Kino pasaulyje režisieriai nuo seno laikomi varomąja jėga, padedančia kurti šedevrus. Tradiciškai kino mokyklos buvo institucijos, kuriose pradedantieji režisieriai mokėsi amato, tobulino savo įgūdžius ir užmezgė ryšius kino pramonėje. Vis dėlto turime grupelę ypatingų režisierių, kurie nesilaikė tradicijų ir pasiekė didžiulės sėkmės nė karto neįžengę į kino mokyklą. Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, ar tai atsitiktinumas? Sėkmė? Na, tikriausiai nevisada.
Režisierių, kurie niekada nelankė kino mokyklos, sėkmė liudija aistros, atsidavimo ir nepalaužiamo pasišventimo savo meninei vizijai galią. Jie patys skynėsi kelią, buvo savamoksliai, ieškojo mentorių ir apribojimus pavertė galimybėmis, todėl paliko neišdildomą pėdsaką kino pramonėje. Jų gebėjimas kurti išskirtines kino patirtis ir tuo pat metu peržengti pasakojimo ribas rodo, kad sėkmė kine priklauso ne tik nuo formalaus išsilavinimo, bet ir nuo aistros ir nepaliaujamo meistriškumo siekimo.
10. Timas Burtonas (angl. Tim Burton)
Timas Burtonas gimė 1958 m. rugpjūčio 25 d. Burbanko mieste Kalifornijoje. Vikipedijoje parašyta: „Vaikystėje berniukas buvo uždaras, mėgo vienatvę bei buvo lakios vaizduotės. Jis nemėgo eiti į mokyklą, jam nepatiko kasdieninis ramus priemiesčio gyvenimas, todėl dažnai bėgdavo nuo realybės žiūrėdamas senus mažo biudžeto siaubo filmus ir piešdamas“.
Baigęs vidurinę Timas Burtonas laimėjo studijos „Disney“ stipendiją ir galėjo trejus metus studijuoti animaciją Kalifornijos Menų institute. Pirmasis animacinis filmas „Daktaro Agoro sala“ (The Island of Doctor Agor, 1971) pademonstravo jauno debiutanto piešimo įgūdžius ir interpretacijos laisvę (siužetas buvo pagrįstas fantasto H.G. Wellso romanu „Daktaro Moro sala“).
1979-aisiais Timas sukuria šešių minučių trukmės animacinį filmuką „Vincentas“ apie berniuką Vincentą Malojų, kuris įsivaizduoja esąs… klasikinių siaubo filmų aktorius Vincentas Price‘as (jį tapęs profesionaliu režisieriumi Timas Burtonas pakvietė vaidinti svarbų vaidmenį savo filme „Edvardas Žirkliarankis“).
Net aštuonis kartus Timo Burtono filmuose vaidino Johnny Deppas. Pirmą kartą filmavimo aikštelėje jiedu susitiko kurdami „Edvardą Žirkliarankį“ (1990) – ant kičo ribų balansuojančią stebuklinę pasaką, kurioje Johnny suvaidino labai mielą ir sentimentalų humanoidą, sutvertą kvaištelėjusio mokslininko. Jaunas aktorius ir anksčiau vaidino į jokius rėmus netelpančius keistuolius, bet Timo Burtono asmenyje surado ištikimą draugą ir aršų sąmokslininką. Drauge jiedu praturtino kino pasaulį keliais įsimintinais „nenormaliais“ personažais. Po „Edvardo Žirkliarankio“ sekė keistas biografinis filmas „Edas Woodas“ (1994), kuriame J. Deppas suvaidino klasikinio kino kūrėją, amerikietiškose enciklopedijose dažnai tituluojamą „pačiu blogiausiu pasaulyje kino režisieriumi“. Šiandien Edo Woodo filmai iš tikrųjų atrodo kaip parodijos, nors režisierius juos kūrė kuo rimčiausiai. Bet šis naivuolis buvo tikras „dešimtosios mūzos“ riteris, senamadiškai romantiškas žmogus, kurį tandemas pateikė kaip stiprų nostalgijos jausmą žadinantį praėjusių laikų didvyrį. (Gediminas Jankauskas)
Timas Burtonas, žinomas dėl jam būdingo režisūrinio stiliaus, kuris dabar vadinamas „burtoniškuoju“, įskaitant šiurpius vaizdus ir blyškius personažus su pernelyg ryškiais bruožais. Jis laikomas gotikinio stiliaus filmų karaliumi. Didelių pagyrų Burtonas sulaukė ir už naujausią savo darbą „Netflix“ seriale „Trečiadienė“ (angl. Wednesday), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Džena Ortega.
