Tadas Žvirinskis „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ / KaunoZinios.lt nuotr.

Siekti autentikos (ar bent jos regimybės) – viena iš dienoraštinio romano priedermių. Tadas Žvirinskis savajame „Manuscriptum discipulis“ su šiuo uždaviniu susitvarko puikiai. Kauno medicinos instituto studento, būsimo farmacininko, dienoraštis apima 1990–1991 m. laikotarpį – bene įdomiausią ir dramatiškiausią mūsų laiką istoriniu, politiniu, sociologiniu ir, žinoma, dvasiniu požiūriu. Vis dėlto autorius nepasiduoda pagundai pulti į publicistiką, retoriką, o atskleidžia tai per studentišką kasdienybę, rūpesčius ir – kas be ko – jaunų žmonių nuotykius, kvailiojimus, draugystes-išdavystes, meilę ir „meiles“. Todėl ir romano herojaus (pasakotojo) pilietiškumas, patriotiniai nusiteikimai ir jausmai neatrodo seklūs, prikišami, bet skleidžiasi natūraliai, kyla iš autentiškų išgyvenimų.

Autorius labai tiksliai perteikia ano meto jauno žmogaus ir jo bendraamžių kalbėseną, jauseną, pomėgius ir mentalitetą, kitaip sakant, – modus vivendi. Romano herojus turi subtilų, o kai reikia – ir šokiruojantį, humoro jausmą, pasireiškiantį ir, tarkim, nenormatyvinės leksikos, būdingos tam laikui, vartojimu, net kelių kalbų kontekstiškai labai motyvuotais keiksmažodžiais. Romano stilius skaidrus ir aiškus, labai vizualus, o „Kaunas – miestas slaunas“ – tarsi gyvas. Žmonių charakteriai, brėžiami taupia dienoraštine maniera, – įsimenantys, individualizuoti.

PRATARMĖ

Šį dienoraštį radau pernai įsigytos kaimo sodybos palėpėje. Kaip jis ten pateko – neįsivaizduoju. Besitvarkydamas užtikau storą sąsiuvinį rudais viršeliais, ant kurių mėlynu tušiniu buvo užrašyta FIZIOLOGIJA. Atsiverčiau, ėmiau skaityti ir nesustojau, kol neužverčiau paskutinio puslapio. Prieš mano akis atsivėrė dvejų metų įvykių kaleidoskopas, kurį pasakojo studentas farmacininkas – aktyvus tų įvykių dalyvis.

Perskaičiau ir supratau, kad pasielgsiu negarbingai: paviešinsiu svetimą dienoraštį. Nes tai – tikras ir nepagražintas istorinio to laiko lūžio atspindys, papasakotas žmogaus, kurio nei vardo, nei pavardės aš nežinau – vien pravardę. Reikėjo gerokai paplušėti, šifruojant studento mediko žargoną ir man nesuprantamus trumpinius, bet juos padėjo išnarplioti mūsų miestelio vaistininkė. Paradoksalu, bet jos vardas – Sonata – toks pats kaip dienoraštį rašiusiojo mylimosios.

Mes niekada nesužinosime, kuo baigėsi ši įdomi, kupina šėlsmo ir studentiškų išdaigų istorija, galime tik numanyti tolimesnį herojaus likimą. Nors pasakojama apie 1990-1991 metų laikotarpį, tačiau skaitant neapleidžia nuojauta, lyg vartytum lietuviškųjų bitnikų istoriją. Dienoraštyje paminėtas šūkis: „Sex, drugs and Corvalol!“ verčia nusišypsoti ir niekada neprarasti vilties, kad anksčiau ar vėliau mus visus aplankys HAPPY END.

