Kodėl jauna mergina apsigyvena atominėje slėptuvėje?
Ko ji tikisi iš gražuolių vyrų reklaminiuose plakatuose?
Kokį pėdsaką motina palieka dukters gyvenime?
Ar įmanoma keisti praeitį ir kurti naujus prisiminimus?
Kaip nepaliaujamame šių dienų informacijos sraute išgirsti vienam kitą?
Kada mes atsiduriame negyvenamuose miestuose?
Negyvenami miestai – tai miestai praeityje. Miestai, kuriuose augome.
Tai miestai reklamose – gražių, bet neįgyvendinamų svajonių pasaulyje.
Miestai, kuriuos paliekame, persikėlę į kitas šalis ar į kitą realybę.
Miestai internete, kuriuos statome nežinodami, ar kada nors pastatysime.
Alina Meilūnaitė (g. 1975) – komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė, reklamos ir medijų kritikė. Baigė VU Žurnalistikos institutą, dirbo spaudoje.
„Negyvenami miestai“ – pirmas jos romanas. Tai pasakojimas apie jauną žurnalistę, gyvenančią slėptuvėje ir įsimylinčią vyrus iš reklaminių plakatų. Jautriai papasakota vienišo žmogaus drama – įtempti santykiai su motina, trapūs ryšiai su mylimuoju, laukiamo-nelaukiamo kūdikio gimimas. Veiksmas vyksta šių dienų Vilniuje, bet prisiminimai nuveda į praeitį – pirmuosius nepriklausomybės metus, sovietmetį, – kartais praskleidžia ir ateities šydą. Greta pagrindinės veikėjos ryškėja spalvingi kitų žmonių portretai, punktyru brėžiamos jų lemties linijos. Sudėtinga ekonominė situacija, iš šiuolaikinių medijų konstruojama naujoji realybė verčia romano personažus spręsti šiandien iš naujo kylančius žmogaus būties klausimus.
_________________________________________________________________________________
Liftu pakilome į aštuntą aukštą. Šviesa iš kabinos tėškėsi į prietemą, ant atsainiai išdažytų sienų. Priplėkęs oras slinko koridoriumi, čia atsilikdamas, čia mus pralenkdamas.
Durys atsivėrė į patalpą, kurioje mėtėsi sportbačiai, keli tapetų ritiniai, prakirstas cemento maišas. Butas atrodė negyvenamas – be vidinių durų, viena siena pusiau išgriauta, kitos įskilusios palubėje, dažų sluoksnis ant jų priminė šlapią, aptrintą, vietomis atšokusį popierių. Kvepėjo medžiu. Taip kvepia mediniai namai, pamaniau, na, ir gal ką tik pagaminti pušiniai baldai, kurie džiūdami išplera ir suskilinėja, – kaip tik tokius taupiems pirkėjams pradėjo gaminti baldininkai, irgi taupydami laiką. Dairiausi panašaus daikto kambaryje, bet jo nebuvo. Ant sieninio veidrodžio dulkių matėsi pirštu kreivai išvedžioti skaičiai, perskaičiau juos keletą kartų – tai buvo mano telefono numeris.
Lyg atsiprašydamas jis paaiškino, kad remontas užsitęsė, jau nebeprisimena, kada jį pradėjęs. Gal prieš pusę metų, gal prieš metus atsivežė medžiagų, bet apdailos taip ir nebaigė – plytelės tebeguli supakuotos virtuvėje, sienos nenutinkuotos, grindys nesudėtos, dar nežinia kas.
Paklausiau, ką veikė visą tą laiką, kurio nė neprisimena. Buvo išvažiavęs, paskui dirbo ir grįždavo namo per daug vėlai. Arba tuščiai leido dienas tingėdamas ir laukdamas. Tarkime, skaitė laikraščius, tik tulžingas, rėksmingas antraštes ir paskutinius puslapius – apie komiškus kino garsenybių nuotykius už kadro, realiame gyvenime, ir kosminius aparatus, Marse gręžiojančius uolienas, vartančius akmenis; slampinėjo senomis senamiesčio gatvėmis, klausydamasis gatvės muzikantų ir restoranų bei užeigų lėbautojų; tąsėsi po parduotuves ir turgus, ieškodamas tepalų ir detalių senai mašinai prarūdijusia važiuokle, ieškodamas jėgų gyventi; be tikslo maigė TV nuotolinio valdymo pultą, vos trumpam susikaupdamas klaidžiojo kanalais ir jau persisotino stačiakampiu vaizdu. Per metus tik keli filmai, verti dėmesio – patiko apie Napoleono laikų karo laivus, apie japonų šnipų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare ir dar apie Jungtinių Tautų nepajėgumą spręsti pasaulinių krizių.
