Atėjo toks metų laikas, kuomet lauke atvėsus orams, o medžiams pradėjus mesti spalvas pakeitusius lapus, smagiausia veikla daugeliui turbūt tapo įsitaisymas ant minkštos sofos, įsisukus į šiltą pledą, su karštu puodeliu kavos ar arbatos rankoje ir geru filmu televizoriaus ar kompiuterio ekrane.
O kadangi artėja košmariškasis Helovinas, lietuviškai dar vadinamas Šmėklinėmis, atrinkome jums 10 tobulų košmarų šiai šiurpiajai rudens šventei, pradedant sparčiai populiarėjančiu Pietų Korėjos turiniu ir baigiant žiauriai pasibaigusia grupės „The Ain‘t Righst“ muzikine kelione bei realistišku ir siaubingu įsibrovimu. Visi šie filmai išties verti jūsų dėmesio ir jų tikrai pakaks iki pat Helovino vakaro, o gal dar ir kuriam laikui po jo, kad palaikytumėte šiurpuliukus keliančią Helovino nuotaiką net ir jam pasibaigus.
„Dviejų seserų istorija“ (2003) / „A Tale of Two Sisters“
Kadangi Pietų Korėjos kūrėjų kuriamas turinys tampa vis populiaresnis, artėjančio Helovino proga verta prisiminti 2003 metų režisieriaus Kimo Jee-woono psichologinį siaubo filmą „Dviejų seserų istorija“. Filmo siužetas, kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, sukasi aplink dvi seseris, Su-mi (Im Soo-jung) ir Su-yeon (Moon Geun-young), kurios atvyksta į užmiestyje esančius šeimos namus. Jų tėtis (Bae Moo-hyeon) viliasi, kad merginos čia turės daugiau laiko atsigauti po paskutiniojo Su-mi nervinio išsekimo ir geriau pažinti savo pamotę Eun-joo (Yum Jung-ah). Kadangi merginų mamos atminimas vis dar gyvas jų mintyse, tarp trijų moterų jaučiama beveik apčiuopiama įtampa. Drovioji Su-yeon pamotės kompanijoje nutyla, o tuo tarpu jos sesuo reaguoja agresyviai, ginčijasi su tėvu ir atsisako sėdėti su naująja jo žmona prie vieno vakarienės stalo. Galiausiai, abi merginos paguodą randa viena kitos draugijoje ir Su-mi prisiekia, kad padarys viską, kad tik apsaugotų savo seserį nuo pamotės. Tačiau per artimiausias naktis, kuomet namuose pradeda vykti keisti ir nepaaiškinami dalykai, įtampa tarp seserų ir pamotės tik sustiprėja. Eun-joo pradeda įtarinėti merginas dėl jos augintinio mirties ir dėl iš šeimos nuotraukų iškirpto savo veido ir Su-mi pastebi, jog sesuo vis baisiau gujama pamotės. Tačiau kuomet namuose pradeda dėtis siaubingesni ir dar labiau šokiruojantys dalykai, šeima suvokia, jog kartu su jais tarp šių sienų gyvuoja ir dar viena esybė.
Jau nuo pat pirmų filmo „Dviejų seserų istorija“ minučių pasidaro aišku, kaip puikiai Kimas Jee-woonas supranta psichologinio siaubo filmo žanrą. Nors tarp seserų greitai suformuojamas stiprus ryšys, o aktorių Im Soo-jung ir Moon Geon-young pasirodymai itin stiprūs bei įtikinami, nuo pat pradžių sukuriamas įtampos jausmas, kuris pamažu vis stiprėja. Ir nors tėtis ir nori sustiprinti šeimos ryšį, tačiau jo pasyvus, beveik bejausmis elgesys ir Eun-joo vaidmuo, regis, įkvėptas piktųjų pamočių iš pasakų, sukuria tik dar keistesnę atmosferą, kurią pagyvina Eun-joo kostiumai ir filmavimo ypatumai. Tarp veikėjų vyrauja emocinis nutolimas, o taip pat ir ryški kova dėl laisvos motinos vietos, dėl kurios varžosi pamotė ir viena iš seserų.
