Kai tik pagalvojamame apie romantinius filmus, dažnai jau turime susidarę nuomonę, kad herojai tikrai gyvens kartu ir ilgai ir laimingai. Tačiau yra filmų, kurie nukrypsta nuo šios normos ir vaizduoja romantiškus santykius, kurie nesibaigia tradicine „ilgai ir laimingai“ pabaiga. Šie filmai meta iššūkį įprastiniam meilės ir romantikos pasakojimui ir siūlo realistiškesnį, kartais saldžiarūgštį santykių vaizdavimą. Šiandien nagrinėsime 10 romantinių filmų, kurių herojai nelieka kartu.
Galima teigti, kad 10 romantinių filmų, aptartų šiame straipsnyje, įvairiapusiškai ir niuansuotai tyrinėja santykius, kurie nesusiklosto pagal tradicinę likimo kartu trajektoriją. Gilindamiesi į meilės, bendravimo, asmeninio augimo ir visuomenės spaudimo sudėtingumą, šie filmai pateikia realistiškesnį ir verčiantį susimąstyti romantinių santykių vaizdą. Šie filmai savo pasakojimo pasirinkimais, veikėjų dinamika ir teminiu gilumu meta iššūkį įprastiems romantinių istorijų pasakojimo tropams ir autentiškiau atspindi daugialypę meilės ir žmogiškojo ryšio prigimtį.
10. „Nekaltybės amžius“ (The Age of Innocence, 1993)
Tiems, kurie priprato prie brutalių režisieriaus Martino Scorsese‘s filmų apie mafiją, bus įdomu pažiūrėti visai kitokios stilistikos kostiuminę melodramą „Nekaltybės amžius“.
Pagal Edith Wharton romaną (parašytą 1921 m.) sukurtame filme atkuriamas devynioliktojo amžiaus pabaigos Amerikos aristokratų pasaulis, kuriame įprasta skrupulingai laikytis seniai susiklosčiusių ir nekintančių tradicijų.
Njulandui Arčeriui (akt. Danielis Day-Lewisas) jos atrodo labai archajiškos ir varžančios laisvę, tačiau kol kas vyras joms paklūsta. Net susižieduoja su savo aplinkos panele, didelio turto paveldėtoja Mėj Veland (akt. Winona Ryder). Bet greitai įsimyli sužadėtinės giminaitę kunigaikštienę Eleną Olenską (akt. Michelle Pfeiffer), neradusią šeimyninės laimės su lenku aristokratu. Tik vargu ar ši nauja meilė turės laimingesnes perspektyvas.
Pats režisierius knygoje „Scorsese apie Scorsesę“ prisipažino, kad iš bičiulio kino kritiko Jay‘aus Cockso E. Wharton knygos egzempliorių gavo dar 1980 metais. Tada režisierius ką tik baigė kurti „Įsiutusį bulių“ ir jau galvojo apie kitą darbą – „Komedijos karalių“.
Wharton knygą režisierius prisiminė 1987-aisisais, kai atvyko į Didžiąją Britaniją duoti interviu leidiniui „The Guardian“ ir tada pažiūrėjo Jameso Ivory dramą „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View, 1985 m.), sukurtą pagal E.M. Forsterio romaną.
Bet „Nekaltybės amžiaus“ teko laukti dar šešerius metus. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir buvo dedikuota prieš savaitę mirusiam režisieriaus tėvui.
Filmo vizualinėje stilistikoje akivaizdi senųjų kino meistrų (visų pirma Luchino Visconti ir Max‘o Ophulso) įtaka, kurią pabrėžė vokiečių operatoriaus Michaelio Ballhauso subtiliai „nutapytos“ kompozicijos. Kostiumus projektavo italas Dante Ferretti, sėkmingai bendradarbiavęs su Federico Felliniu ir Pieru Paolo Pasoliniu. (Gediminas Jankauskas)
9. „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day, 1993)
Du pagrindiniai gyvenimo patogumai viename: klasikinis filmas ir meistriškas klasikinio romano perdirbinys. 1993 m. Jameso Ivory sukurta Kazuo Ishiguro romano „The Remains of the Day“ ekranizacija primena mums, kad istorijos mastas iš tikrųjų yra labai mažas – tai pavieniai gyvenimai ir meilės, kurie rutuliojasi karų ir politinių intrigų fone.