Nemačiau, neturiu nuomonės.
Kadaise, vos baigęs mokyklą, jis rašė žinutes apie kiną į seniai bankrutavusį laikraštį, rimtai domėjosi šia tema, net užsisakinėjo specialią literatūrą iš užsienio anglų kalba, tad ir dabar po kelių minučių suprasdavo, kaip sukurtas filmas, kaip jis sudėtas, kaip sukarpytas. Dirbtinai pasendintas nublukinus spalvas, ar paryškintas, panašus į spalvingus paveikslus, o gal prikimštas skaitmeninių veikėjų ir specialiųjų efektų arba nufilmuotas primityviu stiliumi, lyg buitine kamera, imituojant, kad filmavo mėgėjas ar chuliganas, palindęs po stalu, po lova, po antklode (tai sukuria tikrumo įspūdį, nors atkurti realybę iki smulkmenų ar ją pagrįsti nėra taip svarbu, svarbiau – įtikinti, svarbiau, kaip įsuka siužetą praeity sulėtėjęs, kaprizingas ar šiuolaikinis pašėlęs gyvenimo tempas). Žodžių jis nesiklauso, jų negirdi, ir ne dėl to, kad viena ausis seniai užgulusi, – dialogai nedomina, mano, kad žodžių, kalbų, dar – paviršutiniškumo kine yra daugiau nei reikia. Kai kurie režisieriai, meistrai – pasikrapšto pakaušį – taip sužvaigždėjo, kad visiškai negerbia žiūrovų, išmėto reikšmes lyg trupinius mums patiems susirinkti, nesivargina jų paaiškinti, neišsprendžia užmintų mįslių, vien tik žaidžia vaizdais, žodžiais, idėjomis, tarsi sakydami: „Žiūrėkite į mano kūrybą, žavėkitės ja.“ Tai tampa mada – žiūrėk, tuoj kino festivaliuose atsiras prarastų, iššvaistytų talentų nominacija.
Jis atsisėdo kampe, prie palangės, ant senų, aptrintų knygų krūvos, jos buvo kelis kartus perrištos stora virve, lyg paruoštos išmesti ar sudeginti. Mėginau įskaityti pavadinimus ant išblukusių apiplyšusių nugarėlių, bet sekėsi sunkiai – vienos buvo aplenktos laikraščiais, aptaškytos dažais, kitas užstojo stiklainiai ir dėžutės su laku, terpentinu, gruntu.
Vieną dieną prie pigios purvinos maisto prekių parduotuvės – parodė pro langą raudonų plytų kompleksą už kelių šimtų metrų – atidarė naudotų knygų kioską, kažkoks pakaušęs bedarbis, nepanašus nei į knygų mėgėją, nei į kolekcionierių, ėmė prekiauti senomis, aptrintomis, lipnia juostele suklijuotomis knygomis su nebeegzistuojančių bibliotekų antspaudais, viena kita pasitaiko ir papelijusiais puslapiais, netgi dvokia. „Bet juk knygų negali dezinfekuoti kaip padėvėtų rūbų,“ – sako pardavėjas interesantams. Ir tiek tų kuklių žinių apie knygas. Tikėjimas Dievu, anot jo, yra panašus į pomėgį skaityti, ir pirkėjai to klausosi susidomėję. Mums patinka brangios storos knygos spalvingais viršeliais, garsios pavardės ant jų ir žodžių žaismas, popieriaus kvapas, naujumo pojūtis, kada nors mes jas atsiversime ir imsime skaityti, galbūt net nereikės ilgai laukti, gal net perskaitysime iki galo, jeigu ne dėl mados, tai dėl savęs. Ir mums patinka Dievas, uždarytas bažnyčiose, kuris neišeina pasivaikščioti. Nepailsdamas jis aiškina kiekvienam pirkėjui, kad mirusieji yra nepelnytai užmiršti ir dėl to dažnai liūdi, o gyvi – per anksti palaidoti, per anksti nurašyti, suvaryti į šaltus daugiabučius yrančiomis sienomis, priversti už juos per daug mokėti, priversti badauti ir nieko nenorėti, jie nuolat prasilenkia su tikrove, bet jis ištrūko į laisvę, štai taip, išskrido kaip paukštis iš narvo, pasitaikius pirmai progai, – šiame pasaulyje dar daug galime nuveikti, nes viskas veikia – ir tai, ką mąstai, ir tai, ką darai, ir tai, ko nori. Viskas veikia ir veiks, jeigu Žemė suksis taip, kaip visada, jei nebekils karai. Ir taip prigrūstos lentynos vis pasipildo pasaulio klasikos vertimais, laiko patikrintomis knygomis, kurios patinka visiems, kurios lengvai ir greitai skaitomos, literatūros šedevrais, vis godžiai perleidžiamais, kai kurie jų skaityti paauglystėje, kiti pradėti ir nebaigti arba išvis nepradėti, – jis rodo knygų krūvelę, pakelia laikraščius, ištraukia pirmą pasitaikiusią, delnu nubraukia dulkes nuo viršelio, ant grindų, ant dažų skardinių krenta lapai. Ten randa sau knygų net niekada neskaitę, tokia publika, kuri moka tik spoksoti į judančius paveikslėlius, kuriai nebeužtenka jėgų suprasti žodį ir surasti prasmę. Net juos galima išjudinti, tai jis taip sako. Priklausomybę nuo televizoriaus pakeitė priklausomybė nuo interneto – dar vienas neišsprendžiamas kartų konfliktas. Priklausomybė ta pati. Tik jaunesni kaip visada jaučiasi modernūs, pažangūs, pranašesni už savo tėvus, neva pergudravę pinigus, neva pasislėpę nuo įkyrios reklamos, sutaupę laiko – kol pirmieji, išsidrėbę ant sofos, žiūri, kas jiems rodoma pagal programą, kiti gali pasirinkti, ką žiūrėti ir kada, netgi savo nuožiūra keičia turinį, nervingai spaudinėdami klaviatūrą, – jie vis dar nesuvokia, kad viskas, ką randa, yra nupirkta ir jiems parduota arba pavogta ir atiduota nemokamai… O skolos taigi kaupiasi…
– Žinai, kaip jis siūlo pasirinkti knygą? Anekdotas… Siužetas, veikėjai, pasakojimo būdas, tai, kas paprastai sudomina renkantis knygą, – nesvarbu. Neturi reikšmės, apie ką knyga, kas ją parašė. Svarbu – virpėjimai. Knygos, kaip ir žmonės, vibruoja tam tikrais dažniais. Knyga tinka, jei sutampa vibracijos, jeigu tu jas jauti. Todėl jis liepia paimti knygą į rankas ir klausytis. Jei to nepakanka, galima atsiversti ir paskaityti keletą sakinių, pastraipą, ne daugiau. Knygos vibracijos juntamos vidine klausa. Skaitymas – tai virpėjimų derinimas…