[…]

1990 04 19

Medkėj visi kaip apsišikę slankiojo. Iškart apsireiškė lojalieji Maskvai asmenys. „Nereikėjo tos nepriklausomybės skelbti, mes be TSRS pražūsim!“ Ir t. t., ir pan. Na, dėl politekonomijos dėstytuvės perkreiptu snukiu tai abejonių nekilo, ji nuo pat pradžių labai aiškiai pareiškė, kad Kaunas – tai buožių1 miestas! Cha cha! Vaikščiojantis sniečkinis anachronizmas, ant jos net pykt kažkaip neina. Beje, ji labai pamėgusi draugo A.Sniečkaus frazę: „Ko gi trūksta tarybiniam jaunimui?“ Įtariu, ji dročina ant Sniečkaus portreto kartodamą tą klausimą kaip maldelę, ne kitaip. Taigi, ko jaunimui trūksta? Laisvės! Dūra tu jobana…2 Bet kai panašias giesmeles užtraukia ir kai kas dekanate, tai eina nachui…

Popiet kroviau vagonus. Šiandien buvo tabako dėžės po 54 kg. Tai jau pasportavau savaitei į priekį. Su dviem broliais grūzčikais susimirksėjom ir vieną dėžę nupyzdinom3. Aišku, nepjaustytos cigaretės – geriau, bet tabakas irgi su vėjeliu išeis. Ypač dabar, kai po blokados paskelbimo žmonės perka viską, kas negenda. Cyzas4 – irgi. Po krovimo išsipūčiau nosį – snargliai buvo juodi kaip asfaltas. Kažkiek apsiprausiau ir patraukiau pas Mylimukę į benderį. Ėjau pėsčiomis. Po sunkaus darbo atrodė, kad kažkas mane už pažastų neša.

Sonata buvo nusiteikusi itin mediciniškai. Liepė rengtis iki pusės ir nepasidavė provokaciniam klausimui – iki kurios? Kaip patyrusi dermatologė apžiūrėjo mano nugarą, išspaudė kelis spuogus, dezinfekavo spiritu ir dalykiškai pareiškė: „Tavo oda linkusi sausėti! Pagerk vitamino A.“ „Gal aš verčiau alaus pagersiu,“ – atsakiau ir apsirengiau. Išgėrėm kavos, atsibučiavom ir aš išėjau, nes jai reikėjo mokytis. „Esi laukiamas rytoj!“ OK. Rytoj, tai rytoj.

Grįžęs Slabodkėn kažkodėl pradėjau mąstyti apie mirtį. Vienas būsimasis daktaras iš paralelinio kurso pasiūlė įsidarbinti ligoninėj sanitaru puse eatato. Tiksliau, prozike5. „Ten reikia pagalbos lavonus nešiojant, o tu jėgos prilaikai.“ O kaip! Šiaip lavonų nebijau, bet ar patiktų intensyvesnė sąveika su negyva materija? BBŽ. Gal ir reiktų įsidarbint, bent jau iki egzų. Juos tikiuosi išsilaikyti gerai ir kitą semestrą nebelikti be stipūchos. Kita vertus, nelabai egzams pasiruoši negyvėlius tampydamas. Bus matyt…

Rytoj spjaunu į organinę6. Atidirbsiu pirmadienį. Tikriau – atsiskaitysiu teoriją. Darbo vieni juokai telikę – trečia anilino gamybos stadija. Išdistiliuoti anilino emulsiją – easy!7 O šią dieną užbaigsiu baltinių skalbimu. Purvini baltiniai – gyvenimo harmonijos disonansas. Harmoningai man – po vėliavą į kiekvieną ranką, žengiant į balandžio 20-ąją. Rodos, tai Hitlerio gimtadienis, o po kelių dienų – Lioliko8? Įžymūs lavonai, blet. Va jų tikrai nepanešiosiu.

Viskas, einiu skalbt, Бог в помощь!

1 Sovietijoje „buožėmis“ kolektyvizacijos metu vadinti turtingi valstiečiai. Vėliau tai tapo
pasiturinčio ir ne titin mėgstančio tarybų valdžią žmogaus sinonimu.