Šiuo atveju fonas yra šimtmečio vidurio Anglija. Pagrindinis širdgėlos kaltininkas – pagrindinis veikėjas ir pasakotojas ponas Stivensas (akt. Anthony Hopkinsas), neabejotinai profesionalus patarnautojas. Jo antrininkė ir prarastoji meilė – namų tvarkytoja ponia Kenton, kurią su įkarščiu, bet kartu su deramu anglišku santūrumu įkūnija Ema Tompson. Šis filmas pasirodė po jų itin sėkmingo bendradarbiavimo 1992 m. filme „Hovardo pabaiga“ (angl. Howard’s End), kurį taip pat sukūrė ta pati režisieriaus Jameso Ivory, scenaristės Ruth Prawer Jhabvala ir prodiuserio Ismailo Merchanto komanda.
„Dienos pėdsakais“ prasideda pasibaigus karui. „Virėja ruošia pusryčius, o jos padėjėja skrudina skrebučius“ – sako Stivensas savo naujajam darbdaviui amerikiečiui ponui Farradėjui (akt. Christopheris Reeve’as), atsiprašydamas už apdegusį skrebutį, slėpdamas jį savo švarke.
Stivensas yra personalo, kuris rūpinasi, kad indai blizgėtų, o grindys spindėtų, vadas, ištikimai tarnaujantis namų šeimininkui. Tačiau pradedame jausti, kad sena ir nauja nesutampa, ir tai su lengvu patosu parodo aklą Stivenso ištikimybę tradicijai, mirštančiai prieškario Anglijos vizijai – šlovingiems laikams, kai jis tarnavo lordui Darlingtonui ir daugeliui jo žymių, įtakingų ir dažnai labai konservatyvių, o kartais ir fašistuojančių svečių. Tų dienų blizgesį stipriai temdo istorijos raida. Per vieną įtemptą vakarienę prieš karą Stivensas akimirką ilgiau, nei paprastai, pasilieka už durų, bet jo dvejonės dėl pareigos yra trumpalaikės, ir jis ramiai atremia lordo Darlingtono krikštatėvio (jį vaidina akiniuotas jaunas Hju Grantas) kandžias pastabas.
Istorija pasakojama Stivenso dienoraščio įrašais. Jhabvala meistriškai perkelia į ekraną Stivenso nesąmoningą, save saugančią perspektyvą, kuri kartkartėmis užsimena apie gėlėtas emocijas, slypinčias po šiuo nušlifuotu paviršiumi, pavyzdžiui, kai ponia Kenton pagauna jį laisvą nuo darbo skaitantį knygą, kurią jis atkakliai atsisako jai parodyti. Tai tik romanas, nieko skandalingo, bet oras virpa nuo galimybių, kai jiedu stovi, žiūrėdami vienas kitam į akis, beveik susikibę rankomis šešėliniame jo kabineto kampe. Stivensas užtrunka akimirką – ir tada aiškiai parodo, kad skaito šią knygą „norėdamas patobulinti savo anglų kalbos žinias“. Ir taip, atsiradę galimybės romantikai ir meilei – išsisklaido.
Stivenso ir ponios Kenton meilės istoriją slopina besąlygiška Stivenso meilė šaliai ir darbui. Aktorė Thompson poniai Kenton suteikia šilumos, žaismingumo ir atvirumo, todėl jos personažas trokšta daugiau, o Stivensas išlieka be galo malonus ir santūrus – jo vaidybą išryškina skvarbios Hopkinso akys, ramus tonas ir tikslūs manevrai. Visą laiką kamera žvalgosi pro rakto skylutę, duris ir langus.
Tik „visiškai angliškas“ filmas gali nuvilti ir kartu sužavėti žiūrovus pasakojimu apie nesibaigiančias manieras ir užslėptą ilgesį. Filmo pagrindas – tragikomiška istorija apie stoišką gyvenimą su neišnaudotomis galimybėmis ir paprastu priminimu: nelaukite.
8. „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, 1939)
Margaret Mitchell novelė „Vėjo nublokšti“ daugumai vis dar yra svarbus literatūrinis palikimas. 1939 metais išleistas filmas buvo ne ką mažiau garbinamas, nei pati knyga. Scenaristams teko nemenka užduotis – sutalpinti ilgą Mitchell novelę į priimtinos trukmės filmą. Originalus scenarijus buvo suplanuotas šešių valandų trukmės filmui. Tačiau suprato, kad nepaisant laiko, scenarijus turėjo ir daugiau problemų, todėl kūrybinė komanda užsirakino kambaryje, kad jį ištobulintų.
Ne mažiau kaip 1,400 aktorių dalyvavo atrankoje dėl Skarletės vaidmens ir Vivien Leigh nebuvo pagrindinė kandidatė. Be to, filmą pradėjo filmuoti dar prieš nusprendžiant, kas vaidins pagrindinį vaidmenį. Sklinda gandai, kad Leigh buvo atvesta pas režisierių, kai buvo filmuojama Atlantos degimo scena ir pristatyta kaip būsimoji Skarlet O‘Hara. Režisierius iškart joje pamatė Mitchell knygos veikėją ir tuoj pat pakvietė į atranką.
Filme, kuriame pasakojama apie manipuliatyvią Pietų gražuolę ir šiurkštų spekuliantą, kurių audringas romanas užsimezga tuo metu, kai visuomenė griūva ir iš naujo kuriasi, vyksta daugelį metų per Amerikos pilietinį karą ir rekonstrukcijos laikotarpį.
Kuriant šį filmą buvo susidurta su daugybe problemų, nepatenkinti aktoriai, jų trūkumas, režisieriaus pakeitimas ir panašiai. Atrodo, kad filmas buvo pasmerktas žlugti, bet taip neįvyko. Nors filmas ir susilaukė daug pelnytų diskusijų dėl jame vaizduojamo pilietinio karo ir Konfederacijos, vis dėlto tai vienas geriausių klasikinio laikotarpio Holivudo meno kūrinių. Jis uždirbo stulbinamą 3,44 mlrd. dolerių sumą(pagal Gineso rekordų knygą), pakoreguotą atsižvelgiant į infliaciją, ir šio skaičiaus (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo neįmanoma pranokti. Filmas buvo masiškai populiarus tais laikais, ir šiandien jis tebėra vertas aukštų įvertinimų.
Pasirodo, „Vėjo nublokšti“ yra daugiausiai uždirbęs filmas per visą kino istoriją. 1939 m. pasirodžiusį filmą kino teatruose buvo galima žiūrėti 749 dienas, arba 107 savaites.
Tai filmas, kuris šluojasi visus titulus…Filmas, kuris iki šių dienų išlieka istoriškai reikšmingas ir kontroversiškas, regis, vienodai, buvo, ko gero, didžiausias to meto filmas ir „Oskarą“ pelnęs epas, turėjęs įtakos visiems vėlesniems epams. Filme melodrama, romantika ir karo žanrai sujungti į vieną pasakojimą, kurio veiksmas vyksta Amerikos pilietinio karo metu ir po jo, daugiausia dėmesio skiriant sprogstantiems ir audringiems santykiams.
Pagal šiuolaikinius standartus „Vėjo nublokšti“ gali atrodyti kiek per daug painus, o dėl požiūrio į rasės klausimų nagrinėjimą filmas tikrai atrodo kaip savo laikmečio produktas. Vis dėlto filmas pelnė pripažinimą ir sulaukė didžiulės sėkmės kino teatrų kasose, o iki šių dienų yra vienas ilgiausių kada nors sukurtų žinomiausių amerikiečių filmų.
7. „Kartą“ (Once, 2007)
„Kartą“ buvo nufilmuotas beveik už dyką per 17 dienų, jame net nesuteikiami veikėjų vardai, daugiausia skamba muzika, nėra daug dialogų, ir jis stebuklingas nuo pradžios iki pabaigos. Tai vienas iš tų filmų, kai sulaikai kvėpavimą, tikėdamasis, kad jis žino, koks geras yra, ir nepadarys klaidingo posūkio.
Tai filmas apie asmenybes, kurių gyvenimuose muzika neatsiejama dalis. Filmo režisierius John Carney sukuria miuziklą, kuriame daug dramos elementų, ekspresijos. Nuostabi lyrika čia atskleidžiama per muzikinę prizmę. Filmas pelnė „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią dainą „Falling Slowly“ bei aibes nominacijų įvairiuose festivaliuose. „Kartą“ pasakoja istorija apie dviejų nepažįstamųjų meilę, kuriuos suvedė muzika.
Jis (akt. Glen Hansard) – muzikantas ir dainų kūrėjas iš Dublino, dieną taisantis dulkių siurblius tėvo parduotuvėje, vakarais grojantis gatvėse ir svajojantis tapti žvaigžde. Ji (akt. Marketa Irglova) – čekė imigrantė, dirbanti bet ką, tačiau skambina pianinu, kai tik randa progą. Tai dviejų asmenybių istorija, kurie vienas kitam padeda įgyvendinti svajones. Filmo garso takelis apdovanotas muzikine „Grammy“ nominacija. Filme debiutavę aktoriai Glen Hansard ir Markéta Irglová kurį laiką važinėjo po visą pasaulį su koncertais, atlikdami šiame filme skambėjusias dainas.
Viskas filme susiję su muzika. Ir viskas su jų meile, o mūsų meilė jų meilei tik auga. Vienu metu jis paklausia, ar ji vis dar myli savo vyrą, ir ji atsako čekiškai, o filme jos atsakymas nėra subtitruojamas, nes jei ji būtų norėjusi subtitrų, būtų atsakiusi angliškai, kurią puikiai moka.
„Kartą“ yra toks filmas, kurio žmonės negalėjo jo apibūdinti, bet sakė, kad privalau jį pamatyti. Turite pamatyti ir jūs. Visi pamatę filmą sako, kad kiti rekomendavę jį, buvo teisūs.
6. „Ji“ (Her, 2013)
„Oskaru“ už „Geriausią originalų scenarijų“ apdovanota mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Los Andželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (Greta Rozenbergaitė)
5. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017)
Tai nuostabaus grožio filmas, kurio veiksmas vyksta Šiaurės Italijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje, demonstruojamas išskirtiniu stiliumi: ankstyvos paauglystės meilės istorija tarp anksti subrendusio berniuko ir šiek tiek vyresnio vyro. Jų vasaros romanas persmelktas poetinio ilgesio ir rafinuoto jausmingumo.
Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie brendimą, jausmų paieškas ir begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu.
Armie’is Hammer’is atlieka gundančio svečio vaidmenį ir pilna amplitude atskleidžia savo talentą, ko nebūtų galima pasakyti apie šį aktorių David‘o Fincher‘io „Socialiniame tinklalapyje“ (angl. The Social Network). L. Guadagnino‘as pažymi, kad šiame filme gausu įtampos bei nuoširdumo, kurie koreliuoja iki pat kulminacinio siužeto taško.
Svarbu ir paminėti ir tai, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo James‘as Ivory‘is – britų režisierius, sukūręs kitą klasikinę juostą apie gėjų santykius „Morisas“ (angl. Maurice) 1987 m. Pagrindinio aktoriaus rolę užimantis Timothe’is Chalamet’as, įneša intelektualumo ir sudėtingumo šiam pamišusiam ir nenuspėjamam filmui.
Skaudi odė apie pirmosios meilės pakilimus, skausmus ir nuosmukius. „Vadink mane savo vardu“ yra tokia populiari istorija, nes sutampa su daugybės žiūrovų visame pasaulyje, kurie užjaučia Elio ir puikiai žino, kaip jam skaudu. Filmas lėtas, gražus ir be galo veriantis širdį.
4. „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love, 2000)
Jie – nusiteikę meilei, bet ne laiku ir ne vietoje. Jie pažvelgia vienas į kitą didelėmis ašarotomis ilgesio ir saldumo kupinomis akimis ir eina namo miegoti vieni. Neištikimybė apkartino jų gyvenimus: jo žmona ir jos vyras turi romaną. „Jei mes darytume tą patį, – sutinka jie, “ tai reikštų, kad nesame geresni už juos“. Svarbiausias žodis čia „sutinka“. Tiesą sakant, jie nesutaria. Tiesiog nė vienas iš jų neturi drąsos nesutikti, o laikas bėga. Jis nori miegoti su ja, o ji nori miegoti su juo, tačiau juos abu saisto moralinė pozicija, kurią, kiekvieno nuomone, užėmė kitas.
Wong Kar-wai filme „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love), sodrioje istorijoje apie meilę be atsako, kuri atrodo taip, kaip skamba filmo liūdnos dainos, lieka neištirti jausmų kontinentai. Jo vardas – ponas Čou (akt. Tony Leung Chiu-wai). Jos – Su Li-žen (akt. Maggie Cheung Man-yuk). Perpildytame 1962 m. Honkonge jie išsinuomojo kambarius vienas šalia kito esančiuose butuose. Jie nėra vargšai… jis – laikraščio reporteris, ji – vadovo padėjėja, tačiau perpildytame mieste nėra vietos paslaptims.
