Vesternas, ko gero, yra paradoksaliausias žanras, leidžiantis lengvai išplėsti jo ribas. Atsiradęs prieš bemaž du šimtus metų amerikiečių literatūroje ir pirmame XX a. dešimtmetyje kine vesternas ilgai pasakojo laukinių vakarų istorijas apie šerifus, banditus, kolonizatorių konfliktus su Amerikos čebuviais ir pan.
Kai šis kanonas buvo išsemtas ligi dugno, prasidėjo bandymai vesterno žanrą dekonstruoti ir suteikti jam naujus, dažnai neįtikėtinus pavidalus. Japonas Akira Kurosawa perkėlė amerikietiškas realijas į viduramžių Japonija, italas Sergio leone su kolegomis išrado „spagečių vesterną“. Net Lietuvoje, kai pasirodė ligi šiol ginčus tebekelianti drama „Niekas nenorėjo mirti“, pasigirdo balsai apie lietuvišką vesterną…
Siūlome 10 puikių vesternų, gerai šio žanro transformacijas iliustruojančių filmų.
10. „PRAGARAS“ (Brimstone, 2016)
Kiek kartų filmuose girdėjome tą patį pasisveikinimą: „Sveiki atvykę į pragarą!“. Dažniausiai jis skambėjo visai ne toje vietoje, ant kurios durų, anot „Dieviškosios komedijos“, parašyta: „Čionai įžengęs viltį mesk į šalį“. Kitaip sakant, ne tikrame Pragare, kurį poetas Dantė pavaizdavo kaip gilyn vedančią siaurėjančią kūgio formos spiralę, suskirstytą į devynis Pragaro ratus.
Dažniausiai filmuose pasisveikinimą: „Sveiki atvykę į pragarą!“ išgirsta itin žiauriomis bausmėmis garsėjančio kalėjimo slenkstį peržengę pasmerktieji. Arba į prašalaičių visai nelaukiančią laukinių vakarų teritoriją užklydę pakeleiviai.
Bendromis Nyderlandų, Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos kinematografininkų pastangomis sukurtame mistiniame trileryje „Pragaras“ (originalus pavadinimas „Brimstone“) veiksmas taip pat vyksta ne realioje Liuciferio valdomoje teritorijoje, o XIX a. Amerikoje, kurioje į laukinių vakarų teritoriją su vyru Elijum ir dviem vaikais atsikrausto gyventi Liza (akt. Dakota Fanning).
Veiksmo vietos atmosfera taikliai apibrėžiama iš karto: čia naujakurių ir vietinių gyventojų vežimai klimpsta purve, vaikai žaidžia kapstydamiesi šiukšlių ir išmatų krūvose, iš visų pakampių dvelkia skurdas ir šaltis, vyrai dėvi seniai nevalytas plačiabryles skrybėles, o moterys dėvi pilkas, beformes, gremėzdiškas sukneles. Ginčai čia sprendžiami kumščiais, o jeigu tokiu būdu nepavyksta pasiekti pranašumo, griebiamasi pistoleto arba medžioklinio šautuvo.
Vienintelė „padoresnė“ vieta yra vietinis salūnas (taip laukiniuose vakaruose buvo vadinamos įstaigos, kuriuose buvo galima išgerti arba trumpam išsinuomoti kambarį su mergužėle intymiam pasimatymui. Čia žmonės seniai priprato prie nykios kasdienybės, į kurią įeina bet kokių įstatymų ignoravimas, beteisiai sušaudymai, dvikovos be taisyklių, kartuvės, kitokios kruvinos tradicijos, girtuoklystė ir prostitucija.
Vyrai čia miršta nuo senatvės arba nuo klastingo šūvio, moterys – nuo smurto arba nesėkmingo gimdymo, o mergaitės ištekinamos dažnai net nepasibaigus paauglystei.
