Kadras iš filmo "Babysitter"

Pagaliau atšilus orams, siūlome puikų pasirinkimą nuotaikai pakelti – filmų vakaro maratoną su draugais. Ypač mėgstantiems siaubo elementus ir įtemptą, tačiau pernelyg netrigdantį siužetą. Nuo patrauklių auklių priklausančių demoniškai sektai, žmonių medžioklės dėl turtingųjų pramogos iki siaubo filmų parodijų su netikėtu posūkiu. Taip pat zombių tematikos mėgėjams, filmai, kurie pernelyg neapkraus galvos sunkiais apmąstymais, bet leis tikrai linksmai pasijuokti. Kas prieštarautų, kad nuobodžios popietės negalima praskaidrinti su kraujo purslais ir gera komedija.

10. The Babysitter (2017)/„Auklė“

„Auklė“ tai jaunimo auditorijai skirtas 2017 m. amerikiečių juodosios komedijos siaubo filmas, kurį režisavo Džosefas Makgintis Nikolas o scenarijų sukūrė Brijanas Dufieldas. Filme pasakojama apie vienišą dvylikametį berniuką Kolą (Judah Lewis), kris įsimyli savo auklę Bee (Samara Weaving). Ji gundanti, linksma ir populiari. Vieną naktį, kaimynės ir kitos draugės Melani SMS žinute Kolas raginamas nueiti pažiūrėti, ką veikia Bee, kai jis eina miegoti. Jis pamato, kad Bee ir keli jos mokyklos draugai (Maksas, Džonas, Allison, Sonja ir Samuelis) žaidžia žaidimą “Tiesa ar drąsa”, dar žinomą kaip butelio sukimo žaidimas. Tačiau, kai Bee pasirinkus drąsą pabučiuoja Samuelį, viskas pakrysta kruvina linkme. Kolas skuba į savo kambarį, kur paskambina policijai. Dabar jis turi praleisti naktį vengdamas žudikų būrio, kurie nesustos prieš nieką, kad tik Kolas neišduotų jų tamsios paslapties. Tik nuo jo pačio priklauso, ar pavyks išgyventi naktį.

2020 metais sukurtas tęsinys The Babysitter: Killer Queen, yra toks pat smagus kaip ir originalas. Čia ne tik sugrįžta kai kurie pirmojo filmo veikėjai, kurių galbūt nesitikėjome pamatyti, bet ir apskritai šis filmas prilygsta kultiniam originalui.

Tai siaubo komedija, sukurta teisingai, ir joje daug to, kas mums patiko pirmą kartą. Veiksmas vyksta praėjus dvejiems metams po to, kai mūsų herojus Kolas (J. Lewis) nugalėjo šėtonišką kultą, kuriam vadovavo jo auklė. Jis stengiasi pamiršti savo praeitį ir susitelkti į tai, kad išgyventų vidurinėje mokykloje, tačiau kai netikėtai sugrįžta seni priešai, Kolui vėl teks susidurti su kai kuriomis auklėmis iš savo praeities.

9. The Hunt (2020)/„Medžioklė“

Kaip sufleruoja pavadinimas, pagrindiniu filmo akcentu tapo medžioklė. Tiesa, šįsyk taikiniais tampa tie, kurie įprastai žiūri per taikiklį… Tuzinas vienas kito nepažįstančiųjų atsibunda miške. Nė vienas jų neįsivaizduoja, kaip čia atsidūrė ir nė nenujaučia, kad visai netrukus taps žiaurios medžioklės dalyviais, tačiau dalyvaus ne kaip medžiotojai, o kaip taikiniai. Neilgai trukus daugelis žūva pakirsti nematomo priešo paleistų šūvių, ir tik trejetui pavyksta pabėgti iš užtvertos teritorijos. Pasiekus vietinę degalinę savininkai praneša, kad jie esą Arkansaso valstijoje, ir Betty Gilpin įkūnijama šaltakraujė Kristal pasirodo esanti visa galva pranašesnė už kitus ir staigiai perima situaciją į savo rankas. Likę gyvi išsiaiškina, kad jie tapo milijonierių aukomis – būtent jie, nusprendę išbandyti naują pramogą, žmonių medžioklę, suorganizavo šį žiaurų žaidimą…

Filme nemažai ironijos ir pajuokų skiriama pasišaipymui iš žmonijos gelbėtojų, laisvą nuo kovos su badu, AIDS bei globaliniu atšilimu laiką leidžiančių pakankamai ekstravagantiškai. Perdėtas politkorektiškumas ir kova už lyčių lygybę sulaukia savo strėlių.

