Tikromis istorijomis pagrįsti filmai visada populiarūs. Galima net sakyti, kad kasmet jų paklausa didėja. Ir tai suprantama – matyt jau „persisotinome“ tuščiaviduriais komiksais ir su realybe nieko bendro neturinčiomis specefektų fantazijomis.
Štai naujausias pavyzdys – ką tik pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje didžiausią negatyvių atsiliepimų derlių susirinko plačiai ir triukšmingai reklamuotas komiksas apie Džokerį, užtai dominuoja žiūrovus sužavėjusios gyvenimiškos istorijos apie realius žmones – operos divą Mariją Kalas, Trečiojo reicho laikų režisierę Leni Riefenstahl, anksti mirusį tragiško likimo italų poetą Giacomo Leopardį. Net diktatorius Benito Mussolini susilaukė rimto dėmesio vaidybiniame seriale M- ŠIMTMEČIO SŪNUS.
Ir tai tik nedidelė dalis Venecijos kino festivalio filmų. O visiems žinoma, kad didieji festivaliai formuoja ir ateities kinematografą.
Tikėkimės, kad tikroviškų filmų apie realių žmonių likimus kasmet tik daugės.
10. „DANGAL“ (Dangal, 2016)
Dar ir dabar daugelis senjorų ilgėsingai prisimena kadaise mūsų didžiuosiuose ekranuose tikrai dažnai viešėjusius indų filmus. Dažniausiai tai buvo ašaras spaudžiančios melodramos apie vargšus auksinėmis širdimis, sukeistus kūdikius ar baisias šeimynines paslaptis, kurios išaiškėdavo teismuose.
Dažnai matėme ir Čarlio Čaplino išvaizdą bei manieras kopijavusį publikos numylėtinį Radžą Kapurą („Valkata“, „Ponas 420“ ir kt. ).
Vėliau mados pasikeitė, į indų kiną plūstelėjo talentingas jaunimas ir jam skirti veiksmo filmai su visai kitokia muzika ir modernia choreografija (šviesios atminties „Disko šokėjas“!).
Dar vėliau pasirodė kriminaliniai filmai apie banditus, rokerius ir kitus modernių didmiesčių personažus. Nepakito tik svarbiausias indų kino specifinis bruožas – kas bevyktų ekrane, periodiškai į veiksmą įsiterpdavo šokiai ir dainos.
Padaugėjo ir indų kinematografininkų noras užkariauti plataus pasaulio žiūrovų širdis už Indijos ribų. Kai kam tai netgi puikiai pavyko. Režisierė Mira Nair („Vestuvės liūčių sezone“, „Kamasutra“) sužavėjo rafinuota stilistika, o indišką egzotiką puikiai išnaudojęs britų režisierius Danny Boyle‘as su „Lūšnynų milijonieriumi“ (2008 m.) nuskynė net aštuonis Oskarus. Indų kinas tapo madingas ir Vakaruose.
Net plika akimi matosi, kad indai dažnai adaptuoja populiarius vakarietiškų (dažniausiai JAV) filmų siužetus, šiek tiek juos pakoregavę, pritaikę savai kultūrinei tradicijai ir pasitelkę Azijos regione ne mažiau (o ne retai ir gerokai labiau) už Holivudo žvaigždes žinomus ir populiarius saviškius aktorius.
Visa tai dabar randame indų vaidybiniame filme „Dangal“ (2016 m., rež. Nitesh Tiwari).
Tai pagal amerikietiškos sportinės dramos šablonus sukurtas filmas apie realų Indijos sportininką Mahavirą Singhą Phogatą. Jis buvo garsus imtynininkas, kuriam skurdas sutrukdė pasiekti didelių sportinių aukštumų, bet vyras tada prisiekė padarysiąs viską, kas įmanoma, kad jo sūnus kada nors pasiektų tai, ką negalėjo realizuoti jo tėvas ir taptų olimpiniu čempionu.
Tik tarsi pasityčiodamas iš tokios vyro svajonės likimas siuntė jam su žmona vieną dukrą po kitos – net keturias.
Tėvas pradžioje, žinoma, keikė likimą ir labai sielojosi, bet pamatęs, kad dukros už namų slenksčio nesileidžia skriaudžiamos net ir berniukų, pasiryžo jas treniruoti. O treneris tas tėvelis tikrai buvo puikus. Ir rezultatų ši šeimynėlė pasiekė tiesiog stulbinamų.
Gerai priimtas savo gimtojoje šalyje filmas 2016 m. gruodžio 21 dieną buvo parodytas Šiaurės Amerikoje, o po dviejų dienų, kai pasipylė geri vertinimai ir teigiamos recenzijos, „Dangal“ buvo išleistas daugelyje pasaulio šalių, ir visur filmą lydėjo pripažinimas. 68-ajame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje jis net buvo nominuotas „Briliantinių Azijos žvaigždžių“ kategorijoje.