Dvasiniais parapijiečių reikalais čia rūpinasi Pamokslininkas, kurį vaidina skirtinguose filmuose dažnai matomas aktorius Guy‘us Pearce‘as. Jis pasimėgaudamas vaidina tikrą pragaro išperą – nei Dievu, nei velniu netikintį veidmainį, ciniką ir sadistą, kuris pats paskendęs nuodėmėse ir nedraudžia nusidėti parapijiečiams, nes kuo didesnė nuodėmė, tuo brangesnė bus indulgencija.
Dakotos Fanning vaidinama Liza yra kurčnebylė akušerė, su aplinkiniais bendraujanti gestų kalba. Toli gražu ne iš karto žiūrovams darysis vis aiškiau, kas šią moterį nupjautu liežuviu sieja su demonišku Pamokslininku.
Filmo siužetas paskirstytas į keturias dalis (jeigu tai būtų opera, galima būtų sakyti – į keturis aktus). Kiekviena turi atskirą pavadinimą „Apreiškimas“, „Egzodas“, „Būtis“ ir „Atpildas“, tačiau jų chronologija sąmoningai sumaišyta. Panašiai, kaip Christopherio Nolano painiame šedevre „Memento“ (jame, beje, pagrindinį vaidmenį taip pat vaidino Guy‘us Pearce‘as). Tai sujaukia pasakojamo nuoseklumą, tačiau suteikia filmui originalią struktūrą. (Gediminas Jankauskas)
9. „JUODIEJI 47-IEJI“ (Black ’47)
Šią Airijos, Liuksemburgo ir Belgijos kinematografininkų darbą galima drąsiai vadinti airišku vesternu. O taip vadintinų filmų tikrai nėra labai daug.
Mistiniu trileriu „Gerasis gydytojas“ (The Good Doctor, 2011 m.) ir komiška drama „Gyvenimas – tai vėjas“ (Life’s a Breeze, 2013 m.) gerai užsirekomendavęs jaunas režisierius Lance‘as Daly šį kartą pasiryžo papasakoti rūsčią istoriją, atsitikusią 1847-aisiais, kai Airijoje jau dvejus metus siautė Didžiojo bado (Great Famine) šmėkla.
Tada į gimtąją Airiją sugrįžta iš britų imperijos kariuomenės dezertyravęs Martinas Finis (akt. Jamesas Frecheville‘is), ketinantis su šeima išvykti į Naująją Angliją. Pirmiausia vyras sužino, kad motina mirusi, o brolis valdžios įsakymu pakartas už bandymą apginti namus.
Kol Finis Afganistane kovėsi už britų imperijos karinius interesus valdžios vietininkai atėmė iš gyventojų grūdų ir daržovių derlių, o pačius žmones žiemą vijo iš gimtųjų namų. Nuo šalčio mirė ir likę Finio artimieji. Todėl prieš išvykdamas į Ameriką vyras ryžtasi atkeršyti visiems jo gentainių skriaudėjams.
Čia ir paaiškėja pirmoji „Juodųjų 47-ųjų“ asociacija su amerikietišku vesternu, juk dauguma šio žanro filmų pasakoja keršto istorijas.
Antras esminis panašumas – ryškus pagrindinio herojaus priešininkas. Juo filme tampa buvęs Finio pažįstamas, policijos konsteblis Hana (akt. Hugo Weavingas). Jis dabar sėdi kalėjime už tai, kad kvosdamas įtariamąjį per apklausą jį nužudė. Bet paleidžiamas išpirkti savo kaltę, kad susidorotų su grėsmę keliančiu maištininku.
Jei reikėtų tarp panašių filmų ieškoti labiausiai giminingo kūrinio, juo lengvai galėtų būti šioje apžvalgoje pristatomas australietiškas vesternas „Sandėris“, juolab kad „Juoduosiuose 47-uosiuose“ vieną pagrindinių vaidmenų suvaidino su Australijos kinu susijęs aktorius Hugo Weavingas, į plačiuosius kino vandenis išplaukęs būtent iš šio kontinento.