Nors filmas priskiriamas trilerio bei siaubo žanrui, būtų sunku teigti, kad jis pritampa siaubo filmų nišoje, nes yra pernelyg smagus žiūrėti. Ir išties gąsdinančio jame nedaug. Būtent laisvai besiliejantis kraujas ir aršus žudynių įkarštis tampa kone didžiausia pramoga žiūrovams, bet juosta neturėtų atbaidyti ir tų, kurie ne itin žavisi tokiomis detalėmis. Tolimesniame siužete smagiai paliečiama ir politikos tema – milijonieriai pasirodo esą elitiniai liberalai, o iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus jų taikinius taip pat sieja vienas bendras dalykas: visi jie yra konservatorių šalininkai. Taigi, viso siužeto metu netrūksta satyros, kuri puikiai dera su ganėtinai švelniais siaubo elementais. (V.Š.)

8. Mayhem (2017)

Šio filmo idėja gali pasirodyti paprasta arba šiek tiek per dažnai naudojama, tačiau ką gi mums gali pasiūlyti filmas apie užkrėstus žmones ir išgyvenusiuosius, netikėtai uždarytus viename pastate? Juostoje ne tik puikiai suderintas siaubo, veiksmo ir humoro santykio balansas bet ji pasižymi pašėlusiu tempu bei veiksmu.

„Mayhem“ pasakoja apie virusą, kuris užkrečia korporacijos advokatų biurą tą dieną, kai teisininką Dereką Cho (Yeun) apkaltina bendradarbis ir jis  nepagrįstai atleidžiamas iš darbo. Tačiau kai jau atrodo, kad pasiekė dugną, Derekas sužino, kad tai tik pradžia. Prieš palikdamas savo buvusį biurą jis sužino, kad visas pastatas buvo uždarytas dėl viruso infekcijos, kuri gali priversti žmones veikti pagal pačius beprotiškiausius impulsus. Įkalintas karantinuotame pastate, herojus priverstas nuožmiai kovoti ne tik dėl darbo, bet ir dėl savo gyvybės.  Atėjo laikas kerštui.

Režisierius Joe Lynchas („Wrong Turn2“, „Blogi riteriai“, „Everly“) šiuo filmu pristato savo geriausią iki šiol sukurtą darbą. Dabar jis sužiba su tokiu paprastu ir veiksmingu scenarijumi iš Matiaso Caruso rankų bei su visiška sėkme, kai kalbama apie aktorių parinkimą. Joe Linchui pavyko sukurti tai, kas žada būti vienas labiausiai adrenalino kupinų 2017 m. filmų. Siaubo filmų ir, svarbiausia, serialų mėgėjai atpažins pagrindinį filmo veidą – Steven Yeun, vieną iš nuolatinių žiniasklaidos serialo „Vaikščiojantys numirėliai“ (The Walking Dead) veikėjų, kuris atlieka gana panašų vaidmenį kaip ir minėtame seriale.

Tai, kas laukia filme „Mayhem“, yra adrenalino pliūpsnis pašėlusiu ritmu ir įvairūs netikėti smūgiai biuro įranga, kurie neabejotinai sužavės žiūrovus.

7. Little Monsters (2019)

Režisierius ir aktorius Abe‘as Forsythe‘as, žinomas dėl juodojo humoro komedijos Down Under (2016), gerbėjų nenuvylė ir šįsyk – jo parašyta ir režisuota komedija Little Monsters džiugina tiek žanro gerbėjus, tiek kino kritikus.

