ĮSPĖJIMAS: Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų amžiaus skaitytojams bei jautriems žmonėms.
Anatolijus Slivko Sovietų sąjungoje ilgus metus buvo laikomas pavyzdiniu piliečiu. Jis buvo geras darbuotojas, Nevinomysko azoto trąšų gamykloje, visų mylėtas ir gerbtas mokytojas, vietiniu mastu pripažintas ir kaip kino būrelio vadovas. Tačiau, kitoje medalio pusėje – vaikų prievartautojas ir serijinis žudikas, veikiantis Sovietų Sąjungoje, Nevinnomyske, Rusijoje.
Anatolijus Jemelianovičius Slivko (pravarde – Tolikas) gimė 1938 m. gruodžio 28 d. Izerbaše, naftos gavybos stotyje. Jo tėvynę slėgė Josifo Stalino priverstinis žemės ūkio kolektyvizavimas, o gyvenimo pradžios metais, ji patyrė siaubingus karo ir skurdo padarinius. Slivko tėvas buvo alkoholikas, kuris dažnai bardavosi su žmona, jis buvo vienišas vaikas, prastai mokėsi mokykloje (nors, pasak amžininkų, buvo labai protingas) ir turėjo daug sveikatos problemų. Jaunystėje Anatolijus matė daugybę karo siaubų – gyvūnų ir žmonių lavonai, slapstymasis kapinėse nuo bombardavimų.
1961 metais, lemtingas įvykis paliko vieną didžiausių traumų ir pakeitė ne tik Toliko, bet ir begalės kitų gyvenimus. Būdamas 22 metų Slivko tapo automobilio avarijos liudininku. Neblaivus motociklo vairuotojas, viršydamas greitį, įskriejo į pėsčiųjų perėją ir partrenkė jauną berniuką, kuris vėliau ir mirė. Svarbu paminėti ir tai ką jis vilkėjo, kadangi vėlesniame Slivko gyvenime tai taip pat turi svarbą. Berniukas vilkėjo jaunųjų pionierių uniformą. Šis įvykis paskatino vėlesnius Slivko veiksmus, į savo fantazijas ir nusikaltimus įtraukti berniuko aprangą ir batų fetišą.
Vykdant policijos apklausas Anatolijus Slivko atskleidė ir savo asmeninį ryšį su šia avarija – „Mirties kančios metu berniuką ištiko traukuliai, ore skverbėsi benzino ir ugnies kvapas… Tas berniukas atrodė toks bejėgis, ypač su uniforma. Tai man priminė, kaip jaučiausi savyje po skausmo ir kančios vaikystės. Kiekvieną kartą, kai jis verkė iš agonijos, aš vis labiau jaudinuosi. (Iki berniuko mirties) likau užmiršęs visus kitus, išskyrus tą berniuką.“.
Nuslėpęs tikruosius savo jausmus, praėjus trims metams po minėtos avarijos, Slivko pradeda savo veiklą kaip mokytojas ir įsteigia pirmąjį turizmo būrelį. Šis pirmasis klubas buvo sunaikintas per gaisrą, o Slivko 1966 m. įkūrė antrąjį ir galutinį klubą, pavadintą Chergid. Vėlesniais metais Slivko įgijo vietos įžymybės statusą dėl savo veiklos klube ir mėgėjiškų dokumentinių filmų apie Vokietijos žiaurumus Antrojo pasaulinio karo metais.
Žvelgiant į viską per pašalinio žmogaus prizmę, kas gali blogo nutikti? Visų gerbiamas mokytojas, supažindinantis vaikus su pasauliu ir suteikiantis galimybę filmuotis filmuose. Nusikaltėlio alibi yra švarus ir tvarkingas, niekam nekeliantis įtarimo. Tačiau, klubas Chergid, jam buvo vieta kur aukų niekada nepritrūkdavo. Aukas jis atsirinkdavo pagal fizines jaunuolių jėgas ir amžių, Slivko niekada nesirinkdavo vyresnių nei 17 metų, bijodamas, jog jie bus per stiprus ir jų suvaldyti jis negalės.
Nuo 1963 m. Slivko pradėjo periodiškai įtikinėti savo klubo berniukus leisti jam juos pakarti kaip „eksperimento“, kuris „ištemptų jų stuburą“, dalį, Slivko tvirtino, jog privers juos augti.
Berniukai žinojo, kad po procedūros jie neteks sąmonės, bet Slivko patikino, kad atgaivins. Berniukams netekus sąmonės Slivko pasinaudodavo galimybe tvirkinti berniukus ir masturbuotis prieš jų leisgyvius kūnus. Dauguma aukų atgaudavo sąmonę ir tęsdavo savo gyvenimą nežinodami, ką Slivko jiems padarė, tačiau septyniais atvejais „eksperimentas“ nepavyko – bandant atgaivinti berniukus, jie neatsigavo. Tokiais atvėjais kūnus jis sunaikino sukapodamas vaikus į dalis ir sudegindavo palaikus, antrą kartą masturbuodavosi ir palaikus užkasdavo. Visi „eksperimentai“ buvo plačiai fotografuojami ir filmuojami, kad būtų naudojami kaip atsminimas/nusikaltimo trofėjus (kai 1964 m. mirė jo auka Aleksejus Dobryševas, Slivko sunaikino įrašus, tačiau visus vėliau padarytus pasiliko). Su turimais atsiminimais jis tenkino savo lytinius poreikius, kol nuspręsdavo, kad reikia vėl veikti. Jis taip pat nufilmavo, kaip pjausto savo aukų batus ir laikė juos kaip trofėjus.
Mirus aukai ir prasidėjus tyrimui, Anatolijus Slivko būdavo be galo paslaugus policijai, visuomet savanoriškai padėdavo, pateikdavo berniukų nuotraukas. Tačiau, keista, jog policija ankščiau nesuprato, jog visi mirę berniukai buvo iš Chergid klubo, automatiškai turėjo ir ryšį su Slivko.
Tik 1985 metais, dingus paskutinei aukai, prokurorė Tamara Langujeva, nusprendė pasidomėti Slivko ir jo klubu po to, kai ji sužinojo, kad viena iš aukų, prieš jam dingstant, savo kaimynui pasakė, kad susitiks su Chergido lyderiu.
Iš pradžių Langujeva nerado nieko nelegalaus klubo valdyme, tačiau įtarimų kilo, kai keli klube buvę vaikinai pareiškė, kad patyrė „laikiną ammeziją“ po to, kai Slivko su jais atliko „eksperimentus“. Kitą mėnesį Slivko buvo suimtas savo namuose Stavropolyje ir oficialiai apkaltintas septyniais žmogžudysčių, seksualinės prievartos ir nekrofilijos kaltinimais.
1986 m. sausio–vasario mėnesiais jis tyrėjams nurodė šešių kūnų buvimo vietą, tačiau Dobryševo (jo pirmoji auka) jam nepavyko rasti. Birželį jis buvo nuteistas mirties bausme ir įkalintas Novočerkasske, kur praleido trejus metus iki savo mirties bausmės.
