Vesternas – vienintelis tikrai amerikietiškas žanras, gimęs ir išsivystęs Jungtinėse Amerikos valstijose ir išaugęs iš mitologija tapusių Laukinių vakarų istorijų apie pirmuosius kolonizatorius, jų kovas su čiabuviais ir banditais. Tradicinį kino vesterną bandyta gelbėti nuo žanrinių stereotipų ir štampų keletą kartų. Ypač tokių bandymų pagausėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai žanro krizė ėmė badyti akis, o patys vesternai pasidarė panašūs į sterilias pasakėles. Tada režisierius Samas Peckinpah įpylė į seną vesterno vynmaišį šviežio vyno, filmai tapo rūstesni ir žiauresni, o šias pamokas įvaldęs italas Sergio Leone nuėjo dar toliau, vietoj tradicinio herojų skirstymo į gerus ir blogus pasiūlęs naują skaičiuotę: blogi ir dar blogesni (būtent tai tapo vadinamųjų „spagečių vesternų“ skiriamuoju bruožu).
Visi bandymai kitose šalyse kurti vesterno žanro filmus (išskyrus septintajame dešimtmetyje Italijoje masiškai produkuojamus rimtų tendencijų nepagimdė.
Kad vesternas būtų sėkmingas, jis turi būti novatoriškas: parodyti mums smurto istoriją taip, kaip jos dar niekada nematėme. Perpildytame žanre rašytojai patiria ypatingą spaudimą išrasti naujas istorijas ir požiūrio kampus. 2010-aisiais pasirodė daugybė puikių vesternų – nuo „Tikros drąsos“ iki „Atpirkėjo“. Keista, kad daugelis geriausių jų liko neatrasti, nesuprasti arba sulaukė neteisingo kritikų įvertinimo.
10. „SMURTO SLĖNYJE“ (In a Valley of Violence, 2016)
Vienas garsiausių ir sėkmingiausių vesterno scenaristų Frankas Gruberis teigė: „Kai 1934 m. aš pradėjau rašyti scenarijus vesternams, netikėtai atradau mane nustebinusį faktą: šiame žanre egzistuoja viso labo septynios siužeto schemos. Daugelį mėnesių aš bandžiau išrasti aštuntą variantą, bet man nepasisekė. Net dabar, turėdamas 24 metų stažą, aš tebenaudoju tas pačias septynias schemas“.
Šios septynios schemos gerai žinomos kiekvienam vesterno fanui: 1. Siužetai, susiję su geležinkeliu Union Pacific; 2. Fermerių gyvenimo istorijos; 3. Istorijos apie prerijų valdovus; 4. Keršto istorijos; 5. Kovų su indėnais epizodai; 6. Pasakojimai apie žmones už įstatymo ribų; 7. Istorijos apie šerifus.
Išvardijęs ir pakomentavęs visas schemas Gruberis daro išvadą: „Miklių rankų scenaristui šių septynių siužeto tipų pakanka. Svarbus ne pats siužetas. Svarbu tai, ką autorius iš jo padaro, charakteriai, kuriuos pavaizduoja, konfliktai bei emocijos. Neseniai buvo atlikti bandymai į vesterną įdiegti Freudo motyvus ir sociologiją, bet aš nemanau, kad tai korektiška. Tikrieji vesterno fanai turėtų su manimi sutikti“.
2016-aisiais sukurtas vesternas „Smurto slėnyje“ (rež. Ti West) – ideali dažniausiai vesterno žanre pasitaikanti keršto istorija. Pagrindinį herojų – klajūną Polą – suvaidinusiam Ethanui Hawke‘ui tai jau trečias vesternas per trumpą laiką (prieš trejus metus jį matėme naujoje „Šaunaus septyneto“ (The Magnificent Seven, 2016 m., rež. Antoine‘as Fuqua) versijoje, o vesterne „Vaikis“ (The Kid, 2016 m., rež. Vincentas D’Onofrio) jis suvaidino legendinį laukinių vakarų šerifą Patą Garetą (jis dažniausiai minimas vesternuose apie banditą Viljamą Bunį, pramintą tiesiog Vaikiu Biliu).
O štai Johnas Travolta pirmą kartą pabandė persikūnyti į laukinių vakarų personažą. Ir jo suvaidinto šerifo medine koja tikrai ilgai nepamiršime.
Trečias labai svarbus filmo personažas – vienišiaus Polo ištikimiausia draugė, vardu Ebė. Kas ji, sužinosite pažiūrėję filmą. (Gediminas Jankauskas)
9. „BROLIAI SISTERSAI“ (The Sisters Brothers, 2018)
„Broliai Sistersai“ režisierius prancūzas Jacques Audiard‘as stengiasi būti ištikimas klasikinio amerikietiško vesterno tradicijoms, bet jas interpretuoja jas ironiškai. „Brolių Sistersų“ centre – egzotiška Laukinių vakarų porelė, gyvenanti 1851 m. Oregone: broliai Čarlis (Joaquinas Phoenixas) ir Elijas (Johnas C. Reilly) verčiasi tuo, kad paslaptingo Komandoro (Rutgeris Haueris) įsakymu žudo žmones. Dabar jie privalo nubausti aukso ieškotoją Hermaną Vormą. Kodėl jis nusipelnė bausmės, broliams nerūpi – jie tiesiog įprato vykdyti įsakymus. Šį bei tą daugiau apie persekiojamą auką Čarlis visgi žino. Chemikui Vormui pavyko pagal formulę išgauti stebuklingą skystį, kurį išpylus į upę, pro vandenį trumpam nušvinta dugne esantys aukso luitai. Ši paslaptis bet kam suteiktų galimybę valdyti pasakiškus turtus ir įgauti neribojamas galias. Bet apie šviesią ateitį svajojantis idealistas savo išradimą nori paskirti tobulos visuomenės sukūrimui ir jau numatęs šiam reikalui tinkamą vietelę – Teksaso šiaurėje esantį Dalasą.
Jaunėlis Čarlis brolių žudikų tandeme yra akivaizdus lyderis – jis brutalus, negailestingas, netramdo pykčio priepuolių, mėgsta išgerti ir pašėlti. Elijas yra jo priešingybė – jis yra sentimentalus intravertas: nors šaudo ne blogiau už brolį, bet smurto nemėgsta, yra geraširdis ir svajoja kada nors pradėti ramų šeimyninį gyvenimą su mylima mokytoja.
Scenarijaus pagrindą sudaro Patricko DeWitto romanas, bet knygą skaičiusieji sako, jog filmas yra gerokai įdomesnis (nesiginčysiu, su romanu nesu susipažinęs, bet filmas tikrai geras – G.J.). Pati istorija verta dėmesio ir dėl avantiūrinio siužeto, ir dėl vesterno kanonų ribos išplėtimo, ir dėl puikaus aktorių kolektyvo.
Į Vormo persekiojimą įsitraukęs ir patyręs detektyvas Džonas Morisas (Jake‘as Gyllenhaalas). Jis turi savo užduotį, bet, artimiau susipažinęs su Vormu, bus priverstas ją ženkliai pakoreguoti. Ir brolių planai stipriai pasikeis. Bet kaip tik tai filme ir žavi labiausiai. Nes kino vesternų taisyklės per daugiau nei šimtą metų buvo taip stipriai sucementuos, kad kaskart norisi jas po truputėlį ardyti. (G.J.)
8. „TIKRAS IŠBANDYMAS” (True Grit, 2010)
„Tikras išbandymas“ ypatingas tuo, jog buvo parašytas ir prodiusuotas ne tik brolių Koenų. Prie filmo kūrimo prisidėjo visiems kino gerbėjams gerai pažįstamas Stivenas Spielbergas (ang. Steven Spielberg). Šis filmas pastatytas pagal Čarlio Porčio (ang. Charles Portis) 1968-tais metais išleistą novelę tokiu pačiu pavadinimu yra antra istorijos adaptacija. Siužetas pasakoja apie mergaitę (akt. Kim Darby), kuri siekia atkeršyti už tėvo mirtį. Ji pasamdo stiprų, seną, problemų su alkoholiu turintį maršalą (akt. John Wayne) dėl šio reputacijos, jog jis visada atlieka jam pavestą darbą. Dviese jie suremia jėgas su Teksaso reindžeriu (akt. Glen Campbell), kuris ieško to paties vyruko už žmogžudystę Teksaso valstijoje. Trijulės savotiška odisėja nuveda juos nuo Arkanzaso iki Oklahomos, tam, kad surastų žudiką. Kelionės metu kiekvienas veikėjas patiria savus išbandymus ir turi galimybę pilnai atsiskleisti.
2011-tais metais atidaręs 61-ąjį Berlyno tarptautinį filmų festivalį, „Tikras išbandymas“ susilaukė gerų nuomonių iš kritikų pusės. Jis buvo nominuotas dešimčiai Oskarų: už geriausią kadrą, geriausią režisierių, geriausiai adaptuotą scenarijų, pagrindinę rolę atliekantį geriausią aktorių, geriausią pagalbinį vaidmenį atlikusią aktorę, geriausią meno režisierių, geriausią kinematografiją, geriausią kostiumų dizainą, geriausią garso takelį ir geriausią garso montavimą. Tačiau, deja, filmas nelaimėjo nei vienos iš nominacijų. Šis brolių Coenų statytas filmas puikiai suderina „vesternišką“ stilių su moderniais kinematografijos metodais, tobulai savo roles atitinkančiais aktoriais, gudriu humoru. (Giedrė Bastytė)
7. „KAULO TOMAHAUKAS” (Bone Tomahawk, 2015)
S. Craigo Zahlerio sprogstamame debiutiniame filme Kurtas Russellas, Patrickas Wilsonas, Richardas Jenkinsas ir Matthew Foxas leidžiasi į dykumą, kad išgelbėtų Wilsono personažo (vaidina Lili Simmons) žmoną. Ją pagrobė kanibalų trogloditų gentis, kurios baimėje gyvena kaimynai indėnai. Pagalbinius vaidmenis atlieka Sidas Haigas iš „The Devil’s Rejects“, Zahnas McClarnonas iš „Fargo“ 2 sezono ir Seanas Youngas iš „Bėgantis skustuvo ašmenimis“.
Filme „Kaulų tomahaukas“ susipina Monte Hellmano nuotykių vesternų egzistencializmas ir mistinis, negailestingas Ruggero Deodato „Kanibalų holokausto“ sadizmas. Tai ir puikus vesternas, ir puikus siaubo filmas. Kvapą gniaužiančiame, gerai įtemptame lėto degimo filme Zahleris savitu, literatūrišku dialogu lipdo įtikinamus, žavius ir patrauklius personažus. Ričardas Dženkinsas (Richard Jenkins), suvaidinęs priešingą tipažą, yra puikus draugiško, nekalto pavaduotojo Čikorio vaidmenyje. Jis suteikia humoro žudikiškai šiurpiam filmo tonui, ypač kai kalba apie blusų cirko tikrumą.
Kurtas Russelas taip pat įtikinamai vaidina šerifą Frankliną Huntą, grąžindamas jam aštuntojo dešimtmečio bendradarbiavimo su Džonu Karpenteriu šlovę, kaip ir patikimas pagrindinis veikėjas Patrikas Vilsonas. Tai bauginantis vesternas, kokio dar nematėte, sukurtas sklandžiai, o tai ypač pagirtina režisūriniam debiutui. Baikštūs kino mėgėjai turėtų jo vengti, tačiau vesternų ir siaubo kino gerbėjams geresnio už šį filmą nebūna. Tokie novatoriški, žanrus peržengiantys vesternai kaip „Bone Tomahawk“ reiškia tikrą originalumą ir žiūrimumą perpildytame žanre. Tai lengvai vienas geriausių 2010-ųjų ir visų laikų vesternų.
6. „LEGENDA APIE BENĄ HOLĄ” (The Legend of Ben Hall, 2016)
Šis mėsos pyrago vesternas su dideliu istoriniu tikslumu dramatizuoja tikrą istoriją apie Naujojo Pietų Velso bušerio Beno Hallo apiplėšimus, įvykdytus XIX a. septintojo dešimtmečio viduryje. Džekas Martinas vaidina Halį, vaidina Džoana Dobbin, Džeimis Kofa, Viljamas Li ir Callanas Makalifas. Filmas sukurtas pagal 2014 m. išleistą 40 minučių trumpametražį filmą.
Likusi beveik neatrasta, „Legenda apie Beną Holą“ atitinka visus reikalavimus. Žiūrovams užtikrinami susišaudymai, įtempti apiplėšimai ir policijos gaudynės ant žirgų. Tuo pat metu pasakojimą supurto Hallo santykių su atstumta žmona ir sūnumi tragedija. Kūrinyje išreiškiamas Beno skausmas: kaip jis trokšta būti su šeima, bet yra nuo jos atskirtas – dėl savo godumo. Nagrinėjami Beno prioritetai, atkreipiant dėmesį į mūsų pačių prioritetus.
Pasitelkus stulbinančius laikotarpio kostiumus, dekoracijas ir peizažą, filme tiksliai vaizduojama neteisėta aplinka ir Didžiosios Britanijos karūnos totalitarizmas 1860-ųjų Australijoje. Scenos daugiausia filmuotos vietose, kuriose vyko tikri Hallo susidūrimai. Keista, kad tokios pramoginės vertės ir nuoširdumo vesternas nebuvo geriau išreklamuotas, ne tik sutiktas Almerijos vesternų filmų festivalyje. Vesternų mėgėjų laukia ši emocinga bušergerių veiksmo drama.
5. „NUOSTABI ŠALIS” (Sweet Country, 2017)
Po Pirmojo pasaulinio karo Samas Kelis (Hamiltonas Morisas), vidutinio amžiaus Australijos aborigenas, dirba Fredo Smito (Samas Neillas) ūkyje užmiestyje. Fredas Semo darbą paskolina alkoholikui Hariui Marčui (Ewenas Leslie). Hario elgesys su Semo žmona Lizzie (Natassia Gorey-Furber) paskatina Samą imtis veiksmų. Filme „Nuostabi šalis“ taip pat vaidina vienas geriausių Australijos aktorių: Bryanas Brownas.
Ašaroti, bei susimąstyti verčianti drama „Nuostabi šalis“ gali būti svarbiausias Australijos filmas. Jame seniai reikėjo kalbėti apie rasizmą, smurtą ir teisių atėmimą, užgriuvusį Australijos aborigenus. Labai nedaug filmų, jei apskritai tokių yra, kuriuose ši bendruomenė būtų taip artimai nagrinėjama, nekalbant jau apie tai, kad juose vaidina aborigenai. Filmas „Nuostabi šalis“ leidžia žiūrovams suprasti, koks buvo Australijos aborigenų gyvenimas britų imperijos laikais – kultūrų susidūrimas.
Žvelgiant plačiau, filme taip pat tyrinėjamas teisinės sistemos barbariškumas ir nepastovumas kaip žmogaus prigimties metafora. Ji veikia kaip svarstymas, kaip žmonės be reikalo kenčia, kai yra ribojami ydingos sistemos konformizmo ir barbariškumo. Hamiltono Moriso vaidyba tiek pat žmogiška, kiek ir dominuojanti, o jo vaidmuo rodo, kad atrastas didelis talentas. Panašiai ir Natassia Gorey-Furber vaidina taip natūraliai ir instinktyviai, tarsi ji išvis nevaidintų. Šokiruojanti filmo kulminacija neabejotinai paskatins rimtai susimąstyti ir padiskutuoti svariais klausimais.
4. „PRIEŠAI” (Hostiles, 2017)
Leidinys „Entertainment Weekly“ šį filmą paskelbė geriausiu vesternu nuo pat „Menantis piktą“ išleidimo datos. Jei kažkas panašaus į „Hju Glaso legendą“ sulaukė didelio pasisekimo, sunku patikėti, kad sėkmė netikėtai aplenkė šį filmą.
Po kino juostos premjeros įvykusios sausio 26 d., šis Christian Bale vaidmuo nebuvo tinkamai įvertintas. Dar daugiau, filmo režisierius taip pat nebuvo svarstomas kaip viena iš kandidatų į Kino akademijos apdovanojimus, nors tikrai galėjo įveikti hitą „Tamsiausia valanda“, kurio vienintelis ir pagrindinis vizualinis pasiekimas buvo prastas pagrndinio herojaus makiažas. Scott Cooper režisuota juosta yra tokia pat stilizuota kaip ir John Ford klasika vaizduojanti gražius ir niūrius stebuklus vesterno žanro darbuose.
Filmas „Priešai“ nepanašus į daugumą vesternų, kurie, deja, mėgaujasi iššaudydami kuo daugiau Amerikos indėnų. Vietoj to filme nagrinėjama rasinė įtampa tarp Amerikos indėnų ir kolonistų, taip pat draugystė ir dialogai. Jame parodoma, kad supratimas ir užuojauta yra tikrieji principai, dėl kurių Amerika yra didi, o ne savanaudiškumas ir smurtas. Kaip ir galima tikėtis iš Skoto Cooperio, filmas techniškai nepriekaištingas, ypač pagirtinas nuostabus sutemų dykumos kinematografas. Maestro Wesas Studi, dažnai atliekantis antraplanius vaidmenis (ypač įsiminė filme „Paskutinis mohikanas“), turi galimybę atlikti pagrindinį vaidmenį. Jis suvaidino stulbinamai gilų, geriausią savo karjeros vaidmenį – vadą Geltonąjį vanagą.
Tai paprastas, bet tuo pačiu ir subtilus filmas, nors ir yra manančių, jog per daug dėmesio skiriama baltaodžių išgyvenimams, o Amerikos čiabuviai nustumiami į antrą planą, tačiau, tai yra maža problema, kadangi aktorių įsijautimas į savo veikėjus leidžia pajusti ką galėtų reiškti egzistavimas ten, kur mirtis atrodytų lengvesnė už patį gyvenimą. Filmą „Priešai“ būtina pamatyti tiems, kurie nori pamatyti vesterno žanro galimybių ribas, tiems, kurie ieško kažko daugiau nei bendro siužeto.
3. „NIEKADA NEPASENSI” (Never Grow Old, 2019)
Airijoje nufilmuotame feministiniame vesterne pasakojama apie pamaldų pasienio miestelį, kurį pakeitė atvykęs nusikaltėlis Olandas Albertas (John Cusack) ir jo gauja. Šeimos vyras ir laidotuvininkas Patrikas Teitas (Emile Hirsch) įsipainioja į jų besiplečiantį ydų tinklą.
Neabejotinai vienas geriausių kada nors sukurtų vesternų, tačiau šis filmas nepelnytai lieka nepastebėtas srautinių transliacijų tarnybose. Filmo veiksmas vyksta ne įprastoje dykumoje, o miglotame miške. Šiurkščios, gaivios pušų dekoracijos rodo istorinį tikslumą, kaip ir daugumos imigrantų (prancūzų, airių, italų) personažų akcentai. Tokie akcentai, tiesą sakant, būtų labiau įprasti XIX a. pasienio miesteliuose nei tai, ką dažnai girdime vesternuose: visi tiesiog kalba pietietiškais brūkšniais. Filmo apšvietimas primena Rembrandtą, padėdamas haliucinogeniniam kamerų darbo poveikiui. Cusackas yra neįprastai, stebėtinai grėsmingas, kontrastuojantis su jo vaidmenimis romantinėse komedijose, tokiose kaip „High Fidelity“. Olando Alberto vaidmuo yra psichologiškai manipuliuojanti gyvatė ir, ko gero, tai yra pats geriausias jo darbas karjeroje.
Filmo „Niekada nepasensi“ aštrumas yra belaikis: jis pasakoja tiek apie šiuolaikinius laikus, tiek apie XIX amžių. Jis pasodina žiūrovus į jaunos moters mintis po to, kai ji priversta užsiimti prostitucija, atskleisdamas emocinį žlugdymą, kuris yra moterų išnaudojimas. Be to, čia kritikuojamas totalitarizmas ir kapitalizmas, taip pat, vaizduojamas žodis, virstantis iš religinio tikėjimo į ateizmą. Bibliniai dailininko Džono Martino darbai yra aiškus įkvėpimas, kurį galima atidžiai patikrinti filmo tono ir spalvų paletės bedugnėje. „Niekada nepasensi“ yra nepaprastai galingas, įtemptas, atmosferiškas filmas, turintis daug ką pasakyti – tai šviežias, sveikintinas papildymas gerai pažengusiame žanre.
2. „GRĖSMINGASIS AŠTUONETAS“ (The Hateful Eight, 2015)
Anksti pradėjęs „Grėsmingojo aštuoneto“ reklaminę kampaniją garsus kino skandalistas Quentinas Tarantino aiškino, kad bus kuriamos dvi filmo versijos. Ilgesnė turės uvertiūrą ir pertrauką, o multipleksams skirtas filmo variantas bus trumpesnis. Dar režisierius užsigeidė, kad naujasis jo filmas primintų aštuntojo dešimtmečio kiną, todėl pasirinko dabar retai naudojamą Ultra PANAVISION 70 mm. pločio kino juostą. Q. Tarantino įsitikinęs, kad tai yra gera alternatyva kino pasaulį užvaldžiusiems skaitmeniniams filmams ir kad režisieriai dabar privalo ieškoti ypatingų būdų pateikti savo filmus žiūrovams. Ypač vesternus, kurių populiarumas Amerikoje ir pasaulyje pastebimai mažėja.
„Grėsmingas aštuonetas“ yra antrasis Q. Tarantino vesternas. Pirmojo – „Ištrūkęs Džango“ (2012) – istorija prasidėjo, kai iki Pilietinio karo pradžios liko dveji metai. O „Grėsmingasis aštuonetas“ (titruose vadinamas aštuntuoju Q. Tarantino filmu) pasakoja istoriją, vykusią pasibaigus karui. Vaizdingoje Vajomingo kalnų papėdėje siaučiant pūgai pakeliui į Raudonosios uolos miestą susitiko du galvų medžiotojai: Džonas Rutas (Kurtas Russelas) į kalėjimą gabena daug rūpesčių keliančią žudikę Deizę (akt. Jennifer Jason Leigh), o juodaodis majoras Markusas Vorenas (Samuelas L. Jacksonas), buvęs šiauriečių kavaleristas, tikisi geros premijos už tris nušautus nusikaltėlius. Netrukus prie spalvingos trijulės prisijungs šerifu prisistatantis aršus rasistas Krisas Meniksas (Waltonas Gogginsas). Dar keturis savęs vertus niekšus diližano keleiviai sutiks pakelės smuklėje, kur palengva ims aiškėti, kad pasibaigus audrai ne visiems pavyks iš čia ištrūkti gyviems.
Q. Tarantino fanai „Grėsmingame aštuonete“ ras viską, už ką mėgsta šio režisieriaus stilių – ir į dalis paskirstytą filmo siužetą, ir ilgus herojų monologus bei neretai varginantį (tegu ir, kaip visada, meistriškai sukurtą) besaikį plepėjimą. Bet firminių Q. Tarantino smurto scenų pasiilgusiems žiūrovams teks ilgokai palaukti, užtai ilgai trunkančioje finalinėje dalyje jie tikrai bus apdovanoti už kantrybę. (G.J.)
1. „TIKROJI KELY GAUJOS ISTORIJA” (True history of Kelly gang, 2019)
Kurzelio mėsos pyrago vesternas pasakoja apie liūdnai pagarsėjusio biznieriaus Nedo Kelly nusikalstamą karjerą 1870-ųjų Viktorijos valstijoje, Australijoje. Kelly vaidina George’as McKay’us, kartu su Russellu Crowe, „Anarchijos sūnų“ (Sons of Anarchy) žvaigžde Charlie Hunnamu ir „Apie berniuką“ (About a Boy) vaidinančiu Nicolasu Houltu.
Be to, kad G. McKay’us vaidina puikiai, šis filmas ypatingas tuo, kad yra novatoriškas, tamsiai gražus. Tai akivaizdu, kai policijos pareigūnai vaizduojami kaip tamsoje švytintys vaiduokliai, kurių akys antgamtiškai švyti. Estetiniu požiūriu filmas žengia į naują vesterno teritoriją: grafičiais apipaišyta, keistai modernizuota surenkama slėptuvė, banditai dėvi sukneles. Nors filmas fantastinis ir stilizuotas, jame tragiškai realistiškai stebima nusikaltėlio karjeros eiga. Ji prasideda vaikystėje, kai žmogus iš nekalto tampa žudiku.
Labiau nei bet kuris kitas 2010-ųjų vesternas „Tikroji Kelly gaujos istorija“ parodo, kas įmanoma šiame žanre. Jis užduoda eksperimentinį, radikalų toną 2020-ųjų vesternams, taip pat nustato labai aukštą kartelę – tiek originalaus kino, tiek vaidybos požiūriu. Nors filmas ir nėra istoriškai tikslus, jis labai patobulintas, palyginti su nevykusiu 2003 m. biografiniu filmu apie Nedą Kelly, nes jame pasirinktas įtikinamai kitoks požiūris. Tai privalomas filmas vesternų gerbėjams, ieškantiems visiškai nepanašaus į nieką, ką jie kada nors matė anksčiau.