Pasimuisto ant knygų krūvos, pakelia vieną lapą. Sako, kad nebemėgsta skaityti, nes akys priprato prie interneto puslapių, prie trumpo, konkretaus ir aiškaus sakinio, prie naudingos info – priprato dar tada, kai buvo galima šį tą internete rasti. Na, savo malonumui, nekomerciniais tikslais. Kai jis dar nieko internete nepirko. Kai sakinio prasmė dar nebuvo iškraipoma SEO. Tiesa, kartais jis skaito knygą oro uostuose, kai tenka laukti skrydžio, bet ne taip ilgai, kad spėtų išeiti pasižvalgyti po miestą. Ir jo netrikdo, kad žmonės susitinka ir išsiskiria, kad akys neturi už ko užsikabinti, tik lagaminai ir veidai, kurie vis kyla ir leidžiasi, kartojasi. Taip su knyga nepasimeta pakeliui į milijoninius miestus. Skaito lėktuvuose, arba kai būna nuobodu, taip nuobodu, kad nuobodulys užkabina gyvenimo nervą („O kas tai yra?“ – klausiu. „Tai būsena, kai norisi viską sulaužyti, išmėtyti ir… pačiam iššokti pro langą,“ – atsako.). Arba kai paprasčiausiai negali užmigti – šiandien taip pat bus sunku užmigti, nes karštą dieną saulė prikaitina butą lyg orkaitę, atvėsta tik paryčiais. Sako, kad nebemoka ilgai galvoti apie vieną ir tą patį ar įsijausti kaip anksčiau, patikėti tuo, kas rašoma, – knygos, kaip ir gyvenimas, įkyri lėtu, nuspėjamu veiksmu, dažnai kartoja ir pasakoja tai, ko jau yra sočiai prisiskaitęs. Nemėgsta knygų, kurios tinka prie pusryčių, neskaito gerdamas kavą su sumuštiniais. Bet ima pastebėti, kad, net jei knyga labai gera, jei siužetas stiprus ir įtraukiantis, o istorija verčia mąstyti, sąmonė vis nori pabėgti iš puslapio, nori slėptis arba spręsti kitas problemas ir taip priešinasi – meilei, tvarkai, žodžiams, sakiniams, siužetams. Todėl geriausiai jaučiasi užstrigęs kokioje nors siužetinėje duobėje. („O kas tai?“ – „Vieta, nuo kurios galima toliau nebeskaityti.“)
– Matai, galva prikimšta visokių niekų, – taria lyg atsiprašydamas. – Gal nežinau, ką kalbėti, seniai nesusitikinėjau su merginomis. Manau, jums patinka kalbėtis apie knygas ir kiną. Gal dar apie muziką, teatrą…
– Ir aš taip manau. Tik nesu įsitikinusi, kad sugebėsiu tinkamai atstovauti moterų giminei… Nesidomiu nei literatūra, nei menais, nei visom kitom moteriškom subtilybėm. Ir internete nerandu nieko gero – kapstausi po jį kaip po šiukšlyną, vis tikiuosi ką nors aptikti. Televizorius tai rodo, tai nerodo, įsijungiu tik iš įpročio, mėgstamų laidų neturiu. Visi hobiai kainuoja, net ir knygos tapo prabangos preke – senų neperku, iš kitų nesiskolinu…
– Vadinasi, tik darbas?
– Ir laikas, praleistas darbe, man atrodo iššvaistytas tuščiai. Nebe taip, kaip prieš porą metų, kai tik pradėjau… Nieko nebedarau iš idėjos, nieko – prasmės nematau. Žinai, kai jaunam žmogui praplauna smegenis, jis gali ir kalnus nuversti. Juk visa mūsų švietimo sistema nuo pat pirmos klasės – tai smegenų plovykla, ruošianti mus gyvenimui, kurio nėra. Paskui jaunuoliai, įsidarbinę „Nike“ ar „Coca Cola“ atstovybėse, nuoširdžiai tiki, kad jų prekės geresnės už kitas ir jie patys už visus kitus geresni. O man tai sportbačiai kaip sportbačiai ir dzin, kas ant jų parašyta. Svarbiau, kas priklijuota – kaina kokia. Jau išsisėmiau, nebesiplėšau taip. Gal pasikeitė charakteris. Kas kiek laiko jis keičiasi, kas septynerius metus?
Jis linkteli – taip, kas septynerius.
– O gal susiformavo nauja vertybių sistema, cha cha, arba įžengiau į brandesnę jaunystę, jeigu yra tokia… Nebekovoju su savimi, siekdama karjeros, darbais neapsikraunu, laiku jų nusikratau, rašau bet kaip, bet ką… Taigi, ne darbas užima visas mintis, o aritmetiniai veiksmai – atlyginimas, padalintas iš dienų skaičiaus, plius vienas kitas smulkus honoraras. Atidirbu tą sumą – ir manęs nėra.
– O kas po darbo?
– Mąstau, kaip dar užsidirbti. Skaičiuoju, kiek galėčiau, kada. Suku galvą, kokio projekto imtis, kaip surasti gerą temą, nebanalią, nenuvalkiotą. Kur surasti nekvailą pašnekovą, kaip užduoti nekvailą klausimą. Netgi mąstau, ką dar pamąsčius kita tema, kad bent trumpam pamirščiau darbą, ką galėčiau nuveikti. Bet, matyt, nemoku organizuoti laisvalaikio – aš jį nužudau.
– Tai moki tik dirbti?
– Turbūt. Moku tik vieną dalyką – dirbti nekenčiamą darbą.
Jis pripila vyno, abu šypsomės.
– Nemoku apsipirkinėti, – tęsiu, – nemoku vaikščioti po kavines, barus, neuždirbu tiek, nemoku kuo nors domėtis.
Jo dėmesys suteikia pasitikėjimo, bet gal tai vynas. Nenoriu priblokšti atvirumu ir juo labiau – cinizmu. Bet vis dėlto norisi pasirodyti bent šiek tiek geresnei, nei esu, gražesnei, įdomesnei, protingesnei. Kad nors tai sugebėčiau… Kažin, ar po šios išpažinties atrodysiu geresnė. Bet nebegaliu sustoti:
– Kartais klausiu savęs, kodėl nepasirinkau kitos specialybės, ko nors konkretaus, tikslaus, aiškaus. Galbūt galėčiau dirbti gamykloje, ką nors braižyti, projektuoti, nežinau… Skaičiuoti, derinti, tikrinti, spausti mygtuką… Bet suprantu, kad vis tiek neišvengiamai nusivilčiau – tiksliukai nusivilia tikslumu, humanitarai – netikslumu. Darbas, ko gero, dėl to ir vadinamas darbu, kad jo nekenti. Darbas, kurį mėgsti, vadinamas poilsiu.
– Tuo mes panašūs, – vėl šypteli, tik šįkart šilčiau, atviriau. – Bet gal tau vis dėlto reikėtų pasiieškoti kito darbo?
– Kurgi pabėgsi nuo įvykių, nuo kasdienybės? Į kokį sektos laikraštį? Į dieną be naujienų? Va, šiandien rašiau trumpą žinutę apie tai, kaip tėvas nužudė pusės metų kūdikį, turėjau apsimesti, kad aš dėl to nekalta, kad niekas nekaltas, kad faktas yra faktas, darbas yra darbas. Štai kokių puspročių yra, mes už juos neatsakome – turėkitės, jei kam reikia. O aš tik renku informaciją, analizuoju situaciją. Ką čia žinosi, galbūt patys kūdikiai kalti, gal ko prisidirbo praeituose gyvenimuose, arba prisidirbo jų tėvai, seneliai, velniai griebtų. Ir ką mes galim padaryti? Išgelbėti viso pasaulio kūdikius? Ar surasti vietą, kur tokių kūdikių nėra?
– Bent jau neapsimesti, kad tikime tokia pasaulio tvarka, – atsako jis. Trumpa tyla, ranka perbraukia plaukus. – Atrodo, tik tą ir darome nuo ankstyvos vaikystės, visą gyvenimą – mokomės būti gerais samdomais darbuotojais, specialistais, paklusniais nuolankiais vergais, tarnaujančiais sistemai. Mokomės su viltimi, kad pavyks išmokti geriau už kitus, kad pasiseks laimėti tada, kai kiti pralaimi, kad išsipildys mūsų gyvenimas, ir nuo ryto iki vakaro sėdėsime biure, rimtu veidu klausysimės kvailų viršininko anekdotų, juoksimės tada, kai bus visiškai nejuokinga vis iš to paties bajerio – bet tik tol, kol patys pelnysime teisę anekdotą papasakoti, tą patį anekdotą šimtąjį kartą tiems patiems žmonėms…
– Kurie juokiasi, kai visai nejuokinga? – pasitikslinu.
– Taip. Tiems, kurie juokiasi ir taip pat tavęs nekenčia. Tu viską puikiai supranti.
– Kodėl anekdotas tas pats? – dar sykį perklausiu.
– Todėl, kad visą laiką užsidarę biure, virdami savo sultyse, mes tiesiog nebepajėgsime sugalvoti nieko naujo.
Nesuprantu, ar mes kalbame rimtai, ar tik bandome tuščiomis kalbomis užpildyti pauzes, gal tik šiaip dejuojame – ne dėl to, kad sunku, o dėl to, kad reikia dejuoti…
– Kažkur pasimetė laikas, kai galėjom pažinti save, atrasti savo talentą, – aš irgi moku skųstis ir guostis. – Neseniai supratau, kad to laiko gal ir nebuvo, niekam jo nereikia… Ir pati to laiko niekada nepasigedau. Galva prikimšta makulatūros, nereikalingos informacijos, žinių be ryšio, kurių niekur negaliu pritaikyti, lygčių su dviem nežinomaisiais. Griebiuosi tai vieno sumanymo, tai kito, šokinėju nuo vienos temos prie kitos, bet nieko negaliu pabaigti iki galo…
– Ir aš panašiai jaučiuosi. Pavargęs. Esu priverstas galvoti tik apie šiandieną. Galvoti apie tai, kas toliau arba giliau, už įvykių, už daiktų, trūksta kvapo… – jo akys blizga. – Mes kaip vaikai, kurie negali paaiškinti, kodėl visą laiką bėga… Vaikai, kurie niekada neužauga… Ir kur tie rezultatai, pasakyk, aš jų nematau…
– Nematei namų ant ežero kranto? Aplinkui ganosi avys. Prie namo valtelė, – šypsausi.
– Gyvenimas be rūpesčių, nedrumsčiama ramybė… – atsikvepia. – Skamba lyg iš bankrutavusio banko reklamos, siūlančios būsto paskolą. Laikas kurti savo lizdelį, pirkti namelį… O koks namas švyti reklamos stenduose! Beveik nerealus… Matei? Prisimeni?..
– Taip, – atsakau. – Tetrūksta kokio susimąsčiusio žmogaus automobilyje, tokio kaip tu, jis grįžta namo, įvažiuoja į kiemą ir visai nenori išlipti iš mašinos… Nes jam nieko nereikia. Štai tau idėja, kurios niekas nepirks.
Tas reklaminis pasakų namelis kabojo prie mano darbo, milžiniška iškaba. Vakarais stendas būdavo taip nevykusiai apšviestas, kad nuo jo nutįsdavo ilgi tamsūs šešėliai (galbūt keistai susitraukę gretimų namų atspindžiai) – atrodydavo kaip pakaruokliai, tikrai. Tada galėjai viską pamatyti iš karto: ir nuostabaus gyvenimo svajonę, ir tamsiąją jos pusę.
Vos nepamiršau – juk stengiuosi atrodyti geresnė, ramesnė. Teigiama. Turėčiau būti optimistė. Nors šį kartą. Lauko reklamos stenduose naktimis tešviečia „McDonald’s“ sumuštiniai – vis šiokia tokia nauda alkaniems žmonėms.
O jis kalba.
– Juk sutinki, kad mes nieko patys nesirenkame – tai tėra saviapgaulė. Kaip ir laisvė. Nėra kada, nėra ko rinktis. Nebent parduotuvėje. Mes gimėme tam, kad galėtume rinktis tik parduotuvėje, ir dažniausiai tik iš to, kas pažymėta geltonomis etiketėmis. Kad svajotume apie tai, ko mums visiškai nereikia, apie tai, kas vaizduojama reklamose. Nepastebimai, nieko nedarydami, kaip vaikai, mes gyvename, įsivaizduojame, kas dar gali ir ko jau nebegali būti, svajojame suprasdami, kad svajonės tėra svajonės, kad tik dalis jų išsipildo, ir, žinoma, menkesnė dalis – tai, ko mums reikėjo mažiau arba nereikėjo iš viso. Išsipildo pigesnės reklaminės šiukšlės, kurių niekas neskaito, iš pašto dėžučių jos skrenda mums po kojom, po purvinais batais, arba (tvarkingesniuose namuose su griežtu administratoriumi) tiesiai į šiukšlių dėžes. Ten jas skaito bananų lupenos, obuolių graužtukai, alaus skardinės.
Nutyla. Turbūt galvoja, kad net dabar flirtuoja su tiesa, atskleisdamas tik gražesnę jos dalį.
Galvoja: o jeigu ji supranta? Jeigu ji žino, kad klystkeliai, kuriais kartais tenka eiti, gali būti kaip tik tas kelias, kuris tau skirtas, kad tobulėjimas visai nebūtinai yra procesas ir visai nebūtinai plečiasi laike, kad viskas gali pasikeisti per akimirką? Tik viens, ir baigta – atėjai, radai tai, dėl ko gyventa. Bet kur ji tau žinos, dar tokia jauna. Ar gali suprasti, kad tas paprastas darbas, kurį dirbdamas nekenti savęs, dar viena nuobodi diena, kai nieko nevyksta, diena be naujienų (taip ji ją vadina), ir gali būti prasmingiausias dalykas gyvenime. Juk taip renkamės knygą: vartome, ieškome tokios, kuriose daug dialogų, bet paskui paaiškėja, kad ne dialogai esmė… Gal jos gyvenimas, kaip ir jo, nebeturi pasekmių, nesukelia apgailestavimo, neatneša džiaugsmo, gal jame nieko nebevyksta. Ir kaip galėtų kas nors vykti, jei gyvename tik vieną akimirką, sekundę, – per tą laiką Dievas nespėja net įkvėpti – mes tik sklandome jame lyg kokie kosminiai kūnai, nesvarumo būsenos… O medijų pasaulis vis dėlto prasmuko kažkur anapus, į zoną, kurios nepasiekia karmos dėsniai, iš jos į šį pasaulį įsilieja tik garsai – programuotojai kažkaip sugebėjo apskaičiuoti, surasti tą vietą… Ir kai ką nors nušauni žaisdamas, tavęs negraužia sąžinė – net tada, kai atsitiktinai, per klaidą, nušauni saviškį. Mes po truputį atsisakome savo kūno ir persikeliame į medijų pasaulį lyg į aukštesnį išmatavimą… Ji gali suprasti, kad jis jau seniai gyvena ne čia, o tenai – pakanka apsidairyti aplinkui. Jis meluoja, ir anksčiau ar vėliau ji tai pastebės.
Paskubomis keičia temą, mėgindamas išsisukti.
– O kaip meilė?
– Ką nori sužinoti? – nustembu. – Ar yra meilė?
– Ne, ar buvai įsimylėjusi.
– Kodėl gi „buvai“? Aš nuolat įsimylėjusi. Esu, – saldžiai, šaižiai nusikvatojau ir pridūriau: – Nuo pat lopšelio. Įsimyliu gana dažnai, bet po nedaug – taip, kad galėčiau bet kurią akimirką įsimylėti ką nors kitą.
– Vadinasi, esi nepastovi? – klausia, nepalikdamas laiko man pačiai išgirsti, suprasti to, ką sakau.
Ar tai daugiau nei paprastas smalsumas?
– Tiesiog nepasitaikė progos, – atsakau. – Bent jau meilės reikaluose.
(Paprastai šie dalykai – fantazijų lygmenyje, bet ar jam būtina viską žinoti?)
O ji žavi, – galvoja. Tokia eilinė mergina, o staiga ėmė gražėti – kaip reklamoje, išsitrinkusi galvą reklamuojamu šampūnu. Ne, iš tikrųjų – ji išgražėjo staiga, per kokias trisdešimt sekundžių. Reklamos klipe tiek laiko būtų per akis, net per daug, dešimt kartų būtų perjungęs kanalą, bet čia, šiame kambaryje, per greitai – jis nespėja susigaudyti, kas vyksta, jau klausinėja jos apie meilę, o ji vis keičiasi, darosi nenuspėjama – tokia, į kurią norisi įsižiūrėti, paskui tokia, kurią norisi suprasti, nors mintys, žodžiai, ryšys tarp jų taip toli, tada tokia, kurios norus norėtum išpildyti, ir pagaliau – tokia, kurią jausdamas nori savęs nestabdyti. Paima už rankos. Bet gal tai tik alkoholio poveikis? Kuo daugiau išgeri, tuo gražesnės moterys – anekdotuose, ne realiame gyvenime. Norėtų kažką pasakyti, bet ant liežuvio galo – tik baruose gimę pokštai, viena kita nešvankybė, nesąmonės (iš kur jos?) Gal pasiūlyti kavos? Bet turi tik vieną puodelį, ir tą apkramtytais kraštais. Atrodo, girdi kaip plaka jos širdis. Tikrai girdi. Ji kvėpuoja giliai ir sunkiai, ir jis nori padėti jai kvėpuoti. Apkabina, pritraukia prie savęs. Jos žodžiai pabyra kaip saldžios rudojo cukraus kruopelės į kavos puodelį, kabina jas šaukšteliu, kol dar neištirpo, ir godžiai laižo… Taip geria kavą: pirma išgriebia cukrų, tada siurbčioja kartumą. Galva svaigsta, ir jis nebesupranta, kas vyksta, – tai saulė per dieną prikaitino kambarį, o gal čia ne kambarys, gal jie lauke, ką tik išėjo pasivaikščioti, stovi kieme prie elektros pastotės, žiūri vienas į kitą. Meta žvilgsnį jai per petį ir mato, kaip iš kiemo išeina vasara – godi, taupi, sustorėjusi, sudaužyta širdimi, renka tai, ką iššvaistė, negalvodama apie ateitį, braukia nuo žemės, nuo medžių, nuo balkonų buvusių dienų likučius, prisiminimus – taip atleisti biurų darbuotojai nuo stalų susirenka nebereikalingus popierius ir tuščius puodelius, – vėjas susuka paskutinius saulės spindulius lyg į jaunosios kraitį ir ridinėja juos po kiemą, nurauna nusilpusias gėles balkonuose, plėšia voratinklius… Palauk, kiek jis išgėrė? Nedaug. Ar kitą kartą, spėliojo, ji irgi bus tokia graži? Tokia gera? Kodėl kitą kartą? Jis niekam nieko nežadėjo. Kodėl tokią ją mato? Kuo toliau, tuo daugiau neaiškumų. Kas ji? Priglaudžia jos ranką prie skruosto ir nori paklausti: kas tu? Tik žodžių nėra. Kodėl anksčiau tavęs nepastebėjau po tuo apdribusiu megztiniu, po baisia šukuosena, po tuo veidu – tokiu pat kaip tūkstančiai kitų veidų?.. Ar aš tave sapnavau? Ar ir dabar sapnuoju?.. Tiria jos šypseną, akis. Jos veidui kažko trūksta. Dabar viskas, sako sau. Dabar tikrai viskas. Nusisuka. Vėl grįžteli, tik trupučiuką pažiūrės – kažko trūksta. Ir nebegali atitraukti akių…
Grožį turi surasti, grožis yra paslėptas po drabužiais, po vaidmenimis, kurie mums visiškai netinka, pridengtas geležinėmis kaukėmis. Tai teorija. Atrasti grožį jam pavyko pirmą kartą.
– Tu ir dabar įsimylėjusi? – klausia. – Turi ką nors?
– O tu? – atsakau klausimu į klausimą, bet šiuos žodžius vos galiu ištarti – liežuvis kliūva, turbūt tos dažų ir skiedinių dėžutės garuoja ir skleidžia į orą nematomus nuodus.
Gerai, kad niekas nemato, kas vyksta, nes tai primena vienos iš tų bukų laidų finalą: vyras renkasi, moteris kvailai šypsosi (arba atvirkščiai – moteris renkasi vyrą, nelygu, kas yra laidos herojus, bet moteris visada atrodo kvailiau), ir į juos abu gaila žiūrėti.
Jis nieko neatsako. Pasisodina ją ant kelių. Žiūri į odos poras kaklo išlinkime, į šviesius plaukelius virš lūpos (jos veidas padengtas baltais pūkeliais kaip naujagimio, tik virš lūpos plaukeliai tamsesni), pirštu prispaudžia kapiliarą ant smilkinio.