Taigi, vietoj kino režisierius studijavo personažų animaciją, o tai, turint omenyje jo susižavėjimą šiuo žanru, labai prasminga. Ten studijuodamas režisierius kūrė trumpametražius animacinius filmus, kurie patraukė „Walt Disney Productions“ animatorių dėmesį. Jis išgarsėjo ir savo šlovės, žinomumo kelią pradėjo sukūręs seriją trumpametražių filmų, tarp kurių yra ir pamėgtasis „Frankenvinis“ (angl. Frankenweenie).
9. Seserys Wachowski (angl. The Wachowskis)
Seserys Wachowski – Holivudo partnerės, draugės ir svarbiausia viena kitos gyvenimo ramsčiai. Lilė Wachowski (gimusi Laurence‘u Wachowski‘iu) bei Lana Wachowski (gimusi Andrew Paul Wachowski‘iu) prieš keletą metų viešai pasiskelbė, jog identifikuoja save moteriškąja lytimi bei yra trans moterys.
Nors seserų kelionė Holivudo scenoje turėjo tiek pat nuosmukių kiek ir pakylėjimų, tačiau abi seserys visada palaikė viena kitą, kad ir kas benutiktų. Ankstyvoje vaikystėje Lana ir Lilė užaugo kartu su dar dvejomis seserimis Čikagos mieste. Nuo pat vaikystės seserys turėjo ypatingą susidomėjimą kinu bei praleisdavo didžiąją laisvalaikio dalį kino teatre. Būdama vos trečioje klasėje Lana tapo sąmoninga dėl savo lyties, Holivudo režisierė pasakojo laikraščiui „The New Yorker“.
Pabaigusios kolegijas Lana ir Lilė kartu pradėjo statybų verslą, o laisvalaikį skyrė filmų rašymui. Prisimenant seserų pirmąją sėkmę, kurią lydėjo filmas „Žudikų brolija“ bei jį sekęs kūrinys „Ryšys“, seserys metė statybų verslą bei pasinėrė į filmų pasaulį. Tačiau tuo pat laikotarpiu sesuo Lana jautė vis ryškesnius lyties transformacijos požymius.
Antrajame bei trečiajame Matricos kūrimo trilogijos etape sesuo Lana atsikleidė šeimai, jog yra transeksualė. „Metų metus negalėjau ištarti žodžio „transeksualas“, – leidiniui „The New Yorker“ teigė Lana. „Kuomet galiausiai sau tai pripažinau taip pat supratau, jog tik laiko klausimas kuomet apie tai privalėsiu pranešti savo šeimai. Ši mintis manyje atnešė tikrą savęs terorą bei negalėjau miegoti naktimis. Kartu su savo psichologu sukūrėme planą, kuris sušvelnintų perteikiamą žinią. Planas turėjo trukti trejus metus. O gal net ir visus penkis. Tačiau vos planui prasidėjus, po dviejų savaičių suskambo skambutis ir įvyko pokalbis su mama“, pasakojo Lana. Pasak režisierės, didžiausia baimė – šeimos pripažinimas, o viska kita vieni niekai. Šeima Laną priėmė su meile bei pripažino jos naują identintetą. „Turėti gerus tėvus yra tas pats kas laimėti loteriją“, – juokavo Lana.
„Žinojau, jog ateis ir mano laikas, kuomet turėsiu pasiskelbti apie tai viešai“, – šnekėjo kita sesuo Lilė. Žinant, jog gyvenu kaip translytis asmuo tai gana sunku nuslėpti nuo viešumos. Ne paslaptis, jog seserims kartais tekdavo slėptis nuo žiniasklaidos bei viešumos, baiminantis agresyvių reakcijų. Lilė teigė, jog jos transformacijos terpė yra jos visas gyvenimas. Sesuo dėkoja, jog turi šalia savęs seserį Laną bei grupę daktarų, kurie padeda lengviau įveikti transformacijos procesą.
Filmas „Matrica“ dažnai yra prikišamas kaip Lanos ir Lilės bandymas perteikti savo transformaciją netiesioginiu būdu. Filmą išties labai nesunkiai galime suasocijuoti su lytine transformacija. Kūrėjos savo darbe paliko dalelę savęs, o gal net ir visą žinutę užkoduotą Matricos kode. (Arnas Mackonis)
8. Deividas Finčeris (angl. David Fincher)
Deividas Finčeris dažniausiai kuria trilerius. Trilerius apie paprastus žmones, kurie, verčiami aplinkybių, atsiduria visai nehumaniškose padėtyse. Tiesa, dar nei vienas iš jų nebuvo panašus į „Dingusi“. Tai ne tik trileris, tai ir gera drama, ir juodojo humoro komedija, ir sumani satyra. Ir visa tai – iš geriausio nihilisto šiandieninėje kino industrijoje.
Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties, misterijos šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to.
Žiūrint režisieriau filmus, pvz., „Dingusi“ gali atrodyti, kad Deividas Finčeris yra mizantropas, bet šiuo atveju – mizantropija labai tinkama ir deranti su visa kūrinio nuotaika, sudaroma jo atmosfera. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, šis režisieriaus filmas („Dingusi“) atrodo taip, tarsi būtų režisuotas „Alfredo Hičkoko ir Larso von Triero vaiko“. Bet kuris kinu besidomintis žmogus supras koks tai komplimentas. (Jonas Jacunskas)
Finčeris filmų kūrimu susidomėjo būdamas aštuonerių. 1986 m., būdamas 24 metų, jis įkūrė prodiuserinę kompaniją „Propaganda Films“. Šiai kompanijai jis režisavo daugybę muzikinių vaizdo klipų, iš kurių svarbiausi –1989 m. Madonnos „Express Yourself“ ir 1990 m. „Vogue“, už kuriuos gavo MTV vaizdo muzikos apdovanojimą už geriausią režisūrą. Taigi, jo pradžia – muzikos vaizdo klipų kūryba.
1990 m. „20th Century Fox“ pasamdė Finčerį pakeisti Vincentą Wardą režisuoti mokslinės fantastikos siaubo filmą „Svetimas 3“ (Alien 3, 1992), kuris ir buvo jo režisūrinis debiutas.
Tris Oskaro nominacijas pelnęs Finčeris yra vienas talentingiausių šiuolaikinių kino kūrėjų. Jis garsėja spalvų naudojimu ir dėmesiu detalėms, dažnai analizuodamas tamsiąją žmonijos pusę ir spręsdamas filosofines temas, savo filmuose pasitelkdamas atstumtųjų personažus.
Gali būti sunku suvokti, kad nepamirštamų trilerių, tokių kaip „Dingusi“ (angl. Gone Girl), „Kovos klubas“ (angl. Fight Club) ir net televizijos serialo „Minčių medžiotojas“ (angl. Mindhunter), autorius nelankė kino mokyklos. Tačiau iš tiesų tai tiesa. Ir tai nesutrukdė jam prasiveržti ir režisuoti.
7. Paulas Thomas Andersonas (angl. Paul Thomas Anderson)
Amerikietis kino režisierius Paulas Thomas Andersonas yra vienas žymiausių ir originaliausių dabartinio kino kūrėjų. Nors jis tėra sukūręs aštuonis pilnametražius filmus, jis tiek pat kartų nominuotas Oskarui. 2007-aisiais metais žurnalas „Total Film“ įtraukė Andersoną į geriausių visų laikų kino režisierių dvidešimtuką, o įtakingas savaitraštis „Entertainment Weekly“ 2011 m. skyrė jam paskutinę vietą dešimtuke ir pavadino jį „vienu dinamiškiausių kino režisierių per pastaruosius 20 metų“.
Paulas Thomas Andersonas nuo pat savo karjeros pradžios žiūrovus džiugina neįtikėtinais filmais. Kai legendinis trijų Oskarų laureatas Danielis Day-Lewisas nuolat vaidina režisieiaus filmuose, tai daug ką pasako apie jo darbą. Andersono filmai, kuriuose dažnai veikia ydingi personažai, išsiskiria intensyvumu, brandumu ir intelektualiomis temomis.
Režisieriaus patirtis kino mokykloje nebuvo pati geriausia. Andersonas vienu metu mokėsi Niujorko universitete, bet metė studijas vos po dviejų dienų. Pasak žurnalo „Far Out“, „vienas pirmųjų dalykų, kuriuos Andersonas išgirdo kino mokykloje, buvo profesoriaus prašymas studentams išeiti iš klasės, jei jie svajoja sukurti tokį filmą kaip „Terminatorius 2“. Na, jis ir išėjo…
Dar paauglystėje Paulas Thomas pradėjo filmuoti tėvo (jis buvo TV aktorius) mėgėjiška kino kamera. Įdomu, kad vienas geriausių šiuolaikinio kino kūrėjų nesimokė jokiame universitete ir šia prasme yra garbingo „savamokslių“ klubo (jam dar priklauso Quentinas Tarantino, Stevenas Soderberghas, Richardas Linklateris, Spike‘as Jonzas) narys: visi jie kino paslapčių mokėsi atidžiai žiūrėdami begalę filmų. Todėl svarbiausiais savo „mokytojais“ Paulas Thomas Andersonas vadina Martiną Scorsese, Orsoną Wellesą, Maxą Ophulsą, Stanley Kubricką, Robertą Altmaną ir Jonathaną Demme.
