Siaubo filmai jau kelis dešimtmečius be galo populiarus kino industrijos žanras žavintis žiūrovus gebėjimu sukelti baimę ir įtampą. Na, o pastarąjį amžių ypač daug dėmesio sulaukė siaubo filmai apie vienuoles. Šiuose filmuose dažnai nagrinėjamos religinių konfliktų, antgamtinių reiškinių ir gėrio bei blogio kovos temos.

Vienuolių vaizdavimas siaubo filmuose kelia sudėtingus kultūrinius ir religinius padarinius. Tradiciškai vienuolės laikomos pamaldumo, nesavanaudiškumo ir atsidavimo Dievui simboliais. Tačiau siaubo filmuose jos dažnai vaizduojamos kaip kažkiek naivios tamsos ir blogio atstovės, todėl kai kuriems žiūrovams gali kilti klausimų ar taip vaizduoti moteris teisinga. Na, kad ir kaip ten būtų žiūrovams patinka šio subžanro filmai, todėl susidomėjimas siaubo filmais apie vienuoles tik didėja, o filmų kūrėjai ir toliau ieško naujų ir novatoriškų būdų, kaip į šį žanrą įtraukti religines temas.

Apibendrinant galima teigti, kad siaubo filmai apie vienuolės užima unikalią ir gana garbingą vietą siaubo kino žanre. Juose keliami svarbūs klausimai apie religinių figūrų vaizdavimą, tradicinių simbolių griovimą ir psichologinį bei visuomeninį tokių reprezentacijų poveikį.

Kadras iš filmo „Vienuolė“

10. „Vienuolė“ (The Nun, 2018)

Tai buvo vienas iš laukiamiausių filmų 2018-aisiais metais. Atskleisti paslaptingos vienuolės paslaptis ėmėsi studija „Warner Bros“, kurio kūrimas buvo patikėtas režisieriui Corinui Hardy. Filmo istorija pasakoja, apie įvairių demonų apsireiškimus iš, „Anabelės“ ir „Išvarymų“ dalių.

„Vienuolės“ istorija pasakoja, kai viename Rumunijos vienuolyne nusižudo jauna vienuolė. Išsiaiškinti šios tragedijos detalių Vatikanas pasiunčia tėvą Burką (aktorius Demian‘as Bichir‘as) ir jauną novicę, seserį Ireną (akt. Taissa Farmiga). Pastaroji jau visai netrukus turi duoti finalinius įžadus ir tapti vienuole, tuo tarpu tėvas Burkas iki šiol kovoja su savo tamsios praeities paliktais sielos randais. Pardėjus gilintis į jaunosios vienuolės savižudybę, tėvas Burkas ir sesuo Irena netrukus atskleidžia atkakliai saugomą vienuolyno paslaptį. Į šventą vietą įsisukę demoniškos jėgos nesirengia lengvai pasiduoti. Tarp tamsių vienuolyno sienų ima dėtis vis kraupesni įvykiai ir sulig kiekviena diena įsigali vis didesnis siaubas. Vienuolynas tampa kovos arena tarp gyvųjų ir prakeiktųjų, o grėsmė iškyla ne tik tėvo Burko ir sesers Irenos sveikam protui bei tikėjimui, bet ir jų gyvybėms.

Į kino sales vedami smalsumo rinkosi dauguma, kurie buvo sužavėti filmu „Išvarymas 2“. Pažvelgti kaip demonui iš filmo „Išvarymas 2“, sekėsi transformuotis mirtingųjų pasaulyje atliekant vienuolės vaidmenį. Tai buvo labai lauktas projektas, kino padangėje. Tačiau ar jis atitiko lūkesčius, priklauso nuo kiekvieno, ką laikome geru siaubo filmu. (Monika Rimaitė)

Kadras iš filmo „Velnio šviesa“

9. „Velnio šviesa“ (Prey For The Devil, 2022)

Danielio Stammo režisuota „Velnio šviesa“ yra 2022 metų siaubo filmas, kuriame pasakojama apie seserį Ann (akt. Jacqueline Byers), katalikų vienuolę, turinčią ir kenčiančią traumuojančią praeitį. Dabar ji priverčiama susidurti su savo asmeniniais demonais, kai pradeda mokytis egzorcizmo apeigų.