Panaši ir abiejų filmų stilistika, ir muzikiniai kontrapunktai. Na, o Jameso Frecheville‘io emocingai suvaidintas keršytojas Martinas Finis, kaip taikliai pastebėjo atidūs recenzentai, vietomis panašus į… Džoną Rembo (!). Ir nieko nuostabaus čia tikrai nėra – visos keršto istorijos daug kuo panašios. Formulė „vienas prieš visus“ puikiai veikia, jeigu autoriai pasiekia tikslo. O čia jau tikrai viskas tvarkoje.
Nedideliais minusais laikytinos smulkmenos, neatitinkančios istorinės realybės. Pvz., istorijos konsultantai pastebėjo, kad iš tikrųjų Afganistane tada kariavo ne britai, o Ost Indijos imperijos kariai. Literatūrologai gi pastebėjo tikslią citatą iš literatūrinės klasikos. Lordo Kilmaiklo (jį suvaidino britų kino senjoras Jimas Broadbentas) sarkastiška replika „Greitai keltas Airijoje bus tokia pat retenybė, kaip ir indėnas Manhatane“ pasiskolinta iš Jameso Joyce‘o „Uliso“. (G.J.)
8. „SANDĖRIS“ (The Proposition, 2005 m.)
Šį režisieriaus Johno Hillcoato filmą galima drąsiai vadinti australietišku vesternu. Nes jo veiksmas plėtojasi šio žemyno provincijoje Kvynslande.
XIX amžiaus pabaigoje, 1880-aisiais, šiose žemėse klestėjo smurtas: kalnuose ir dykumoje buvo pilna banditų, maištaujančių aborigenų ir visokiausio plauko avantiūristų.
Kartą už teisėtvarką atsakingas policijos kapitonas Morisas Stenlis (akt. Ray‘us Winstone‘as) pasiekia ryškią pergalę prieš nusikaltėlius: susišaudyme su policija žūva visi banditų gaujos nariai, išskyrus Čarlį Bernsą (akt. Guy Pearce‘as) ir jo jaunesnįjį brolį Maiką (akt. Richardas Wilsonas).
Maikui jau numatyta mirties bausmė, kuri turėtų būti įvykdyta prieš Kalėdas, tai yra po devynių dienų. Ir tada kapitonas Stenlis pasiūlo Čarliui keistoką sandėrį: jis žada abu kalinius paleisti, jeigu Čarlis nužudys kalnuose prieglobstį radusį savo vyresnįjį brolį Artūrą Bernsą (akt. Danny Hustonas), kuris ieškomas dėl išžaginimo ir žmogžudystės.
Čarlis paleidžiamas iš kalėjimo, nors iš tikrųjų dar neapsisprendė, kaip pasielgs susitikęs su Artūru. Pasigirsta pirmieji biblinio Kaino ir Abelio konflikto atgarsiai.
Čarlį jo pavojingoje kelionėje persekioja ne tik sąžinės priekaištai, bet ir reali mirties grėsmė. Mat jis sutinka brolius Bernsus persekiojantį „galvų medžiotoją“ Jeloną Lambą (jį suvaidino britų teatro ir kino žvaigždė Johnas Hurtas). Su juo Čarliui pavyko susidoroti, bet paties jo krūtinę perveria aborigenų ietis, o galvą – kulka. Bet tai dar toli gražu ne mirtis ir visai ne filmo pabaiga.
O tuo metu nekantraujantis miestelio šeimininkas Edenas Flečeris (akt. Davidas Wenhamas) įsako Maikui skirti šimtą rykščių kaip bausmę už Hopkinsų šeimos išžaginimą ir nužudymą. Jei Maikas šios egzekucijos neatlaikytų, žlugtų Stenlio susitarimas su Čarliu, o tai jau žada neprognozuojamas pasekmes.
Žodžiu, kuo toliau, tuo pavojų daugiai. Ir tuo įdomiau sekti neprognozuojamas siužeto peripetijas. Ir kuo arčiau atomazga, tuo labiau stiprėja nuojauta, kad pavojingas sandėris išprovokuos žiaurių įvykių grandinę. (G.J.)
