugu, kad nėra jokio moralo, nes dabar daugelis filmų turi kažko mokyti ir tas mokymas turi būti taip aiškiai išreikštas, kad užgožia svarbiausią filmo funkciją – pasakoti istoriją.
Filmas primena, kad pasaulyje egzistuoja daugybė vietų, kurios vertos pasakos siužeto. Tai kūrinys kviečiantis keliauti, fantazuoti bei grožėtis pasauliu. Ko gero, „Bekraštei istorijai“ galima prikišti tik tai, kad ji šiek tiek užtęsta, kad joje yra kelios pabaigos, ir kartais Rojaus morfijaus paveikta sąmonė retsykiais paverčia jį perdėtai sentimentaliu. Nepaisant to filmas tiesiog puikus. (Šarūnė Steiblytė)
9. „Vikingas“ (The Northman, 2022)
Apie ankstyvųjų viduramžių Skandinavijos vikingus liko daug mitų ir legendų. Jie buvo jūrininkai, kariai, pirkliai, amatininkai ir plėšikai, turėjo savus įstatymus, meną ir architektūrą, paliko įrašų savo senuoju raštu, vadinamu runomis. Gana ilgai jie praktikavo savitą pagoniškąjį tikėjimą, tačiau vėliau priėmė krikščionybę. Anksčiau už Kolumbą pasiekė Amerikos kontinentą.
Na, o nuo XVIII a. ir ypač XIX-jame amžiuje ėmė plisti vikingų, kaip kilnių barbarų, stereotipas. Tam įtakos turėjo romantizmo įkvėptas vikingų atgimimo judėjimas.
Kinematografas, žinoma negalėjo nepasinaudoti tokia dėkinga medžiaga. Ir jis ja tikrai pasinaudojo. Ne tik Skandinavijos šalių filmų kūrėjai, bet ir Holivudas. Bene garsiausias kino klasikos pavyzdys – kadaise mūsų didžiuosiuose ekranuose matytas plačiaformatis nuotykių epas „Vikingai“ (The Vikings, 1958 m., rež. Richardas Fleischeris). Tai buvo rūsti ir kartu romantiška istorija apie tai, kaip daugiau nei prieš 1000 metų skandinavų vikingai, vadovaujami karaliaus Ragnaro, išsilaipino britų salose, norėdami užimti šias žemes. Įtūžę kariai žudo, plėšia ir prievartauja. O Ragnaro sūnus išdidusis Einaras (Kirkas Douglasas) ir jo kraujo brolis Erikas (Tony Curtis). įsimyli Velso princesę Morganą (Janet Leigh).
Ne mažiau įdomią ir įspūdingą istoriją pasakoja šiemet Amerikoje sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu tik vienaskaita „Vikingas“, nes čia dėmesio centre aktoriaus Alexandro Skarsgårdo suvaidintas vikingų princas, vardu Amletas (!).
Šio filmo režisierius amerikietis Robertas Eggersas išgarsėjo siaubo trileriu „Ragana“ (2015 m.), kuriame 1630-aisiais metais kolonistų šeima, apsigyvenusi Naujosios Anglijos pamiškės plantacijoje, susiduria su kraują gyslose stingdančiais siaubais. Filmas tapo Sandanso nepriklausomo kino festivalio sensacija, o pirmą pilnametražį filmą sukūręs režisierius susilaukė ne tik žiūrovų, bet ir kino pramonininkų dėmesio.
2019-aisiais Robertas Eggersas sukūrė klaustrofobišką „Švyturį“ (plačiau apie šį dabartinio kino šedevrą – geriausių Roberto Pattinsono kino vaidmenų apžvalgoje).
„Vikingas“ – jau solidi holivudinė superprodukcija su 60 milijonų dolerių biudžetu.
Siužeto pagrindą sudaro dar XIII amžiuje užrašyta istorija apie princą Amletą. Istorikai ir literatūrologai seniai įrodė, kad būtent iš jos didysis Šekspyras pasisėmė idėjų savajam „Hamletui“.
„Vikingas“ Amletas yra Danijos karaliaus palikuonis. Būdamas vaikas jis matė, kaip jo tikras dėdė Fjolniras kovoje dėl valdžios nužudė Amleto tėvą (akt. Ethanas Hawkas) ir pagrobė motiną (ją suvaidino Nicole Kidman).
Amletui tada pavyko pabėgti, ir jis augo puoselėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti už šeimos tragediją. Užaugęs vaikinas prisijungia prie klajoklių vikingų, drauge su jais dalyvauja žudynėse ir plėšimuose, bet nepamiršta ir vaikystėje duotos priesaikos. Amletas sužino, kad klastingas brolžudys dėdė neteko sosto ir atsidūrė Islandijoje. Būtent į šią šalį vikingai siunčia vergus iš nusiaubto Kijevo Rusios (!) kaimo.
Dabar Amletas pradeda realizuoti savo planą. Nusikirpęs ilgus plaukus ir apsimetęs vienu iš vergų jis planuoja įsibrauti į savo amžino priešo valdas ir atlikti tai, apie ką seniai svajoja – nužudyti klastūną dėdę ir išvaduoti motiną.
Yra filme ir Ofelija, tik jos vardas Olga (Anya Taylor-Joy), ji vergė iš nusiaubto kaimo, kuri neišduoda Amleto priešams, nes tikisi kad jis padės jai pabėgti iš vergijos.
Žinodamas, koks pavojus tyko istorinės tematikos filmų kūrėjų, Robertas Eggersas pasisamdė nemažą būrį ekspertų, archeologų ir kostiumų istorikų – kad būtų kuo mažiau vaizduojamą laikmetį neatitinkančių detalių (visiškai klaidų išvengti turbūt neįmanoma).
Kadangi dauguma žiūrovų tikrai nėra visų šių sričių ekspertai, galime patikėti, kad viskas filme – nuo amuletų ir medinių skydų iki kaimelių architektūros – atrodo autentiškai. Juk prieš tapdamas kino režisieriumi Robertas Eggersas buvo dekoracijas kuriantis dailininkas.
Žiūrovams, žinoma, kur kas svarbiau pati istorija ir personažų charakterių raida bei veikėjų tarpusavio santykiai.
Na, ir kokia gi gali būti kalba apie vikingus be jų gyvenimą lydinčių magiškų ritualų. Dar filmo pradžioje beprotis burtininkas Heimiras (Willemas Dafoe) įšventina paauglį Amletą į karių luomą: šio ritualo pabaigoje pašvęstasis privalo išlieti paskutinę savo gyvenime ašarą, kuriai lemta būti įamžintai deimante.
Dar vieną mitinę būtybę vaidina islandų dainininkė Björk: ji suvaidino dvasią, kuri pasirodo Amleto sapnuose.
Galima būtų pagalvoti, kad „Vikingas“ – gana eklektiškas kūrinys. Kai kam būtent taip ir pasirodys. Bet pasiilgusiems ne tik pramogos, bet ir galimybės pamąstyti, filmas tikrai suteiks nemažai malonių akimirkų. (Gediminas Jankauskas)
8. „Žaliasis riteris“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva. (Gediminas Jankauskas)
Nors „A24“ fantastinė drama „Žaliasis riteris“ laikoma labai nuviliančia plačiajai auditorijai, kritikai ją laiko vienu geriausių Lowery filmų – tai puikiai nufilmuotas, užburiantis ir įtikinantis filmas, kuriame sklandžiai atgaivinama Artūro legenda ir kartu nušviečiamos ambicijos, šlovė ir reputacija. (Gediminas Jankauskas)
7. „Varnas“ (The Crow, 1994)
„Varnas“ – tai, filmas, kuriame Brandonas Lee vaidindamas buvo netyčia nušautas filmuojant vieną sceną. Be ironijos, ši istorija susijusi su herojumi, kuris sugrįžta iš mirusiųjų – kaip tam tikra prasme ir Lee, išleidęs šį filmą. Tai stulbinantis vizualinio stiliaus kūrinys – geriausia komiksų visatos versija, kokią būsite matę. Ir Brandonas Lee jame aiškiai parodo, kad galėjo tapti veiksmo filmų žvaigžde, jei būtų likęs gyvas.
Istorija prasideda prisikėlimu iš numirusių. Roko žvaigždė Erikas Dravenas (akt. Lee) ir jo sužadėtinė nužudomi vestuvių išvakarėse. Jo sielą į kitą pasaulį (pasak pasakojimo) palydi varna, tačiau jo siela ten nelaiminga dėl nesutvarkytų reikalų žemėje, todėl kartais varna ją vėl sugrąžina. Taigi po metų, Helovino išvakarėse, Erikas vėl pasirodo žemėje, prisiekęs atkeršyti žmogžudystes įvykdžiusiems asmenims ir jas užsakiusiam piktajam karaliui.
Tai viskas, kas pasakojama šioje istorijoje. Blykstės atkuria pirminę žmogžudystę, o paskui Erikas, vedamas varnos, leidžiasi į vienišas paieškas lietingomis vidurnakčio gatvėmis. Jis nusipiešė sau mirties tematikos makiažą, o kadangi jis jau miręs, kulkos, žinoma, negali jam pakenkti (išskyrus kartais, nes komiksų istorijose tai visada yra kabliukas).
Istorija egzistuoja kaip pretekstas filmo gamybinėms vertybėms, kurios yra puikios. Režisierius Alexas Proyas ir jo techninė komanda sukūrė pasaulį, kuris primins „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. Blade Runner) ir „Betmeno“ (angl. Batman) gotikines ekstravagancijas, tačiau šis pasaulis yra šiurkštesnis ir baisesnis. Nedažnai pasitaiko, kad filmuose, pasitelkus miniatiūras, specialiuosius efektus, dekoracijas ir vizualinius triukus, pavyksta sukurti įtikinamą vietą ir „Varnas“ tai padaro.
Akivaizdu, kad operatoriaus Dariuszo Wolskio vizualinis stilius labai susijęs su komiksų studijomis. Kamera pakyla aukštai virš miesto arba leidžiasi žemai, kad užfiksuotų kraštutinio kampo kadrus. Šešėliai meta bauginančius dagčius į šviesą. Pastatų architektūrinės detalės perdėtos, kol atrodo, kad jos yra ornamentų skraistė.
„Varnas“ savo greitu tempu ir nesuskaičiuojama daugybe kameros planų daug labiau primena komiksus nei geriau atrodantys, bet lėtesni „Betmeno“ filmai. Jis taip pat atspindi niūrų šiuolaikinį jautrumą, kuriame mažai vietos komiksų „vilkams“. Aktorių išvaizda pritaikyta šiai grafinei noir vizijai. Jų išvaizda tokia pat perdėta kaip ir kadrai, kuriuose jie pasirodo.
Kartais filmas primena žiaurų muzikinį vaizdo klipą – vien vaizdas ir veiksmas, jokio turinio. Tačiau jei būtų labiau išplėtotas siužetas ir veikėjų charakteriai, galbūt nebūtų taip sėkmingai prikėlęs pasaulio, kuriame svarbiausia yra ne istorija, o keista tikrovė.
Scenos, kurioje atsitiktinai buvo nušautas Brandonas Lee, filme nėra, tačiau jo mirties faktas negali nesuteikti melancholiškos potekstės viskam, ką jis daro ekrane, ir visoms jo kalboms apie mirtį ir kerštą. Liūdna ironija, kad šis filmas yra ne tik geriausias jo kūrinys, bet ir iš tikrųjų didesnis ekranizacijos pasiekimas nei bet kuris jo tėvo Bruce’o Lee filmas. Abi karjeros, atrodo, nutrūko kaip tik tuo metu, kai buvo realizuotas ankstyvasis potencialas. Buvo kalbama, kad „Varnas“ bus padėtas į lentyną, ir užmirštas, bet taip nėra.
6. „Ekskaliburas“ (Excalibur, 1981)
Kokia nuostabi „Ekskaliburo“ vizija! Ir kokia netvarka… Šis beprotiškai ambicingas karaliaus Artūro legendos perpasakojimas – tai gąsdinanti ir žiauri Tamsiųjų amžių ir juos apgyvendinusių herojiškų figūrų (apie kurias mes svajojame) versija. Tačiau šis filmas sunkus kiekvienam, pasiryžusiam įsitikinti, kas vyksta nuo scenos iki scenos.
Didžiulės šarvuotos figūros žygiuoja per mišką ir kapoja viena kitai į kūną plačiaašmenius durklus. Jaunasis Artūras išlaisvina stebuklingąjį kalaviją Ekskaliburą iš granito riedulio, į kurį jis buvo įsmeigtas. Pilys šturmuojamos. Artūras veda Gineverę ir karalystė džiaugiasi. Kamelotas karaliauja. Burtininkas Merlinas sudaro pražūtingą sandėrį su Morgana, Artūro pussesere, ir Morgana, norėdama suvilioti Artūrą, persikūnija į Giuneverę. Ji planuoja, kad jų sūnus, gimęs iš kraujomaišos, Mordredas, užims karaliaus vietą.
Ir visa tai paslėpta tokioje gausybėje detalių, tokioje neperprantamoje atmosferoje, tokiuose audringuose neramumuose ir ekskursijose, kad žiūrovai gali pasimesti. „Ekskaliburo“ režisierius Johnas Boormanas puikiai inscenizuoja Artūro gyvenimą ir tuos laikus, filmas yra scenografijos, kostiumų ir specialiųjų efektų triumfas. Tačiau jis nesukūrė aiškios siužetinės linijos. Jo vyriškieji personažai, barzdoti ir pasislėpę po viduramžių šalmais, kartais atrodo ir skamba vienas į kitą panašiai. Šį filmą reikia pamatyti ir suprasti reikia užsimerkus.
Tačiau kaip kalavijo ir burtų panoramą, į jį labai gražu žiūrėti. O Nicolo Williamsono vaidinamas Merlinas kartais būna labai smagus. Williamsonas vaidina burtininką kaip viduramžių Noelis Cowardas, visada apsiginklavęs šmaikštumu. Jo santykiai su Morgana (akt. Helen Mirren) iš tikrųjų yra įdomiausias veikėjas filme. Morgana skolinasi Merlino magiją, kad apgautų Artūrą ir išliktų jauna. Apsigyvenusi drakono oloje, kuri, matyt, yra kažkur po Kamelotu, ji dėvi žalvarines liemenėles ir kitus privalomus rekvizitus, ji intriguoja.
Įdomu, kaip keičiasi mūsų mitų skonis, atrodo, kad herojai nuvertėjo, ir dabar mus žavi piktadariai. „Ekskaliburo“ pabaigoje Artūras beveik pasitraukia į antrą planą, jį nustelbia Lanceloto nuodėmės, Morganos kėslai, Merlino juokeliai ir, galiausiai, stulbinantis Mordredo, kuris dėvi auksinį šalmą, paverčiantį jį raumeningu Kupidonu, pasirodymas.
„Ekskaliburas“ – tai revizionistinis požiūris į tai, kaip atrodė Artūro žmonės ir laikai. Filmas yra beprotiškai savavališkas. Bet kas gali padaryti bet ką, o kai tai padaro, Boormanas mums pateikia dar vieną mūšio sceną su žirgų žvengimu ir kalavijų smūgiais į kūną, kol naujumas nusibosta.
Boormano „Ekskaliburas“ – tai savavališkų, nenuoseklių, šešėlinių figūrų, kurios yra ne herojai, o paprasčiausi milžinai, spektaklis. Vis dėlto į jį nuostabu žiūrėti.
5. „Vandens forma“ (The Shape of Water, 2017)
Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2017 m. Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).
Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Svarbiausi „Vandens formos“ įvykiai plėtojasi šaltojo karo laikais slaptoje JAV laboratorijoje, kurioje vieniša nebylė (matyt, kad niekam neišplepėtų valstybinių paslapčių!) valytoja Eliza (ją vaidina nuostabi britų aktorė Sally Hawkins) kartą pamato akylai saugomą žmogaus bei žuvies hibridą, įsimyli šį mutantą ir bando jį išgelbėti.
Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.
Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.
Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.
Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.
Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: „Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.
Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.
„Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.
Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.
„Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“. (Gediminas Jankauskas)
4. „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (The Double Life of Véronique, 1991)
Šis sveikintinas 1991 m. Krzysztofo Kieslowskio filmo atgaivinimas visų pirma išsiskiria nepaprastu, širdį virpinančiu Irène Jacob grožiu. Galbūt dėl to, kad ji nepadarė tokios tarptautinės karjeros kaip Kieslowskio amžininkė Juliette Binoche, jos veidas nėra taip gerai pažįstamas, todėl šios puikios aktorės pasirodymas dar labiau sustiprėja ir įgauna šviežumo. Galime pasakyti tik tiek, kad įžanginis Jacob, kaip jaunos lenkų dainininkės Veronikos, persmelktos muzikos ir tiesiogine prasme dainuojančios lietuje, vaizdas yra gana žavus.
Dvigubas gyvenimas – tai mįslinga istorija apie antrininkus: Weronika ir Véronique (liet. Veronika) – dvi jaunos moterys Lenkijoje ir Prancūzijoje, abi dainininkės, to paties amžiaus ir visais atžvilgiais vienodos fiziškai, nežinančios apie viena kitos egzistavimą, tačiau nesąmoningai jaučiančios vaiduoklišką draugę. Abi, žinoma, vaidina aktorė Jocob, nors Veronikos lenkiškas dialogas yra įgarsintas. Weronika, turinti silpną širdį, miršta scenoje dainos viduryje, o už šimtų kilometrų esanti Véronique, nežinodama kodėl, nujaučia, kad ir ji turi kardiologinę ydą ir kad siekti sudėtingos dainininkės karjeros kai pavojinga. Ji jos atsisako – savo mokytojo siaubui – ir jos meninis bei dvasinis gyvenimas persikelia į sudėtingą meilės romaną.
Dvigubos tapatybės tropas tampa puikiu apmąstymu apie pasirinkimus ir alternatyvius gyvenimus, apie mirtį, kuri verčia mus rinktis, ir apie siaubingus reikalavimus, kuriuos gali kelti menas, jei tik norime jam leisti. Véronique tapatybė, pati jos egzistencija tampa gyva ir giliai juntama, nes jos dvilypumo mįslė ar miražas leido ją kvestionuoti ir nagrinėti. Vienintelis gyvenimas turėtų būti pakankamai fenomenalus, o galbūt mes visi iki galo suvoktume pagrindinį stulbinantį savo egzistencijos faktą tik tada, jei prieš mus atsiskleistų kosminis dvynys, tarsi projektuojamas iš dieviškojo veidrodžio paviršiaus. Tačiau Kieslowskis teigia, kad keistojo antrininko pasirodymas sukeltų ne šoką ar siaubą, o neišpasakytą liūdesį, įrodytų, kad nesame unikalūs ir nemirtingi.
Kieslowskio sumanyme yra ir drąsos, ir paprastumo, ir jis ir toliau glumins tiek pat žmonių, kiek ir intriguos. kaskart žiūrėdami šį filmą, prisipažinsite, galvosite, ar Kieslowskis iš tikrųjų suprato ar apgalvojo visas savo istorijos pasekmes. Iš dalies žiūrovus klaidina asimetrija, atsirandanti dėl gana ankstyvo Weronikos pasitraukimo iš istorijos, o kita dalis gali būti jausmas, kad išsižadėjus savo pašaukimo, Véronique gyvenimas neturi Weronikos mirties romantikos.
Tačiau filmo neaiškumas kaip tik ir yra jo esmė. Jis gražus ir paslaptingas kaip eilėraštis, o jo formali elegancija ir įtikinamumas neabejotini. Vis dėlto filmą būtina pamatyti dėl dosnios, nesuvaidintos aistros, su kuria Jacob vaidina jauną moterį, na, dvi jaunas moteris ir įsimylėjusią moterį.
3. „Švyturys“ (The Lighthouse, 2019)
Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.
Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.
Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (Gediminas Jankauskas)
2. „Fani ir Aleksandras“ (Fanny and Alexander, 1982)
Įprasta sakyti, kad „Fani ir Aleksandras“ yra paties I. Bergmano mylimiausias kūrinys, savotiška svarbiausių šio menininko temų kvintesencija, įvertinta net keturiais Oskarais: už geriausią užsienio filmą, operatoriaus meistriškumą, kostiumus bei dekoracijas.
Kita vertus „Fani ir Aleksandras“ yra ir skandinavų, ir klasikinei literatūrai būdinga šeimyninė saga. Filme yra daug personažų, o jų tarpusavio santykių peripetijos kartais net primena Charleso Dickenso romanų dvasią.
Veiksmas prasideda mažame Švedijos bažnytkaimyje XX a. pradžioje. Čia yra visų vertinamas teatras, gilias tradicijas puoselėjantis universitetas, didelė vienuolyno bažnyčia. Miestelio populiarųjį teatrą XIX a. viduryje nupirko pasiturintis komersantas Oskaras Ekdalis. Filmas prasideda, kai Helena Ekdal, buvusi aktorė, jau yra našlė, kuriai po vyro mirties atiteko triukšmingos Ekdalių šeimos galvos vaidmuo. Ji turi tris sūnus: vidutinių gabumų aktorių Oskarą, depresijos apimtą profesorių Karlą ir restorano direktorių Gustavą Adolfą.
Du Helenos Ekdal sūnūs vedę (tik Karlas liko viengungis) ir turi vaikų. Oskaras Ekdalis vedęs Emiliją Ekdal, turi tris vaikus: Amandą, Aleksandrą ir Fani. Tiesa, svarbu paminėti, jog nė vienas iš trijų vaikų nėra Oskaro. Amandą Emilija parsivežė po gastrolių, Aleksandras – jauno aktoriaus palikuonis, o Fani biologinis tėvas, regis, yra pats arkivyskupas… Įdomu tai, kad šeima žino apie Emilijos paklydimus, bet niekas apie tai garsiai nekalba.
Iš pradžių pasakojimas sukasi tiktai apie Ekdalius ir jų aktorių trupę, ir gyvenimas vaizduojamas pakankamai idiliškas. Palaipsniui į siužetą įtraukiama bažnyčia ir jos vyskupas Edvardas Vergerusas. Tai plačiapetis vyras, turintis švelnų balsą, puikiai jam tinkančią sutaną ir tiek nuožmios neapykantos, kad šioji išnyksta tik jo kūnui pavirtus liepsnojančiu ugnies stulpu.
Filme „Fani ir Aleksandras“ vaizduojami vienerių metų įvykiai Ekdalių šeimoje. Svarbiausi įvykiai prasideda per 1906-ųjų Kūčias senelės Helenos namuose ir jie rodomi vaikų – Aleksandro bei šiek tiek Fanės akimis. Todėl atskirti realybę nuo fantazijos tokiame kontekste ne tik sudėtinga, bet ir neįmanoma, kadangi vaikų sąmonėje tikri įvykiai persipina su tais, kuriuos pagimdo emociniai jų išgyvenimai.
Tai vienas nuostabiausių kino pasakojimų apie vaikystę ir brendimą. Jame gausu autobiografinių motyvų ir visą ilgą gyvenimą Ingmarą Bergmaną kankinusių klausimų. Išgalvota tikrovė, košmarai ir sapnai persismelkia į realųjį pasaulį ir visiškai su juo susilydo. Tokiam stiliui tobulą vizualinę išraišką suteikia pastovus I. Bergmano bendražygis operatorius Svenas Nykvistas.
Bergmanas sakė, kad „Fani ir Aleksandras“ bus jo paskutinis filmas. Bet vėliau dar sukūrė tuziną vaidybinių filmų: matėme priešpaskutines jo dramas „Klouno akivaizdoje“ (1997) ir „Sarabandą“ (2003), skirtas televizijai. (Gediminas Jankauskas)
1. „Pano labirintas“ (Pan’s Labyrinth, 2006)
„Pano labirintas” (isp. „El laberinto del fauno”) – 2006 metų režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuriame susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.
Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.
Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.
Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.
Filme nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. Šios priešingybės bei keletas skirtingų žanrų darniai susivijo į vientisą sklandų kino filmą.
Apibendrinant, „Pano labirintas” – siaubo pasaka, persmelkta liūdesiu, dramatizmu. Filmas patiks net ir nemėgstantiems fantastikos žanro, kadangi pasakoja jautrią, kupiną išgyvenimų istoriją, įvairiomis metaforomis perteikia įprasta tapusia kovą tarp gėrio ir blogio. Nuostabi, įtikinanti aktorių vaidyba, aukščiausių balų verti kostiumai bei vaizdo efektai. Margas, įtraukiantis ir, kaip ne itin dažnai pasitaiko, ne iki galo nuspėjamas siužetas, ne holivudinė pabaiga. Ją galima interpretuoti dvejopai: įprastu požiūriu filmo baigtis nėra laiminga, tačiau žvelgiant iš Ofelijos perspektyvos – atvirkščiai. Vargai baigėsi, gyvenimas – ne. (Toma Rotautaitė)