Sukurtas už 8,4 mln. JAV dolerių biudžetą filmas uždirbo 340 mln. JAV dolerių visame pasaulyje (vien Kinijoje – 216,2 mln.) ir tapo vienu iš 20 daugiausiai uždirbančių užsienio filmų.
Kai kuriais vertinimais, iki šiol tai yra vienintelis Indijos filmas, peržengęs 300 mln. dol. pajamų ribą. 2018 m. lapkričio mėn. filmas buvo peržiūrėtas daugiau nei 400 milijonų kartų vien Kinijos srautinio perdavimo platformose. (Finansinė statistika paimta iš angliškos Vikipedijos – Gediminas Jankauskas)
9. „IŠLIKĘS GYVAS“ (Lone Survivor, 2013)
Karas Afganistane, iš kurio daugiau nei prieš tris dešimtmečius gėdingai turėjo pasitraukti sovietų kariuomenė, pagimdė tiek daug naujų problemų, kad dar ir dabar jų aidai mus pasiekia rimtų knygų ir gerų filmų pavidalu.
„Jei tauta nenori maitinti savo kariuomenės, maitins svetimą“, – šie kitados Napoleono pasakyti žodžiai vis dar aktualūs, ir savo svarbos, regis, nepraras niekados. Todėl karinis patriotinis auklėjimas būdingas visoms tautoms, bet ne visados jis nukreipiamas tik į savo valstybinių sienų gynybą. Noras užkariauti svetimas teritorijas arba kitur įvesti savo tvarką yra vienas seniausių žmonijos instinktų. Kaip ir visi protu nekontroliuojami instinktai, šis atneša tik nelaimes ir kada nors patvirtins JAV prezidento Johno Kennedy žodžius: „Arba žmonija pabaigs karus, arba karas pribaigs žmoniją“.
Kaip ten bebūtų, patriotizmo sąvokoje militaristinis aspektas visada labai svarbus. Todėl ir kuriama tiek daug filmų, kurie pratina žmones aukotis už tėvynę. Bet realybė vis patvirtina, kad žmonėms tenka kariauti ne dėl tėvynės idealų, o už politikų jiems primestus interesus.
Rusai visą laiką stengiasi iš savo „riboto karinio kontingento“ buvimo šioje svetimoje teritorijoje sukurti mitą apie brolišką pagalbą už nepriklausomybę kovojusiai afganų tautai, todėl net savo pralaimėjimus filmuose (pvz. „Devintoji kopa“) pateikia kaip rusų dvasios pergalę.
Amerikiečių karinė drama „Išlikęs gyvas“ tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panaši į tokį karinį patriotinį reginį (amerikiečiams, beje, šis žanras irgi nėra svetimas).
Pirmieji filmo kadrai, rodantys JAV jūrų pėstininkų treniruotes išdidžiai plevėsuojančios valstybinės vėliavos fone ir skambant patetiškoms instruktorių kalboms, nuteikia tradiciniam kariniam kinui apie gerus mūsiškius ir blogus priešininkus. Tačiau tai – tik apgaulingas manevras, po kurio seks ne dar vienas pagyrūniškas pasakojimas apie amerikiečių žygdarbius priešo teritorijoje, o skaudi vienos karinės operacijos žlugimo istorija.
„Išgyvenau tam, kad papasakočiau pasauliui šią istoriją“ – yra pasakęs Marcusas Luttrellas, vienintelis likęs gyvas po operacijos „Raudonieji sparnai“, vykdytos Afganistane 2005-ųjų birželį.
Pagal jo bestseleriu tapusią knygą sukurtas filmas ir atskleidžia pasauliui anksčiau nežinomas detales apie keturių SEAL komandos narių vykdytą nesėkmingą misiją, kurios tikslas buvo sugauti arba nužudyti vieną itin pavojingą Talibano lyderį Achmadą Šachą. Užduotis aiški ir pradžioje atrodė ne itin sudėtinga. Bet, kaip sakoma, prieš mūšį bet koks planas yra geras, o pralaimėjus viskas atrodo priešingai. Kai „Spartiečiais“ pavadintas amerikiečių būrys, turėjęs likti nepastebėtas, susiduria su talibų piemenimis, įvykiai netrunka pakrypti nepalankia linkme.
Neplanuota situacija palieka nedaug pasirinkimo galimybių: nužudyti avis ganiusius piemenis ar paleisti juos, ir taip pranešti talibų kariams apie save. Savisaugos instinktas liepia pasirinkti pirmą galimybę, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, nugali žmogiškasis faktorius.
Filmo autoriai daro viską, kas įmanoma, kad žiūrovas neliktų vien abejingas stebėtojas, bet kad susimąstytų, kaip pats pasielgtų panašioje ekstremalioje situacijoje.