7. „TUO SKAUDESNIS BUS KRITIMAS“ (The Harder They Fall, 2021 m.)
Šis Netflix‘o platformoje gimęs filmas primena apie dar vieną populiaraus amerikietiško žanro atmainą – „juodąjį vesterną“, kurio tradicijos užsimezgė aštuntojo dešimtmečio pradžioje kaip alternatyva tradiciniam ir konservatyviajam – „baltajam“ – vesternui.
Tada Amerikoje atsirado lingvistinis naujadaras „Blaxploitation“ („Juodaodžių eksploatacija“): šį terminą kine pirmasis panaudojo Junius Griffinas, kai žurnale „Variety“ aršiai kritikavo Gordono Parkso filmą „Šaftas“ („Shaft“, 1971).
„Blaxploitation“ – tai mažo biudžeto filmai, apėmę platų žanrų spektrą (vesternus, miuziklus, trilerius), pirmiausia išsiskyrė savo herojais – stipriais jaunais vyrais, trykštančiais seksualumu bei agresija ir galinčiais pasipriešinti baltųjų galios diktatui. Tokie filmai dažniausiai buvo kuriami natūralioje aplinkoje, juose skambėjo juodaodžių muzika, (fankas ir soulas), netrūko atvirų sekso ir smurto scenų.
Visų šių filmų ryškus skiriamasis bruožas (nepriklausomai nuo žanro) – rasizmo tema ir juodaodžių kova už savo teises bei tapatybės išsaugojimą. Ilgainiui „juodojo“ vesterno pozicijos pastebimai susilpnėjo, o naują stimulą jam suteikė Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012 m.).
Debiutinis režisieriaus Jeymeso Samuelio filmas „Tuo skaudesnis bus kritimas“ pasiskolino pavadinimą iš šeštajame dešimtmetyje sukurtos žiaurios sportinės dramos „The Harder They Fall“ (1956 m., rež. Markas Robsonas), kurioje anuometiniai žiūrovai atpažino tikrus įvykius, bet personažai buvo pavadinti kitais vardais.
Jeymeso Samuelio filmas taip pat naudojasi panašiu principu, nes skelbia, kad „visi įvykiai išgalvoti, bet vaizduojami žmonės iš tikrųjų egzistavo“.
Dekonstruodamas klasikinio vesterno tradicijas režisierius laisvai elgiasi ne tik su istorine tikrove, bet ir su istorinėmis detalėmis. Filmo stilių sunku pavadinti realistiniu, dažnai rimtą toną keičia grotesko intonacijos. Netrūksta ir akivaizdaus kičo – personažų apranga ryški, vaizdas dažnai primena komiksą arba muzikinį klipą, visi šie elementai primena Melo Brookso aštuntajame dešimtmetyje kurtus komiškus vesternus.
Muzika, beje, verta atskiros ir išsamesnės analizės. Anot įtakingo kino industrijos žurnalo „Variety“, filme skambančios dainos yra „pergalingai kinematografiškos“ (“winningly cinematic”), pagirtos dėl savo „dinamiškos, simfoninės didybės“ ir dėl to, kad atstovauja įvairiems žanrams, kartu „išlaikant vientisą garsinės dramos jausmą“.
Didelio specialistų įvertinimo susilaukė visas garso takelis, pavadintas „anachronistiniu“.
Priešingai nei klasikiniams vesternams būdingoms partitūroms, Samuelis naudoja šiuolaikinių žanrų, tokių kaip hip hop, reggae ir R&B, muziką, kuri buvo „specialistai skirta pabrėžti filmo įvykius tokiu būdu, kuris viršija įprastus žiūrovų lūkesčius“.
O pati filme pasakojama istorija lengvai apibrėžiama tradicinės keršto istorijos apibudinimu. Keršytojas čia yra Netas Lavas, kuriam vaikystėje jo tėvus nužudę banditai peiliu kaktoje išrėžė kryžių.
Užaugęs Netas (akt. Jonathanas Majorsas) prisiekia surasti ir nužudyti svarbiausią jo priešą – nuožmų nusikaltėlį Rufusą Baką (jį suvaidino svarbiausia filmo žvaigždė Idris Elba). Tik jis už savo juodus darbelius nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Bet kai pasklinda gandas, kad JAV vyriausybė sušvelnino bausmę ir net artimiausiu metu žada išleisti jį į laisvę, Netui nušvinta viltis įvykdyti savo keršto misiją. Drauge su juo keršto keliu patraukia šerifas Basas Ryvsas (akt. Delroy‘us Lindo) ir „Diližanu“ pravardžiuojama salūno šeimininkė Meri Filds (akt. Zazie Beetz), (G.J.)
6. „APALŪZA“ (Appaloosa, 2008 m.)
Kai garsūs aktoriai imasi režisūros, dažniausiai tai reiškia, kad jiems trūksta gerų pasiūlymų filmuotis, todėl jie nori kompensuoti tai kitokiu būdu. Arba nori realizuoti menines ambicijas ir savarankiškai sukurti tai, ko kiti jiems padaryti nepasiūlo.
Populiaraus JAV aktoriaus Edo Harriso atveju teisingas antrasis variantas. Ko jau ko, o jau pasiūlymų filmuotis jam tikrai netrūksta. Apie tai liudija daugiau nei šimtas skirtingų žanrų filmuose sukurtų vaidmenų.
Bet 2000-aisiais Edas Harrisas gavo progą režisuoti biografinę dramą „Polokas“ ir joje suvaidino pagrindinį vaidmenį – meno pasaulyje gerai žinomą tašizmo tapybos kūrėją amerikietį Džeksoną Poloką (1912–1956), kuris paveiktas Pablo Pikaso darbų, ėmėsi abstrakčios tapybos, nes siurrealizmo teorijose atrado savo paties pasąmonės vaizdinių patvirtinimą.
„Apalūza“ – antrasis Edo Harriso režisuotas filmas su juo pačiu pagrindiniame vaidmenyje. Tik šį kartą tai vesternas.
Veiksmas užsimezga 1882-aisiais Naujojoje Meksikoje.
Į mažą Apalūzos miestelį daryti tvarkos atvyksta naujasis šerifas Verdžilas Koulas ir jo ištikimasis pagalbininkas Everetas Hičas. Draugai pasamdyti sutramdyti neseniai čia atsikrausčiusį reindžerį Randalą Bragą, kurio gauja terorizuoja apylinkių gyventojus.
Bičiulius tvarkdarius suvaidino pats Edas Harrisas ir Viggo Mortensenas, o tai jau savaime yra dvigubas filmo pliusas. Jų yra dar mažiausiai du. Mat nuožmų reindžerį Randalą Bragą, jau anksčiau nužudžiusį šerifą ir du jo pagalbininkus, jam nebūdinga maniera suvaidino universalusis Jeremy Ironsas – taip sodriai vaidinamų piktadarių jo filmografijoje tikrai nedaug.
Yra dar viena maloni išimtis – Renée Zellweger, jau anksčiau „Šaltame kalne“ įrodžiusi, kad gali ne tik tvirtai rankose laikyti šautuvą, bet ir taikliai iš jo šaudyti.
Šį kartą populiarioji aktorė vaidina neseniai į miestelį atvykusią jauną našlę Elison Frenč, užmezgusią romantiškus santykius su naujuoju šerifu Verdžilu Koulu. Bet apsukrioji moteriškė vilioja ir jo padėjėją Hičą. O tai jau rimtas pasikėsinimas į tvirtą vyrišką draugystę.
Kur kas rimtesnis pasikėsinimas (jau ne į draugystę, o gyvybę) draugų laukia tada, kai teismo pakarti nuteistas Bragas bus vežamas traukiniu į kalėjimą. Čia jau klasikinio vesterno tradicijos tikrai bus panaudotos, kaip sakoma, „pagal pilną programą“. (G.J.)
5. „SMURTO SLĖNYJE“ (In a Valley of Violence, 2016)
Vienas garsiausių ir sėkmingiausių vesterno scenaristų Frankas Gruberis teigė: „Kai 1934 m. aš pradėjau rašyti scenarijus vesternams, netikėtai atradau mane nustebinusį faktą: šiame žanre egzistuoja viso labo septynios siužeto schemos. Daugelį mėnesių aš bandžiau išrasti aštuntą variantą, bet man nepasisekė. Net dabar, turėdamas 24 metų stažą, aš tebenaudoju tas pačias septynias schemas“.
Šios septynios schemos gerai žinomos kiekvienam vesterno fanui: 1. Siužetai, susiję su geležinkeliu Union Pacific; 2. Fermerių gyvenimo istorijos; 3. Istorijos apie prerijų valdovus; 4. Keršto istorijos; 5. Kovų su indėnais epizodai; 6. Pasakojimai apie žmones už įstatymo ribų; 7. Istorijos apie šerifus.
Išvardijęs ir pakomentavęs visas schemas Gruberis daro išvadą: „Miklių rankų scenaristui šių septynių siužeto tipų pakanka. Svarbus ne pats siužetas. Svarbu tai, ką autorius iš jo padaro, charakteriai, kuriuos pavaizduoja, konfliktai bei emocijos. Neseniai buvo atlikti bandymai į vesterną įdiegti Freudo motyvus ir sociologiją, bet aš nemanau, kad tai korektiška. Tikrieji vesterno fanai turėtų su manimi sutikti“.
2016-aisiais sukurtas vesternas „Smurto slėnyje“ (rež. Ti West) – ideali dažniausiai vesterno žanre pasitaikanti keršto istorija. Pagrindinį herojų – klajūną Polą – suvaidinusiam Ethanui Hawke‘ui tai jau trečias vesternas per trumpą laiką (prieš trejus metus jį matėme naujoje „Šaunaus septyneto“ (The Magnificent Seven, 2016 m., rež. Antoine‘as Fuqua) versijoje, o vesterne „Vaikis“ (The Kid, 2016 m., rež. Vincentas D’Onofrio) jis suvaidino legendinį laukinių vakarų šerifą Patą Garetą (jis dažniausiai minimas vesternuose apie banditą Viljamą Bunį, pramintą tiesiog Vaikiu Biliu).
O štai Johnas Travolta pirmą kartą pabandė persikūnyti į laukinių vakarų personažą. Ir jo suvaidinto šerifo medine koja tikrai ilgai nepamiršime.
Trečias labai svarbus filmo personažas – vienišiaus Polo ištikimiausia draugė, vardu Ebė. Kas ji, sužinosite pažiūrėję filmą.
4. „NUOSTABI ŠALIS” (Sweet Country, 2017)
Po Pirmojo pasaulinio karo Samas Kelis (Hamiltonas Morisas), vidutinio amžiaus Australijos aborigenas, dirba Fredo Smito (Samas Neillas) ūkyje užmiestyje. Fredas Semo darbą paskolina alkoholikui Hariui Marčui (Ewenas Leslie). Hario elgesys su Semo žmona Lizzie (Natassia Gorey-Furber) paskatina Samą imtis veiksmų. Filme „Nuostabi šalis“ taip pat vaidina vienas geriausių Australijos aktorių: Bryanas Brownas.
Ašaroti, bei susimąstyti verčianti drama „Nuostabi šalis“ gali būti svarbiausias Australijos filmas. Jame seniai reikėjo kalbėti apie rasizmą, smurtą ir teisių atėmimą, užgriuvusį Australijos aborigenus. Labai nedaug filmų, jei apskritai tokių yra, kuriuose ši bendruomenė būtų taip artimai nagrinėjama, nekalbant jau apie tai, kad juose vaidina aborigenai. Filmas „Nuostabi šalis“ leidžia žiūrovams suprasti, koks buvo Australijos aborigenų gyvenimas britų imperijos laikais – kultūrų susidūrimas.
