Filmus galima į dideles grupes skirstyti pagal skirtingus vardiklius – istoriškai į nebylius ir garsinius, pagal tipus ir žanrus, klasikinius ir modernius, šedevrus ir komercinį niekalą, pagaliau, patinkančius arba ne.
Galima skirstyti ir į spalvotus bei nespalvotus. Pastarieji, išnaudojantys juodai baltus šviesos kontrastus puikiai kūrė siaubo atmosferą klasikiniuose ekspresionistiniuose filmuose ir amerikietiškuose kriminaliniuose „film noir“. Spalvoti džiugino akį melodramose, vesternuose ir romantinėse komedijose.
Pastarųjų dabar itin daug ir jie yra gera atsvara nuo niūrios gyvenimo realybės pavargusiems žmonėms. Juos kuria ir gerai profesiją įvaldę bei publikos skonį žinantys amatininkai, ir patys garsiausi kino režisieriai.
Parinkome jums 10 tokių gražių filmų, kad jiems net nereikalingas siužetas.
10. „Siuvėja“ (The Dressmaker, 2015)
„Siuvėja“ yra komedinė drama su romantinio filmo elementais. Filmas parašytas ir režisuotas scenaristės Jocelyn Moorhouse, remiantis 2000 metų Rosalie Ham parašytu romanu tuo pačiu pavadinimu.
„Siuvėja“ – žvaigždės Kate Winslet kaip „femme fatale“ pasirodymas siuvėjos Myrtle Dunnage (Tilly) vaidmenyje. Tilly grįžta į mažą Australijos miestą rūpintis savo ligota, psichiškai nestabilia mama ir ten pasireiškia kaip labai ypatinga ir kiekvieno žmogaus figūrai idealiai parenkanti bei pasiuvanti specialiai jiems sukurtus drabužius, kuriuose kiekvienas asmuo suspindi naujomis spalvomis ir tampa dėmesio centru. Taigi, Paryžiuje siuvimo meno išmokusi ir įspūdingu asmeniniu stiliumi miestelėnams amą atimanti Tilly nusprendžia transformuoti labiausiai apsmurgusias miestelio gyventojas į tikras damas.
ačiau, svarbu pabrėžti, jog šis filmas nėra vien tik apie madą ir gerai savo darbą nusimanančią specialistę. Juosta tyrinėja keršto ir kūrybiškumo temas. Palaipsniui, filmo eigoje žiūrovams atskleidžiama priešistorė: Tilly buvo „išspirta“ iš miestelio dar būdama 10 metų už tai, kad tariamai nužudė chuliganą klasės draugą. Nors pati ir neatsimena, kas tada įvyko, Tilly jaučia, kad buvo neteisingai apkaltinta ir dabar nori atkeršyti visiems, kas su ja neteisingai elgėsi…
„Siuvėja“ – neįpareigojantis ir lengvas reginys, kuriame yra humoro, kokybiškos vaidybos bei gražių drabužių. Be to, nors juosta vaizduoja 6-ojo dešimtmečio laikus, visi vaizdai pateikti skoningai ir šiuolaikiškai, galima sakyti netgi šiek tiek meniškai bei ikoniškai. Tiesa, filme nemažai siužeto linijų bei vingių, kurie gali šiek tiek gluminti (motinos bei dukters santykiai, mados tema, kerštas, romantika bei bandymas išsiaiškinti, kas iš tiesų nužudė jauną berniuką…), tačiau, betkuriuo atveju, ši juosta – tinkamas būdas atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką prie kino ekranų. (A.L.)
9. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Kino teatruose pasirodęs filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
8. „LIETINGA DIENA NIUJORKE“ (A Rainy Day in New York, 2019)
Net tris kartus Woody Alleno filmams buvo suteikta garbė atidaryti Kanų kino festivalį: 2002-aisiais šią iškilmingą misiją atliko „Holivudinis finalas“, 2011-aisiais – „Vidurnaktis Paryžiuje“, o 2016-aisiais – šioje publikacijoje pristatomas „Aukštuomenės klubas“.
Bet Kanų konkurse W. Alleno filmai niekad nedalyvavo. Režisieriui tai principinė nuostata: jam nepatinka varžybos ir su jomis susijęs ažiotažas: „Aš netikiu meno kūrinių konkursais ir juose nedalyvauju. Varžybos geros sporte. Argi galima rinktis iš Tiziano, Rafaelio ir El Greco? Kas geriau – Matisse‘as ar Picasso? Galima išrinkti mylimiausią, bet ne geriausią. Aš mielai atvažiuoju į Kanus, čia smagu kelias dienas pasisvečiuoti, bet dalyvauti konkurse – vadinasi nusižengti sveikam protui“.
Visgi „Lietinga diena Niujorke“ į Kanus visai nebuvo pakviesta. Filmą prodiusavusi „Amazon Studios“ net darbams nepasibaigus nutraukė su režisieriumi sutartį ne tik dėl šio filmo, bet ir dar dėl trijų režisieriaus naujų projektų.
Galiausiai jau pabaigtas filmas kelis metus „pragulėjo ant lentynos“, kol W. Allenas pats jo neišpirko. Bet pasaulinę premjerą ryžosi surengti tik… Honkongas ir Dovilio kino festivalis Prancūzijoje.
Viskas tik todėl, kad prasidėjus filmavimams prasidėjo ir režisieriaus buvusios žmonos aktorės Mia Farrow inicijuotas teismo procesas, kuriame W. Allenas buvo kaltinamas seksualiniu smurtu prieš jųdviejų įdukrą. 2021 kanalas HBO gerokai kilstelėjo savo reitingus, parodęs net penkių dalių dokumentinį serialą „Allenas prieš Farrow“ (Allen vs. Farrow).
Seniai žinoma, kad W. Allenas myli savo gimtąjį Niujorką ir jo Manhataną, kuriame gyvena ir kuriam skyrė savo vieną lyriškiausių filmų „Manhatanas“ (1979 m.).
Žinoma, gėdingo skandalo šešėlis dabar W. Alleną persekios visur. Ir tai labai apmaudu, nes kenkia režisieriaus filmams, kurie dėl to žinoma visai nekalti.
„Lietinga diena Niujorke“ yra senamadiškai romantiška melodrama, kurioje yra visi svarbiausi ankstesnių W. Alleno filmų ingredientai: italų operatoriaus Vittorio Storaro su meile filmuojami Niujorko vaizdai, bliuzo melodijos, o pasakojimo centre – intelektualus Manhatano neurotikas. Anksčiau tokius tipažus vaidino pats W. Allenas, bet dabar šią svarbią misiją režisierius patikėjo superpopuliariam garbaniui Timothée Chalamet, kažkodėl jo herojų pavadinęs Getsbiu.
Su F. Scotto Fitzgeraldo romano „Didysis Getsbis“ ar jį suvaidinusiu Leonardo Di Caprio šis Getsbis neturi nieko bendra.
Fitzgeraldo herojus buvo milijonierius, negailintis pinigų prabangiems vakarėliams, kad atkreiptų savo mylimosios dėmesį. W. Alleno Getsbis Velsas yra tik prestižinio koledžo studentas. Niujorke jis sutinka pabūti gidu ir parodyti miesto grožybes busimajai žurnalistei Ešlei (akt. Elle Fanning), kuri nori parengti interviu su garsiu režisieriumi Rolandu Polaru (akt. Lievas Schreiberis).
Pora apsigyvena viešbutyje su vaizdu į Centrinį parką, tačiau jų takai greit išsiskirs ir kiekvienas jų sutiks įvairių žmonių, su kuriais kalbėsis apie gyvenimą, meilę, tarpusavio santykius.
Labai taiklia filmą apibudino nuolatinis „7 meno dienų“ apžvalgininkas Jonas Ūbis: „Subtilus Alleno humoras kuria malonią atmosferą ir visai nekyla noro analizuoti akivaizdžius filmo trūkumus. Užtat personažų pokalbiai skatina susimąstyti, juolab kad Allenas rodo, kokią galią turi žodžiai. Susitikimai su režisieriumi, scenaristu ar žvaigžde primena, koks laikinas yra kinas, bet kartu – kokia hipnotizuojanti jo galia, kartais priverčianti pamiršti, kas iš tikrųjų yra svarbu gyvenime“. (Gediminas Jankauskas)
7. „IŠGELBĖTI PONĄ BENKSĄ“ (Saving Mr. Banks, 2013)
Į savo praeitį amerikiečių kinas ėmė atsigręžti labai seniai. Ir tai suprantama. Suklestėjus Holivudui garsiausios kino žvaigždės tapo amerikietiškos mitologijos herojais, kurių asmeninis gyvenimas žiūrovus domino tikrai ne mažiau, nei jų darbai ekrane. Pamažu susiklostė tradicijos daryti filmus apie tai, kaip kuriamas kinas. Žmonėms tai buvo galimybė patenkinti savo smalsumą ir pabuvoti ten, kur paprastiems mirtingiesiems niekados nebūtų pavykę patekti. Panašūs filmai buvo mėgiami ir, žinoma, prisidėdavo prie kino verslo populiarinimo.
Filmas „Išgelbėti poną Benksą“ buvo kuriamas su tikslu pagerbti prieš 50 metų sukurtą muzikinę komediją „Merė Popins“ (1964 m., rež. Robertas Stevensonas). Dabar jau žinome, kad W. Disney‘aus prodiusuota vaidybinė pasaka buvo tikrai sėkmingas projektas, uždirbęs per 100 milijonų dolerių ir apdovanotas penkiais Oskarais.
Paprastai filmuose praėjusių laikų Holivudo įžymybes vaidina dabartinės kino žvaigždės. Taip pasiekiama dvigubo efekto – išlaikomas nenutrūkstamas ryšys tarp senojo kino ir naujojo, o aktoriai turi galimybę pademonstruoti savo persikūnijimo sugebėjimus.
Pagrindiniam vaidmeniui pakviestas Tomas Hanksas filme „Išgelbėti poną Benksą“ labai panašus į savo prototipą – na, bent jau į tą, kurį esame matę amerikietiškos kino kronikos kadruose ar senose fotografijose.
Jau tapęs gyvu klasiku ir animacinio kino karaliumi W. Disney‘us įprato būti gerbiamas ir žinojo, kad jei tik jis kam nors pasiūlys bendradarbiauti, būtinai išgirs tradicinę frazę: „Taip, žinoma“).
Tačiau norėdamas įvykdyti seniai dukroms duotą pažadą ekranizuoti vaikų mėgstamiausią knygą „Merė Popins“, jis kone du dešimtmečius negalėjo gauti knygos autorės Pamelos Travers sutikimo tai daryti. Nesukalbama ir įnoringa britų rašytoja (beje, gimusi ir vaikystę prakleidusi Australijoje) buvo tikra žiežula – bjauresnė net už pikčiausias W. Disney‘us animacinių filmų raganas.
Jau nuo pirmo pasirodymo aktorė Emma Thompson įtikina, kad jos suvaidinta Pamela Travers – tikras kietas riešutėlis. Ji seniai įprato, kad lemiamas žodis bet kokiame ginče yra jos, ir nėra jėgos, kuri galėtų tokią pasaulio sandarą nors per nago juodymą pakeisti.
Lygiai taip pat ji elgiasi atvykusi į Ameriką. Los Andžele jai viskas nepatinka, pradedant oru („čia kvepia visai ne jazminais, o chlorkalkėmis ir prakaitu“) ir baigiant jokio supratimo apie aktorystę neturinčiais bukais amerikiečiais, kažkodėl įsitikinusiais, kad poną Benksą vaidinsiantis Dickas Van Dyke‘as yra didis aktorius („nejuokinkit, didieji aktoriai yra Olivier, Burtonas ir Guinnesas, o tas jūsų Van Dike‘as yra niekas“).
Jau per pirmąjį pasimatymą su W. Disney‘umi aikštingoji aštrialiežuvė paskelbia tikrą ultimatumą: „Jokių fokusų, dainų ir animacijos!“. O paskui savo nesiliaujamomis priekabėmis ima varyti iš proto visus bendradarbius – ir dailininką, ir scenaristus, ir muzikos bei dainų autorius.
W. Disney‘us animacinėse pasakose piktas raganas ir kitokį blogį dažniausiai įveikdavo gerosios fėjos ar išmintingi burtininkai. Parengiamasis filmo „Merė Popins“ laikotarpis taip pat panašus į baisios pasakos siužetą. Bet išmintingas stebukladarys W. Disney‘us rado būdą išsklaidyti piktuosius burtus. Ir jokios magijos neprireikė. Pakako tik prisiminti, kad visi suaugę – irgi vaikai. Tik didesni…
Kino istorikai, žinoma, pasakys, kad realybėje viskas buvo ne taip. Bet juk viskas, kas įvyko labai seniai, kada nors būtinai ima atrodyti kaip pasaka. (G.J.)
6. „Bruklinas“ (Brooklyn, 2015)
Tai jaudinantis, emociškai protingas ir gaivus senamadiškas filmas. Nors pasakojimas puikiai tinka šeštojo dešimtmečio pradžiai, tačiau filmo kūrimo stilius siekia dar tolimesnius laikus, kai „moterų filmai“ buvo populiariojo kino pagrindas.
Pagal Colmo Tóibíno romaną ir Niko Hornby’io empatiškai adaptuota istorija pasakoja apie Eilis (nepriekaištingoji akt. Saoirse Ronan), jauną moterį iš Enniscorthy, Veksfordo grafystės, kuri atsiduria „toli Amerikoje“ naujuose rytinės pakrantės rajono horizontuose. „Kartais malonu bendrauti su žmonėmis, kurie nepažįsta tavo tetos“, – pareiškia bendrakeleivis, kai Airija tolsta ir artėja Naujasis pasaulis. Tai raudonų batelių, geltonų suknelių, kaštoninių ir mėlynų automobilių pasaulis.
Monrealis puikiai atstoja Niujorką, operatorius Yves’as Bélangeris perteikia besiplečiančius Eilis patirties horizontus, ankstyvosios lietingų Airijos gatvių ir vėsių bažnyčių interjerų scenos keičiamos šiltesniais Amerikos tonais, kurie vėliau grįš atgal už Atlanto, kai visos svajonės dūžta mėlynose Eilis akyse.
Airė, imigrantė Eilis pradeda gyvenimą viena Brukline, kur romanas su italų kilmės amerikiečiu Toniu (akt. Emory Cohen) padeda išblaškyti slogią nuotaiką. Tačiau, mirus seseriai ji privalo grįžti atgal į Airiją. Tuomet, jiedu su Toniu slapta susituokia, bijodami išsiskyrimo. Grįžusi į Airiją ji pamato, kad su Džimiu (akt. Domhnall Gleeson), kuris paprašo jos pasilikti, taip pat nėra jau taip blogai.
Abu sužadėtiniai yra geras, saugus pasirinkimas, ir Eilis jausmus jaučia abiem, tačiau reikia rinktis, ir kažkas grįš namo su sudaužyta širdimi. Jei reikia pasirinkti tą vyrą, kuris parodys kas ir koks yra jos gyvenimas. (G.J.)
5. „MANO SAVAITĖ SU MARILYN“ (My Week with Marilyn, 2011)
Matyt, nepasitikėdami originalaus filmo pavadinimu mūsų platintojai jam suteikė labiau intriguojantį pavadinimą „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“.
Filmo veiksmas prasideda 1956-ųjų vasarą, kai garsi Holivudo kino žvaigždė Marilyn Monroe atvyksta į Angliją. Ji neseniai ištekėjo už amerikiečio dramaturgo Arthuro Millerio. O Anglijoje jos laukia įspūdingas vaidmuo Laurence‘o Olivier filme „Princas ir šokėja“.
Apie garsiausią visų laikų Holivudo blondinę M. Monroe parašyta begalė knygų. Dauguma jų tiražuoja tą pačią stulbinamos karjeros istoriją, susiedami ją su stebuklinga pasaka apie Pelenę. Tokių nudailintų ir spindinčiu laku padengtų M.Monroe biografijų esame skaitę ir mes.
Filmo „Mano savaitė su Marilyn“ autoriai nepretenduoja į visaapimančius apibendrinimus, todėl pasirenka tik vieną kino žvaigždės kūrybinės biografijos faktą ir nedidelį jos gyvenimo periodą, kai 1956-aisiais ji sutiko filmuotis kostiuminėje komedijoje „Princas ir šokėja“. Tai buvo vienas garsiausių ano meto projektų, kurio strategai nusprendė draugėn suvesti geriausiu Anglijos teatro aktoriumi tituluotą Laurence‘ą Olivier ir šlovės viršūnę pasiekusią sekso deivę M. Monroe.
Gerą pusmetį bulvarinė spauda abejose Atlanto pusėse intrigavo skaitytojus sensacinga informacija apie Holivudo žvaigždės kaprizus, nuolatinius vėlavimus į filmavimo aikštelę ir kitus pedantiškąjį serą Laurence‘ą iš proto varančius ekspromtus.
„Princo ir šokėjos“ siužetas serui Laurence‘ui buvo puikiai žinomas, nes filmas buvo kuriamas pagal Terence’o Rattigano pjesę „Miegantis princas“. Būtent šiame spektaklyje su dideliu pasisekimu L. Olivier vaidino kartu su savo žmona aktore Vivien Leigh viename Londono teatrų. Tai buvo operetės verta istorija apie tai, kaip 1911 metais Karpatijos princas Čarlzas, atvykęs į Angliją dalyvauti karaliaus Georgo V karūnavimo ceremonijoje, užmiršęs etiketą ir praradęs visą karališką orumą pametė galvą dėl kordebaleto šokėjos Elzės.
Labai garsiu kino šedevru daugiau nei prieš 50 metų sukurtas „Princas ir šokėja“ netapo, bet lūkesčius pateisino.
„Mano savaitės su Marilyn“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai tikrai nusipelnė prizų ir šiltų katučių. Ir už tai, kad abu labai panašūs į savo prototipus (L.Olivier vaidina Kennethas Branagh), ir už įkvėptą vaidybą. Silpnesne grandimi čia atrodo mažesnę aktorinę patirtį turintis aktorius Eddie Redmayne‘as, vaidinantis „Princo ir šokėjos“ režisieriaus asistentą Coliną Clarką, kurio prisiminimų knyga ir sudarė naujojo filmo scenarijų.
Į Angliją M. Monroe atvyko su vyru ir tikisi suderinti darbą su medaus mėnesio malonumais. O kai Milleris grįžta į Ameriką, nuobodžiaujančios garsenybės viešnage ir laisvalaikiu pasirūpinti tenka jaunam režisieriaus asistentui Colinui. Būtent šis vyrukas tampa M.Monroe ekskursijų vadovu po Anglijos pilis ir barus, o kai kada (jeigu nesumelavo savo prisiminimų knygoje) ir guodėju žvaigždės miegamajame.
P.S. Kaip ir buvo pranašauta daugelio žiniasklaidos priemonių, Auksinį Gaublį gavo Marilyn Monroe suvaidinusi Michelle Williams. (G.J.)
4. „VIKTORIJA IR ABDULAS“ (Victoria and Abdul, 2017)
Tikrais faktais paremtas režisieriaus Stepheno Frears filmas sukurtas pagal rašytojos ir žurnalistės Shrabani Basu knygą, kurią įkvėpė karalienės dienoraščiai ir laiškai Abdului Karimui. Viena paslaptingiausių draugysčių monarchijos istorijoje tapo pagrindu ne vienam literatūros kūriniui, o šia istorija susižavėjęs režisierius S. Frears karalienės vaidmeniui sugebėjo prisivilioti pačią Judi Dench, vis rečiau šmėžuojančią kino ekrane. „Vaidinti karalienes man patinka!“, – juokiasi kultinė aktorė.
Nepaisydama amžiaus ir sveikatos sutrikimų, Oskaro laureatė, 84-ejų aktorė Judi Dench dirba po dvylika valandų per parą, keliauja, stačia galva neria išbandyti naujovių ir tikina, jog po 80-ies gyvenimas tik prasideda. Septynis kartus Oskarui nominuota J. Dench karjerą kine pradėjo tik sulaukusi 63-ejų.
„Nesu gražuolė, tačiau tai nebuvo kliūtimi kino ekrane vaidinti karalienes“ – šypteli J. Dench, istorinėje dramoje „Viktorija ir Abdulas“ atliekanti karalienės Viktorijos vaidmenį.
Anot filmo siužeto, užėmusi sostą vos 18-os, Viktorija pelnė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienės bei Indijos imperatorės titulus. Švenčiant auksinį gimtadienį, tarp tūkstančių rūmų darbuotojų monarchės akis pastebi jauną padavėją Abdulą Karimą, prielankumas kuriam jau netrukus bus aptariamas visose karalienei pavaldžiose žemėse. Išniręs, regis, iš niekur, jaunas indas pelno karalienės draugystę, tampa jos mokytoju ir netrunka virsti įtakingu asmeniu karališkuosiuose rūmuose. Daugiau nei dešimtmetį trukusi judviejų draugystė skatino paskalas, prieš juos kūrė sąmokslus ir intrigas, draugai virto priešais, tačiau kad ir kas benutiktų, juodu turėjo vienas kitą…
3. „AUKŠTUOMENĖS KLUBAS“ (Café Society, 2016)
Jau keturis dešimtmečius kasmet sulaukiame W. Alleno filmo, ir toks pašėlęs ritmas jam vis dar netampa profesine rutina. Nors režisierius perkopė devintojo dešimtmečio barjerą, klasiku tapęs senjoras dar spėja rašyti humoristinius apsakymus (turime jų rinkinių ir lietuviškai), vaidina kitų režisierių filmuose, vakarais mėgsta groti klarnetu nedideliuose klubuose (dėl tokio koncerto kartą net praleido Oskarų ceremoniją), o neseniai nenorėdamas atsilikti nuo mados net susuko TV serialą.
Savo fenomenalų produktyvumą W.Allenas aiškina taip: „Tik darbas padeda man nepulti į depresiją ir apsaugo nuo blogų minčių. Kitaip mane užvaldo gyvenimo baimė. O gyvenimas – tai tragiška patirtis“.
Kanų kino festivalį atidaręs „Aukštuomenės klubas“ – ne pirmasis režisieriaus retro stiliaus filmas
Į praeitį W.Alleno filmų herojai keliauja dažnai. Trileris „Šešėliai ir rūkas“ (1992 m.) buvo „nuaustas“ iš efemeriškos klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų atmosferos. „Kulkose virš Brodvėjaus“ (1994 m.) veiksmas rutuliojosi Amerikoje sausojo įstatymo laikais. „Radijo dienos“ (1987 m.) panardino žiūrovus į auksinę radijo epochą. „Saldus ir bjaurus“ (1999 m.) išradingai falsifikavo ketvirtojo dešimtmečio muzikanto Emeto Rėjaus biografiją. Komedijoje „Zeligas“ (1983 m.) W.Allenas realius XX a. kadrus montavo su pseudodokumentiniais vaizdais ir pats virtuoziškai persikūnijo į tikrus ir išgalvotus personažus. O romantinėje komedijoje „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011 m.) jaunas amerikietis rašytojas kartą pasiklydo šiuolaikiniame Paryžiuje, bet vidurnaktį senu limuzinu buvo nuvežtas į retro kavinę, kurioje galėjo pabendrauti su… Ernestu Hemingway‘umi, Luisu Bunueliu ir Salvadorui Dali bei kitais ketvirtojo dešimtmečio meninės bohemos šviesuliais.
Klasikinis Holivudas dabar pats dažnai tampa filmų herojumi. „Aukštuomenės klubo“ veiksmo fonas – ketvirtasis dešimtmetis, kurį režisierius labai mėgsta (todėl ir savo įprasta ironiška maniera viską komentuoja). Stilinga romantinė komedija pasakoja apie žydo juvelyro sūnų Bobį (akt. Jesse Eisenbergas), kuris iš Niujorko atvyksta į Holivudą daryti karjeros kine, bet tampa meilės auka ir elitinio „Café Society“ lankytoju.
Filme persipina Los Andželo žvaigždžių blizgesys, gangsterių kriminalinio gyvenimo kasdienybė, Bobio ir jo dėdės kino prodiuserio asistentės meilės istoriją iliustruojantys bliuzo kontrapunktai ir, žinoma, firminiai W. Alleno absurdiški dialogai. (G.J.)
2. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu.
Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė.
Dviem vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
„Pasiklydę vertime“ – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
10. „Kalifornijos svajos“ (2016) – Holivudinis miuziklas / „La la land“
Miuziklas kine visais laikais yra populiarus. Prieš ketverius metus sukurtas „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai) jau vadinamas šių dienų kino klasika.Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę.Mija (Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore, bet tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele realizuoti savo svajonę nėra taip paprasta. priversta lakstyti į beprasmius bandymus, pragyvenimui užsidirba padavėja kavinėje, o laisvalaikiu rašo mono pjesę, nors nesitiki, kad ją pavyks kam nors įsiūlyti. O jaunas džiazo pianistas Sebastijanas ( Ryanas Goslingas) svajoja atidaryti savo muzikos klubą, bet tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas priverstas vakarais groti nesudėtingas melodijas restoranuose.Akivaizdu, kad skirtingomis orbitomis judančių herojų keliai kada nors susikirs ir prasidės nuostabiausia pasauliniame kine istorija „vaikinas susitinka merginą“.Sebastijanas ir Mija susitiko mažiausiai romantiškai pažinčiai tinkamoje vietoje – tiesiog greitkelyje milžiniškoje automobilių spūstyje. Kol kas jie dar tik užfiksuoja šį susitikimą iškalbingais žvilgsniais, o tikroji pažintį įvyks vėliau.
Senaisiais idealais besivadovaujanti porelė ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Bet naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pamažu daro savo.
Jaunas režisierius Damienas Chazelle‘is jau 2014-aisiais buvo pavadintas svarbiausia Holivudo viltimi, kai jo filmas „Atkirtis“ (Whiplash) buvo įvertintas trimis Oskarais. Oskaru už vizualinius efektus buvo apdovanotas ir kitas D. Chazelle‘io filmas „Pirmasis žmogus (First Man, 2018), kuriame Ryanas Goslingas suvaidino Neilą Armstrongą, 1969-aisiais žengusį pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi ir šį įvykį įamžinęs sparnuota fraze: „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelį žingsnis žmonijai“.
Pats režisierius savo filmą charakterizavo kaip „Gene‘o Kelly‘io ir Theloniouso Monko susitikimą“ [Gene‘o Kelly – dabar jau primiršta klasikinių Holivudo miuziklų žvaigždė ir puikus šokėjas, o Theloniousas Monkas – genialus kompozitorius ir džiazo pianistas virtuozas – G.J.].
Nuostabią „Kalifornijos svajų“ partitūrą sukūrė kompozitorius Justinas Hurwitzas, kurį specialistai jau pakrikštijo naujuoju George‘u Gerschwinu. Filme skamba nemažai originalių muzikinių kompozicijų, bet girdime ir stilizuotas klasikines melodijas. Ne tik amerikietiškas, bet ir prancūziško miuziklo dvasią (visų pirma „Šerbūro lietsargių“) primenančias kompozicijas.
Gal Damienas Chazelle‘is bei jo labai muzikalūs bendradarbiai ir nepadarė revoliucijos kino miuzikle, tačiau nepriekaištingai sugrojo kiekvienas savo partiją. Geriausias įrodymas – septyni Auksiniai gaubliai ir šeši Oskarai. (G.J.)