Filmas prasideda besikivirčijančios poros scena – vaizduojami konfliktai, kylantys kasdienėse situacijose, ir, neilgai trukus, pora išsiskiria. Po nutrūkusios draugystės, kuri tęsėsi beveik dešimtmetį, Deivas (akt. Alexander‘is England‘as) palūžta ir apsigyvena pas savo seserį, kuri viena augina penkiametį sūnų Feliksą (akt. Diesel‘is La Torraca‘s). Su buvusia mergina būtent dėl nenoro turėti vaikų pykęsis Deivas tampa dėde, mokančiu savo sūnėną žaisti smurto kupinus kompiuterinius žaidimus. Supykusi Felikso mama užsispiria savo brolį išvaryti iš namų po to, kai šis vidury nakties pasiima Feliksą tam, kad pasipirštų savo buvusiajai, kurią užklumpa su kitu. Sūnaus pasigedusi ir išsigandusi motina įniršta ant Deivo, bet šis ryte palydi sūnėną į mokyklą, kur pamato jo mokytoją panelę Karoliną (akt. Lupita Nyong’o), kurią įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Panoręs daugiau laiko praleisti su naująja savo simpatija, Deivas pasisiūlo kartu su klase vykti į ekskursiją po gyvūnų parką, taip padarydamas gerą įspūdį ir seseriai.

Tiesa, ekskursija, turėjusi praeiti greitai ir sklandžiai, pakrypsta neplanuota linkme – iš netoliese esančios karinės teritorijos išsiveržia zombiai, kurie, užpuolę visus kelyje pasitaikiusius karius, pasuka parko link. Tuo metu jame savo laidą filmuoja ir vaikų numylėtinis Tedis McGigglis (akt. Josh Gad), kuris taip pat įkalinamas zombių apsuptame parke. Vaikai, įtikinti, kad visa tai – tik žaidimas, kartu su Deivu ir savo mokytoja Karolina sėkmingai išgyvena užklupusią apokalipsę, o tarp Deivo ir panelės mokytojos užsimezga šilti santykiai…

Žvelgiant į techninę filmo pusę, sunku rasti prie ko prikibti – kūrybinės komandos darbas atliktas puikiai. Įprasti, kraujo ištroškę zombiai atrodo įtikinamai, aktorių vaidyba taip pat palieka gerą įspūdį. Filmo siužetas neturi daug netikėtų vingių, tačiau jį sunkiai pavadinsi banaliu. Istorija įdomi, įtraukianti, nekelianti jokių papildomų klausimų žiūrovui. Pasakojimas nuoseklus, visi įvykiai aiškiai susieti tarpusavyje, scenos puikiai dera tarpusavyje, jas nesunku sudėti į bendrą dėlionę. (V.Š.)

6. Tucker & Dale vs. Evil (2010)/ „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“

Tai puiki daugelio kultiniais tapusių siaubo filmų parodija. Filmo centre – pavadinime minimi Deilas (akt. Tyleris Labine‘as) ir Takeris (akt. Alanas Tudykas), du kaimiečiai, ramiai gyvenantys atokioje gyvenvietėje. Neseniai įsigiję vasarnamį gamtoje, savaitgalį jie nusprendžia praleisti atsipalaiduodami prie ežero ir šiek tiek padirbėti tvarkant naujai įsigytą nušiurusį namelį. Netikėtai ramų draugų poilsį sutrikdo kitame ežero krante triukšmaujantys studentai, savaitgaliui atvykę pasilinksminti gamtoje. Išgėrę jaunuoliai praranda budrumą, ir viena mergina įkrenta vandenin. Susitrenkusi galvą, ji praranda sąmonę ir panyra į gelmę. Draugų kompanija šio įvykio nemato, o merginą išgelbsti ramiai žvejojantys Deilas ir Takeris. Įkaušę studentai, prieš tai prie laužo gąsdinęsi siaubo istorijomis apie šiame miške siautusį psichopatą, žudžiusį visus pasitaikiusius kelyje, pagalvoja, kad istorija kartojasi, ir įtiki, kad jų draugė pagrobta. Tuomet prasideda gelbėjimo misija, kurią lydi daugybė kraujo ir absurdo.

Kadangi tai – parodija, nereikėtų stebėtis, kad filmas perpildytas klišių. Netikėtos ir absurdiškos mirtys, nuspėjami personažų veiksmai nestebina, tačiau būtent tai ir juokinga. Žiūrovas gali atsipalaiduoti, o kai kurie iš pirmo žvilgsnio visai kvaili veikėjų sprendimai kelia smagų, nuoširdų juoką. Neįtemptas siužetas leidžia mėgautis tuo, ką matome prieš akis, nereikia apkrauti galvos detalėmis. Pabaiga – taip pat pakankamai nuspėjama, bet vėlgi – nereikėtų tuo stebėtis ir nusivilti. Paliečiamos ir socialinės problemos, ypač daug dėmesio skiriama stereotipams ir klaidingam išankstiniam požiūriui.

Puikiai panaudotos ir tarpusavyje ironiškai sujungtos populiariausių siaubo filmų klišės dera tarpusavyje, sudarydamos nenuobodžią ir įtraukiančią istoriją su sąlyginai laiminga pabaiga. Komiškų elementų kino juostoje daugiau nei siaubo, o ir pastarieji – daugiausia tik kraujas ir žarnos, bet ir mirčių skaičius, ir jų būdai gėdos nepadarytų ir rimtam siaubo filmui. (V.Š.)

5. The Final Girls (2015)

Jei esate bent kiek susipažinę su aštuntojo dešimtmečio vasaros stovyklų siaubo filmais, tikėtina, kad jau esate matę ” Camp Bloodbath”. Tačiau būtent novatoriška siaubo komedija, kuri apgaubia filmą filme, laužo įprastą tvarką. Filmas yra panašus į “Klyksmą” tik labiau iškraipo ir keičia jo sukurtus stereotipus, perkeldamas grupę vaikų į klasikinio (bent jau jų visatoje) siaubo filmo pasaulį.

Filmas yra labai asmeniškas – apie sielvartą ir tėvų netektį: Maksė (Taissa Farmiga) nenoromis su draugais dalyvauja jubiliejinėje „Camp Bloodbath“ peržiūroje – filme vaidino jos motina Amanda (Malin Akerman), kai ji buvo aktorystės viršūnėje žinoma kaip klyksmo karalienė Nensė, o Maksė vis dar sielvartauja dėl jos netekties automobilio avarijoje. Tačiau atsitiktinai pakliuvusi į retro filmą Maksė vėl gali pamatyti savo mamą, nors jai, jos draugams ir filme vaidinantiems stovyklos konsultantams teks išgyventi, kai mačete apsiginklavęs kaukėtasis žudikas Bilis Merfis kaskart, kai tik paauglys užsiima seksu, užsigeidžia kraujo. Žinodami, kad iš pradžių išgyvenę filmo veikėjai gali mirti, Maksė ir kiti nusprendžia išgelbėti visus, kuriuos tik gali. Jie aprengia Tiną gelbėjimosi liemene ir pirštinėmis, kad ji negalėtų išsirengti. Jie taip pat nusprendžia, kad Maksė, vienintelė likusi skaistuolė, yra naujoji “Paskutinė mergina”, ir sumano jai perduoti Bilio mačetę, kad ji galėtų jį nužudyti ir užbaigti filmą. Tuo tarpu Maksė ir Nensė suartėja ir teoriškai svarsto, kad galbūt, jei Nensė išgyvens, ji galės grįžti namo su Makse ir būti kuo tik nori.  Scenai po scenos vis didėjant kūnų skaičiui, kas bus paskutinės mergaitės, likusios gyvos ir ištrūkusios iš šio filmo?

Šis Strauss-Schulson filmas perteikia 80-ųjų siaubo filmo popkorninį jaudulį. Jis smagiai žaidžia su popkultūros nuorodomis, bet filmas jose nepaskęsta. Scenarijus taip pat žino, kad net ir kvailiai bei mergos siaubo filmuose turi būti įtaigūs, o ne tiesiog įkyrūs (šią klaidą daro daugelis šiuolaikinių siaubo filmų). Akivaizdu, kad aktoriai puikiai praleidžia savo gyvenimo (arba mirties) laiką. Kultūrų susidūrimas suteikia filmui daug juoko, ir jam naudingi platūs, bet labai veiksmingi, išskirtiniai komedijos posūkiai.

4. Warm bodies (2013)/ „Šilti kūnai

2013-aisiais pasirodžiusioje amerikiečių zombių komedijoje apstu paranormalių ir romantinių reiškinių. Jos režisierius ir scenarijaus autorius – Jonathanas Levine‘as, o pati istorija paremta Isaak‘o Marion‘o novele tuo pačiu pavadinimu.