Cheung ir Leungas dvi didžiausios Azijos žvaigždės. Jų, kaip meilužių be atsako, pora čia ironiška, nes jie paprastai tokių romanų nugalėtojai. Šią istoriją galėtų perdaryti Tomas Hanksas ir Meg Ryan, nors Holivudo versijoje būtų vaizduojama laiminga pabaiga. Wongo filmo esmė ta, kad keliai susikerta, bet ketinimai retai. Kituose jo filmuose, pavyzdžiui, „Čuningo eksprese“, jo personažai kartais vos nesusijungia, o čia svarbiausi dalykai ir vėl pasakomi netinkamu laiku ir netinkamu būdu. Užuot prašęs mūsų susitapatinti su šia pora, kaip amerikiečių filmuose, Wongas prašo užjausti juos. O tai sudėtingesnė užduotis, už kurią tenka didesnis atlygis.
Filmas fiziškai sodrus. Scenos prisotintos gilių „film-noir“ spalvų: Raudona, geltona, ruda, gilūs šešėliai. Viena scena prasideda tik su cigaretės dūmų skraiste, o paskui atsiskleidžia jos veikėjai. Koridoriuje prie dviejų butų kamera slenka pirmyn ir atgal, pabrėždama ne jų artumą, o tai, kad yra ne vienas, o du butai.
Išradingiausia istorijos priemonė – tai, kaip Čou ir Su suvaidina įsivaizduojamas scenas tarp savo apgaudinėjančių sutuoktinių. „Ar tu turi meilužę?“ – klausia ji, ir mes manome, kad ji klausia Chow, bet iš tikrųjų ji klausia savo vyro, kurį vaidina Chow. Pasigirsta šleikštulys, ne toks stiprus, koks būtų su tikru sutuoktiniu. Jie žaloja save įsivaizduojamais dialogais, kuriuose jų apgaudinėjantys partneriai juokiasi iš jų. „Nesitikėjau, kad taip skaudės“, – sako Su po vieno iš jų įsivaizduojamų scenarijų.
Jų gyvenimas toks pat uždaras kaip ir ankšta jų gyvenamoji patalpa. Jie turi daug pinigų, bet nėra kur juos išleisti. Vis dar apsirengusi kaip į biurą, ji išbėga į perpildytą alėją nusipirkti makaronų. Kartais jie susitinka ant griozdiškos laiptinės. Dažnai lyja. Kartais jie tiesiog kalbasi ant šaligatvio. Įsimylėjėliai nepastebi, kur jie yra, nepastebi, kad įvykiai kartojasi. Tai vis dėlto nėra kartojimas – tai patikinimas. O kai susilaikote ir kalbate užšifruotai, joks pokalbis nėra nuobodus, nes tuščias erdves užpildo jūsų troškimai. Toks yra šis filmas – gilus, keistas, bet įspūdingas.
3. „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire, 2019)
Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. 1770 metais jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
„Liepsnojančios moters portretas“ peržengia paaugliškų metamorfozių slenkstį. Abiems pagrindinėms herojėms – ir Marijanai, ir Eloisai išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Rezultatas – graži, impresionistinė jausmų drama, turinti kelis lygmenis. Kaip ir keli Marijanos nutapyti Eloisos portretai: vienas bus skirtas nieko nenutuokiančiam Eloisos jaunikiui, o kitų slaptąsias prasmes galės skaityti tik pati menininkė ir jos mūza. (Gediminas Jankauskas)
2. „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016)
Kadangi nebepopuliarių žanrų tiek daug, naujesnieji kūriniai bando perkurti save, nepaklusti žanram nustatytoms sąlygoms, kad galėtų pasiūlyti ką nors visiškai naujo. „Kalifornijos svajos“ irgi tai daro, tačiau šiame filme taip pat gausu ir Auksinio amžiaus miuziklų detalių.
Miuziklas kine anksčiau buvo itin populiarus. Filmas „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai) jau vadinamas šių dienų kino klasika.Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę.Mija (Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore, bet tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele realizuoti savo svajonę nėra taip paprasta.