Iš pradžių dėl savo lyties neįtraukta į egzorcizmo mokymus, tačiau greitai supratusi, kad yra unikali ir jai likimo pavesta spręsti Natalijos (akt. Posy Taylor), apsėstos mažos mergaitės, su kuria ją sieja gilus ryšys, atvejį.

Danielis Stammas, anksčiau režisavęs šiurpų apsėdimo tipo siaubo filmą „Paskutinis egzorcizmas“ (angl. The Last Exorcism), turi didelę religinio ir demoniško siaubo meno patirtį. Todėl filme „Velnio šviesa“ (angl. Prey For The Devil) yra šiurpių apsėdimo vaizdų, pradedant kūno dalių iškreipimais ir baigiant itin nemalonia siaubo su akies obuoliu scena. Nors ir kur kas mažiau iššaukiantis ir šokiruojantis nei klasikinis „vienuolių“ žanro siaubo filmas, vis dėlto „Velnio šviesa“ yra įsimintinas ir unikalus dėl to, kad vaizduoja egzorcizmus atliekančią vienuolę moterį, o ne vyriškosios lyties kunigą.

Kadras iš filmo „Išvarymas 2“

8. „Išvarymas 2“ (The Conjuring 2, 2016)

Šių dienų siaubo žanro genijus, režisierius, prodiuseris ir scenaristas Jamesas Wanas grįžo į kino ekranus su baisiausio šio amžiaus filmo „Išvarymas“ tęsiniu. Žymūs paranormalių reiškinių ekspertai ir tikri vaiduoklių medžiotojai, Edas ir Loreina Vorenai, gauna kvietimą į Angliją ištirti dar vieno nepaaiškinamo reiškinio. Londono priemiestyje, Enfilde, Godsonų šeimos namuose dedasi keisti dalykai. Namuose girdisi balsai, juda baldai, o taip pat karts nuo karto pasirodo ir šmėklos. Atrodo, kad Godsono šeimos gyvenamoji vieta apsėsta. Vorenai tampa vienintele šeimos viltimi atsikratyti neprašytų svečių…

Pirmosios dalies originalumas ir baisumas tapo tikru juostos koziriu, kuriuos Jamesas Wanas labai atsakingai išnaudojo kurdamas taip vadinamus „panikos šoklius“ (angl. jump scare). Antroje dalyje, kurioje tiriamas Enfildo poltergeistas, tie patys „panikos šokliai“ sudėlioti tokiose vietose, kurios išties baugina ir leidžia pajusti tikrą baimę bežiūrint į besivystančią siužetinės linijos istoriją. Svarbu ir tai, kad kino kūrėjas savo naujajame filme nepiktnaudžiauja staigiais momentais. Jis leidžia žiūrovams apsiprasti, atsipalaiduoti, įsijausti į veiksmą, ir tik po to sugeba neblogai pakratyti nervus. Tai ir yra didžiausia „Išvarymo 2“ magija. Be staigių filmo elementų taip pat matome ir išoriškai baisius juostos dalyvius, tokius kaip aplinka ar patys veikėjai. Aplinka, kuri sukuria gana baugią atmosferą, puikiai prisideda prie juostos baisiosios dalies, o ką jau kalbėti apie demonus.

„Išvarymas 2“ – savo istorija nenuviliantis, kokybiškai pastatytas ir pakankamai baisus 2013 m. pasirodžiusio režisieriaus Jameso Wano kino hito tęsinys, kuriame vėl susipažįstame su dar viena Edo ir Loreinos Vorenų byla. Filme netrūksta aštrių, itin staigių, baisių ir netikėtų akimirkų, kurias pagardina šiurpią siaubo atmosferą suteikiantis garso takelis ir nepriekaištingas kameros darbas. Be abejonės, tai baisiausias šių metų siaubo žanro projektas. (Dario Voitukevez)

Kadras iš filmo „Alucarda“

7. „Alucarda“ (1977)

Juano Lópezo Moctezumos režisuotas 1977 metų meksikiečių okultizmo temą tyrinėjantis siaubo filmas „Alucarda“. Filme pasakojama apie dvi paaugles mergaites Alukardą (akt. Tina Romero) ir Džastiną (akt. Susana Kamini) gyvenančias katalikiškame vienuolyne. Alukarda ir Džastina susižadėdamos su viena kita meilę užburtoje kriptoje netyčia išlaisvina okultizmui priskiriamą blogį, kuris apsėda abi merginas, todėl vienuolyne kyla šventvagiškas chaosas.

Filmas „Alukžcarda“ pastatytas su nuostabiais kostiumais ir scenografija yra hipnotizuojanti žiūrėjimo patirtis. Nepaisant to, kad „Alucarda“ pirmiausia yra okultizmą tyrinėjantis siaubo filmas su stipriais vienuoliškojo filmo elementais, jame taip pat pristatomi puikūs moterų vampyrių personažai ir lesbietiška tematika. Neabejotinai originalus, tačiau vis vien pilnas vienuolių siaubo subžanro klasikos… „Alucarda“ yra nepakankamai įvertintas siaubo perlas.

Kadras iš filmo „Tamsūs vandenys“

6. „Tamsūs vandenys“ (Dark Waters, 1994)

„Tamsūs vandenys“ – 1994 m. Ukrainoje nufilmuotas siaubo filmas, kurį režisavo italų režisierius Mariano Baino. Filme pasakojama apie Elizabetę (akt. Louise Salter), jauną moterį, kuri grįžta į vienuolyną saloje, kurioje gimė. Saloje Elizabetė susidraugauja su vienuole naujoke Sara (akt. Venera Simmons) ir jos laikui bėgant pradeda aiškintis, kad vienuolyne veikia grėsmingas kultas, užsiimantis okultizmo ir žudikiškomis praktikomis.

Dažnai kameros darbas juostoje atrodo siurrealistinis, užburiantis ir svajingas, nes buvo pasirenkami tikrai neįprasti kadrai ir rodomi neįprasti vaizdai. Filme palyginti nedaug dialogų, todėl tai, ko gero, „grynojo kino“ kūrinys.

Dėl neįtikėtinai sudėtingos gamybos (filmas buvo filmuojamas buvusioje sovietinėje šalyje) nuostabu, kad „Tamsūs vandenys“ apskritai buvo baigtas, jau nekalbant apie tai, kad filmas tikrai puikus. Kūrinys yra bauginantis, vizualiai nuostabus, o jo garso dizainas ir paslaptingos vietos sukuria nepaprastai stiprią, įtemptą atmosferą. „Tamsūs vandenys“ tuo pat metu ir kraupus, ir keistas, bet labai įdomus siaubo filmas, kuriame yra keletas aukščiausio lygio scenų – nuo savęs žalojimo iki vienuolių, atliekančių okultizmo ritualus.

Kadras iš filmo „Sesuo mirtis“

5. „Sesuo mirtis“ (Sister Death, 2023)

Pokario Ispanijoje Narcisa (akt. Aria Bedmar), jauna vienuolė, turinti antgamtinių galių atvyksta į buvusį vienuolyną, dabar – mergaičių mokyklą, kad taptų mokytoja. Bėgant dienoms ją kankinantys keistoki įvykiai ir vis labiau nerimą keliančios situacijos galiausiai privers ją išnarplioti siaubingą paslapčių, supančių vienuolyną ir persekiojančių jo gyventojas, virtinę.

„Sesuo mirtis“ – 2023 m. ispanų sukurtas siaubo filmas, režisuotas Paco Plazos. Ši juosta yra pripažinto 2017 metų Plazos filmo „Verónica“ priešistorė. Kaip jau minėjome, kūrinys pasakoja apie seserį Narcisą, jauną vienuolę, patiriančią mistines vizijas, kurios atves ją prie vienuolyne tūnančios paslapties. Filmas prasideda lėtai, bet po truputį įsibėgėja ir su kiekviena sekunde tampa vis labiau trikdantis. Paskutines 30 minučių būsite taip įsitempę, kad negalėsite nei sekundei atitraukti žvilgsnio.

Kaip ir ankstesniuose Paco Plazos filmuose „Verónica“ ir „Rec“, „Sesuo mirtis“ yra puikiai surežisuotas, kupinas veiksmingų baimę ir nerimą sukeliančių vaizdų. Filmo gąsdinimų spektras svyruoja nuo šiurpą keliančių susidūrimų su dvasiomis iki kūną pakrupti verčiančio siaubo, o pagrindinis pasakojimas pateikia stebėtinai jautrią ir empatišką istoriją apie moterų solidarumą.

Kadras iš filmo „Pirmasis ženklas“

4. „Pirmasis ženklas“ (The First Omen, 2024)

Romoje, senovės mitų ir gilaus tikėjimo lopšyje gimė „Pirmasis ženklas” (The First Omen) – 2024 m. amerikiečių antgamtinis siaubo filmas, kuriame gilinamasi į paties blogio ištakas. Režisieriaus Arkashos Stevensono režisuotas filmas, kurio veiksmas vyksta audringo XX a. septintojo dešimtmečio fone, yra drąsi kultinio 1976 m. filmo „The Omen“ priešistorė.

Tai pasakojamas apie jauną amerikietę, išsiųstą į Romą pašvęsti savo gyvenimą bažnyčiai, tačiau vėliau atsidūrusią velniško sąmokslo, siekiančio į pasaulį atnešti blogį, pinklėse. „The First Omen“ įmantriai sujungia istorinį tikslumą ir antgamtinį siaubą, jo veiksmas vyksta politiškai įtemptais „Years of Lead“ metais – laikotarpiu, kai visoje Europoje vyko visuomenės sujudimai ir protestai. Pagrindinė veikėja, jauna amerikietė Sara, keliauja į Romą, kad priimtų vienuolės įžadus ir pradėtų tarnauti bažnyčiai, tačiau netrukus susiduria su nerimą keliančiais ženklais, kad ne viskas taip šventa, kaip atrodo. Gilindamasi į savo šventąsias pareigas, ji susiduria su bauginančiu sąmokslu, kuriuo siekiama į pasaulį atvesti Antikristą. Jos tikėjimą ir ryžtą išbando ne tik dvasinės pareigos, bet ir tamsiosios jėgos, manevruojančios už šventų Vatikano sienų. Kol ji vis labiau klimpsta į sąmokslą, kurį rezga patys tikėjimo sergėtojai, filme sumaniai plėtojamos nekaltybės, galios iškrypimo ir nesiliaujančio dominavimo siekio temos.

Trumpai tariant, „Pirmasis ženklas“ ne tik atgaivina šiurpų savo pirmtako palikimą, bet ir atskleidžia tamsiausias žmonių tikėjimo ir galios puses, todėl šį filmą būtina pamatyti tiek siaubo žanro gerbėjams, tiek giliau apie pasaulį pamąstyti mėgstantiems žiūrovams. (Gabrielė Plikynaitė)

Kadras iš filmo „Häxan“

3. „Häxan“ (1922)

Šis kūrinys iš dalies istorijos pamoka, kurią veda aktorių inscenizacijos… Šiame filme rodoma raganavimo istorija nuo pirmųjų dienų iki pat nūdienos. Rezultatas – siaubo dokumentinis filmas, kuriame inscenizacijos panaudotos kaip vaizdinė ir pasakojimo priemonė. Nuo pagonių garbinimo iki satanistinių apeigų ir isterijos – filmas nukelia į kelionę per amžius, pasitelkdamas itin efektingus vaizdinius siužetus.

„Häxan“ –1922 metų danų režisieriaus Benjamino Christenseno sukurtas nebylusis siaubo filmas. Filmo forma – vizualinė esė, pristatanti raganavimo ir okultizmo folkloro istoriją nuo pat viduramžių iki šių laikų. Filme vaizduojami įvairūs scenarijai – nuo pažeidžiamų moterų „atpirkimo ožių“ per raganų teismus iki chaotiškai vienuolyne besielgiančių vienuolių. Manoma, kad būtent ši juosta ir davė pradžią vienuolių siaubo žanrui.

Filmas yra Šiaurės šalių siaubo perlas ir garsėja kaip vienas kokybiškiausių klasikinių nebyliosios eros siaubo kūrinių. Nors dabar „Häxan“ laikomas svarbia siaubo istorijos dalimi, išleidimo metu filmas buvo pakaitomis giriamas už pastatymo dizainą ir griežtai kritikuojamas dėl šventvagiško turinio. „Häxan“ demoniški vaizdai iki šių dienų išlieka šiurpūs ir labai įspūdingi savo laikmečiui, o siužetai, susiję su vargstančia vienuole seserimi Sesilija (akt. Clara Pontoppidan), padarė didelę įtaką būsimiems vienuolių filmams.

Kadras iš filmo „Immaculate“

2. „Immaculate“ (2024)

Filme pamaldžiai tikinti amerikietė vienuolė Sesilija pradeda naują kelionę atokiame vienuolyne vaizdingame Italijos kaime. Šiltas Sesilijos sutikimas vienuolyne greitai virsta košmaru, nes paaiškėja, kad naujieji namai slepia grėsmingą paslaptį ir neapsakomus siaubus.

Režisieriaus Michaelo Mohano filmas „Immaculate“ yra 2024 m. siaubo filmas, kuriame pasakojama apie Sesiliją (akt. Sydney Sweeney), dar visiškai jauną amerikietę, kuri persikelia į Italiją duoti vienuolės įžadų. Tačiau vos atvykusi Sesilija paslaptingai pastoja. Kol vienuolės teigia, kad tai stebuklas ir ji – lyg Marija, Sesilija ima įtarti, kad šis nėštumas – bėda. Juosta įkvėpta klasikinio siaubo filmo „Rozmari kūdikis“ siaubingu kampu tyrinėja būsimą motinystę.

Aktorė Sydney Sweeney įrodė esanti svarbus naujas siaubo žanro balsas ir ne tik vaidina filme „Immaculate“, bet ir jį prodiusuoja. Dar 2014 metais ji pirmą kartą susižavėjo Andrew Lobelio scenarijumi. Jos vaidyba filme yra įtraukianti ir atsidavusi, o jos intensyvumas pakylėja neįtikėtinai trikdančią filmo pabaigos sceną. Juostoje fantastiškai išnaudojama graži vienuolyno aplinka ir puikiai panaudojamos religijos, seksualumo ir kūno autonomijos temos, todėl „Immaculate“ kol kas yra vienas įdomiausių ir dėmesio vertų 2024 metų siaubo filmų.

Kadras iš filmo „Demonai“

1. „Demonai“ (The Devils, 1971)

„Demonai“ – 1971 m. istorinis siaubo filmas, kurį parašė ir režisavo garsus britų režisierius Kenas Russellas. Filmas paremtas tikra XVII a. kunigo Urbeno Grandjė, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė dėl kaltinimų raganavimu, istorija. Filmo veiksmas vyksta vienuolyne, kur pasakojama apie sutrikusią vienuolę seserį Jeanne des Anges (akt. Vanessa Redgrave), kuri susižavi Grandjė (akt. Oliver Reed) ir norėdama nuslėpti savo gėdą apkaltina jį apsėdimu ir piktžodžiavimu.

Likus dvejiems metams iki visiems puikiai žinomo filmo „Egzorcistas“ pasirodymo ekrane, Kenas Russellas į dienos šviesą iškelia Katalikų Bažnyčią ir sukuria vieną labiausiai trikdančių visų laikų filmų. „Demonai“ yra ne tik technikos ir estetikos šedevras, bet ir provokuojantis filmas, kuriame neblėsta anarchijos jausmas. Religinė isterija ir iliuzijos, žmogiškosios arogancijos ir ištvirkimo siaubas, meilė, virstanti branginimu, virstančiu neapykanta. Sunku tai išreikšti žodžiais, reikia tiesiog žiūrėti, kad suprastum paprastą šio filmo didybę.

Filmas „Demonai“ yra vienas geriausių Didžiosios Britanijos siaubo filmų, pasižymintis įelektrinančia Redgrave vaidyba ir stulbinančia istorine scenografija. Tačiau dėl atvirų sekso scenų, smurto ir šventvagystės filmas buvo griežtai cenzūruotas išleidimo metu ir iki šiol išlieka prieštaringai vertinamas. Siaubo filmų apie vienuoles subžanre „Demonai“  yra ir vienas elegantiškiausių bei geriausiai sukurtų, ir vienas labiausiai šokiruojančių filmų, įtvirtinantis savo vietą šio sąrašo viršuje.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: