1897 m. Bramo Stokerio parašytas romanas „Drakula“ kertinis pasaulinės literatūros akmuo, pasiūlęs vieną iš populiariausių kino istorijoje vampyro personažų . Pradedant dvidešimtojo amžiaus nebyliaisiais monstrais ir baigiant „Saulėlydžio“ ir „Vampyro dienoraščių“ kraujasiurbiais, visų jų šaknys glūdi praeities vampyrų legendose, kurios buvo įamžintos romane.
Grafas Drakula per dešimtmečius kino istorijoje atgimė galybę kartų ir yra palikimas, kurio dalimi aktoriai visame pasaulyje nori būti iki šių dienų. Daugybė režisierių ir scenaristų bandė ekranizuoti populiariąją legendą. Netrukus pasirodysiančiame filme „Renfieldas“ kultinį vaidmenį atliks Nicolas Cage’as, na, o laukiant filmo premjeros apžvelkime penkis dėmesio vertus Drakulos pasirodymus kino ir TV ekranuose.
1. „Nosferatu“
Friedricho Wilhelmo Murnau filmas „Nosferatu” – vienas iš ankstyviausių siaubo filmų, bei laikomas vienu svarbiausių nebyliųjų Veimaro Respublikos filmų. Tačiau šios kino juostos vis dar bijoma – dėl siaubo žanro elementų, ir tikrąja to žodžio prasme, dėl griežto šviesos ir šešėlių valdymo, vaizdo detalių parinkimo ir pagrindinio jo veikėjo Maxo Schrecko. Filme vampyras nėra romantiškos dvasios, kaip daugelyje dabartinių pastatymų, bet vaizduojamas kaip labai pavojinga būtybė, kuri žlugdo žemę ir žmones.
Vampyrų istorijos tarnauja kaip pirminių žmogaus baimių projekcija. Daugumai žmonių mirtis yra viena iš baisiausių jų egzistavimo baimių. Pereinant į kitą egzistencijos formą, šiuo atveju – negyvųjų, ši baimė tam tikru mastu pašalinama. Ypač mažiau išsilavinę žmonės, nesusiję su filosofija ar bažnyčios doktrina ir įtariai vertinę rojaus perspektyvas, plėtojo savo mintis apie gyvenimą po mirties – vampyrizmą.
Kraujasiurbio su aštriais dantimis ir ilgais nagais istorija, kuri 1838 m. persekiojo išgalvotą Vokietijos miestą Vysborgą, buvo kino meno etapas. Žiūrovus šiurpinti privertė ne žmonių kančių, karo, bado ar skurdo siaubas, o antžmogis, atnešęs mirtį ir pražūtį ir šokinėjęs per nekaltų piliečių gerkles. Vampyras grafas Orlokas tapo neapsakomo siaubo simboliu.
Filmas „Nosferatu. Siaubo simfonija“, 1922 m. buvo sukurtas pagal Bramo Stokerio romaną „Drakula“ ir tais pačiais metais pasiekė kino sales. Žodis „nosferatu“ paimtas iš B.Stokerio romano (rumunai taip vadino grafą Drakulą). Šis filmas suformavo vampyro paveikslą žmonių sąmonėje ir tapo vienu ryškiausių nebyliojo kino pavyzdžių.
Filmo premjera įvyko tuo metu, kai Vokietija vis dar matė Pirmojo pasaulinio karo siaubą. Milijonai karių žuvo, suluošinti neįgalieji gatvėse prašė pinigų. Iškart po karo ispanų gripas pražudė milijonus žmonių Europoje, o 1919 metų žiema įėjo į istoriją kaip bado žiema. Filmo prodiuseris Albinas Grau kartą pasakė, kad „Nosferatu” jam buvo priemonė „suprasti, kas slypi už šio siaubingo Pirmojo pasaulinio karo įvykio“, kuris riaumojo kaip kosminis vampyras.
Pirmojo pasaulinio karo vampyro istorija
1920-ųjų pradžioje istorija pateko į komercinio menininko rankas ir iškart jį sužavėjo. Tai buvo „Drakula“ – airio Bramo Stokerio romanas, kuris užbūrė Albiną Grau. Taip pat ir todėl, kad knygoje aprašyti ypatumai jam anaiptol nebuvo svetimi: karo metu senas serbų ūkininkas pasakojo jam savo tėvo, palaidoto be sakramentų ir į gimtąjį miestą išvykusį kaip negyvą, istoriją, vėliau pranešė Grau. Remiantis tuo metu skubiai iškastais ekshumacijos dokumentais, karste rastas kūnas praėjus keliems mėnesiams po vyro mirties, atrodė lyg ką tik miręs. Tuo tarpu iš mirusio vyro lūpų būtų kyšojusi smailių dantų pora. Tada buvo paimtas medinis kuolas ir per krūtinę įvarytas į širdį.