Žvelgiant plačiau, filme taip pat tyrinėjamas teisinės sistemos barbariškumas ir nepastovumas kaip žmogaus prigimties metafora. Ji veikia kaip svarstymas, kaip žmonės be reikalo kenčia, kai yra ribojami ydingos sistemos konformizmo ir barbariškumo. Hamiltono Moriso vaidyba tiek pat žmogiška, kiek ir dominuojanti, o jo vaidmuo rodo, kad atrastas didelis talentas. Panašiai ir Natassia Gorey-Furber vaidina taip natūraliai ir instinktyviai, tarsi ji išvis nevaidintų. Šokiruojanti filmo kulminacija neabejotinai paskatins rimtai susimąstyti ir padiskutuoti svariais klausimais.
3. „PRIEŠAI” (Hostiles, 2017)
Leidinys „Entertainment Weekly“ šį filmą paskelbė geriausiu vesternu nuo pat „Menantis piktą“ išleidimo datos. Jei kažkas panašaus į „Hju Glaso legendą“ sulaukė didelio pasisekimo, sunku patikėti, kad sėkmė netikėtai aplenkė šį filmą.
Po kino juostos premjeros įvykusios sausio 26 d., šis Christian Bale vaidmuo nebuvo tinkamai įvertintas. Dar daugiau, filmo režisierius taip pat nebuvo svarstomas kaip viena iš kandidatų į Kino akademijos apdovanojimus, nors tikrai galėjo įveikti hitą „Tamsiausia valanda“, kurio vienintelis ir pagrindinis vizualinis pasiekimas buvo prastas pagrndinio herojaus makiažas. Scott Cooper režisuota juosta yra tokia pat stilizuota kaip ir John Ford klasika vaizduojanti gražius ir niūrius stebuklus vesterno žanro darbuose.
Filmas „Priešai“ nepanašus į daugumą vesternų, kurie, deja, mėgaujasi iššaudydami kuo daugiau Amerikos indėnų. Vietoj to filme nagrinėjama rasinė įtampa tarp Amerikos indėnų ir kolonistų, taip pat draugystė ir dialogai. Jame parodoma, kad supratimas ir užuojauta yra tikrieji principai, dėl kurių Amerika yra didi, o ne savanaudiškumas ir smurtas. Kaip ir galima tikėtis iš Skoto Cooperio, filmas techniškai nepriekaištingas, ypač pagirtinas nuostabus sutemų dykumos kinematografas. Maestro Wesas Studi, dažnai atliekantis antraplanius vaidmenis (ypač įsiminė filme „Paskutinis mohikanas“), turi galimybę atlikti pagrindinį vaidmenį. Jis suvaidino stulbinamai gilų, geriausią savo karjeros vaidmenį – vadą Geltonąjį vanagą.
Tai paprastas, bet tuo pačiu ir subtilus filmas, nors ir yra manančių, jog per daug dėmesio skiriama baltaodžių išgyvenimams, o Amerikos čiabuviai nustumiami į antrą planą, tačiau, tai yra maža problema, kadangi aktorių įsijautimas į savo veikėjus leidžia pajusti ką galėtų reiškti egzistavimas ten, kur mirtis atrodytų lengvesnė už patį gyvenimą. Filmą „Priešai“ būtina pamatyti tiems, kurie nori pamatyti vesterno žanro galimybių ribas, tiems, kurie ieško kažko daugiau nei bendro siužeto.
2. „NIEKADA NEPASENSI” (Never Grow Old, 2019)
Airijoje nufilmuotame feministiniame vesterne pasakojama apie pamaldų pasienio miestelį, kurį pakeitė atvykęs nusikaltėlis Olandas Albertas (John Cusack) ir jo gauja. Šeimos vyras ir laidotuvininkas Patrikas Teitas (Emile Hirsch) įsipainioja į jų besiplečiantį ydų tinklą.