Šioje kino juostoje pasakojama apie pasaulį, praėjus aštuoneriems metams po zombių apokalipsės. Žemėje gyvena dviejų rūšių zombiai ir likę gyvi žmonės. Būtent jų grupelė susiruošia papildyti išsekusių vaistų atsargų, ir susiduria zombiais, kurie, praradę žmogiškąsias savybes, nebegeba bendrauti, jų širdys neplaka, o vienintelis jausmas – žmogienos troškimas. Suvalgę žmonių smegenis, zombiai perima jų prisiminimus. Vienas zombių, R, pamatęs merginą, vardu Džiulė, pajunta, kaip pirmą kartą po daugelio metų suplaka jo širdis. Nužudęs jos vaikiną ir suvalgęs jo smegenis, R įgyja jo atsiminimus ir dar smarkiau prisiriša prie Džiulės. Keletą dienų praleidęs su ja, vaikinas po truputį atgauna gebėjimą kalbėti, pajunta pamažu vėl virstąs žmogumi. Panašią transformaciją pastebi ir kituose zombiuose, tačiau kita jų rūšis – skeletai, nusiplėšę visus raumenis tam, kad atsikratytų viso, kas juose buvo likę žmogiško – pradeda juos puldinėti. Atvirtę į žmones, buvę zombiai ir gyvieji suvienija jėgas ir kartu kariauja su skeletų armija.

Kadangi zombiai sunkiai geba kalbėti, jų mintys įgarsinamos užkadrės balsais. 35 milijonų JAV dolerių biudžetą turėjęs filmas pasirodė sėkmingai ir uždirbo daugiau nei 100 mln. dolerių bei sulaukė teigiamo žiūrovų įvertinimo. (V.Š.)

3. Bernie (2011)/„Bernis“ 

Vienintelis šiame sąraše esantis filmas, pagrįstas tikra nusikaltimo istorija, „Bernis“ yra apie Bernį Tydį (Džekas Blekas), mylimą laidotuvių planuotoją Kartaginos miestelyje, Teksase. Su laiku, Bernis susibičiuliauja su turtingiausia ir šlykščiausia Kartaginos gyventoja Mardžerė Nadžent (Širlė MakLein). Galiausiai, Mardžerę randa šaldiklyje negyvą ir pradeda tyrimą dėl kaltininko.

Filmo metu parodomi interviu su Kartaginos gyventojais, kurie apibūdina Bernį, kaip pasiaukojantį vyrą, o apie Mardžerę atsiliepia paniekinamai. Ekscentriški, mažo Teksaso miestelio interviu dalyviai sukelia daug juoko, kartais besielgdami kaip keistas, bet svetingas Graikų choras.

Beje, filme Džekas Blekas atlieka vieną geriausių pasirodymų savo karjeroje. Blekas vaidina Bernį – mielą vyrą, kurį, tikriausiai, išprovokavo pavydi ir valdinga Mardžerė. Nors jo veiksmai neatleistini, juoką kelia tai, kaip jis naudoja jos (o ne savo) pinigus labdarai ir dalyvauja savanoriškose veiklose. Režisierius Ričardas Linkleiteris sumaniai atskleidžia Bernio minčių ypatybes ir išlaiko aiškią liniją tarp šmaikštumo ir žiaurumo. Filme „Bernis“ komedija nėra vaizduojama taip akivaizdžiai, kaip kituose filmuose sąraše, bet žiūrovams, kurie geba įžvengti ir žiaurumą ir humorą, bus akivaizdu, kad tai puikiai sukurptas filmas.

2. The Voices (2014)/„Balsai“ 

Ta pati režisierė, kuri sukūrė ir „Persepolį“ (2007) įrodė, jog jos kūrinių diapazonas platus. Filme „Balsai“ atsakytas senas klausimas: „O kas jeigu, Daktaras Dolitlis galvotų kaip žudikas ir turėtų nenumalšinamą kraujo troškimą? Rajenas Reinoldsas įkūnija vyrą, vardu Džeris, kuris girdi įsivaizduojamus balsus, sklindančius iš jo katino ir šuns. Deja, šie balsai su sutiktais žmonėmis jį skatina elgtis ne svetingai, o žudikiškai.

Priešingai, nei anksčiau paminėti filmai, šiame yra vienas aspektas, kuris ir padeda ir gadina jį. Tamsiosios filmo akimirkos yra ypač liūdnos ir grėsmingos, o dėlto sunku palaikyti Džerį. Nors brutaliai žiaurus filmas kartais atrodo juokingas ir primena kitą brutalią komediją „Piktieji numirėliai 2“ (Evil Dead II, 1987), tačiau filmo aplinką veikia sunkios akimirkos, kurios kartais užgožia humorą. Kad ir kaip bebūtų, kraštutinis žiaurumas bent įrodo, kad filmo niekas neriboja. Juostoje esanti brutalumas nei kiek nepateisina Džerio veiksmų ir tarsi sufleruoja sunkią mintį, kad žudymas jam teikia malonumą.