2
Kvaile tu supista (rus.).
3
Žargonas – pavogėm.
4
Cigaretes.
5
Prozikas – prozektoriumas, lavonų skrodimo vieta.
6
Čia: oganinę chemiją.
7
Paprasta! (ang.).
8
Omeny turimas Vladimiras Uljanovas-Leninas.

1990 04 27

Šmaikšti buvo savaitėlė! Nors penkianarius heterociklus atsiskaičiau. Vis lengviau pataps. Kaip kad „Kibiro“1 pardavėjai, kuri iš 25 rublių grąžos man davė 33 rublius. Apsižiūrėjau jau po laiko, pamąsčiau – gal grąžinti? Neee… Vargšui studentui atliekamas rublis kišenės nedrasko. O tai sukčiuvienei – irgi menkas nuostolis. Artėja Mylimukės gimtadienis, bus už ką gėlių ir šampanėlio paimt.

Buvau svečiuose pas Lauryną. Jis mokosi kitoje grupėje, kaip supratau, jo abu tėvai medikai. Žmogelis net mašinikę turi: tokį seną žigulį, bet važiuojantį! Pastaruoju metu jis man draugiškumą rodo, bet kažkas su juo yra ne taip. Gal jis kokius „ratus“2 ryja? Neįsivaizdavau iki šiandien.

Pasirodo, kad mes esam kaimynai – susitikom parduotuvėj ir išsikalbėjom. Tai pakvietė alaus. Išmetėm po porą buteliukų „Utenos“, papezėjom apie šį bei tą. O tada prasidėjo labai įdomūs dalykai. Laurynas ėmė klausinėti, ką aš manau apie nepriklausomybės paskelbimą, koks mano požiūris į TSRS ir panašiai. Taip artimai su saugumiečiu dar nebuvau bendravęs! Rupkė, pasirodo, mūsų kurse – ne be kagėbisto!3 Teko labai demonstratyviai pareikšt, kad nieko aš nemanau, o permainos yra neišvengiamos. Po to nebeužtrukau. Žinoma, jo atsakomajam vizitui nekviečiau. Eina jis nachui, stukačius4 jobanas! O juk Simona minėjo, kad Laurynas ne veltui yra grupės seniūnas. Dabar aišku, ką ji turėjo omenyje. Man tik neaišku, kuo aš tokį susidomėjimą sukėliau? Matyt, „Smegenų Porno“ bajeris užkliuvo, kai situaciją sovietijoj nušviečiau kaip seksologinę disfunkciją – apačios nebenori, o viršūnės nebegali. Tu matai, kokių skaitytojų turiu, jobtvajumat!

Grįžęs pasidalinau savo įspūdžiais su dėdule. Jo tai nė kiek nenustebino. „Kiekviename kurse yra pydaras,“ – ramiai pareiškė jis. „Ir ta raudonoji Prunskienė – tokia pat. Jos klyčka5 yra „Šatrija“. Gyveni žmogus ir mokaisi. Ne vien farmacijos… Ko norėt, homo sapiens6 – tai tik siekiamybė. Dominuoja homo habilis7. Naivu būtų tikėtis, kad jie kažkur išnyks. Ir tai yra šlykščiausia!

1 Kažkuri Kauno parduotuvė, tikėtina, kad šalia Žaliakalnio funikulieriaus.
2 „Ratais“ vadintos psichotropinių vaistų tabletės.
3 KGB – sovietų saugumas (rus. Комитет Государственной Безопасности, liet. Valstybės
saugumo komitetas).

4
Žargonas – informatorius, skundikas.
5
Žargonas – slapyvardis, pravardė.
6
Mąstantis žmogus (lot.).
7 Sumanus žmogus (lot.) – žemesnė mąstančio žmogaus evoliucinė pakopa.