Grau nedvejojo ir įkūrė „Prana-Film“ specialiai „Nosferatu“ gamybai. Režisierūrai jis pasamdė būsimą kino režisierių Friedrichą Wilhelmą Murnau. Jo darbas „Nosferatu“ ir šiandien laikomas novatorišku.
Filmo režisierius bei jo meniniai sprendimai
Friedrichas Wilhelmas Plumpe’as, kilęs iš turtingo vidutinės klasės fabriko savininko namų Bielefelde, pirmiausia studijavo filologiją ir meno istoriją Heidelberge, prieš tai lankė Berlyno teatro mokyklą Max Reinhardt, kur studijavo vaidybos pamokas ir tapo Reinhardto režisieriaus padėjėju. Kadangi jo šeima atmetė ir jo meninius užmojus, ir homoseksualumą, patyrė šeimos nepripažinimą, tai priėmė kaip savo šaknų nukirtimą ir jis jau nuo 1910 m. atsiribojo nuo savo gimimo vardo ir pasivadino Murnau.
F.W. Murnau yra vienas iš ypač novatoriškų ir svarbių 20-ojo amžiaus pradžios kino kūrėjų. Jis mokėjo įtvirtinti filmą kaip vaizdinę terpę. Jo filmuose, ypač literatūrinėse adaptacijose, kurios originalia menine rašytine forma gyvena vien nuo žodžio, vargu ar yra subtitrų – tai yra itin neįprasta nebyliojo kino epochoje. Murnau atpažino vaizdo galią, apšvietimą ir kameros veikimą bei pasikliovė specialiais šviesos atspindžiais.
Susitelkimas į šias grynai kinematografines priemones kartu su pasirinktais vaizdų kadrais, kurie sugalvoti kaip paveikslai, taip pat tankus aktorių psichologinis žaidimas, kurie mokėjo ypač gerai pamokyti ir motyvuoti, suteikia Murnau filmams nepaprastą išraiškingumą. Be to, filmo kūrėjas atkreipė dėmesį į atmosferos nuoseklumą realybėje, o nerealumą suliejo poetiniu būdu.
„Nosferatu” filmavimo aikštelėje
Nors dauguma to meto filmų buvo nufilmuoti filmavimo aikštelėje, „Nosferatu“ komanda nuėjo iki Karpatų kalnų, kad filmuotų originaliose vietose. Tai, kad kino komanda pastatė savo kameras gamtos apsuptyje ir nufilmavo jas „vietoje“ tais laikais buvo neįtikėtina. Slovakijos viduramžių Oravos pilis Tatruose tapo tamsiojo grafo namų pilimi, Vismaro Marijos bažnyčia tapo išgalvoto Visborgo orientyru, o senoji Liubeko druskos parduotuvė tapo nauja vampyro užeiga.
Norėdami sukurti klaikią atmosferą, režisierius ir operatorius eksperimentavo su šviesa ir šešėliu. Apytiksliai blėstant fonui, apšvietimo technikas sutelkė šviesą į aktorių veidus. Vampyro akys atrodė dar giliau įsirėžusios į galingą kaukolę, jo žvilgsnis atrodė dar tamsesnis. Kulminacija yra visame pasaulyje garsi scena, kurioje kraujasiurbis prasiskverbia pro Hutterio namus: matant tik jo šešėlį, jis šliaužia laiptais į beginklės Ellen lovą; baisūs ilgi voriniai pirštai per ilgais nagais, atrodo, nori pasiekti auką. Po premjeros 1922 m. žurnalas „Der Film“ ir „Schweizer Cinema“ gyrė Murnau vampyro istoriją kaip šedevrą.
Pagrindinis aktorius iš „beprotiško pasaulio“
Bene baisiausias „Nosferatu“ dalykas, nepaisant visų efektų, buvo pagrindinis jo aktorius – teatro aktorius Maxas Schreckas, kuris pavaizdavo grafą Orloką, veikėją, analogišką grafui Drakulai. Maždaug 30 metų po „Nosferatu“ premjeros graikų kino kūrėjas Adonis Kyrou savo standartiniame darbe apie siurrealizmą filme parašė: „Kas slypi už Nosferatu figūros? Gal tikras vampyras?“ Absurdiška mintis – bet Kyrou nebuvo vienintelis, kuriam vampyro personažą įkūnijantis aktorius neatrodė visiškai žmogus: filmuojant „Nosferatu“ Slovakijoje, daugelis žurnalo „Film-Tribüne“ teigimu pažvelgė į „vaiduokliškai blyškią“ tuometinio 42 metų vyro figūrą „su siaubingu žvilgsniu“. Makiažas, peraugę nagai, pailgos ausys, du smailūs ilgi priekiniai dantys ir tamsus kostiumas padarė visa kita ekrane.
Eliasas Merhige filme „Vampyro šešėlis“ (2000) taip pat teigė, jog „Nosferatu“ pagrindinis aktorius Maxas Schreckas buvo tikras vampyras. Kino juostoje „Vampyro šešėlis“, kurioje amerikiečių – italų aktorius Willemas Dafoe įkūnija paslaptingąjį Maxą Schrecką išgalvotoje Murnau klasikos genezėje, taip pat buvo pasiremta legendų apie „vampyrą“ kūrimu.
Maxas Schreckas buvo labai ekscentriškas, o draugai bei kolegos iš kino pasaulio kurstė šiurpinančius gandus prieš pasirodant siaubo kino klasikai „Nosferatu“, kad Schreckas ir vampyras Orlokas bus panašūs. Ne tik nepajudinamas aktoriaus blyškumas, bet ir mirtina alergija saulės šviesai sukėlė daug diskusijų tuometiniame kino pasaulyje. Juokaujama, kad Murnau pristatė Schrecką likusiems aktoriams ir filmavimo komandai kaip aktorių, kuris taip atsidavęs savo vaidmens tiesai, kad atsisako išeiti iš personažo ar kostiumo, be to net nepasirodė filmavimo aikštelėje dienos metu – kaip aktorius, kuris iš tikrųjų siekia gyventi savo vaidmenį filmavimo metu. „Münchner Kammerspiele“ metraštininkas Wolfgangas Petzetas kartą pasakė: „Jo mėlynos akys, gilios ir perpildytos paslaptingumo – kaip ir aštriaregių paukščių – dažnai buvo šiek tiek apsiniaukusios; visada buvo tarsi kažkas, kas jame snaudė“. O „Münchner Kammerspiele“ direktorius Otto Falkenbergas aktoriaus M. Schreko laidotuvėse sakė: „Jūs gyvenote atokiame ir pašėlusiame pasaulyje“.
„Nosferatu“ laikomas arba šedevru, arba tragedija
Nepaisant šios pirmosios siaubo filmo žvaigždės, ne visi manė, kad „Nosferatu“ yra šedevras. Tema „platintojams atrodė tokia atstumianti, kad jie atsisakė pirkti filmą ir jį platinti“, – apgailestaudamas rašė šveicarų žurnalas „Cinema“. Tačiau tai nebuvo priežastis, kodėl filmas turėtų virsti jo prodiuserio Albino Grau katastrofa. Susižavėjęs medžiaga Grau pamiršo vieną mažytį dalyką – tiksliau tyčia nepastebėjo: filmo teises. Jų jis neturėjo. Taigi romano „Drakula“ autoriaus Bramo Stokerio našlė sėkmingai jį padavė į teismą ir pasiekė visų „Nosferatu“ egzempliorių sunaikinimą Vokietijoje. Šis įvykis Grau gamybos kompanijai, kuriai „Nosferatu“ turėjo likti vienintelis „Prana-Film“ kūrinys, buvo šokas. Tai, kad siaubo klasika tebėra išsaugota, kino gerbėjai yra skolingi užsienio kopijoms Prancūzijoje ir JAV; Vokietijos teismai negalėjo uždrausti tarptautinių pardavimų.
Žiūrėti filmą:
Senoviškas tikėjimas, bet aristokratiškos figūros, elegantiškai judančios gyvųjų pasaulyje ir sukeliančios nenugalimą trauką – Stokeris perėmė šiuos atributus ir sukūrė literatūrinio pasaulio sėkmę, kuri suformavo vėlesnius romanus ir istorijas vaizduojant vampyrus. Per šimtmečius siaubo objektas – kraujasiurbys vampyras – tapo noro objektu, be kurio literatūra ir filmai šiandien jau negali apsieiti.
Indrė Jucytė
2. Serialas „Drakula“ (Dracula, 2013 m.)
„Drakula“ – bendras amerikiečių ir britų TV serialas, pateikiantis naują klasikinės 1897 –ųjų Bram’o Stoker’io novelės interpretaciją. Nors per daugiau kaip šimtą metų Drakula ir vampyrai buvo apipinti įvairias mitais, apie juos sukurta begalės filmų ir TV šou, tačiau serialo kūrėjas Cole’as Haddon’as pateikia šaunią ir savitą Drakulos interpretaciją. Serialas televizorių ekranus pasiekė praėjusių metų spalį, kaip tik prieš Helovino šventę.
Serialo veiksmas vyksta Viktorijos laikų Londone (pačioje XIX a. pabaigoje), kuomet Drakula apsimesdamas amerikiečių pramoninku Aleksandru Greisonu atvyksta į Londoną. Visuomenei Aleksandras prisistato kaip žmogus, siekiantis į Viktorijos laikų visuomenę įnešti bevielės elektros idėją, išlaisvinančią nuo priklausomybės naftos produktams. Tačiau Drakula grįžta ne tik naujų mokslo idėjų populiarinti, pagrindinis jo ir sąjungininkų tikslas yra sunaikinti kelis šimtus metų egzistuojančią slaptą grupę – Drakono ordiną, kuris negailestingai nužudė Drakulos mylimąją. Keršto plano vykdymui pamažu ima trukdyti stiprėjantys jausmai Minai, mylimosios Ilonos antrininkei.
Pagrindiniai serialo veikėjai
Stiprūs ir besikeičiantys, augantys veikėjai yra viena iš stipriųjų serialo pusių. Aleksandras, prakeiktas būti kraujo siekiančiu padaru, iš impulsyvaus ir greito keršto siekiančio monstro tampa išmintinga, ekonomiką išmanančia būtybe, kuri keršto prieš Ordiną siekia ne žudydama visus iš eilės, o siekdama sugriauti pagrindinį Ordino pajamų šaltinį – naftos pramonę. Be šios istorijos linijos, atsiranda antroji – vampyras įsimylintis žmogų. Nors tai visiškai ne originali siužeto linija, tačiau jos pateikimas malonus akiai – Aleksandras nepasiduoda savo norui, nesiekia iškovoti Minos širdies, tačiau ir negali nuo jos nusisukti, nes „jei nuo jos nusisuksiu, tai bus mano galas“ – taip jis pats sakė savo tarnui. Ši meilės istorija žavi tuo, kad būdamas su Mina Aleksandras trumpam pamiršta savo negailestingą prigimtį ir joje mato atgimstančią savo žuvusią mylimąją. Tačiau tuo pačiu jis suvokia, kad Mina nėra Ilonos reinkarnacija, o tai jį ir liūdina ir džiugina.
Džonatanas Harkeris, Minos sužadėtinis, serialo eigoje iš paprasto neturtingo ir, rodos, nepavojingo žurnalisto virsta pavydo vedamu vyru, kuris, elgdamasis lyg pametęs galvą, galiausiai ima tolti nuo savo mylimosios. Mina – pažangi ir daug žadanti medicinos studentė, kuris vos nulaiko skalpelį rankose tampa žavinga moterimi, savo užsidegimu tyrinėti vos netampa auka savo mokytojui, o dėl svarbos Aleksandrui serialo eigoje susiduria ir su daugiau pavojų.
Seriale išvysime ir daugiau svarbių veikėjų – Van Helsingą, keršto trokštantį medicinos daktarą, kuris seriale tampa svarbiu Drakulos sąjungininku, vampyrų žudikę Džeinę, kuri naktimis žudo vampyrus, o dienos metu yra gerbiama miesto ledi. Svarbius Ordino narius, kurių istorijos mums yra atskleidžiamos tik tiek, kiek reikalinga serialo vyksmui.
Tai kad serialo kūrėjai neapkrauna žiūrovų begale veikėjų ir jų istorijomis yra sveikintinas sprendimas: pavyzdžiui, seriale Aleksandro gyvenimo istorijoje praleidžiama dalis laiko nuo jo prikėlimo iki atvykimo į Londoną, tačiau žiūrovui svarbu pamatyti, kas lemia vieną ar kitą sprendimą, o ne sužinoti visiškai visą to veikėjo gyvenimo istoriją.
Gėrio ir blogio temos eskalavimas
Jeigu nepradėjote žiūrėti serialo, tik perskaitėte trumpą jo aprašymą, išankstinė nuomonė tikriausiai tokia, kad Drakula bus vaizduojamas, kaip blogio kupina būtybė su galbūt keliomis prošvaistėmis, jog kažkada jis buvo žmogus. Serialo realybė yra kitokia – autoriai kvestionuoja žiūrovų vertinimą, kurie veikėjai yra geresni ar blogesni už kitus, o ne tiesiog gėrį ir blogį kaip absoliučias tiesas. Iš tiesų, sunku vertinti, kas yra blogiau – būtybė, kurios instinktas yra gerti kraują, tačiau gerbianti žmogaus gyvybę ir besistengianti numalšinti savo troškulį, ar organizacija, kuri yra prisiekusi šviesos gynėja, tačiau bet kokiomis sąlygomis siekianti išlikti valdžioje. “Tavyje matau tik tamsą. Aš bent jau siekiu šviesos, nors ji ir degina.” – Aleksandro žodžiai vienam iš jo priešininkų. Įdomus kūrėjų sprendimas leisti žiūrovui spręsti, kas yra blogis ir kas gėris, tačiau tikrai sėkmingas.
Kritika
Daugiausiai serialas sulaukė kritikos dėl nutolimo nuo originalios B. Stoker’io istorijos. Iš tiesų, Drakulos gerbėjams teks nusivilti: šis žinomiausias vampyras vaizduojamas greičiau kaip daug labiau pavykusi „Twillight“ vampyro interpretacija – gražus, seksualus, uždaras, pavojingas, tačiau gilesnis, išmintingesnis ir netviskantis saulės šviesoje. Taip pat, nors seriale išlaikomi originalūs vardai – Mina, jos draugė Liusi, sužadėtinis Džonatanas Harkeris , Van Helsingas, Drakula – jų tarpusavio santykiai ir veiksmai seriale skiriasi nuo originalios versijos.
Internete daugelis žiūrovų serialą vertina kaip vieną tamsiausių serialų. Nors logiška, kad serialas apie vampyrus turi būti niūrus – juk jie nakties padarai, tačiau labiau kritikuojamas kameros darbas ir režisūriniai sprendimai: dalis scenų tokios tamsios, jog tenka žymiai įdėmiau stebėti, kad suprastum, kas vyksta, tai, deja, nėra labai malonu. Iš tiesų, yra filmų, kurie šią problemą išsprendžia labai lengvai – galbūt tamsios ir neryškios scenos buvo kūrėjų mintis?
Seriale pasigendama ir sentimentalaus momento (angl. save the cat moment), kuomet serialo blogietis (šiuo atveju Drakula) padaro kažką gero, ir tolimesnius jo veiksmus žiūrovai praleidžia pro pirštus. Akimirka, veiksmas, kuris leidžia žiūrovui pajausti simpatiją, nors ir suprantama, kad šis veikėjas bus labiau blogio pusėje. Nors Drakula seriale stengiasi balansuoti tarp gėrio ir blogio, žiūrovas taip pat svyruoja, ar jį mėgti ar ne. Kūrėjų tikslas yra paveikti žiūrovą taip, jog jis kvestionuodamas gėrio ir blogio sąvokas, visgi jaustų tam tikras simpatijas Drakulai, tačiau buvo praleista puiki proga, tai išspręsti jau serialo pradžioje.
Jeigu esate prisiekęs Drakulos istorijos gerbėjas šio serialo nerekomenduoju. Galite likti nusivylęs, nes buvo atitolta nuo originalios istorijos. Taip pat serialo turėtų privengti tie, kurie tikisi daug veiksmo, šokinėjimo nuo stogo ant stogo ar nesibaigiančių kraujo upelių. Tačiau tiems, kas nejaučia gilių sentimentų Bram’o Stoker’io novelei ir jos ekranizacijomos, o mėgsta kostiumines dramas, subtiliai pateikiamas istorijas ir politines intrigas – serialas turėtų patikti.
Aušra Leonavičiūtė
3. „Bramo Stokerio Drakula“ (Bram Stoker‘s Dracula)
Filmų kūrėjai mėgsta kurti šiurpą keliančias istorijas apie realias asmenybes, apie kurias dar joms gyvoms esant buvo kuriamos baisios legendos. Vieną tokį tironą išgarsino britų rašytojo Bramo Stokerio 1897 m. parašyta knyga „Drakula“, gerai žinoma ir mūsų skaitytojams.
Šio rašytojo dėka mistinių piktadarių galeriją papildė Tamsos kunigaikščio vardas ir garsiausio pasaulyje vampyro reputacija. O kiekvienas kinu besidomintis žmogus yra matęs bent vieną šio nemaraus romano ekranizaciją. Ta knyga tokia paveiki, kad žmonės dažniausiai nesusimąsto apie tai, jog Tamsos kunigaikščiu dažnai vadinamas grafas Drakula yra ne vien rašytojo fantazijos vaisius. Ne, jis turi realų istorinį prototipą –Rumunijos princą Vladą Cepešą, XV amžiuje valdžiusį kalnuotą Valakijos grafystę. Jis pagarsėjo ne dėl savo žygdarbių mūšių laukuose, bet dėl ypatingo sadizmo. Didžiausi Cepešo priešai turkai jį vadino „Kazıklı Bey“ (Baslių princas) dėl pomėgio sodinti visus nusikaltusius ant baslio. Ši jo pravardė pirmą kartą buvo paminėta 1550 m. Valakijos kronikoje. O dar anksčiau – 1490-aisiais rusų rankraštyje, parašytame senąja slavų kalba, yra toks valdovo apibudinimas: „Buvo Kalnų šalyje graikiškos tikybos krikščionis, Valakijos kalba vadinamas Drakula, o mūsiškai – Velnias“.
Pirmasis B. Stokerio romano motyvais filmą sukūrė vokiečių režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau. 1922-aisiais pasirodęs filmas vadinosi „Nosferatu – Siaubo simfonija“, o pagrindinis herojus buvo pavadintas grafu Orloku (kitų veikėjų vardai taip pat buvo pakeisti). Taip atsitiko todėl, kad rašytojo našlė priešinosi knygos ekranizacijai. Filmui draudimas išėjo į naudą – „Nosferatu – Siaubo simfonija“ tapo vienu garsiausių klasikinio vokiečių ekspresionizmo šedevru, stipriai paveikusiu pasaulinio kino raidą.
Pirmoji Amerikoje sukurta „Drakulos“ ekranizacija (1931 m., rež. Todas Browningas) taip pat buvo nutolusi nuo knygos siužeto, nes scenarijus buvo rašomas ne pagal romaną, o jos pagrindu Johno L. Balderstono ir Hamiltono Deane’o adaptuotą pjesę. Pagrindinio vaidmens atlikėjas vengrų aktorius Bela Lugosi romantizavo savo personažą, ir vėliau toks aristokratiškas Tamsos kunigaikštis keliavo iš vieno filmo į kitą, kol garsus Holivudo šaipokas Melas Brooksas galutinai nesukompromitavo tokį įvaizdį parodijoje „Drakula. Miręs ir tuo patenkintas“ (1995 m.)
Be abejonės, rimčiausia knygos ekranizacija yra režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filmas, kurio net pavadinimas „Bramo Stokerio Drakula“ (1992 m.) liudija apie autoriaus pagarbą literatūriniam šaltiniui. Šiame filme režisierius sukūrė dar vieną galingą epinį reginį su nuostabia Wojciecho Kilaro muzika ir giliomis filosofinėmis potekstėmis. Filmas apdovanotas trimis Oskarais: už garso efektus, grimą ir kostiumus.
Veiksmas prasideda 1897 metais (tada B. Stokeris kaip tik rašė savo siaubo romaną). Po keturių šimtmečių, praleistų baisioje vienatvėje, Transilvanijos valdovas grafas Drakula (Gary Oldmanas) nusprendžia nutraukti tylėjimo įžadus ir pasirodyti viešumoje. Kaip tik tada iš Londono į jo karalystę atvyko jaunas nekilnojamo turto agentas Džonatanas Harkeris (Keanu Reevesas). Pamatęs Harkerio nuotakos Minos portretą, tamsos valdovas iš karto pastebi, kad mergina stebėtinai panaši į jo nepamirštą mylimąją Elžbietą. To pakanka, kad Drakula užsimanytų vykti į Londoną, kur atvykėlis iš viduramžių susipažįsta su XIX a. pabaigos progreso išradimais, taip pat ir kinematografu.
Drakula šiame filme pats yra tragiškas herojus, kuris prieš kelis amžius prarado mylimąją, ir dėl jos žūties išdrįso mesti iššūkį Dievui. Kita vertus, tai ir tragiškos meilės istorijos bruožų turinti melodrama, iš tradicinio Holivudo paveldėjusi „Gražuolės ir Pabaisos“ motyvus bei klasikinio Holivudo pompastiškus mastus. Nuo pirmų kadrų filmas užburia barokiškai puošnia atmosfera, tamsiai raudonu koloritu ir Rytų šalių kultūros atgarsiais (kostiumų dailininkė Eiko Ishioka nepraleidžia progos pasinaudoti tradicinio japonų teatro Kabuki estetika).
Atidūs specialiųjų efektų specialistai tikrai turėtų įvertinti užburiančius vizualinius efektus, kurie buvo kuriami ne pasitelkus jau tada stipriai išvystytą kompiuterinę grafiką, bet pagal senus kinematografinės alchemijos receptus.
Gediminas Jankauskas
4. Serialas „Drakula“ (Dracula, 2020 m.)
Serialas „Drakula“ („Dracula“) – žinomo anglų aktoriaus, prodiuserio, scenaristo bei komiko Marko Gatiss ir škotų televizijos scenaristo Steven‘o Mofat‘o darbas, pastatytas remiantis rašytojo Bram‘o Stoker‘io fantastiniu romanu „Drakula“.
Šis vaidybinis serialas žiūrovų dėmesį, pirmiausia, pritraukia jau dėl pavadinimo – juk Drakula, tai baisus ir visiems gerai žinomas vampyras, kurį galima sutikti Helovyno šventės metu. Be to, serialas „Drakula“ buvo gerai įvertintas žiūrovų populiariose BBC One ir Netflix platformose.
Advokatas Jonathanas Harteris atvyksta pas Grafą Drakulą į Transilvanija tam, jog šis padėtų jam įsigyti nekilnojamojo turto Anglijoje. Atvykėlis pastebi, kad pilis, kurioje gyvena Grafas – bauginanti, tačiau daug dėmesio į tai nekreipia ir joje apsigyvena. Tačiau vos po kelių dienų Jonathaną pradeda kankinti nuovargis, apima silpnumas, o Drakulą – atvirkščiai. Jis ne tik tampa kupinas jėgų, tačiau ir pamažu jaunėja.
Žinoma, advokatas to nepastebi, bet vis dažniau pradeda girdėti keistus garsus pilyje, kurie sklinda iš įvairų namo vietų. Nepaisant visiško išsekimo pilies svečias ryžtasi išsiaiškinti, kas vyksta pilyje. Pasirodo, jog Drakula pilyje laiko uždarytus žmones tam, jog galėtų maitintis jų krauju ir taip į atgautų amžiną jaunystę bei jėgas. Deja, advokatui Jonathanui Harteriui pabėgti iš suregztų Drakulos pinklių nepavyksta ir jis galų gale išgeria visą jo kraują, o jo nebelikus – tiesiog įmeta pilies svečią į jūrą.
Tačiau tai tikrai dar ne istorijos pabaiga. Po kurio laiko advokatą atranda vienuolė Agatha Van Helsing (Dolly Wells). Supratusi, kad jis vis dar gyvas, moteris bando išsiaiškinti, kas jam atsitiko, tačiau jis teigia menkai prisimenąs įvykius, todėl nieko negalintis pasakyti. Bėgant laikui Jonathanas Harteris prisimena vis daugiau ir daugiau įvykio detalių, o Drakula, sužinojęs, jog jo buvęs svečias yra gyvas – ruošiasi jį galutinai nužudyti.
O kaip gi be meilės motyvo? Šis seriale – ne išimtis. Nors ir praradęs savo esybę bei atmintį Jonathanas Harteris prisimena savo mylimąją Mina su kuria buvo susižadėjęs iki tragedijos ir nori kuo greičiau būti šalia jos, tačiau vienintelė problema ta, kad jis niekaip negali atsiminti jos veido.
Herojaus Drakulos paveikslas seriale taip pat charizmatiškas. Keliaudamas pas advokatą personažas su kartu keliaujančiais žmonėmis elgėsi labai maloniai ir mandagiai: šnekučiavosi, vakarieniavo. Tačiau vis dažniau dingstant žmonėms, matant pilnas dėžes dirvožemio bei kasdienį rūką, pro kurį nieko nebuvo galima matyti, keliautojai sunerimo ir jautė, kad kažkas čia ne taip.
Serialo pabaiga taip pat neįprasta – Grafas Drakula, praėjus dvidešimt trejiems metams, atrandamas Whitby paplūdimyje bei tampa mokslininkų komandos tyrimo objektu. Juk, turbūt, kiekvienas tyrėjęs džiaugtųsi turėdamas galimybę ištirti vampyrą? Žinoma, Drakula neatsisako būti „bandomuoju triušiu“, tačiau jis apsukrus bei greitai perprantantis šiuolaikines technologijas sukuria savo planą – išgerti tyrėjos kraują.
Iš pirmo žvilgsnio serialas „Drakula“ – siaubo ir skerdynių kupinas serialas, tačiau pažvelgus į jį iš kitos pusės galime pamatyti, kaip paliečiamos asmeninės žmonių vertybės, kurias šiandien daugelis iš mūsų užmiršta.
Greta Baltrimaitė
5. „Drakula: miręs ir tuo patenkintas“ (Dracula: Dead and Loving It)
1995 m. režisieriaus Melo Brookso gotikinė siaubo komedija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Leslie Nielsenas. Tai Bramo Stokerio romano „Drakula“ ir kai kurių gerai žinomų šios istorijos ekranizacijų parodija.
Filme maloniai nuteikia Leslie Nielsenas, vaidinantis grafą Drakulą, kuris čia vaizduojamas kaip mirtinai rimtas, bet dažnai sutrikęs vyrukas, linkęs paslysti ant šikšnosparnių išmatų savo barokinėje pilyje. (Įsivaizduokite Nielseno vaidmens „Nuogame ginkle“ policininką su iltimis, smokingu ir juodu apsiaustu, ir suprasite mintį.) Nepaisant to, kad iš pradžių jis pasirodo su pūstu peruku, labai panašiu į Gary Oldmano šukuoseną filme „Bramo Stokerio Drakula“, Nielsenas laikosi Belos Lugoši akcento ir tradicinės vaidmens interpretacijos.
Brooksas ir scenarijaus bendraautoriai Rudy De Luca ir Steve’as Habermanas švelniai pašiepia beveik visas „Drakulos“ istorijos ekranizacijas, net įtraukdami keletą „Nosferatu“ primenančių žvilgsnių grimasų. Filme taip pat yra šokių salės epizodas, kuri galima vertinti kaip Romano Polanskio filmo „Bebaimiai vampyrų žudikai“ paminėjimą. Didžioji filmo dalis atitinka 1931 m. Toddo Browningo sukurtos versijos siužetą, kai Drakula įkanda atvykusiam advokatui, o paskui keliauja į Londoną ieškoti šviežio kraujo. Tačiau bendra filmo išvaizda artimesnė stilingesniems šeštojo ir septintojo dešimtmečių siaubo filmams.
Bėda ta, kad nors „Drakula: Miręs ir tuo patenkintas“ sulaukia nemažai šypsenų ir kikenimų, jis niekada pilnai nevirsta juokdariu. Palyginti su pastaruoju metu gausybe kvailų, kvailesnių ir kvailiausių komedijų, Brookso filmas atrodo pozityviai santūrus. Iš tiesų, juostoje nėra to, kas būtų atrodę nepadoru. O tas nedidelis rizikingo humoro kiekis atrodo labai kuklus, palyginti su tuo, kas dažnai pasitaiko šiuolaikiniuose šou. Todėl, deja, bet filmas toks subtilus, kad šiek tiek artėja prie nuobodumo.
tikrą kibirkštį įžiebia MacNicolas, vaidinantis Renfieldą, advokatą, kuris po Drakulos įkandimo pajunta kraujo skonį musėms ir vorams. MacNicolas buvo veiksmingas ir ankstesniuose komiškuose vaidmenyse, tačiau niekas, ką jis darė ekrane, nesukėlė tokio maniakiško šėlsmo, kokį jis demonstruoja čia. Tai jo proveržio vaidmuo.
Pats Brooksas, vaidindamas profesorių Van Helsingą, nepaprastą vampyrų medžiotoją, žaismingai iškraipo savo dialogus su Vidurio Europos akcentu. Amy Yasbeck, vaidinanti Miną, Harkerio sužadėtinę, yra linksmai įžūli, kai tik Drakula turi progą apglėbti jos kaklą. Tačiau nei Brooks, nei Yasbeck niekada nesulaukia tokio juoko, kokį pelnė Anne Bancroft, vienoje scenoje suvaidinusi čigonę, vardu – Madam Uspenskaja.
Operatorius Michaelas D. O’Shea ir scenografas Roy’us Forge’as Smithas puikiai perteikia įvairių „Drakulos“ filmų atmosferą, filmas tikrai smagus, lengvai žiūrisi ir yra vertas dėmesio.