Režisierius puikiai geba sukurti įtemptą, bauginančią atmosferą, kuri iš artimos, pažįstamos ir netgi šeimyniškos pamažu virsta keista, neatpažįstama ir bauginančia. O puikiai parinktas garso takelis tik pagyvina baimės jausmą, kuomet namai tampa vis labiau priešiškesniais. Būtent Kimo Jee-woono aplinkos supratimas, kuris keičiasi atspindėdamas veikėjų emocijas, išskiria „Dviejų seserų istoriją“ iš daugybės kitų ankstyvųjų 2000-ųjų azijiečių siaubo filmų.
„Velnio namai“ (2009) / „The House of the Devil“
Ar kada nors buvo sukurtas toks filmas, kuriame paauglė auklė mėgautųsi ramiu ir maloniu vakaru? Be jokių velnio neštų ir pamestų vaikų? Na, pagrindinei filmo „Velnio namai“ veikėjai Samantai ramiu vakaru pasimėgauti tikrai neteks, tačiau neteks prižiūrėti ir vaikų, o mums, žiūrovams, šis filmas puikiai tiks ramiam Helovino vakarui.
Filmo veiksmas vyksta 1983-iaisiais metais. Studentei Samantai (Jocelin Donahue) įgrysta gyventi kartu su netvarkinga kambarioke, todėl ji nusprendžia išsinuomoti nedidelį butą. Nors buto šeimininkė sutinka atleisti merginą nuo depozito mokėjimo, jai vis tiek reikia 300 dolerių pirmojo mėnesio nuomai, todėl Samanta pradeda ieškoti auklės darbo. Vieną dieną ji sulaukia skambučio iš vyriškio (Tomas Noonanas), prašančio jos atvykti padirbėti vieną naktį, kol jis su žmona (Mary Woronov) dalyvaus mėnulio užtemimo vakarėlyje. Vyriškis kalba keistai, tačiau Samantai taip reikia pinigų, jog ji priima pasiūlymą užsidirbti. Į darbo vietą, kuri yra nuošaliame name miške, ją palydi geriausia draugė Megan (Greta Gerwig). Atvykus į vietą, svetingas, tačiau keistas ponas Ulmanas prisipažįsta, kad Samantai reikės prižiūrėti ne kūdikį, o senyvą jo uošvę. Samanta jau ketina atsisakyti pasiūlymo, tačiau ponas Ulmanas pasiūlo jai 400 dolerių ir ji pasilieka. Išėjus Ulmanams mergina bando daryti namų darbus, tačiau šiurpi namo atmosfera neleidžia susikaupti. Namą ir jo gyventojus gaubia daugybė paslapčių, kurių Samantai verčiau jau nesužinoti, tačiau vos priėmusi darbo pasiūlymą, mergina pateko į šaltakraujų, įvairiais demoniškais ritualais užsiimančių piktavalių rankas ir tik laiko klausimas, kada ji taps dar viena jų auka.
Beveik prie visų filmo „Velnio namai“ kūrimo aspektų prisidėjo siaubo filmų žanro režisierius Ti Westas, jau prieš 10 metų, kuomet tebuvo trisdešimties, laikytas siaubo filmų veteranu, kuris parašė, režisavo ir redagavo filmą. Westas žavisi klasikiniais siaubo filmais ir supranta, kad už namą, kuriame vaidenasi baisiau gali būti tik namas, kuriame galimai vaidenasi. Režisierius sukuria palengva kylančios baimės ir grėsmės pojūtį, kuris priverčia žiūrovus spėlioti, kuria linkme pasisuks siužetas ir filme pasitelkia šiek tiek Hičkokiškos įtampos, kurią apibrėžti būtų galima žodžiais, jog visas linksmumas yra laukimas, o ne pats įvykis.
„The Loved Ones“ (2009)
Mes visi puikiai prisimename vidurinę mokyklą, tiesa? Kai kuriems šis atsiminimas toks ryškus, lyg dar vakar būtų sėdėję mokyklos suole, kitiems toks tolimas, jog atrodo lyg kažkoks visai kito gyvenimo etapas. Kai kurie sugebėjo kaip reikiant sužibėti ir pasiekti populiarumo aukštumų, o kai kurie tiesiog išgyveno šį laikotarpį niekieno nepastebti. Tačiau yra ir tokių, kurie mokyklos laikus prisimena su tokiu pačiu siaubu, kaip kad karo veteranas prisimena karo lauką. Nesvarbu ar mokykloje buvai krepšinio komandos kapitonas ar patyčių objektas, visi turi bent kelias mokyklos siaubo istorijas. Bet galima lažintis, jog tokios kaip ši neteko patirti nei vienam.
Filmas „The Loved Ones“ tai istorija apie paauglišką meilę, tiesa, itin iškreiptą. Filme pasakojama apie vaikiną vardu Brentas (Xavieras Samuelis). Brentas kenčia nuo siaubingos tragedijos, kuomet automobilio avarijoje žuvo jo tėtis ir nerūpestingas paauglys staiga virsta tamsiu, užsidariusiu savo paties šešėliu. Jis dažnai mąsto apie savižudybę, o tarp jo ir mamos atsiveria sparčiai didėjanti tuštuma. Vienintelis dalykas, kuris, panašu, suteikia vaikinui bent šiek tiek džiaugsmo, tai jo mergina Holė (Victoria Thaine). Jaunimui besiruošiant mokslo metų pabaigos šokiams prie Brento prieina drovi, šiek tiek keistoka mergina vardu Lola (Robin McLeavy) ir pakviečia Brentą eiti su ja į šokius, tačiau vaikinas šį pasiūlymą pagarbiai atšaukia, kadangi porą šokiams jau turi. Šis mandagus atsisakymas tampa viena baisiausių klaidų per visą vaikino gyvenimą, kadangi nori jis to ar ne, jis sudalyvaus šokiuose su Lola, tačiau šie šokiai bus nepanašūs į jokius anksčiau matytus mokyklos šokius.
Filmas „The Loved Ones“ kupinas išties daug smurto ir kankinimų, tačiau nestokoja ir komedijos, kuri sudaro puikų balansą tarp baimės ir juoko. Pagrindinė filmo veikėja Lola, kurios vaidmenį atlieka Robin McLeavy, puikiai atvaizduoja vaikišką, užsispyrusią lyg trimetė, mergaitę paauglės kūne. Mūsų akimis, ji atlikinėja įvairius nenusakomai baisius kankinimus bei žiaurumus, tačiau jai tai tik gimtadienio vakarėlis, o Brentas tik dar vienas naujas žaisliukas.
„Aukšta įtampa“ (2003) / „High Tension“
Prancūzų filmas „Aukšta įtampa“ pirmą kartą pasirodė 2003 metų Toronto kino festivalyje, tačiau, kad pasiektų platesnę auditoriją jam prireikė nemažai pastangų. Pirmiausia, filmas buvo kupinas tiek daug žiaurumų ir smurto, jog jam buvo sunku rasti platintojus Jungtinėse Valstijose. Tačiau filmo teises įsigijo „Lions Gate Films“ ir pasiryžo išleisti filmą neredaguotą ir su subtitrais. Tačiau savo planus kompanijai teko gerokai pakeisti. Kadangi, kaip buvo minėta anksčiau, filme netrūksta žiaurių smulkmenų ir kraujo, jis turėjo būti suredaguotas taip, jog atitiktų „R“ ženklu žymimų filmų standartus ir buvo dubliuotas anglų kalba. Tačiau dubliavimas nėra tokia didelė problema, kokia kad būtų kitame filme (amerikiečiai mėgsta filmus ir serialus žiūrėti dubliuotus anglų kalba, todėl dubliavimo kokybė yra itin svarbi), kadangi filme „Aukšta įtampa“ dialogų itin mažai. Veikėjai didžiąją laiko dalį stengiasi būti tylūs ir filmo esmė ne žodžiuose, tačiau veiksmuose, kurie įklampina juos į bjaurias skerdynes.
Filmo istorija gan paprasta. Dvi merginos, Meri (Cécile de France) ir Aleks (Maïwenn), automobiliu keliauja į nuošalų ūkį, kuriame gyvena Aleks šeima. Pačią pirmąją naktį po atvykimo, negailestingas serijinis žudikas įsilaužia į namus ir nužudo visus, išskyrus Meri ir Aleks. Žudikas suriša Aleks ir užkemša jai burną, o tada įsimeta ją į savo bagažinę. Meri nenoromis įšoka kartu, kad galėtų išgelbėti Aleks. Tuomet veiksmo vieta peršoka į apleistą degalinę, o vėliau į vidurį miško, kol tuo tarpu Meri bando išlaisvinti draugę ir apsisaugoti pati. O sprendžiant iš kitų aukų būklės, žudikas nerodo jokio pasigailėjimo.
Filme gausu kraujo, smurto ir žudynių, tačiau tai nėra visa filmo esmė. Tiek filmo scenarijuje, tiek Alexandre‘o Ajos režisūroje yra daug sumanumo, prie kurio prisideda aštri kinematografija ir garso takelis. Filme visą laiką juntama įtampa, siužetą paįvairina juodo humoro elementai, o per paskutines 10 minučių viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Filmo pabaiga sulaukė daug įvairių atsiliepimų ir privertė žiūrovus pasiskirstyti į dvi stovyklas: arba mėgstančių, arba nekenčiančių. Taip pat filme yra keletas subtilių nuorodų į ankstesnius klasikinius siaubo filmus (pradedant „Helovinu“ ir baigiant „Kruvinomis skerdynėmis Teksase“). Tiems, kurie mėgsta siaubo filmus ir nesišlykšti kraujo upėmis, šis filmas puikus pasirinkimas.
„Žalias kambarys“ (2015) / „Green Room“
Pagrindinė filmo „Žalias kambarys“ idėja gan paprasta: vargu ar galima patekti į pragariškesnę situaciją, nei būti 16-ai valandų žmogžudiškų neonacių įkalintiems muzikinio pasirodymo vietoje, Oregano miškų tankmėje. Būtent į tokią situaciją patenka keturi pagrindiniai filmo veikėjai, grupės „The Ain‘t Righst“, nariai – Patas (Antonas Yelchinas), Tigeris (Callumas Turneris), Reece (Joe Cole) ir Sam (Alia Shawkat). Dėl išsekusių pinigų, kuro išteklių ir energijos, grupė nenoriai sutinka atlikti vieną paskutinį pasirodymą. Bėda tik ta, kad pasirodyti jiems teks baltaodžių viršenybę pripažįstantiems naciams priklausančiame klube už Portlando. Muzikantus šis pasiūlymas ne itin žavi, tačiau, kaip sako Patas, vienintelis šios situacijos pliusas, jog galės atlikti Dead Kennedys dainą „Nazi Punks Fuck Off“ (liet. atsikniskit nacių pankai) patiems nacių pankams. Tačiau linksmybės tęsiasi neilgai. Vos pasibaigus pasirodymui, grupė tampa žiauraus nusikaltimo liudininkais ir suvokia, jog jų šansai sugrįžti namo drastiškai sumažėjo. Klubo savininkas Darcis (Patrickas Stewartas), mobilizuoja labiausiai atsidavusius savo karius, kad pasirūpintų pašaliečiais. O toliau prasideda įtemptas, kruvinas festivalis, kuris toks pats niūrus ir klaustrofobiškas, kaip ir pavadinime minimas kambarys.
Tačiau režisieriaus Jeremy‘io Saulnierio filmas taip pat kupinas ir vizualinio meno, juodojo humoro, sumanių sąmojų bei žmogiškumo prošvaisčių. Tiesa, tikrai ne visų skoniui, kadangi smurtas pasiekia nematytas aukštumas, o neonaciai antagonistų vietoje gali pasirodyti kaip ne itin įdomus istorijos dėstymo aspektas. Tačiau viską sudėjus į visumą, filmas turi, nors ir žiauraus, tačiau savotiškai šaunaus žavumo. Trumpai tariant, filme „Žalias kambary“ rasite visas svarbiausias kultinės klasikos ypatybes, kurias tik dar labiau pagyvina puikiai parinkta aktorių komanda.
„We Are What We Are“ (2013)
„We Are What We Are“ yra 2010 metų meksikietiško filmo tokiu pačiu pavadinimu, sulaukusio siaubo filmų gerbėjų pripažinimo, perdirbinys. Kanų festivalyje pamatęs originalųjį režisieriaus Jorge‘o Michle‘o Grau filmą Jimas Mickle‘as prisipažino, jog pavydi tokio darbo. Pavydi jo idėjos, siužeto, veikėjų, visko, todėl nusprendė sukurti anglakalbę filmo versiją ir kartu su režisieriumi Nicku Damici pasitelkė pagrindinę originalaus filmo istorijos mintį ir ją „pagražino“; pakeitė tam tikrų pagrindinių veikėjų lytis, o didmiestyje tvyrantį nerimą iškeitė į Niujorko užmiesčio kraupumą, kuris pridėjo filmui amerikietiškos gotikinės atmosferos bei teatrališko smurto. Kaip bebūtų, šis filmas vien pats iš savęs, nelyginant su originalu, yra itin įdomus ir suteikiantis gan malonią (jei, žinoma, siaubą asocijuojate su malonumu) patirtį.
Filmo siužetas sukasi aplink gana atsiskyrusią, tačiau iš pažiūros normalią Parkerių šeimą. Pačioje pradžioje šeimą užklumpa siaubinga tragedija – dėl pragaištingos liūties žūsta motina. Ir nors vien netektis jau yra pakankamai tragiška, tačiau ji nutinka kaip tik tuo metu, kai šeimai reikia atlikti religinį ritualą, kurį jų giminė atlieka jau porą šimtmečių, o jį atlikti gali tik vyriausia šeimos moteris. Be to, šis ritualas susijęs su kanibalizmu. Nors ir gedėdamas žmonos, valdingasis tėvas Frankas (Bilas Sage‘as) tvirtina, kad ritualą būtina atlikti ir žmonos mirties naktį išvyksta parvežti ne itin savanoriškai nusiteikusio savanorio, o tiksliau ceremonijos aukos, kurią prirakiną rūsyje. Kita vertus, paauglės dukterys Iris (Ambyr Childers) ir Rose (Julia Garner) ne itin džiaugiasi staiga ant jų pečių užgriuvusia atsakomybe. Tačiau Parkeriai nežino, kad jų siaubingai paslapčiai iškilo grėsmė būti atskleistai policijos, smalsaus kaimyno ir vietinio gydytojo, kurio dukra tapo Parkerių užkandžiu. Net ir Motina gamta prisideda prie paslapčių atskleidimo, kuomet siaubingos liūtys pradeda plauti nežmoniškų nusikaltimų įkalčius.
„Nepažįstamieji“ (2008) / „The Strangers“
Filmas „Nepažįstamieji“ buvo išleistas 2008 metais, o jame vaidina Liv Tyler ir Skotas Speedmanas. Filmo režisieriui ir scenarijaus autoriui Bryanui Bertino tai buvo pirmasis režisuotas filmas. Viename interviu jis rašė, jog kurdamas šį scenarijų jis už grašius dirbo mažo biudžeto filmų filmavimo aikštelės pagalbininku. Pateikęs šio filmo scenarijų „Rogue Pictures“ Bertinas buvo paprašytas jį režisuoti ir labai apsidžiaugė, kad nebereikės dirbti vargano pagalbinio darbo. Tačiau buvo viena bėda: jam vis dar reikėjo susimokėti už vadovėlius, mokančius režisuoti filmą, kadangi anksčiau jis to nebuvo daręs.
Nakties tamsoje, jauna pora, Jamesas Hoytas (Skotas Speedmanas) ir Kristen McKay (Liv Tyler) po draugų vestuvių vakarėlio atvyksta į nuošalų Hoyto vasarnamį. Atmosfera tarp abiejų partnerių išties įtempta, kadangi Jamesas paprašė Kristen už jo tekėti, o ši nesutiko, aiškindama, jog dar nėra tam pasiruošusi. Staiga pasigirsta nieko gero nežadantis beldimas į duris, už kurių vos apšviesta stovi moteris, klausianti ar namuose yra jiems visai nežinomas asmuo. Neilgai trukus pora supranta, jog susidūrė su kraupiais, kraują pasiruošusiais lieti įsibrovėliais, kurie į klausimą „Kodėl jūs taip su mumis elgiatės?“ atsako „Nes jūs buvote namie“.
Filmas tikrai nėra plačiai pripažintas šedevras ir, tiesą sakant, sulaukė nemažai kritikos. Apie pagrindinius veikėjus sužinome tik jų vardus ir nenusisekusias piršlybas, tačiau nežinome, nei kiek laiko jie kartu, nei kodėl Kristen nėra tam pasiruošusi, nei apskritai, kokie šie veikėjai yra kaip asmenybės. Filme taip pat netrūksta įprastų siaubo filmuose vyraujančių banalybių ir itin kvailų pasirinkimų, tačiau tai yra pirmasis režisieriaus Bryano Bertino režisuotas ir parašytas filmas, įrodantis, kad režisuoti jis tikrai moka, tačiau tikrai yra kur tobulėti. Kadangi filmas buvo išleistas daugiau nei prieš 10 metų, nieko keisto, jog šiuo metu jau yra ir nauja, 2018 metais išleista, jo dalis „Nepažįstamieji: nakties grobis“, kuri taip pat buvo parašyta Bryano Bertino, tačiau režisuota jau kito režisieriaus Johanneso Robertso. Be to, pačioje pirmojo filmo pradžioje mes supažindami su faktu, jog filmas paremtas tikrais įvykiais (šis faktas kiekvieną filmą paverčia žymiai šiurpesniu) ir režisierius teigia, kad parėmė šį filmą vaikystėje kaimynystėje matytais įsibrovimais į namus bei Mensono sektos 1969 metais įvykdytomis žmogžudystėmis. Kad ir ką besakytų kritikai, patariama šį filmą pirmiausia pažiūrėti patiems ir pasimėgauti gal kiek ir banaliu, tačiau tikrai šiurpą keliančiu siaubo filmu.
„Troškulys“ (2009) / „Thirst“
Šiais laikais susidomėjimas vampyrų tematika jau gerokai išblėsęs, tačiau 2009 metais, kuomet buvo išleistas filmas „Troškulys“, vampyrai buvo „ant bangos“. Visi žavėjosi kraują geriančiais, amžinai gyvuojančiais, išbalusiais, ryškius skruostikaulius turinčiais kraujasiurbiais. Tačiau „Troškulys“ šiuos padarus vaizduoja visai kitaip nei populiarieji Stephenie Meyer filmai paaugliams „Saulėlydis“, „Užtemimas“ ir „Jaunatis“. Ir jeigu ieškote ko nors labiau tinkamo suaugusiems, kažko ne tokio banalaus ir paaugliško, tuomet šis baisiojo žanro meistro iš Pietų Korėjos Parko Chan-Wooko filmas kaip tik jums.
Filmo siužetas sukasi aplink atsidavusį Pietų Korėjos dvasininką Hyo-Sungą (Song Kang-ho), kuris pasisiūlo dirbti prie ypatingo tyrimo, tiriančio mirtiną virusą, kuris veikia tik baltaodžius ir azijiečius. Deja, atlikdamas savanorystę dvasininkas užsikrečia virusu ir miršta, tačiau po kraujo perpylimo jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu išgyvena ir yra pradedamas garbinti kaip šventasis. Vėliau Hyo-Sungas sužino, kad kraujo perpylimui buvo panaudotas vampyro kraujas ir dabar jis jaučia didelį kraujo bei seksualinių malonumų troškulį. Dvasininkas randa būdą kaip gauti jam taip reikalingo kraujo nieko nežudant. Kai Hyo-Sungas pamato Tae-ju (Kim Ok-bin), merginą, kurią sutiko dar būdamas paauglys, jis išsiaiškina, kad ji patiria smurtą tiek iš vyro, tiek iš savo pamotės. Dvasininkas atsiduoda savo aistroms su Tae-ju ir vėliau jie kartu sukuria planą, kaip atsikratyti smurtaujančio moters vyro. Tuomet Hyo-Sungas paverčia Tae-ju vampyre, tačiau jos juntamas kraujo troškimas priverčia Hyo-Sungą priimti itin sudėtingus, prieštaraujančius visai jo prigimčiai bei tikėjimui sprendimus.
„Troškulys“ vienu metu yra juodai komiškas, juokingas, romantiškas, keliantis siaubą bei liūdinantis ir priverčiantis susimąstyti filmas. Režisierius Parkas žvelgia į savo filmo subjektą iš unikalios perspektyvos. Kad apsunkintų ir taip keblią Sang-hyuno padėtį, režisierius pasitelkia religinį simbolizmą ir esminių principų rinkinį, kuris paverčia veikėją dinamišku, o ypač scenose, kuriose matomas vampyrų smurtas. Galima sakyti, kad veikėjai yra daugiadimensiai, o aktoriai šį aspektą perteikia išties puikiai. Filmas taip pat kupinas smurtinių scenų, kraujo, erotikos ir yra išties gąsdinantis, nepaprastai sujaudinantis ir stulbinančiai įtaigus. Ir kaip ir daugelis Parko filmų, jis nesibaigia tuomet, kai to tikisi žiūrovai. Galima teigti, jog „Troškulys“ yra vienas geriausių filmų apie vampyrus.
„Nusileidimas“ (2005) / „The Descent“
Režisierius Neilas Marshallas tikrai žino kaip patraukti žiūrovų dėmesį ir jau pirmomis filmo „Nusileidimas“ minutėmis priverčia juos stryktelti iš kėdžių. Šis vyras išties puikiai žino, kaip sukelti siaubą, o šiame filme jis pasitelkia visą savo talentą, kad trikdytų, liūdintų ir velniškai gąsdintų savo žiūrovus per visas 100 filmo minučių, tik retkarčiais stabteldamas, kad leistų mums atsikvėpti ir įžvelgti keletą vizualinių nuorodų į klasikinius siaubo filmus („Svetimi“ ir „Kerė“ yra tik du iš jų).
Filme „Nusileidimas“ pasakojama apie šešias drauges, kurių viena, Sara (Shauna Macdonald), prieš metus automobilio avarijoje neteko vyro ir dukros, tačiau pati išgyveno. Praėjus metams po tragedijos draugės Betė (Alex Reid), Rebeka (Saskia Mulder), Samanta (MyAnna Buring) ir Holi (Nora-Jane Noone), su Juno (Natalie Mendoza) priešakyje, pakviečia Sarą leistis į gilią olą kalnuose ir ją ištyrinėti. Šešios nepriklausomos moterys, kupinos energijos ir trokštančios adrenalino, leidžiasi į itin klaustrofobišką ir daug drąsos reikalaujančią kelionę „į žemės gelmes“. Kuomet ekspedicija pasiekia trijų kilometrų gylį po žeme, staiga nukritęs akmuo užblokuoja tunelį, kuriuo merginos turėjo išeiti iš olos ir įkalina jas oloje. Kadangi jos nebuvo tam pasiruošusios ir neturi pakankamai įrangos, merginos bando sugalvoti planą, kaip ištrūkti iš tamsios, nerimą keliančios olos. Tačiau netrukus jos suvokia, jog šioje vietoje, esančioje giliai po žeme, jau kažkas gyvena. Ir tai tikrai nėra žmonės.
Filme vyrauja vien moterys, kurios priešingai nei daugumoje siaubo filmų, vaizduojamos stiprios, nepriklausomos ir pasiruošusios kovoti už savo gyvybę iki paskutinio atodūsio. Jau vien dėl tokio moteriškosios lyties atstovių pateikimo filmas sulaukė nemažai palaikymo. Tačiau režisieriaus gebėjimas net ir žiūrovams sukelti klaustrofobiją, apsunkinti kvėpavimą ir priversti panikuoti, kuomet viena iš moterų įstringa itin ankštoje angoje, suteikia filmui dar daugiau siaubo. O apie požemines pabaisas, tykančias už kiekvieno kampo, aklas, tačiau sureaguojančias į kiekvieną krepštelėjimą, kalbėti visai nėra ko, nes jas reikia pamatyti.
„Inside“ (2007)
Sunku nupasakoti filmo siužetą neatskleidžiant per daug, tačiau siužetas gan paprastas. Nėščia moteris vardu Sara (Alysson Paradis) ir jos vyras patenka į automobilio avariją, kurioje vyras žūsta. Kalėdų išvakarėse Sara nuvyksta paskutiniam ultragarsui likus dienai iki nustatyto gimdymo termino ir sugrįžta namo, iš kurių kitą rytą jos viršininkas turi nuvežti į ligoninę. Tą vakarą į merginos buto duris pasibeldžia moteris ir prašo leisti pasinaudoti telefonu. Kai Sara atsisako atidaryti duris, moteris už durų pasako, jog žino, kad Sara namuose viena ir bando įsilaužti. Sarai pavyksta padaryti ne itin ryškią moters nuotrauką ir ji paskambina policijai, o taip pat ir savo viršininkui. Atvažiavusi policija nieko neranda ir patikina Sarą, kad policijos patrulis naktį atvyks patikrinti, tačiau ji nesuvokia, kad tai nepažįstamai moteriai jau pavyko įsmukti vidun. Sara užmiega, tačiau prabunda, kuomet jos kambaryje pasirodo moteris, norinti žirklėmis prapjauti jai pilvą. Toliau stebime pelės ir katės gaudynes, kuomet Sara bando apsaugoti savo ir dar negimusio kūdikio gyvybes nuo nesustabdomos lunatikės, kuri, regis, yra pasiryžusi bet kokia kaina pasiimti Saros kūdikį.
Filmas „Inside“ yra tamsus, šiurpus, kruvinas, trikdantis ir šokiruojantis. Jis puikiai sukurtas ir puikiai suvaidintas, istorija ir efektai išsilaiko realizmo ribose ir dėl to filmą žiūrėti tik dar baisiau. Filmo atmosferai pagyvinti pasitelkiami šešėliai ir žaidimas su šviesomis, kuris realistiškumui suteikia siaubo pojūtį. Be to, filme subtiliai parodomi ir pasakomi vienokie ar kitokie dalykai, kurie iš pradžių, regis, yra visai beprasmiai, tačiau filmui artėjant prie kulminacijos, jie susideda į vieną visumą, paaiškinančią daugybę dalykų. Tačiau labiausiai trikdantis filmo dalykas tai ne smurtinės scenos, o pati to kas vyksta idėja. Jauni, seksualinių pojūčių ištroškę paaugliai, kuriuos vaikosi beveidžiai zombiai žudikai su kirviais ir mačetėmis žiūrovus prajuokina, tačiau kai auka yra nėščia moteris, o pabaisa yra moteris, kuri iš išorės atrodo normali, tačiau viduje slepia žiaurų, tamsų troškimą, kuriam patenkinti yra pasiryžus padaryti viską, tuomet žodis „trikdantis“ tikrai tinkamas. O dar baisiau tai, jog filme matomi įvykiai gali įvykti tikrame gyvenime, o galbūt kada nors ir įvyko.