Didžiausias pliusas yra tai, kad idealiai išmuštruota ketveriukė visai nėra panaši į dažniausiai kariniuose veiksmo filmuose matomus tobulus (vadinasi, neįveikiamus) kareivius. Visi jie – visų pirma gyvi žmonės, todėl trijų būrio dalyvių mirtis žiūrovas suvokia kaip artimų draugų žūtį, nes kelių lakoniškų štrichų kiekvieno jų biografijai pakanka, kad spėtume su jais užmegzti emocinį ryšį. (G.J.)
8. „93-iasis reisas“ (United 93, 2006)
Niekas nėra toks svarbus, toks neišdildomai protu nesuvokiamas kaip rugsėjo 11-osios teroristų kamikadzių išpuolis. Al-Qaeda (islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė) pateikė pasauliui situacionistinį spektaklį, kuris nustelbė bet ką iš įprastinių politikos ir kultūros dirbtuvių. Nuo to laiko Holivudas netiesiogiai fiksavo šio įvykio virpesius, tačiau „93-iasis reisas“ yra pirmasis vaidybinis filmas, kuriame ši baisi diena nagrinėjama iš esmės. Paulas Greengrassas sukūrė nepaprastai galingą ir jaudinančią ketvirtojo nepavykusio lėktuvo užgrobimo rekonstrukciją. Filmas sukurtas dokumentiniu stiliumi. Režisierius nenaudoja žvaigždžių ar atpažįstamų veidų, o daugelį skrydžių valdymo scenų personažų vaidina patys dalyviai.
Tai toks „Anti-Titanikas“, skirtas kino teatrams – tikros katastrofos filmas, kuriame nėra nei Dicaprio ar Winslet, nei išgyvenusiųjų: tik teroristai, kurių emocinis gyvenimas negailestingai blankus, ir herojai be jokios praeities. Greengrassas atkuria istoriją apie užgrobtą lėktuvą, kuris nepasiekė savo tikslo (Kapitolijaus kupolo Vašingtone) beveik neabejotinai dėl desperatiško pačių keleivių sukilimo, kuriame skrido teroristai. Greengrassas su nepakeliamu klaustrofobišku griežtumu didžiąją dalį finalinio veiksmo laiko pačiame lėktuve.
Režisierius sugeba išnaudoti nepaprastą faktą, kad įvykių seka nuo pirmojo lėktuvo įsirėžimo į Pasaulio prekybos centrą iki ketvirtojo lėktuvo nusileidimo Šanksvilyje, Pensilvanijos valstijoje, tris minutes po dešimtos, su siaubinga ironija telpa į įprastinę vaidybinio filmo trukmę, ir jis gali vystyti istoriją realiu laiku. Šiame filme mes visi žinome arba manome, kad žinome, kaip baigsis filmo šio filmo istorija, ir būtent dėl to filmas yra toks sukrečiantis išbandymų kine pavyzdys. Kai užges šviesos, jūsų širdies ritmas nenumaldomai pradės didėti. Maždaug po pusvalandžio bus sunku kvėpuoti.
Kiekviena smulkiausia detalė persmelkta nepakeliamos įtampos, ypač pačioje pradžioje. Kiekvienas gestas, kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas nekaltas pasisveikinimas, kiekvienas mįslingas apsikeitimas žvilgsniais per oro eismo apžvalgos žiūronus, kiekvienas paniškas civilinės aviacijos tarnybos ir kariškių skambutis – visa tai yra sustiprinta, kurtinančiai, gryna prasme. O pirmosios scenos, kai „United 93“ keleiviai įlipa į lėktuvą ir leidžiasi į nuobodų, įprastą ankstyvo ryto skrydį, yra beveik neperprantamos. Lėktuvo keleiviai – tiesiog pasiturintys profesionalai, priklausantys beveik tai pačiai kastai, neturintys didelio susidomėjimo vienas kitu ir neturintys nieko bendro, išskyrus savo likimą. Ir visi šie žmonės yra vaiduokliai, visi jie – mirę vyrai ir vaikščiojančios mirusios moterys. Kai jų mandagiai paprašoma atkreipti dėmesį į „saugumo“ procedūras, įprasta tikrovė iki rugsėjo 11-osios vos nesutrūkinėja nuo istorinės ironijos svorio.
Filme nėra politinio ar analitinio aspekto, nėra jokios analizės ar paaiškinimų. Filmas tiesiog gyvena tomis 90 minučių siaubo minutėmis tarp vienos epochos ir kitos – ir, mūsų galva, tai yra didžiulis dramaturginis pasiekimas… tiesiog bandyti tiesiogiai susidurti su pačia siaubingiausia akimirka. Taigi, Paulas Greengrassas ir jo operatorius Barry Ackroydas sukūrė nepaprastai stiprų ir didingą paminklą to pražūtingo skrydžio keleiviams. (G.J.)
7. „KOVOTOJAS“ (The Fighter, 2010)
„Kovotojo“ (rež. Davidas O. Russellas) pradžioje regime lakonišką užrašą „Sukurta pagal tikrus įvykius“. Dažnai ši frazė tėra nedaug ką reiškiantis priminimas, kad filmo istorija paimta iš gyvenimo, o ne scenaristų sugalvota. Filmo autoriai stengiasi iki smulkmenų būti ištikimi tikram gyvenimui, todėl dažnai imituoja dokumentinius kadrus arba naudojasi TV filmavimo galimybėmis.
Iš daugelio sporto rūšių filmų kūrėjai ypatingai išskiria boksą. Turbūt, todėl, kad pusnuogis žmogus ringe labiausiai panašus į antikinį titaną, kuriam kiekviena kova reiškia arba dar vieną pergalę arba triuškinamą pralaimėjimą, po kurio galima atsitiesti nebent per stebuklą.
Bokso ringas idealiai tinka istorijoms apie tikrus bei scenaristų išgalvotus sporto titanus. Bet ne mažiau įdomu būna tais atvejais, kai virvėmis aptverta pakyla įaudrintų sirgalių jūroje asocijuojasi su gladiatorių kautynių arena ar tampa paties gyvenimo metafora.
Iš klasikinių filmų gerai žinome, kad bokso ringas yra ne tik kalvė, kurioje grūdinami charakteriai. Vyresnės kartos žiūrovai dar prisimena senas dramas, kuriuose į sportinį olimpą iškilę herojai gaudavo nokautuojantį finalinį smūgį ne atviroje kovoje, bet tapdavo užkulisinių machinacijų aukomis.
Naujaisiais laikais panašius herojus vaidino Robertas De Niro, Sylvesteris Stallone, Willas Smithas, Russellas Crowe ir kiti garsūs aktoriai. Dabar šią galeriją papildo dar vienas „kietas vyrukas“ – aktorius Markas Wahlbergas, kuris režisieriaus Davido O. Russello dramoje „Kovotojas“ persikūnijo į airių kilmės amerikiečių boksininką Micky Wardą.
Žiūrovams suteikiama galimybė pamatyti treniruotes ir pačius bokso mačus iš labai arti. Įspūdis toks, kad, regis, net prakaito kvapą jauti.
Turbūt, geriausią savo pastangų įvertinimą filmo autoriai išgirdo visai ne iš kino kritikų, o iš paties pagrindinio herojaus. Tikrasis boksininkas Micky Wardas, pasižiūrėjęs filmą, liko sužavėtas. „Man labai patiko filmas. Markas Wahlbergas ir Christianas Bale‘as atliko milžinišką darbą. Didžiuojuosi jų sukurtais vaidmenimis“.
Filmo centre – du netikri broliai, tiesiog pamišę dėl bokso. Vyresnysis Dicky Eklundas (šis vaidmuo pradžioje buvo pasiūlytas Bradui Pittui, bet jam atsisakius atiteko Ch. Bale‘ui) galėjo tapti Amerikos čempionu, jei ne kai kurios ekscentriško charakterio savybės ir polinkis kvaišalams. Dabar visas nerealizuotas ambicijas ir savo meistriškumą Dicky stengiasi perduoti Micky‘iui. O šis taip pat turi savitą požiūrį į savo profesiją. Net kviesdamas patikusią merginą į pirmą pasimatymą Micky dėsto jai savo taktines gudrybes: „Jeigu tu smūgiuoji man, aš smūgiuoju tau – tai ne boksas, o peštynės. Bokse, kaip ir šachmatuose, smūgius reikia rinktis atsakingai“.
Deja, pirmieji savarankiški žingsniai ringe baigiasi visai ne pergalingais gongais, o rimtomis traumomis. Silpnesnių kinkų vyrukui tokio šalto dušo pilnai užtektų, kad jis pakeistų profesiją ir pasirinktų lengvesnį kelią į sėkmę. Bet Micky – ne iš kelmo spirtas. Ko jau ko, o užsispyrimo jam tikrai netrūksta. O be šios charakterio savybės sporte tikrai nieko pasiekti neįmanoma. (G.J.)
6. „Kapitonas Filipsas“ (Captain Phillips, 2013)
Apie tai, kaip Somalio piratai grobia svetimus laivus ir reikalauja išpirkos už įkaitų gražinimą, girdime vos ne kasmet. Anksčiau ar vėliau apie tai turėjo būti sukurti vaidybiniai filmai, kuriuos mielai žiūrėtų žmonės visame pasaulyje. Nes narsių didvyrių kova su banditais žiūrovus domina visada. Tai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įrodė net anuometinėje Sovietų sąjungoje sukurtas filmas „XX amžiaus piratai“ (rež. Borisas Durovas), ilgai buvęs pelningiausių rusiškų filmų lyderiu.
„Kapitoną Filipsą“ režisierius Paulas Greengrassas sukūrė pagal tikrus įvykius.
2009-ųjų metų balandį viso pasaulio žiniasklaida pasakojo kvapą gniaužiančią istoriją apie tai, kaip kelias dienas Somalio piratų nelaisvėje išbuvusį laivo „MV Maersk Alabama“ kapitoną Ričardą Filipsą nuo ginkluotų banditų išgelbėjo į dramatiškų įvykių vietą atvykusio JAV karinio laivo „Bainbridge“ profesionalai. Per šią operaciją buvo nušauti trys amerikietį įkaitą saugoję piratai, o ketvirtasis paimtas į nelaisvę. FTB vadovas Johnas Milleris tuoj pat paaiškino pasauliui, kad „tai kriminalinis, o ne karinis incidentas“. JAV vice admirolas Billas Gortney patvirtino, kad sankciją imtis bet kokių priemonių prieš ginkluotus banditus gavo iš paties prezidento Barako Obamos. JAV Baltųjų rūmų vadovas atmetė taikių derybų su piratais galimybę ir sėkmingai pasibaigus išlaisvinimo operacijai oficialiai pareiškė: „Kapitono Ričardo Filipso narsa yra puikus pavyzdys visiems amerikiečiams“. JAV prezidentui pritarė ir Somalio užsienio reikalų ministras: „Pasaulis neketina taikstytis su panašiais nusikaltimais“.
Tai buvo pirmasis atvejis per pastaruosius 200 metų, kai krovininis JAV laivas buvo užgrobtas piratų.
Jau pirmosios filmo scenos persmelktos kažkokios dar neaiškios grėsmės. Kapitonas Filipsas, iš gimtųjų namų Vermonte vykstantis į oro uostą dalijasi su žmona savo nerimu dėl milžiniškais tempais besivystančio pasaulio pavojų ir apie tai, kad dabar išgyvena tik stipriausieji. O tuo metu kitame pasaulio krašte po akinančia saule Somalio paplūdimyje verbuojami savanoriai grobikiškai akcijai: pro šalį praplaukiančių laivų užpuolimai čia jau tapo kasdienybe. Pagal paralelinio montavimo taisykles netrukus santūrus amerikietis ir už pinigus viskam pasiryžę triukšmingi juodaodžiai teroristai turi susitikti.
Šis susitikimas pradės kelias dienas trunkantį narsumo ir žmogiškumo išbandymą.
Nors atsargusis kapitonas vos išplaukus į atvirą jūrą sau ir visiems komandos nariams organizuoja mokymus su galimo pavojaus imitavimu, praktika netrukus įrodo, kad dvi dešimtys beginklių jūros vilkų milžiniškame krovininiame laive negali efektyviai pasipriešinti keturiems pistoletais ir Kalašnikovo automatais ginkluotiems banditams.
Nelaimės atveju kapitonas laivo denį palieka paskutinis. Tokiai nuo seno jūrose galiojančiai taisyklei Ričardui Filipsui bus lemta nusižengti ne savo noru. Mat radę laivo seife tik 30 tūkstančių dolerių banditai nepasitenkina tokiu menku grobiu ir pasitraukę iš incidento vietos kartu į gelbėjimo valtį pasiėmė ir kapitoną. Nuo šio momento prasideda finalinė įkaito išlaisvinimo fazė, žinoma ir iš nesenų įvykių kronikos, ir iš paties kapitono Filipso knygos „Kapitono pareiga“. Tik kelių dienų įvykius filmo autoriai suspaudė į koncentruotą kelių valandų veiksmą. Nes kinas priklauso nuo savos realybės dėsnių. (Gediminas Jankauskas)
5. „Operacija „Mincemeat“ (Operation Mincemeat, 2021)
„Operacija „Mincemeat“ atrodo kaip tikra britų šnipų drama ir didžiąja dalimi tokia ir yra. Filmas paremtas tikra karo laikų drąsos ir didvyriškumo istorija. Jame vaidina stilingi aktoriai, tarp jų Colinas Firthas ir Matthew Macfadyenas, o režisierius Johnas Maddenas ir išgarsėjo būtent tokiais solidžiais, senamadiškais filmais.
Pati istorija yra tokia absurdiška ir pasakojama su pakankamai netikėtumų ir sauso humoro, kad nuolat įtraukia. Įsivaizduokite Antrąjį pasaulinį karą, į kurį tarp šnipinėjimo ir fizinių pokštų įmaišoma šiek tiek romantikos, ir suprasite, kokią sudėtingą toninę pusiausvyrą šis filmas pasiekia.
Filme, 1943-ųjų pavasarį, pačiame Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje, Sąjungininkams žūt būt reikėjo pasipriešinti vis stiprėjančiam Hitlerio dominavimui Europoje. Buvo nuspręsta, jog tam geriausiai pasitarnautų įsitvirtinimas Sicilijoje. Tačiau kaip išsilaipinti saloje, nesulaukiant vokiečių pasipriešinimo ir išvengiant aukų? Dviem britų žvalgybos MI5 agentams kilo viena keisčiausių, beprotiškiausių ir rizikingiausių minčių karybos istorijoje – vokiečiams pakišti neegzistuojančio žvalgo kūną su sufabrikuotais duomenimis apie Sąjungininkų planus išsilaipinti Graikijoje ir Sardinijoje.
Žinoma, kaip ir daugelyje filmų kariai tampa pažeidžiami „romantikos“ savo profesijoje, kurioje svarbiausia išlaikyti susikaupimą. Taigi, filme regime romantišką ryšį, kuris nuolat užsimezga tarp našlės Džinos ir Eveno, išsiuntusio žmoną ir vaikus į Ameriką, kad juos apsaugotų, nes jie – žydai. Jau ankstyvosios scenos leidžia manyti, kad poros santuokai vis tiek grėsė pavojus. Tarp Džinos ir Eveno užsimezga saldus ir lengvabūdiškas romanas, nuspalvintas lengvu liūdesiu ir pasaulio nuovargiu ir jie abu iš ties puikūs. Tačiau šie besiformuojantys santykiai komplikuojasi, pavirsta į meilė trikampį ir tampa akivaizdu, kad Čarlzas taip pat jaučia jausmus Džinai.
Filmas „Operacija „Mincemeat“ pagrįstai įtemptas tiek asmeniniu, tiek profesiniu lygmeniu, nes komanda vykdo misiją ir su nerimu laukia, kol sužinos, ar ji buvo sėkminga. Smulkūs siužeto vingiai gali bet kurią akimirką reikšti katastrofą, o veikėjai, kurie iš pradžių atrodė nereikšmingi, tampa labai svarbūs. Tai tikrai be galo jaudinantis filmas.
4. „Laumės vaikas“ (Changeling, 2008)
1928-ųjų metų Los Andželas. Amerikiečiams šis laikotarpis yra ypatingas. Po metų prasidės didžioji ekonominė depresija, bet kol kas apie būsimuosius tragiškus išmėginimus nieko nežinantys amerikiečiai mėgaujasi paskutiniaisiais „džiazo epochos“ teikiamais malonumais. Filmo autoriai preciziškai tiksliai atkuria anuometinį gyvenimą, bet tai nebe egzotiškas retro kinas, o greičiau gilaus psichologinio apibendrinimo studija, žvelgiant iš dabarties pozicijų.
Saulėtą kovo mėnesio popietę telefoniste dirbanti vieniša motina Kristina Kolins (Angelina Jolie) savo devynerių metų sūnų Volterį išleidžia į kiną. Moteris dar nežino, kad mato savo kūdikį paskutinį kartą. Į namus Volteris jau niekada nebegrįš. Galima suprasti Kristinos nerimą jau pirmąjį vakarą. Juk dar visai neseniai Los Andželą buvo sukrėtęs baisus nusikaltimas – kažkoks psichopatas buvo pagrobęs dvylikametę ir reikalavo už ją išpirką, bet niekas nežinojo, kad mergaitė jau buvo nužudyta.
Policininkai į desperatiškus motinos maldavimus padėti reaguoja be ypatingo uolumo. Jiems darbų ir taip per akis: artėja mero rinkimai, mieste pilna neišspręstų problemų, o čia dar spauda atakuoja reportažais apie korupciją valdžios organuose. Surasti dingusį berniuką, žinoma, būtų didelis pliusas. Bent jau vieno rezonansinio nusikaltimo atskleidimas teigiamai paveiktų bauginančių pranešimų įkaitintą atmosferą.
Po pusmečio policija gražina motinai pražuvėlį, surastą kažkur Ilinojaus valstijoje. Iškilmingoje atmosferoje, blyksint fotoreporterių aparatams, valdžios pareigūnai perduoda Kristinai berniuką. Visi, išskyrus motiną, džiūgauja. O ji atkakliai kartoja, kad tai ne jos vaikas.
Kas iš to, kad berniukas žino tikslų Kristinos adresą ir visiems sakosi esąs jos sūnus, bet motinos širdį apgauti neįmanoma. Juolab, kad pražuvėlis yra keliais coliais mažesnis ir dar žydišku papročiu apipjaustytas. Bet ir policijai, ir net šeimos gydytojui šie argumentai neatrodo rimti. Čia jau, kaip sakoma, ne jų problemos. O nurimti nenorinčią ir savo teisių reikalaujančią motiną nusprendžiama paskelbti nevisprote ir izoliuoti nuo visuomenės.
Vien šių siužeto įvykių pilnai pakaktų kraują gyslose stingdančiam trileriui. Bet C.Eastwoodui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Kol žiūrovai atidžiai seka fantasmagoriškos istorijos peripetijas, filmas nepastebimai (ir ne vieną kartą) keičia žaidimo taisykles. Vaiko pakeitimo byloje nėra jokios mistikos. Tiesiog iš spaudos sužinojęs apie niekaip nesurandamą Kristinos Kolins sūnų, apsišaukėlis Artūras Hačinsas sumanė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir persikraustyti į Los Andželą, kad netoliese esančiame Holivude galėtų pamatyti savo mylimiausią vesternų aktorių Tomą Miksą.
O kurgi dingo tikrasis Volteris? Į šį klausimą bus atsakyta žiauraus trilerio stiliumi. (G.J.)
3. „Ruandos viešbutis“ (Hotel Rwanda, 2004)
1994 metais, Ruandoje hutų genties atstovai išžudė milijoną tutsių genties atstovų, per žudynes, kurios vyko visam pasauliui žiūrint pro pirštus. Tačiau, „Ruandos viešbutis“ nėra istorija apie šias žudynes. Tai istorija apie viešbučio vadovą, kuris išgelbėjo 1200 žmonių gyvybes, nes buvo labai geras žmogus.
Tas vyras vardu Polas Rusesabagina, o Don Cheadle’as jį vaidina kaip ramų, tvirtą, kompetentingą žmogų chaoso metu. Tai ne tas žmogus, kurio siluetus kamera rodo kalnų viršūnių fone, o tas, kuris žino, kaip viskas veikia realiame pasaulyje, kuris naudojasi kyšininkavimo, paglostymo, atsiprašymo ir apgaulės įgūdžiais, kad išgelbėtų šias jam patikėtas gyvybes.
Polas kilęs iš hutu ir vedęs tutsę Tatjaną (akt. Sophie Okonedo). Jis stažavosi Belgijoje ir vadovauja keturių žvaigždučių viešbučiui „Des Milles Collines“ sostinėje Kigalyje. Jis puikiai atlieka savo darbą. Jis supranta, kad, paėmus saugoti generolo portfelį, jį grąžinus jame bus keli buteliai gero viskio. Jis supranta, kad norint gauti reikalingo importuoto alaus, reikia duoti kyšį. Jis supranta, kad jo svečiai yra įpratę prie prabangos, kuri turi būti užtikrinta net ir čia, mažytėje Centrinės Afrikos valstybėje, įsiterpusioje tarp Tanzanijos, Ugandos ir Kongo. Ar dėl šio supratimo jis yra blogas žmogus? Kaip tik priešingai. Jis yra situacinės etikos ekspertas. Dėl to, ką jis išmano, viešbutis veikia gerai ir visi yra laimingi.
Tada staiga prasideda genocidas. Ruandos bėdos prasidėjo, kaip ir daugelis kitų Afrikos bėdų, kai Europos kolonijinės galios įkūrė valstybes, kurios nepaisė tradicinių genčių normų. Priešiškos gentys buvo išstumtos į tą pačią žemę. Daugelį metų Ruandą valdant belgams valdė tutsiai, kurie nužudė ne vieną hutų gentį. Dabar hutų vėl valdo, o jų ginkluoti kariai siaučia po šalį ir žudo tutsius.
Ruandoje yra Jungtinių Tautų „atstovybė“, kuriai atstovauja pulkininkas Oliveris (akt. Nickas Nolte). Jis mato, kas vyksta, informuoja savo viršininkus, prašo pagalbos ir įsikišimo, bet yra ignoruojamas. Polas Rusesabagina apie didėjančią tragediją informuoja korporacijos būstinę Briuselyje, tačiau viešbutis Kigalyje tikrai nėra didžiausias tinklo rūpestis. Galiausiai šiems dviem vyrams tenka veikti kaip laisvai samdomiems darbuotojams, kad išgelbėtų daugiau nei tūkstantį gyvybių, už kurias jie kažkokiu būdu tapo atsakingi.
Kūrinys pavyksta ir yra tikrai įtraukianti drama. „Ruandos viešbutis“ – ne apie viešbučio valdymą, o apie didvyriškumą ir išlikimą. Rusesabagina įveikia šį iššūkį. Filmas pavyksta ne todėl, kad ekrane rodomi specialieji efektai, veiksmas ir didžiulės skaitmeninės armijos, o todėl, kad Cheadle’ui, Nolte’ui ir filmo kūrėjams įdomu, kaip du vyrai pasirenka veikti neįmanomoje situacijoje. Filmas mus jaudina, nes simpatizuojame šiems vyrams. Čia gilios kino emocijos paprastai kyla ne tada, kai personažai liūdni, o kai jie geri. (G.J.)
2. „Pragaras rojuje“ (The Impossible, 2012)
Neviltis, skausmas, panika ir viltis kovoja dėl viršenybės šiame puikiai sukurtame ir širdį draskančiame filme, paremtame tikra ispanų šeimos, kuri 2004 m. išvyko Kalėdų atostogų į Tailandą ir pateko į cunamio, nusiaubusio Pietryčių Aziją ir nusinešusio 230 000 žmonių gyvybių, istoriją. Filmas paprastas ir įtikinantis, todėl jis yra ne tik įprastas katastrofų filmas. Pati cunamio scena yra meistriškas kino kūrinys, o tai, kas vyksta po to, turime pripažinti, nustebino savo tikrąja emocine jėga. Žinoma, šį filmą galima apkaltinti manipuliacija ir vakarietiškos turistinės patirties didinimu viską praradusių vietinių bendruomenių sąskaita. Tačiau galiausiai filme „Pragaras rojuje“ rasite sąžiningumo ir užuojautos.
Filmo režisierius Juanas Antonio Bayona, o scenarijaus autorius – Sergio Sánchezas, kartu kūręs puikią 2007 m. vaiduoklių istoriją „Našlaičių prieglauda“ (angl. The Orphanage). Filme, ispanų šeima virto pasiturinčiais britais: Marija (akt. Naomi Watts) ir Henris (akt. McGregoras) bei trys jų berniukai: Lukas (akt. Tomas Hollandas), Tomas (akt. Samuelis Joslinas) ir Simonas (akt. Oklėjus Prendergastas). Jie šiek tiek įsitempę, šiek tiek pasipūtę, bešališkai susitaikę su prabanga Tailando atostogų komplekse po lengvo kivirčo, ar gaus būtent tokią paplūdimio vilą, kokią buvo užsisakę.
„Našlaičių prieglaudos“ gerbėjai ieškos nežemiškų ar neįprastų pojūčių, nes katastrofos nuojautos yra iš anksto žinomos ir jaučiamos. Pats potvynis yra toks tikroviškas ir beveik nežiūrėtinas. Ši tragedijos scena sukurta su milžiniška technine išmone.
Tai, ką „Pragaras rojuje“ atskleidžia, yra paprasta išsiskyrimo agonija ir siaubas, tuštuma, kuri yra baisesnė už fizinius sužalojimus. Chaoso ir griūties metu tėvai ir vaikai atsiduria skirtingose postapokaliptinio kraštovaizdžio dalyse. Jie svarsto, ar jų mylimieji mirė arba netrukus mirs, jie svarsto, ar jie patys mirs, ar jiems būtų geriau mirti ir ar iš tiesų mirti yra tai, ko jie labiausiai norės.
McGregoras kūrinyje parodo spektaklį, kuris turi stiprų emocinį smūgį. Iki nelaimės jo įkūnijamas Henris buvo lygiai toks pat malonus vyras, nykus, savimi patenkintas turistas, kuris šiek tiek nesąmoningai vykdė tėvų pareigas. Tačiau pasiekęs žemiausią nevilties tašką, Henris turi pasiskolinti svetimą mobilųjį telefoną ir paskambinti žmonos tėvui, kad papasakotų jam apie įvykį. Vien tai, kad jam tenka ištarti, kas nutiko, užvaldo jį iš sielvarto ir baimės, ir jis skamba kaip toks pat išsigandęs berniukas, kaip ir bet kuris iš jo sūnų.
Watts įkūnyta Marija pati kenčia ligoninėje su sunkiai sužeista koja. Lukas – neramiai prižiūri savo motiną, bijodamas, kad bus nuo jos atskirtas, bet galiausiai atsipalaiduoja ir klaidžioja po ligoninę, vykdydamas sau skirtą misiją – vėl suvesti nepažįstamus žmones su jų dingusiais vaikais ar partneriais. Jo altruizmas atlygina sėkme, tačiau vėliau jį nubaudžia siaubingai ironiškas likimo posūkis.
Ir taip ši juosta tęsiasi, su bekompromisiškai didelėmis emocijų akimirkomis ir vos ne įtempto siužeto scenomis. Šokiruoja kadras iš viršaus, rodantis kariškai organizuotai ir preciziškai išdėliotus lavonus, kurių niekur nematyti sugriautame gyvųjų pasaulyje. Šis filmas nėra nei itin sudėtingas, nei subtilus, tačiau jame slypi nuoseklumas ir protingumas. Čia pasakoma paprasta idėja – išgyvenimas yra labiausiai kankinantis dalykas, o išgyvenusiojo kaltė tampa psichologiniu sukrečiančio ir nepataisomo smūgio padariniu. (G.J.)
1. „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016)
Melo Gibsono režisuotoje karinė drama „Pjūklo ketera“ tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.
Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.
„Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi.
Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.
Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.
Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti.
Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“. (G. J.)