Neabejotinai vienas geriausių kada nors sukurtų vesternų, tačiau šis filmas nepelnytai lieka nepastebėtas srautinių transliacijų tarnybose. Filmo veiksmas vyksta ne įprastoje dykumoje, o miglotame miške. Šiurkščios, gaivios pušų dekoracijos rodo istorinį tikslumą, kaip ir daugumos imigrantų (prancūzų, airių, italų) personažų akcentai. Tokie akcentai, tiesą sakant, būtų labiau įprasti XIX a. pasienio miesteliuose nei tai, ką dažnai girdime vesternuose: visi tiesiog kalba pietietiškais brūkšniais. Filmo apšvietimas primena Rembrandtą, padėdamas haliucinogeniniam kamerų darbo poveikiui. Cusackas yra neįprastai, stebėtinai grėsmingas, kontrastuojantis su jo vaidmenimis romantinėse komedijose, tokiose kaip „High Fidelity“. Olando Alberto vaidmuo yra psichologiškai manipuliuojanti gyvatė ir, ko gero, tai yra pats geriausias jo darbas karjeroje.
Filmo „Niekada nepasensi“ aštrumas yra belaikis: jis pasakoja tiek apie šiuolaikinius laikus, tiek apie XIX amžių. Jis pasodina žiūrovus į jaunos moters mintis po to, kai ji priversta užsiimti prostitucija, atskleisdamas emocinį žlugdymą, kuris yra moterų išnaudojimas. Be to, čia kritikuojamas totalitarizmas ir kapitalizmas, taip pat, vaizduojamas žodis, virstantis iš religinio tikėjimo į ateizmą. Bibliniai dailininko Džono Martino darbai yra aiškus įkvėpimas, kurį galima atidžiai patikrinti filmo tono ir spalvų paletės bedugnėje. „Niekada nepasensi“ yra nepaprastai galingas, įtemptas, atmosferiškas filmas, turintis daug ką pasakyti – tai šviežias, sveikintinas papildymas gerai pažengusiame žanre.
1. „TIKROJI KELY GAUJOS ISTORIJA” (True history of Kelly gang, 2019)
Kurzelio mėsos pyrago vesternas pasakoja apie liūdnai pagarsėjusio biznieriaus Nedo Kelly nusikalstamą karjerą 1870-ųjų Viktorijos valstijoje, Australijoje. Kelly vaidina George’as McKay’us, kartu su Russellu Crowe, „Anarchijos sūnų“ (Sons of Anarchy) žvaigžde Charlie Hunnamu ir „Apie berniuką“ (About a Boy) vaidinančiu Nicolasu Houltu.
Be to, kad G. McKay’us vaidina puikiai, šis filmas ypatingas tuo, kad yra novatoriškas, tamsiai gražus. Tai akivaizdu, kai policijos pareigūnai vaizduojami kaip tamsoje švytintys vaiduokliai, kurių akys antgamtiškai švyti. Estetiniu požiūriu filmas žengia į naują vesterno teritoriją: grafičiais apipaišyta, keistai modernizuota surenkama slėptuvė, banditai dėvi sukneles. Nors filmas fantastinis ir stilizuotas, jame tragiškai realistiškai stebima nusikaltėlio karjeros eiga. Ji prasideda vaikystėje, kai žmogus iš nekalto tampa žudiku.
Labiau nei bet kuris kitas 2010-ųjų vesternas „Tikroji Kelly gaujos istorija“ parodo, kas įmanoma šiame žanre. Jis užduoda eksperimentinį, radikalų toną 2020-ųjų vesternams, taip pat nustato labai aukštą kartelę – tiek originalaus kino, tiek vaidybos požiūriu. Nors filmas ir nėra istoriškai tikslus, jis labai patobulintas, palyginti su nevykusiu 2003 m. biografiniu filmu apie Nedą Kelly, nes jame pasirinktas įtikinamai kitoks požiūris. Tai privalomas filmas vesternų gerbėjams, ieškantiems visiškai nepanašaus į nieką, ką jie kada nors matė anksčiau.
