„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“
„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti.
Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.
Knygos autorius Antonio Iturbe – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus.
Kviečiame skaityti baigiamąjį autoriaus žodį.
**
Šis pasakojimas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, kurie knygoje susipina su grožinėmis detalėmis. Tikrasis 31-ojo bloko bibliotekininkės, kurios gyvenimas įkvėpė parašyti šią knygą, vardas ir mergautinė pavardė – Dita Polachova, o romano veikėjo mokytojo Oto Kelerio prototipas – jos vyras Otas Krausas.
Nedidukė biblioteka koncentracijos stovykloje, apie kurią knygoje Biblioteka naktį kalba Alberto Manguelas, paskatino imtis žurnalistinio tyrimo, kuris virto knyga.
Dalis žmonių nesupras mano fanatiško noro išsiaiškinti, kodėl žmonės rizikavo gyvybe atidarydami slaptą mokyklą ir pogrindinę biblioteką Aušvice-Birkenau. Kai kurie manys, kad tai beprasmė drąsa naikinimo stovykloje, kur yra galybė skubesnių reikalų: knygos negydo ligų, jomis nenugalėsi budelių armijos, jos nepripildo skrandžio ir nenumalšina troškulio. Tikra tiesa: norint išgyventi, žmogui nereikia kultūros – jam tereikia duonos ir vandens. Be jokios abejonės, turėdamas užsikąsti duonos ir užsigerti vandens žmogus išgyvena, tačiau turint tik tai miršta žmogiškumas. Jei žmonių nesukrečia grožis, jei užsimerkę jie neįjungia vaizduotės, nepajėgia užduoti sau klausimų ir suvokti savo ribotumo, tuomet jie – moterys arba vyrai, bet ne asmenybės; jie niekuo nesiskiria nuo lašišos, zebro ar jaučio.
Internete galima rasti galybę informacijos apie Aušvicą – bet tik apie pačią vietą. Jei nori, kad vieta tau prabiltų, turi ten nuvykti ir praleisti tiek laiko, kiek būtina, kad išgirstum, ką ji turi tau pasakyti. Norėdamas surasti šeimų stovyklos ženklų ar pėdsakų, kuriais galėčiau sekti, nukeliavau į Aušvicą. Reikėjo ne tik statistinių duomenų ir datų – žūtbūt reikėjo pajusti tos Dievo apleistos vietos atmosferą.
Nuskridęs į Krokuvą, sėdau į Osvencimo traukinį. Tame mažame, tykiame miestelyje nė nekyla minties apie siaubą, kuris kadaise kaustė jo apylinkes. Be galo ramu, autobusas veža tiesiai į stovyklą.
Pirmajame Aušvico sektoriuje yra autobusų stovėjimo aikštelė ir įėjimas į muziejų. Tai buvusios Lenkijos ginkluotųjų pajėgų kareivinės, kurių akiai malonūs stačiakampiai plytiniai pastatai, atskirti plačių, akmenimis grįstų gatvių, pilnų lasiojančių paukštelių, iš pirmo žvilgsnio nekelia jokio siaubo. Tačiau yra daug paviljonų, į kuriuos leidžiama užeiti. Vienas iš jų įrengtas kaip akvariumas: tamsaus koridoriaus sienose matyti didžiuliai apšviesti akvariumai, o juose – tūkstančiai nudėvėtų batų. Dvi tonos žmogaus plaukų atrodo tarytum rūškana jūra. Subyrėję protezai – lyg sulūžę žaislai. Tūkstančiai suskilusių akinių – beveik visi apskritais rėmeliais, kaip mokytojo Morgenšterno.
Šeimų stovykla veikė už trijų kilometrų esančiame Aušvice-Birkenau. Prie lagerio vartų stovi iki šiol išlikęs fantasmagoriškas sargybos bokštas su tuneliu, kuriuo nuo 1944-ųjų eina geležinkelio linija. Senieji barakai po karo sudeginti. Kai kurie barakai atstatyti ir atviri lankytojams – pavyzdžiui, arklidės, kurios net švarios ir vėdinamos atrodo niūrios. Už pirmos barakų, priklausiusių karantino stovyklai, eilės atsiveria didžiulė laukymė, kurioje stovėjo likusios stovyklos. Norint pamatyti vietą, kurioje buvo BIIb stovykla, reikia nukrypti nuo įprasto ekskursijų maršruto, besibaigiančio ties pirmąja atstatytų barakų eile, ir apeiti visą teritoriją. Lieki vienas. Vienui vienam eiti per Aušvicą-Birkenau – tai kęsti ledinį vėją, ataidintį amžiams čia likusiųjų, kurių pelenai susimaišė su purvu po kojomis, balsais. Iš BIIb stovyklos liko tik metalinės durys ties įėjimu ir nenusakomai tuščia plynė, kur net krūmai neauga. Liko vien žvirgždas, vėjas ir tyla. Ši vieta tyki arba pamėkliška – nelygu, kiek supranta ją matančios akys.
Iš šios kelionės parsivežiau daugybę klausimų ir beveik nė vieno atsakymo, kelias įžvalgas apie Holokaustą, kurių nerasčiau jokioje istorinėje knygoje, ir per visišką atsitiktinumą man į rankas pakliuvusią vieną svarbią knygą: Je me suis évadé d’Auschwitz – Rudolfo Rosenbergo memuarų (I Cannot Forgive) vertimą į prancūzų kalbą, kurį radau Krokuvos Holokausto muziejaus knygyne.
Buvo ir kita knyga, kuri mane ypač domino ir kurios ieškoti ėmiausi vos tik grįžęs namo. Tai buvo Oto B. Krauso romanas The Painted Wall, kurio veiksmas vyksta šeimų stovykloje. Radau interneto svetainę, kurioje buvo siūloma nusipirkti šią knygą atsiskaitant grynaisiais pinigais pristatymo metu. Tačiau
svetainė nebuvo labai profesionali: nebuvo galima apmokėti kortele „Visa“, buvo nurodytas adresas, kuriuo kreiptis. Parašiau teiraudamasis apie knygą ir klausdamas, kaip galėčiau atlikti pavedimą. Tuomet gavau elektroninį laišką, kuris parodo, jog gyvenimas – tai kryžkelė. Labai mandagiame atsakyme buvo parašyta, jog pinigus galiu persiųsti per „Western Union“. Po šiomis eilutėmis pasirašė D. Kraus iš Netanijos (Izraelio).
Kaip galėdamas taktiškiau paklausiau, ar tai Dita Kraus – mergina, buvusi Aušvico-Birkenau šeimų stovykloje. Taip ir buvo. 31-ojo bloko bibliotekininkė gyva ir parašė man elektroninį laišką! Gyvenimas pilnas staigmenų ir kartais gali būti tiesiog neįtikėtinas!
Dita, nors ir nebe tokia jauna, ir aštuoniasdešimties buvo ta pati entuziastinga ir kovinga asmenybė – tuo metu ji kovojo, kad vyro knygos nenugrimztų užmarštin.
Nuo tada pradėjome susirašinėti. Nepaisant prastos mano anglų kalbos, begalinis jos mandagumas padėjo mums suprasti vienam kitą. Galiausiai sutarėme susitikti akis į akį Prahoje, kur ji praleidžia kelias savaites per metus. Ji aprodė man Terezyno getą. Nėra iš tų senamadiškų tykių senučių. Dita – miela nepasėda; ji iškart surado man pastogę netoli savo namų ir viskuo pasirūpino. Kai atvykau į viešbučio „Triska“ registratūrą, ji jau laukė manęs ant sofos vestibiulyje. Tokia, kokią įsivaizdavau: liekna, nenustygstanti vietoje, energinga, rimta ir kartu linksma, tiesiog kerinti.
Jos gyvenimas nebuvo lengvas nei per karą, nei po jo. Jiedu su Otu buvo neišskiriami iki pat jo mirties 2000-aisiais. Susilaukė dviejų sūnų ir dukters; mergina po ilgos ligos mirė vos aštuoniolikos. Tačiau Dita nesileido palaužiama likimo smūgių – nepalūžo tuomet ir nepalūš niekados.
Stebina, kad žmogus, nešantis ant pečių tokią skausmo naštą, geba nepaliaudamas šypsotis. „Tai viskas, kas man belieka“, – sako. Tačiau jai lieka žymiai daugiau: energija, kovotojos su viskuo ir visais orumas, – tai daro ją išdidžia aštuoniasdešimtmete degančiomis akimis. Ji atsisako sėstis į taksi ir aš nedrįstu nesutikti su jos taupumu, įprastu sunkius laikus išgyvenusiems žmonėms. Važiuodama metro stovi. Yra laisvų vietų, bet ji nesisėda. Niekas nepajėgtų palaužti tokios moters. Visas Trečiasis reichas nepajėgė.
Nenuilstanti ar pavargusi, bet niekada nuolankiai nepasiduodanti, – ji paprašo pagalbos, nes ketina nunešti penkiasdešimt The Painted Wall egzempliorių į Terezyno memorialo parduotuvę, kur knygą jau išpirko. Net automobilio nesinuomojame: ji ragina važiuoti autobusu. Vėl keliauja tomis pačiomis vietomis kaip beveik prieš septyniasdešimt metų, bet dabar tempia knygų prikrautą lagaminą. Baiminuosi, jog nesusigraudintų keliaudama laiku, tačiau ji – stipri moteris. Šią akimirką didžiausias jos rūpestis – papildyti geto knygyno atsargas.
Terezynas atrodo kaip ramus skaisčioje gegužės šviesoje skendintis stačiakampių pastatų kvartalas su medžių guotais. Dita ne tik palieka knygas, bet ir, kaip visada atkakli, pasirūpina, kad man leistų nemokamai apžiūrėti nuolatinę ekspoziciją.
Diena pilna jaudinančių akimirkų. Tarp eksponuojamų geto kalinių piešinių – ir tamsus, rūškanas Ditos piešinys, vaizduojantis ne tokį akinamai šviesų miestą, kuriame vaikštome dabar. Yra kambarys, išrašytas Terezyno gete gyvenusių vaikų vardais. Dita akimis perbėga vardus ir šypteli kai kuriuos prisiminusi. Beveik visi mirę.
Keturi ekranai rodo liudijimus išgyvenusiųjų, kurie pasakoja savo patirtis Terezyne. Viename iš jų pasirodo pagyvenęs vyras sodriu balsu: tai Otas Krausas, Ditos vyras. Kalba čekiškai; nors yra angliški subtitrai, jų neskaitau, nes mane hipnotizuoja jo balsas. Skleidžia tokią ramybę, kad negali jo neklausyti. Dita tylėdama klauso. Atrodo liūdna, bet nenulieja nė ašarėlės. Išėjus pasako, kad dabar eisime pažiūrėti, kur ji gyveno. Ši moteris geležinė – bent taip atrodo. Paklausiu, ar jai nesunku. „Sunku“, – atsako nestabtelėdama ir greitu žingsniu eina pirmyn. Man niekad neteko pažinti tokios visose gyvenimo srityse nepaprastai drąsios moters.
Blokas, kuriame ji buvo apgyvendinta Terezyno gete, dabar yra nekaltas daugiabutis. Dita pakelia akis ir pasižiūri į trečią aukštą. Papasakoja, kad vienas jos pusbrolis dailidė sukalė jai knygų lentyną. Papasakoja daugiau, kol einame link pastato, kurio viename aukšte įrengtas muziejus, išsaugoti gultų pilni kambarėliai – kaip jie atrodė geto laikais. Ši slegianti vieta pernelyg ankšta tokiai daugybei gultų. Išliko net keraminis dubuo, naudotas kaip bendras tualetas.
– Gali įsivaizduoti kvapą? – paklausia manęs.
Ne, neįsivaizduoju.
Įeiname į kitą salę, kurioje sėdi budėtoja. Ant sienų kabo geto laikotarpio paveikslai ir plakatai. Skamba opera, sukurta Viktoro Ullmanno – garsaus pianisto, kompozitoriaus ir aktyvaus Terezyno kultūros skleidėjo. Dita sustoja vidury salės, kurioje – tik viena nuobodžiaujanti budėtoja, ir ima tyliai dainuoti Ullmanno operą. Jos balsas – tai Terezyno vaikų balsas, šį rytą skambantis negausiai, bet ne mažiau apstulbusiai publikai…
[…]
Mūsų 31-ojo bloko bibliotekininkė toliau gyvena Netanijoje ir kelioms dienoms per metus keliauja į savo mažytį butuką Prahoje. Ir keliaus, kol sveikata leis. Vis nepaliauja stebinti šios moters smalsumas, įžvalgumas, gerumas ir principingumas. Iki šiol netikėjau didvyriais, bet dabar žinau, kad jie egzistuoja, – Dita yra viena iš tokių.