Priversta lakstyti į beprasmius bandymus, pragyvenimui užsidirba padavėja kavinėje, o laisvalaikiu rašo mono pjesę, nors nesitiki, kad ją pavyks kam nors įsiūlyti. O jaunas džiazo pianistas Sebastijanas (Ryanas Goslingas) svajoja atidaryti savo muzikos klubą, bet tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas priverstas vakarais groti nesudėtingas melodijas restoranuose.Akivaizdu, kad skirtingomis orbitomis judančių herojų keliai kada nors susikirs ir prasidės nuostabiausia pasauliniame kine istorija „vaikinas susitinka merginą“.Sebastijanas ir Mija susitiko mažiausiai romantiškai pažinčiai tinkamoje vietoje – tiesiog greitkelyje milžiniškoje automobilių spūstyje. Kol kas jie dar tik užfiksuoja šį susitikimą iškalbingais žvilgsniais, o tikroji pažintį įvyks vėliau.
Senaisiais idealais besivadovaujanti porelė ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Bet naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pamažu daro savo.
Kaip ir senais laikais, Mijos ir Sebastiano meilės istorija yra tradiciška, tačiau skaudi, ir beveik nuolat pasakojama linksmai. Įvaizdis romantizuotas, o ilgos muzikinių pasirodymų scenos labai primena Kelės ir Astero populiarumo dienas.
Priežastis, kodėl „Kalifornijos svajos“ vis tiek gali būti laikomas filmu, kuris nepaklūsta žanro taisyklėms – jo požiūris į Holivudą. Tai nėra kažkokia patikima vieta, o greičiau tikros širdgėlos ir gailesčio vieta. „Kalifornijos svajos“ pasakoja apie pasiaukojimą, apie meilės atsižadėjimą, kas senais laikais praktiškai neegzistavo. Pačiame filmo siužeto centre yra perklausos scena, rauda daugelio nusipelniusių ir nenusipelniusių talentų, kurie pasiduoda Holivudo pagundoms, bet panašu, kad be to daugiau nieko ir nesuranda.
Nuostabią „Kalifornijos svajų“ partitūrą sukūrė kompozitorius Justinas Hurwitzas, kurį specialistai jau pakrikštijo naujuoju George‘u Gerschwinu. Filme skamba nemažai originalių muzikinių kompozicijų, bet girdime ir stilizuotas klasikines melodijas. Ne tik amerikietiškas, bet ir prancūziško miuziklo dvasią (visų pirma „Šerbūro lietsargių“) primenančias kompozicijas.
Gal Damienas Chazelle‘is bei jo labai muzikalūs bendradarbiai ir nepadarė revoliucijos kino miuzikle, tačiau nepriekaištingai sugrojo kiekvienas savo partiją. Geriausias įrodymas – septyni Auksiniai gaubliai ir šeši Oskarai.
1. „Kasablanka“ (Casablanca, 1942)
Juosta, kuri neabejotinai sužavės jus savo režisūra, istorija bei puikiais aktoriais. Tai tikras ikoniškas kino šedevras, be kurio neįsivaizduojamas joks save gerbiantis kino klasikos sąrašas. Filmas nukels į Antrojo pasaulinio karo metus, Kasablankos miestą Maroke, kuriame renkasi šimtai emigrantų iš visos Europos. Vienas jų amerikietis, buvęs laisvės kovotojas Rikas (Humphrey Bogart).
Kasablankoje vyriškis populiausios naktinės kavinės savininkas. Vieną dieną Rikas gauna du labai vertingus leidimus išvykti į Lisaboną. Kai nacis majoras Štraseris (Conrad Veidt) atvyksta į Kasablanką, jam pataikaujantis policijos kapitonas daro viską, kad jam įtiktų, todėl sulaiko čekų pogrindžio lyderį Viktorą Laszlo (Paul Henreid). Rikas labai nustemba kai Viktoras atvyksta su Ilsa (Ingrid Bergman), buvusia Riko meile, kuri jį paliko Paryžiuje. Vyriškiui sužinojus, kad Ilsa tam turėjo rimtą priežastį, jie planuoja kartu pabėgti į Lisaboną pasinaudodami leidimais.
Ar jiems pavyks išsaugoti Paryžiuje išsiplieskusią meilę? Rikui tenka pasirinkti tarp meilės moteriai ir pagalbos jai bei jos vyrui, Rezistencijos lyderiui, pabėgti iš Viši kontroliuojamo Maroko miesto Kasablankos, kad galėtų kovoti prieš nacius.
Kasablanka laimėjo tris Oskarus, įskaitant Geriausią metų filmą. Filmo veikėjai, dialogas ir muzika tapo pasaulinės kultūros dalimi, o Kasablanka pasiekė tokį populiarumą, kad pastoviai laikosi geriausių visų laikų filmų sąrašo viršūnėje. (Gediminas Jankauskas)