Kalbant apie Džerio katiną ir šunį, kurie simbolizuoja velnią ir angelą ant jo pečių, galime vadinti nuoširdžiai juokinga idėja. Galiausiai, Reinoldsas stebina stipria vaidyba ir personažu, kuris spinduliuoja žmogiškumu, bet pro jo nedorus poelgius prasiveržia humoro versmė. Nors filmas „Balsai“ turi trūkumų, tačiau jis nuvertintas ir nusipelnė dar vieno šanso sužibėti.

1. Ready or Not (2019)/„Slėpynės“

Tai maloniai nustebinanti kino juosta, kurioje puikiai dera siaubo filmo ir komedijos elementai. Filmo režisieriai Mattas Bettinellis-Olpinas ir Tyleris Gillettas – mažai kam žinomi, savo darbų sąraše turintys tik porą siaubo filmų, kurie vertinti gana skeptiškai ir didesnio pasisekimo nesulaukė. „Slėpynių“ biudžetas nėra didelis, o aktoriai – taip pat ne pirmo ryškumo žvaigždės, todėl nieko keisto, jei filmas nekels jokių didelių lūkesčių. Tačiau šis gerai susiderinusios komandos darbas maloniai nustebins net ir didžiausius skeptikus.

Filmas prasideda trumpa scena prabangiuose namuose, ir matomas sužalotas jaunas vyras, kurio buvimo vietą vyresniesiems išduoda jaunas berniukas. Vėliau veiksmas vyksta šiandieniniu laiku, tuose pačiuose prabangiuose namuose. Greisė (akt. Samara Weaving) – geraširdė mergina iš paprastos šeimos, kuri ruošiasi savo vestuvėms su Aleksu Le Domu (akt. Markas O‘Brienas), kurio šeima gali pasigirti neregėtais turtais ir painia istorija. Ceremonijos metu Le Domai akivaizdžiai parodo savo jausmus būsimajai šeimos narei, ir toli gražu ne visi jie džiaugiasi būsima šeimynykšte. Vakare, vietoj išsvajotosios pirmosios vestuvių nakties, Greisė sužino, kad norėdama tapti pilnateise šios mėlynakraujų šeimos nare, turės sužaisti žaidimą. Šiek tiek sutrikusi, ji pernelyg nenustemba – tai pagrindžiama tuo, kad šeima užsiima lošimų verslu ir turi gilias tradicijas. Iš kortų kaladės ji ištraukia kortą, kuri sako, kad teks žaisti slėpynes. Pavadinimas pasiskolintas iš vaikiško žaidimo, tačiau pamažu aiškėja, kad šios slėpynės – ne tokios ir vaikiškos…

Visas filmo siužetas vystomas šias slėpynes – nieko neįtarianti jaunoji, nusiteikusi gana žaismingai, bėga slėptis. Kurį laiką pratūnojusi savo slėptuvėje, ji pradeda apgailestauti, kad taip švaistoma jos pirmoji vedybinio gyvenimo naktis, todėl nusprendžia mesti šį žaidimą ir patraukia ieškoti savo jaunikio. Tik išgirdusi šūvius, ji iš Alekso sužino, kad jai kliuvo baisiausia korta – iki aušros ji turi būti nužudyta, antraip žus visa Le Domų šeima. Prasideda kova už savo gyvenimą.

Įvairių scenų metu susitelkiama į pagrindinį veiksmą, tačiau parodoma pakankamai aplinkos detalių, kurios padeda perteikti atmosferą. Sąmoningai parodomos ne visi kruviniausi epizodai – kartais kameros nukreipiamos į šalį, todėl žiūrovai apsaugomi nuo galimai žiaurių epizodų, kurių, bendrai kalbant, filme netrūko. Turint omeny, kad ši kino juosta – siaubo komedija, būtent komedijos elementų buvo daugiau, tačiau kraujas šiame filme liejosi taip pat laisvai kaip ir veikėjų skaldomi juokeliai. (V.Š.)

Viktorija Šaulytė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: