Rugsėjo 9-ąją baigėsi 80-asis Venecijos kino festivalis. Šiemet konkursinę programą sudarė 23 filmai, atrinkti iš 4 tūkst. paraiškų. Tiek iki renginio, tiek jo metu neapsieita be skandalų – prasidėjus SAG-AFTRA streikams atidarymo filmu paskelbtas režisieriaus Edoardo De Angeliso „Komendantas“ („Comandante“), pakeitęs Luca Guadagnino juostą „Iššūkiai“ („Challengers“), kurios premjera atidėta iki kitų metų. Vėliau, įpusėjus festivaliui, organizatoriams teko aiškintis, kad Lide, festivalio saloje, sulaikytas ispanų aktorius nėra susijęs su renginiu. Galiausiai, Bienalėje naujus darbus pristatė įvairių kaltinimų sulaukę Woody Allenas, Romanas Polanskis ir Lucas Bessonas, kurio „Dogmenas“ („Dogman“), anot festivalio direktoriaus Alberto Barbera, turėtų įtikinti kritikus, kad režisierius neapsiriboja veiksmo filmais, tačiau netrukus tų pačių kritikų buvo pašieptas.
Apdovanojimų vakarą „Auksinį liūtą“ laimėjo „Omaro“ ir „Favoritės“ režisieriaus Yorgos Lanthimos juodoji komedija „Vargšai sutvėrimai“ („Poor Things“). Filmo anonsas ir Emmą Stone su Marku Ruffalo vaizduojantys plakatai jau porą mėnesių šmėžuoja socialiniuose tinkluose. Dar liepą vykusioje spaudos konferencijoje, kurios metu buvo atskleistos festivalio programos, vadovas palygino graikų režisieriaus darbą su šviežio oro gūsiu šiuolaikinio kino konformizme. Ir ne veltui – filmas netrukus buvo išgirtas aibe sudurtinių žodžių, o vertinimų platformose siekia aukštus vidurkius.
Didįjį žiuri prizą pelnė „Blogis neegzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“), režisuotas Lietuvos žiūrovams vis geriau pažįstamo Ryûsuke Hamaguchi, kurio ankstesnis darbas „Vairuok mano automobilį“ (šalies teatruose vadintas „Drive My Car“) buvo pripažintas geriausiu tarptautiniu filmu „Oskaruose“. Protarpiais meditatyviai, japonų režisierius naujame darbe vaizduoja gamtos apsuptyje gyvenančius tėvą ir dukrą, kurių vietinės bendruomenės kasdienybę sudrumsčia kostiumuoti atvykėliai, pristatantys kempingo projektą. Tačiau šie, nors netrukus gyventojų palenkiami savo pusėn, negeba išsižadėti miesčioniško žvilgsnio iš aukšto liekanų, kas įgūdžių stokai kertant malkas ar užsiimant kita krašte įprasta veikla suteikia absurdišką toną.
Už geriausią režisūrą apdovanotas italų kino kūrėjas Matteo Garrone, pristatęs „Kapitoną“ („Io Capitano“) apie Dakarą dėl Europos paliekančius jaunuolius. Filme vaidinantis Seydou Sarras taip pat pripažintas geriausio jauno aktoriaus titulu, tad šiemet tai vienintelė juosta, pelniusi du pagrindinio konkurso laimėjimus.
Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „Žaliasis pasienis“ („Zielona granica“), po kurio premjeros didžioji salė bene vienuolika minučių aidėjo ovacijomis. Pustrečios valandos trunkanti juosta padalyta į kelias dalis, kurių kiekviena vaizduoja skirtingas įtampų pasienyje perspektyvas – pabėgėlių, pasieniečių, humanitarinės pagalbos grupės savanorių. O trumpas epilogas, nukeliantis į pernykštį vasarį Ukrainoje, ir prieš titrus pasirodanti statistika perspalvina iki tol rodytus 2021-ųjų įvykius sienoje tarp Lenkijos ir Baltarusijos. Nuviliant anoniminius „Letterboxd“ karštakošius – teigti, kad filmas tėra politkorektiškas visa ko kratinys, priežasčių mažokai. Taip, Holland tarytum ekranizuoja Merfio dėsnį, tik toli gražu ne tam, kad šokiruojančiais vaizdais susirinktų dar viena ašara ar aiktelėjimu daugiau, o todėl, nes dėsnis iš tikrųjų įsigalėjęs pasienyje, tada ir dabar.
Nors apdovanojimų nesusirinko, kitas nespalvotas konkursinės programos filmas „Visko teorija“ („Die Theorie von Allem“) atsitiktinai laiku pakliuvo į „Openheimerio“ teritoriją. Mistiškumu Otfrydo Proislerio „Krabatui“ nenusileidžiančiame ir pasiskolintu stiliumi vokiečių ekspresionizmui duoklę skiriančiame Timmo Krögerio filme jaunas fizikos doktorantas Johannesas įsivelia į antru etatu raganaujančių profesorių pinkles. Šiam susikaupti neleidžia ir užmegztas ryšys su konferencijoje sutikta pianiste Karin, paslaptingai žinančia visas vaikino vaikystės išvykas į Baltijos krantus ir kitus nutikimus. „Visko teorija“ trumpam virsta metafilmu, kai pradedama vaizduoti neva itališka Johanneso biografijos versija, kas tampa pretekstu Krögeriui pajuokti italų būdą tą viską perdėtai romantizuoti, o žiūrovams – pretekstu režisieriaus duoklę ekspresionizmui vis tik pervadinti meškos paslauga.
Geriausios aktorės titulą pelnė Cailee Spaeny, atlikusi pagrindinį vaidmenį Sofios Coppolos filme „Priscila“ („Priscilla“). Dvidešimtmetį spalį minėsiančio „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“) režisierė filmu apie Elvio Preslio širdies draugę tęsia bendradarbiavimą su „A24“, pradėtą sulig vienu pirmųjų įmonės projektu „Elitinis jaunimas“ („Bling Ring“) ir lėmusiu stiprų postūmį kompanijai įsitvirtinant industrijoje. Laimėjusiai jaunosios kartos aktorei talkino seriale „Euforija“ („Euphoria“) išgarsėjęs ir kone identišką pykčio priepuolių kamuojamą personažą įkūnijęs Jacobas Elordi, vaidinęs patį amerikiečių dainininką.
Tuo tarpu, geriausiu aktoriumi pripažintas Peteris Sarsgaardas, vaidinęs demencija sergantį Saulą filme „Atmintis“ („Memory“). Jessica Chastain, savo ruožtu, vaidino Sylvią, po klasės susitikimo Saulo sekamą iki namų. Meksikiečių režisierius Michelis Franco, kurio ankstesnius darbus „Nauja tvarka“ („New Order“) ir „Saulėlydis“ („Sundown“) Lietuvos žiūrovai galėjo išvysti „Kino pavasaryje“, tęsia socialinių problemų narpliojimą, tačiau absoliučiai skirtingi istorijų fonai – revoliucija, kurortas ir, šįkart, liga – sustabdo nuo minėtų filmų palaikymo autoriaus trilogija.
Ilgai vienu iš favoritų pelnyti „Auksinį liūtą“ vadintas prancūzų režisieriaus Bertrando Bonello filmas „Pabaisa“ („La Bête“), kuriame ekrano senbuviai Léa Seydoux ir George‘as MacKay‘us vaidina įsimylėjėlius skirtingose technologijų epochose. Stipriu pretendentu buvo ir dar vienas prancūzų gamybos filmas „Tarp sezonų“ („Hors-saison“), kuriuo režisierius Stéphane Brizé įrodo, kad klasikinį „sutinka, praranda, atgauna“ siužeto trafaretą įmanoma pasitelkti ligi šiol, neaukojant originalumo. Tarp likusį šurmulį pasidalijusių filmų – serialo „Kai jie mus mato“ („When They See Us“) autorės Ava DuVernay biografinė drama „Kilmė“ („Origin“), italų režisieriaus Stefano Sollima kriminalinį rinkinį užbaigiantis „Adagio“ ir danų režisieriaus Nikolajaus Arcelio filmas „Pažadėtoji žemė“ („Bastarden“), kuriame vaidinančiam Madsui Mikkelsenui iki pat apdovanojimų ceremonijos buvo prognozuotas geriausio aktoriaus titulas.
„Netflix“ prodiusuotus filmus šįkart užtenka aprašyti prabėgomis – aukštus lūkesčius sukėlęs ir ilgai tarp tikėtinų „Auksinio liūto“ prizininkų linksniuotas Davido Fincherio „Žudikas“ („The Killer“) nedera prie režisieriaus ankstesnių darbų, geriausiu atveju prilygsta lėkštai jo ankstesnio filmo „Dingusi“ („Gone Girl“) variacijai. To nekompensuoja ir po pertraukos į ekranus sugrįžęs Michaelas Fassbenderis, išspaudęs viską, ką galėjo iš rolės sociopato, užstrigusio keliose iš kelmo spirtose taisyklėse, kurias lyg mantrą atkakliai burba sau po nosimi. Antrą sykį režisieriaus kėdėn sėdęs Bradley Cooperis, prieš kelerius metus debiutavęs su filmu „Taip gimė žvaigždė“ („A Star Is Born“), kuriame vaidino drauge su Lady Gaga, šįkart sukūrė meilės istoriją „Maestro“, tačiau dėl minėtų streikų aktorius raudonuoju kilimu nežingsniavo. O festivaliui vos prasidėjus pristatytas „Grafas“ („El Conde“) vaizdavo pagaliau visiems laikams mirti pasiryžusio vampyro Augusto istoriją, už kurią Guillermo Calderonas ir Pablo Larrainas pelnė geriausio scenarijaus prizą.
Tiesa, į nekonkursinę programą įtrauktas ir vidutinio metro „Netflix“ filmas „Nuostabi Henrio Sugaro istorija“ („The Wonderful Story of Henry Sugar“), stebinantis Weso Andersono produktyvumu – juk režisierius dar gegužę Kanuose pristatė filmą „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“), vasarą rodytą ir šalies kinuose. Deja, siekiant kiekybės šiek tiek paaukota kokybė.
Smagu vis prisiminti, kad netrukus daugelis šių filmų pasieks Lietuvos žiūrovus. Ir palengva žvilgsnis krypsta į artėjančius Talino bei Berlyno festivalius. Kad ir kaip naivokai norisi viltis, galbūt jie pademonstruos, jog kino šventę galima surengti be Rusijos vėliavų ant rūmų stogų.