Kino teoretikai jau spėjo suformuluoti Andersono stiliaus ypatumus ir įvardinti jo filmuose nagrinėjamas temas. Dažniausiai filmų veiksmas plėtojamas San Fernando slėnyje, tarpusavyje persipina kelios siužetinės linijos su dideliu personažų skaičiumi, veikėjų charakterius dažniausiai sunku pavadinti idealiais. Tarp pastoviai nagrinėjamų temų vyrauja šeimyninių santykių disfunkcija, susvetimėjimas, vienatvė, apgailestavimas, gimtųjų namų ilgesys, savo vietos gyvenime paieškos, praeities šmėklos ir „likimo ruletės“ tema.
Dar prie Andersono stiliaus ypatumų galėtume pridėti ištikimybę mylimiausiems aktoriams, iš kurių galima nesunkiai sudaryti pastovių bendraautorių trupę. Šios trupės narys yra ir operatorius Robertas Elswitas, filmavęs šešis iš aštuonių režisieriaus filmų.
6. Wes Andersonas (angl. Wes Anderson)
Dėmesys smulkiausioms detalėms, absurdas ir unikali bei estetiška stilistika – tai tik keli bruožai, išskiriantys Amerikos režisieriaus Wes Andersono filmus iš kitų. Naujausias šio režisieriaus mokslinės fantastikos filmas „Asteroidų miestas“ nenuvilia ir pasižymi tomis pačiomis savybėmis, kurios ir išgarsino šį režisierių.
Wes Andersono filmų stilistika yra ryški ir akimirksniu atpažįstama: ryškios spalvos, sklandūs kameros judesiai ir simetriškos kompozicijos, primenančios gerai apgalvotus meno kūrinius, išlieka atmintyje. Bet šio režisieriaus filmus žiūrėti nėra lengva: vyrauja chaosas, nevientisa struktūra, veikėjai elgiasi dirbtinai ir nenatūraliai. Visgi, tai netrukdo filmui perteikti temų, kurios lengvai pažįstamos ir yra artimos visiems. (Miglė Šaltytė)
Amerikiečių kino režisierius Wes Andersonas garsėja savo filmuose puikiai komponuojama ir dekoruojama aplinka. Tokie filmai kaip „Gyvenimas po vandeniu“, „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ ar animuota juosta „Šaunusis ponas lapinas“ savo vizualine estetika dažnai abejingų tiesiog nepalieka. Skoninga, spalvinga, žaisminga ir, svarbiausia, tarpusavyje puikiai deranti. (Jonas Jacunskas)
Wes Andersono filmas neliktų nepastebėtas, net jei jis stengtųsi. Išplautos spalvos ir simetrija yra du svarbūs režisieriaus kūrybos vizualiniai bruožai, nors keistuoliai personažai taip pat neabejotinai yra neginčytinas ženklas. Režisierius ne tik režisuoja, bet ir rašo scenarijus visiems savo filmams, o žinomiausi jo filmai, ko gero, yra „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel) ir „Šaunusis ponas Lapinas“ (angl. Fantastic Mr. Fox.) . Kalbant apie naujus projektus, birželį pasirodė „Asteroidų miestas“, kuriame, kaip ir daugelyje jo filmų, vaidina aktorių ansamblis.
Jau vaikystėje Andersonas su tėvo „Super 8“ kamera kūrė nebyliuosius filmus, kuriuose vaidino jo broliai ir draugai, nors pirmoji jo ambicija buvo tapti rašytoju.
Andersonas pradėjo studijuoti filosofiją ir pirmą kartą atkreipė dėmesį į savo sukurtą trumpametražį filmą, kuriame vaidino Owenas Vilsonas. Jiedu susipažino 1989 m. Teksaso universiteto antrame kurse dramaturgijos klasėje ir dažnai svajojo apie bendrą filmą, na jų draugystė tikrai nenutrūko. Režisierius pelnė pripažinimą už ankstyvuosius filmus „Butelio raketa“ (Bottle Rocket, 1996) ir „Rushmore“ (1998). Taip pat jis dažnai bendradarbiavo su broliais Luku Vilsonu ir Owenu Vilsonu ir įkūrė savo prodiuserinę kompaniją „American Empirical Pictures“, kuriai ir vadovauja.
5. Džeimsas Kameronas (angl. James Cameron)
Holivudo režisierius James Cameron (Džeimsas Kameronas) laikomas vienu geriausių XXI a. režisierių.
Jis yra režisavęs tokius filmus kaip „Terminatorius“ (1984; Terminator), „Svetimas 2“ (1986; Alien 2), „Gelmė“ (1989; The Abyss), „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (1991; Terminator 2: Judgment Day), „Melas vardan tiesos“ (1994; True Lies), „Titanikas“ (1997; Titanic) ir „Įsikūnijimas“ (2009; Avatar).
Galima pamanyti, kad dviejų visų laikų pelningiausių filmų „Titanikas“ ir „Įsikūnijimas“ autorius turi kino mokslų diplomą, tiesa? Džeimsas Kameronas yra kanadiečių režisierius, geriausiai žinomas dėl savo plačios vizijos ir novatoriškų specialiųjų efektų, kuriuos jis dažnai naudoja savo filmuose. Šiuo metu J. Kameronui priklauso rekordas – jis režisavo du iš šešių pirmųjų kino istorijoje filmų, kurių pelnas visame pasaulyje viršija 2 mlrd. dolerių, ir yra laikomas vienu įtakingiausių žmonių pasaulyje.
Regis, kartą D. Kameronas atskleidė, kad jis buvo nusiteikęs prieš mokymąsi kino mokykloje. Kitaip nei kiti tradiciniai kino kūrėjai. „Įsikūnijimo“ režisierius nelankė kino mokyklos, o mokėsi iš filmų, kurie jam patiko. „Aš nestudijavau kino. Niekada nelankiau kino estetikos ir panašių kursų, todėl niekada nemačiau veiksmo režisūros evoliucijos nuo Fordo iki Peckinpaho, ar kaip ten bebūtų. Man tiesiog patiko tai, ką atsitiktinai pamačiau, tai mane įkvėpė“, – pasakojo jis.
Džeimso Kamerono kino kūrėjo karjera liudija jo kūrybiškumą, novatoriškumą ir nepalaužiamą atsidavimą savo meninei vizijai. Pirmą kartą jis pelnė pripažinimą sukūręs ir režisavęs mokslinės fantastikos trilerį „Terminatorius“ (1984). Šiame filme jis pademonstravo savo patirtį, kaip sklandžiai sujungti pažangiausius specialiuosius efektus su įtraukiančiu pasakojimu.
Džeimsas Kameronas žinomas ne tik dėl savo meninių sugebėjimų, bet ir dėl savo vaidmens tobulinant kino technologijas. Aiškus to pavyzdys – povandeninio filmavimo technikos panaudojimas filme „Bedugnė“ (1989). Norėdamas filmuoti povandenines scenas, Kameronas sukūrė naujoviškas kamerų sistemas, kai kurias iš jų pats suprojektavo. Jo atsidavimas plėsti kino kūrimo ribas lėmė naujas technologijas, kurios pakeitė kino pramonę.
Be to, D. Kamerono filmas „Įsikūnijimas“ sukėlė revoliuciją 3D technologijos naudojimo srityje, išplėtė jos ribas ir sustiprino žiūrovų įspūdžius. Savo novatoriškomis pastangomis D. Kameronas ir toliau įkvepia kitus kino kūrėjus ir technologijų specialistus ieškoti naujų vizualinio pasakojimo ribų.
4. Kventinas Trantinas (angl. Quentin Tarantino)
Apie šį režisierių būtų galima kalbėti valandų valandas, nes jis kelią skirtingas emocijas kiekvienam. Jis turi subtilų kino kūrimo braižą, nėra banalus Holivudinių filmų kūrėjas ir jis yra vienas iš tų – arba jį pamilsite arba jo nemėgsite.
Dar būdamas mažas, jis su savo mama daug laiko leisdavo kino salėse. Kinas – jam buvo svajonė ir didžiausias gyvenimo tikslas. Būdamas 16 m. jis netgi mėtė mokyklą, vardan to, jog galėtų siekti aktoriaus karjeros. Tačiau jam buvo dėl ko stengtis, nes stiprus noras gyventi geriau kilo iš to, jog Tarantino augo saugumu ir ramumu negarsėjančiame pietiniame Los Andžele, ir šalia to, kad gana anksti pradėjo vogti ar bandyti narkotikus, jis kartu iš arti matė nusikaltėlių ir gaujų pasaulį.
Ir visgi, Holivudas neturi kito tokio žmogaus kaip Kventinas Tarantino. Devynias klases pabaigęs senamadiškas režisierius jau daugiau nei dvidešimt metų kuria kažką, kas milijonams žmonių tampa tikru įvykiu, ne eiliniu ėjimu į kiną neturint ką veikti. Neveltui K. Tarantino ketinimas per karjerą režisuoti tik dešimt filmų buvo priimtas taip audringai, nes visi žino, kad pasitraukus jam, Holivudas praras svarbią savo dalį.
Režisieriaus Kventino Tarantino filmai garsėja kruvinais smurto vaizdais. Ankstyvuosiuose jo filmuose vaizduojami žiaurūs nusikaltimai, praliejama daug kraujo, o dialogai, dažnai nepadorūs, bet kartu ir juokingi. Net jei ne visuose jo filmuose vyksta nenutrūkstami veiksmo siužetai, tai tikrai visuose iš jų yra įvykdomos bent kelios žmogžudystės.
Tai daugelio pamėgtų klasikinių filmų, tarp jų „Pulp Fiction“, „Nužudyti Bilą“ ir „Reservoir Dogs“, režisierius Tarantinas žinomas dėl savo itin atpažįstamų darbų: nelinijinio pasakojimo, plačių kadrų, juodojo humoro, perdėto smurto ir daug kraujo. Kaip ir Wes Andersonas, jis taip pat rašo visus savo filmus. Šiuo metu Tarantinas ketina režisuoti paskutinį savo filmą.
Mylimas režisierius ir kino mėgėjas nelankė kino mokyklos. Vietoj to, būdamas 15 metų metė mokyklą, ir vėliau gyvenime pradėjo dirbti kino teatre ir vaizdo įrašų parduotuvėje – abi šios vietos įkvėpė jį populiariausiems kūriniams. „Kai manęs klausia, ar mokiausi kino mokykloje, sakau jiems: „Ne, aš ėjau į filmus“, – viename interviu sakė Tarantinas. „Jei tiesiog pakankamai aistringai myli kiną ir iš tiesų jį myli, tada negali nesukurti gero filmo.“
3. Kristoferis Nolanas (angl. Christopher Nolan)
Milijonai kino mėgėjų visame pasaulyje su nekantrumu laukia pasirodant naujų Kristoferio Nolano filmų. Jis yra ne tik vienas geriausių šios kartos kino režisierių, bet ir vienas finansiškai sėkmingiausių. Daugybei apdovanojimų nominuotas ir daugybę jų laimėjęs, bet vis dar laukiantis savo pirmojo Oskaro.
Įspūdingą kinematografiją ir dar įspūdingesnius efektus savo kūriniuose derinantis su tokiomis temomis, kaip egzistencija, etika ir moralė, laiko suvokimas, subjektyvus žmogaus pažinimas, Kristoferis Nolanas mažų mažiausiai nusipelno pripažinimo. (Jonas Jacunskas)
Christopheris Nolanas – žmogus, vertinantis laiko sąvoką (ir suklaidinantis keletą žiūrovų savo stulbinančiais siužeto posūkiais), yra vienas garsiausių šių dienų režisierių. Jo filmuose dažnai vyrauja miesto aplinka ir prislopintos spalvos. Kalbant apie vizualinį stilių, jis dažnai laikomas autoriumi ir postmodernistu. Nolanas visada pats rašo originalias istorijas.
Beveik neįmanoma patikėti, kad Nolanas niekada nelankė kino mokyklos, tačiau iš tiesų tai yra tiesa. Interviu žurnalui „Vice“ režisierius aiškina: „Esu savamokslis režisierius. Niekada nelankiau kino mokyklos. Niekada nestudijavau kino režisūros… Manau, kad „Persekiojimas“ (angl. Following) buvo viršūnė to, ką sugebėjau padaryti savarankiškai arba tiesiog su draugais, naudodamasis savo ištekliais.“
Nolanas kinematografija susidomėjo būdamas 7 metų, kai su tėvo 8 mm kamera pradėjo filmuoti savo žaislus. 1989 m. „Image Union“ parodoje jis pristatė savo trumpametražį filmą „Tarantella“.
Vėliau Londono Kolegijos Universitete studijavo anglų literatūrą ir nufilmavo kelis trumpus filmus. Kembridžo kino festivalyje buvo pademonstruota K. Nolano juosta „Larceny“.
Pirmąjį pilnametražį filmą Persekiojimas (angl. Following) K. Nolanas sukūrė už vos 6 tūkst. svarų Anglijoje (filmas yra nespalvotas, o tai padėjo užslėpti visus trūkumus). Filmas sulaukė tarptautinio pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose dar iki pasirodymo kino teatruose. Tokiu būdu K. Nolanas pelnė pasitikėjimą ir užsitikrino gerą finansavimą antro filmo kūrimui JAV.
Savo antrojo pilnametražio filmo „Atminimas“ (angl. Memento) scenarijų parašė remdamasis savo brolio Džonathano Nolano novele. Pats filmas režisieriui pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant Akademijos ir Auksinio gaublio apdovanojimus už originaliausia scenarijų.
Vėliau jis sutiko su kino kompanijos „Warner bros.“ pasiūlymu režisuoti kino kritikų pripažinto psichologinio trilerio „Nemiga“ (angl. Insomnia) perdirbinį, kuris vėliau suteikė jam galimybę kurti naują frančizę apie komiksų veikėją Betmeną. Nuo čia prasidėjo režisieriaus šlovė, žinomumas ir kūrybinis žydėjimas.
2. Stanley Kubrickas (angl. Stanley Kubrick)
Stanley Kubrickas (1928 – 1999) – vienas žinomiausių JAV kino režisierių. Meninę karjerą jis pradėjo dirbdamas fotografu žurnale „Look“, ir jei vėliau nebūtų pasirinkęs kinematografininko karjerą, galėjo tapt ryškiu savo epochos foto menininku.
Laisvalaikiu jis kaip laisvasis studentas lankė kino paskaitas Kolumbijos universitete ir stengėsi nepraleisti kino programų Modernaus meno muziejuje.
Pirmasis Kubricko darbas kine buvo dokumentinis filmas „Skrendantis padrė“ (Flying Padre, 1951) – apie Naujosios Meksikos kunigą Fredą Stadtmullerį, kurio parapija yra tokia didelė, kad tenka nuolat skraidyti asmeniniu lėktuvu. 9 minučių trukmės filme rodomi epizodai iš dviejų kunigo gyvenimo dienų.
Tuoj po šio filmo pasirodė antras Kubricko dokumentinis filmas „Kovos diena“ (Day of the Fight, 1951), skirtas vidutinio svorio Airijos boksininkui Walteriui Cartieriui (apie jo kovas ringe Kubrickas anksčiau buvo padaręs seriją fotoreportažų).
1953-aisiais už pasiskolintus pinigus studijai RKO Kubrickas sukuria filmą „Baimė ir aistra“ (Fear and Desire) – karinę dramą, kurioje keturi netoli priešo pozicijų atsidūrę kariai tampa savo pačių baimės įkaitais. Vėliau drauge su bičiuliu Jamesu B. Harrisu Kubrickas įsteigia studiją ir sukuria kriminalinį nuarą „Žudiko bučinys“ (Killer’s Kiss, 1955) ne tik kaip režisierius, bet ir kaip prodiuseris, scenaristas, montuotojas bei operatorius.
Žiūrovams ir kritikams patiko dar vienas kriminalinis filmas „Žmogžudystė“ (The Killing, 1956), bet visame pasaulyje Kubricką išgarsino karinė drama „Garbės keliai“ (Paths of Glory, 1957) – apie tai kaip I pasaulinio karo metu dėl vadų nekompetencijos buvo pražudytas prancūzų pėstininkų būrys. Prancūzijoje filmas buvo uždraustas, o kaimyninėje Belgijoje protestavo įsižeidę veteranai.
Su pastarojo filmo pagrindinio vaidmens atlikėju Kirku Douglasu Kubrickas vėl susitiko filmuojant istorinį epą „Spartakas“ (Spartacus, 1960).
Ženklią dalį S. Kubricko filmografijoje sudaro literatūros kūrinių ekranizacijos – „Lolita“ (1962, pagal V. Nabokovo romaną), „Prisukamas apelsinas“ (1971, pagal A. Burgesso knygą), „Baris Lindonas“ (1975, pagal W. Thackeray literatūrinį šedevrą), „Švytėjimas“ (1980, pagal S. Kingą). Net paskutinis Kubricko darbas – „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999) – sumoderninta Arthuro Schnitzlerio dekadentinės dramos ekranizacija.
Kubrickas garsėjo kaip perfekcionistas ir sunkaus charakterio žmogus. Su jo vardu susijusios neįtikėtinos istorijos ir net legendos. Viena jų skelbia, kad 1969 metais amerikiečiai nebuvo nuskridę į Mėnulį, o chrestomatinius pirmųjų astronautų žingsnius Mėnulyje neva Holivudo paviljonuose nufilmavo… būtent S. Kubrickas. (Gediminas Jankauskas)
Tai universalus režisierius, kuris geba sukurti įvairių žanrų filmus. Nesvarbu, ar mėgstame jo filmus, ar ne, neabejotina, kad Kubricko filmografija yra įspūdinga ir labai įtakinga, todėl ir po tiek metų jis išlieka dievinamas režisierius. Anot paties Kubricko, „Geriausias išsilavinimas kino srityje – kurti filmus“.
1. Stivenas Spilbergas (angl. Steven Spielberg)
Šiemet geriausio režisieriaus ir geriausio filmo apdovanojimams nominuotas kultinis, daugiausiai pajamų surinkęs režisierius yra sukūręs daugybę nepamirštamų kino hitų, suformavusių kino istoriją, įskaitant „Indianą Džounsą“, „Nasrus“ ir „Juros periodo parką“. Stivenas Spilbergas išsiskiria savo unikaliu filmų kūrimo ir pasakojimo stiliumi, kuris visiškai įtraukia žiūrovus į filmą.
Jau beveik 50 metų Stivenas Spilbergas laikomas viena įtakingiausių Holivudo asmenybių. Nuo tada, kai „Nasrų“ dėka kino kūrėjų istorijoje jis paliko itin ryškią žymę, Spilbergas puikiai laviruoja tarp itin pelningų, didelio biudžeto filmų bei Oskarus laiminčių dramų režisūros, tuo pačiu dirbdamas įvairių kino studijų prodiuseriu ir vadovu. O su tokia galybe įvairių projektų visai nenuostabu, jog Spilbergui teko dirbti ir su tokiais, kurie taip ir nebuvo realizuoti. Retam pavyksta įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, o ką jau kalbėti apie tokį žmogų, kuris režisavo „Juros periodo parką“.
Nors ir stengėsi įstoti, Spilbergas, kaip teigiama, ne kartą, o net tris kartus buvo nepriimtas į Pietų Kalifornijos kino mokyklą dėl per prastų pažymių. Laimei, tai neatbaidė režisieriaus nuo teisingo kelio.
Kino kūryba Spilbergas susidomėjo dar vaikystėje, o būdamas paaugliu sukūrė pirmąjį savo 40 minučių karinį filmą „Escape to nowhere“ (1962), kuris viename kino festivalyje netgi laimėjo medalį. Trečiasis Spilbergo filmas „Amblin‘“ (1968) apie keliautojus autostopu atvėrė duris į „Universal studios“ pasaulį. Iš pradžių jis režisavo įvairius televizijos šou, o 1971 metais sukūrė pirmąjį savo televizinį filmą „Duel“, kurio pasisekimas leido režisieriui kurti filmus kino teatrams, kurių pirmasis buvo „Šugarlando ekspresas“. Kitas jo filmas „Nasrai“ pristatė Spilbergą kaip pagrindinį režisierių ir tapo vienu pelningiausių visų laikų filmu.
Be to, būtent šio filmo dėka atsirado vasaros blokbasterių žanras – veiksmo kupini filmai, kuriuos su pasimėgavimu vėsiose kino teatrų salėse stebi žiūrovai – o taip pat įsigalėjo ir pagrindiniai skiriamieji režisieriaus kūrybos bruožai: paprastas, bet simpatiškas pagrindinis veikėjas patiriantis įvairių susidūrimų su neįprastomis būtybėmis ar antgamtinėmis jėgomis, kurios atsiskleidžia rutuliojantis siužetui. Panašios siužeto linijos pastebimos ir tokiuose klasika tapusiuose filmuose, kaip „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (1977), „Ateivis“ (1982), kiek linksmesnis, visai šeimai skirtas filmas „DGM“ (2016) ir daugelyje kitų.
Apskritai Stiveno Spilbergo filmografijų sąrašas išties įspūdingas, talpinantis daugybę pačių geriausių, klasika virtusių filmų, kurių daugumą esame matę visi. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, ne visi darbai bei projektai, prie kurių prisidėjo talentingasis režisierius išvydo dienos šviesą. Po tiek metų produktyvusis režisierius išlieka viena labiausiai vertinamų asmenybių kino industrijoje.