1990 05 03

Dar vakar norėjau keletą sakinių parašyti, bet tiek skaudėjo akys, kad nutariau atidėti. Reiks grįžti prie mėlyno rašalo, nes juodas tikrai nepalengvina mano akių darbo. Ir šiaip „juodai“ liūdna. Atrodo „Smegenų Porno“ leidybai atėjo galas. Ekonominė blokada pasiekė net tokį apgailėtiną tipą kaip aš. Nebėra popieriaus! Rupkė, galvojau pradžiai bent 10 numerių išleisti. Dviejų numerių tetrūksta iki šio plano įgyvendinimo… Aišku, galima kreiptis į kooperatyvą1, bet ten švietimo kainos tokios, kad aš nieko neuždirbsiu, o kelti mažmeninę kainą dabar reikštų nužudyti laikraštpalaikį…

Na, šalin blogas mintis, juk šiandien – Mylimukės gimtadienis! Gal ir ne labai gerai, bet pasveikinau ją užvakar – per darbo žmonių solidarumo šventę2. Su šampanėliu ir puokšte. Šiandien – ketvirtadienis, eisiu į krovinių stotį pasiimti atlyginimo. Esu nužiūrėjęs jai tokią odinę apyrankę dailės kombinato parduotuvėje. Tikiuosi, kad patiks. Kas Sonatai nepatiko – tai, kad aš atsisakiau sudalyvauti gimtadienio šventime jos namuose pirmadienį. Užpyko ant manęs ne juokais! O kaip aš eisiu sveikinti be dovanos? Aišku, nieko nesakiau apie tai, kad dabar mano kišenės pasninkauja. Manau, gavusi dovaną, atlyš.

Galvoje – jovalas. Tiek daug noriu išreikšti minčių, kad jos net „užsitrombuoja“, nepasiekusios popieriaus. Toks jausmas, kad aš dar daug ko nepasirengęs išguldyti žodžiais, nors dabar man tie žodžiai atrodo ir įdomūs, ir svarbūs. Neabejoju, kad, žvelgdamas į savo rašliavas po kokių dešimties metų, leipsiu juokais iš savo naivumo ir idealizmo. Bet ar ne pochui?

Varyk, verge, savo skatikų atsiimt. Gal pakeliui sumąstysi, kur gauti popieriaus?

1 M. Gorbačiovo valdymo laikais, maždaug nuo 1986 m. buvo leista vadinamųjų kooperatyvų
veikla, legalizuotas privatus verslas. Kooperatyvai parūpindavo prekių ir paslaugų,
bet jų kainos buvo aukštesnės nei valstybinių įmonių. Nusikaltėliai pradėjo rinkti „duoklę“,
reketavo kooperatyvus, ir taip pasidėjo pamatus platesnei kriminalinei veiklai.
2 T. y. gegužės pirmąją.

1990 05 05

Yra truputis po pirmos nakties. Ramu. Tylu. Negarsiai pasileidau M. Jacksono „Thriller“. Apėmęs toks labai teigiamas pochuizmas. Gerąja prasme. Net ne tai esmė. Esmė yra šis momentas, ši akimirka, net ne bybio ilgis, nors yra paskyta: longus penis basis vitae est.1

Vakar nuėjau pas Sonatą visiškai „nusikalęs“2. Bet ji mane pastatė ant kojų kava ir likeriu. Atsipaipaliojęs kaipmat užsimaniau jos pačios. „Išgėrėm liepžiedžių“, Mylimukė pavargo pirma, o tai nedažnas atvejis. Tačiau esmė irgi ne čia. Esmė ta, kad mano nuovargis išgaravo kaip C2H5-O-C2H5!3 Įvykių posūkis netikėta linkme. Turėjau susitvardyti ir palaukti, kol Sonata vėl bus tinkamos kondicijos. Bet viskas, kas yra gerai, greitai baigiasi. Turėjau nešdintis, nes mokslų Damoklo kardas tebekabo virš mano galvos.

Užsiėmimuose buvo tikra gyvenimo proza. Vos pavyko apsiginti fizikinės ir organinės teorines dalis. Nuobodybė! Nieko nieko, kare daug baisau: ten į šikančius šaudo, o čia? Svarbiausia, kad rezultatas pasiektas. Patologijos darbo gynimas sekėsi puikiai – nuskyniau pėtaką3! Mano užrašus bemat pasiskolino mūsų grupės moterų aktyvas. Net nežinau, ką jos ten išskaitys? Šiaip tai jos – fainos, kai tarpusavy nesipyksta. Esu prifotkinęs jų į skaidrių juostelę. Reiks išryškinti ir padaryti peržiūrą pas ką nors svečiuose. Projektorių turiu, o ekranui puikiai tiks ir balta paklodė. Kokia čia šventė artėja? Na, nebent mano gimšia4, bet per ją tikrai susirinks kita publika. Atidėsim vėlesniam laikui. Nors ir dabar jau vėlus laikas, griūnu miegot.

Labanakt, Maiklai Džeksonai!

1 Ilgas bybis yra gyvenimo pagrindas (lot.).
2 Žargonas – pavargęs.
3
Etilo eteris.
4
Žargonas – gimtadienis.

1990 05 07

Šiandien – netikėtumas. Sėdėjom Laisvėj ant suoliuko su Mylimuke, Šizofreniku ir Bačka. Prie mūsų tik – šast – ir priėjo mano grupės moterų aktyvas. Nustebau, švelniai tariant. Galvoju: jos čia ką – man patologijos darbų sąsiuvinį grąžins? Klydau. Pasirodo, jos norėjo apžiūrėti Sonatą. Taip spigino akutėmis, kad paskui Mylimukė manęs paklausė, ar tik aš joms vaikų neužtaisiau? Nuraminau. Sakau, atėjo iš smalsumo: norėjo pamatyti žymaus LTSR studento-pizdabolo1 širdies draugę! Šizofrenikas buvo lakoniškas: „Dūros, blet.“ Bačka kaip visada krizeno.

Tiesa, vėliau buvo dar vienas siurprizas: iš nosies ėmė bėgti kraujas. Čia tai jau įdomybė! Gal spaudimas buvo užkilęs? Tikrai neprasikrapščiau pats. Gerai, kad turėjau švarią nosinę, tai ši menka problema buvo išspręsta greitai ir efektyviai.

Po to dar smulkių nesėkmių ruožas: Televizoriaus kava man žiauriai susuko vidurius. Šikau ir pavydėjau Dainiui jo gebėjimo nutriesti pusę sienos. Tai turėtų vargo ta ragana, permanganatinę kavą pilstanti! Po tokių įspūdžių į kiną nebenuėjau. Džiaugiausi, kad autobuse neprispyrė reikalas. Grįžęs į bazę išgėriau ramunėlių arbatos, priguliau ant sofos ir…atsijungiau.

Pabudau nuo šalčio, bet išpiltas prakaito. Miegas man išėjo į naudą. Jaučiausi kaip naujai gimęs. Paskambinau namo, šnektelėjau su Motina, perdaviau linkėjimų Tėvui. Vilniuje tebesitęsia velniava. Jedinstvenikai nerimsta, autobusai ir troleibusai važinėja rečiau. Motina džiaugėsi, kad gavo dovanų rūkytų dešrų. „Bus tavo gimtadieniui,“ – pažadėjo. Et, kas man iš to gimtadienio? Legalizuosiuos vartoti alkoholį2, tik tiek tematau naudos… Liūdesys apėmė, kad kažkokioj iškreiptoj tikrovėj gyvename, kur rūkyta dešra yra gerbūvio požymis. Pizdec!

Pasigyriau Motinai, kad gegužės 19 dieną man pasiūlė nešti Fakulteto vėliavą kažkokiam renginy Kačerginėje. Ir tuoj pat pasakiau, kad nenešiu. Atsinešiojau aš vėliavų visam gyvenimui.

Tegu jaunesni nešioja, cha cha!

1 Čia: vėjo pamušalo.
2
M.Gorbačiovo valdymo laikais Sovietų Sąjungoje buvo įvestas alkoholio apribojimas pagal
amžių: nuo 1987 metų alkoholį įsigyti ir vartoti buvo leidžiama tik sulaukus 21-erių metų.

1990 05 08

Rupkė, rytoj fizinis, o Slabodkėje dingo karštas vanduo. Gal Jankynės1 dušinėje jo bus? Šlykštu būtų nenusiprausus po fizinio. Negaliu pakęsti dvokiančių prakaitu. Ir pats stengiuosi nedvokti. Visada perklausiu Mylimukės, ar nesmirdžiu. Ji man visuomet atsako, kad aš jai niekada nesmirdžiu. Džiugu! Rytoj reikia nepamiršti bilietų į filmą, kurio nepamačiau dėl vakarykštės trydos. Nueisime ketvirtadienį kartu su Sonata.

Laisvėj sutikom Apyrankę. Šizofrenikas ją labai mėgsta. Kitaip nei kraupinamoji Kotryna, Apyrankė Šizofreniko nebijo ir tas jam labai imponuoja. Jie atsistoja viens prieš kitą ir, manieringai rūkydami, aptaria visokį šūdą. Man nepatinka Apyrankės kūno kvapas, ji kvėpinasi kažkokiais salsvais kvepalais. Stengiuosi laikytis nuo jos atokiau. Kol jie ten malė šūdą, paėjau iki „Dainos“. Maktelėjau kokteilį „Žuvėdra“ – net akyse prašviesėjo. Kad ir ką tai reikštų. Grįžęs pamačiau, kad kompanija pagausėjo: atėjo Bačka, Šizofreniko klasiokas Valdelis, studijuojantis KPI2, ir Apyrankės draugė – tokia papinga merga, baisiai panaši į Samanthą Fox. Iškart ir nuėjau prie jos. „Laba diena, ar čia jūs dainuojate: Ah ah, touch me, touch me! I want to feel your body?“ Tuos „ah ah“ išrėkiau kaip geriausiuose porno filmuose, į mane net praeiviai sužiuro. Kompanija prapliupo pasiutusiai žvengti. Mergiotė labai nepyko. O jeigu ir pyko, neparodė. Ai, pochui, vienžo.

Neužsibuvau Laisvėje ir nuėjau į benderį. 60-ajame mane pasitiko kambario viduryje nutrenktos Rimo kojinės ir parengiamukas Nerijus, kuris nedelsiant pasiūlė sulošti „Čekišką durnių“. Nesiginčijau. Korta nėjo, pralošinėjau stabiliai. Nu blet, stopūdovai3 meilėj pasiseks, po šešių partijų pasakiau Nerijui ir išdūlinau lauk. Koridoriuje sutikau tokį debilavotą būsimą daktarą, kuris kariuomenėje įstojo į partiją4. O čia tik šast – ir nepriklausomybė! Neišdegė karjeros šuolis. Šitas tipelis nuolat skundžia 60-to kambario fauną. Stukačius ir benderyje stukačius. Pamatęs mane jis apsisuko ir dingo virtuvėje. Labai gerai! Ramiai išėjau iš benderio ir nupėdinau Lietuvių gatve stotelės link.

Grįžau į Vilijampolę be nuotykių. Kažkokia susitikimų diena – ne kitaip!

1 Kauno medicinos instituto sporto salė buvo Jankaus gatvėje – iš čia ir posakis: Jankaus
gatvė+kankynė.

2
KPI – Kauno politechnikos institutas, dabar – Kauno technologijų universitetas.
3
Žargonas – užtikrintai.
4
Omeny turima komunistų partija; kitų partijų sovietijoje nebuvo.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vilis Normanas „Masturbacija“ (N-18)

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: