Marius Plečkaitis / © Jolantos Kairytės nuotr.

Kartais juk atvykstame į miestą, kuriam nepriklausome, kurio gatvių bruką miname ne mes, o mūsų pusseserės, draugai, naujienų reporteriai, taip pat Artūras Račas, Algirdas Ramanauskas, Andrius Rožickas, Egidijus Dragūnas ir Daukanto aikštės gyventoja. Kuriame, netyčia, dar gali ir pasiklysti. Pasiklysti tame begaliniame skaičiuje barų, kavinaičių ir myžtbarių. Sveiki atvykę į žemai (dėl vidutinio girtumo) skraidančių angelų miestą. Sveiki atvykę į Vilnių.

Tappo D‘oro

Pirmas baras į kurį užeiname iškart po grandiozinio lauko tūso pas studentus iš Dailės akademijos (beje, ačiū, už baliuką, chebra) – Tappo D‘oro. Na gal iš tiesų ne pirmas, o antras, bet apie paklydimus, kurie vadinasi Hesburger juk čia nekalbėsime. Nors kodėl gi ne? Pasilinksminkime.

Hesburger

Hesburgeriukų turime ir Kaune. Tiesą sakant, jų čia kaip prišikta. Ar tik nesusidarė komedijinė situacija, savivaldybei kovojant prieš greitmaistį, kurio pagrindinis avataras – McDonald, buvo praleisti kiti greitosios žinios nešėjai, galgi gudrai įsitaisę po patrauklesniu apibūdiniu, nei fast food.

Ko gero, 4/5 skaitytojų pripažins, kad į Hesiuką užsuka gesinti gaisro, kurį sukėlė ne kas kitas, kaip ugninis vanduo. Kuo apsirgai, tuo nesigydyk. Gydykis kai kuo blogesniu! Taigi po vienos kitos, trečios ketvirtos pintos alučio įsitaisę suomių išmisle, ryjame išganinguosius sūrainius, mėsainius, tortilijas, užkandame bulvytėmis, užgeriame cola. Ryte dėl to jaučiamės blogai, nelyginant vaikinas, nekaltybę praradęs su giminaite ar giminaitė, eilinį kartą užgėrusi ir permiegojusi su vienu iš pusbrolių (tiksliai, su kuriuo, neprisimena, nes atsilabanaktino iškart po pašaukščiavimo, bet šiaip buvo nieko).

Kas mane rimtai užknisa šiame greituolyje, tai, kad niekada nežinai, kokio sausumo bus tavo mėšlainis. Kartais jis tiesiog skęsta majoneze (prie „Molo“), kartais lubrikacijos procesui esi paliktas pats vienas (kaip dažnai nutinka centriniame Hesiuke arba šįkart lankytame Vilniuje, Vokiečių gatvėje). Galėtų ir kaina būti mažesnė, nes, kalbėkime atvirai, nieko ypatingo juose nėra, kaip minėjau, tik gaisro gesinimas. O kad bent kažkiek užkąstum turi išleisti apie bent tris-keturis eurus, kai tuo tarpu Keulė, apie kurią kalbėsime vėliau, už šešis ne tik duoda grandionazą, bet ir putokšlio. Kitų rimtesnių pastebėjimų apie Kauno Hidroakumuliacinę elektrinę neturiu, gal tik norėtųs geriau žinoti užpylimo ir su(si)laikymo laikus, pasiruošti tam.

Tappo D‘oro

Taigi grįžom prie Tappo D‘oro. Ar faktas, kad straipsnyje jį mitriai pakeitėme Hesiuku suponuoja, kad Tappo – viso labo passer by persona, liga, nepaliekanti ryškesnių pėdsakų, dūmas, greitai išpūstas iš senelio burnos, šiam pypkiaujant. Nežinau, Vitaliukai, nežinau. Man, pavyzdžiui, labai nepatiko, kad baras neturėjo (arba, neva, neturėjo) plastikinės taros, kuri mums būtų pagelbėjusi, norint pakeisti triukšmingą baro aplinką į tykų pasisėdėjimą paupyje, jaukų randevu su uodais. Vis dėlto plastiko negavome, tad likome gurkšnoti gėrimus viduje. Bare sutikau keletą draugių (viena – šiuolaikinė poetė, kurios kokybiškų knygų galite įsigyti čia, kita – atlikėja, kurios naujo albumo galite paklausyti čia). Bet ar barui turėtume būti dėkingi už tai, kad ten radome draugus? Vargu, Vitaliukai

Kad ir kaip ten, į Tappo D‘oro dar tikrai sugrįšiu. Juk tai ne pats blogiausias pasirinkimas nakčiai pradėti. Ai, dar vienas minusas – negalima (ar bent nebuvo galima vėlai naktį) atsiskaityti kortele. Taip kad, gerbiamieji bankai ir bankininkai, neteikite sukūrę panacėją, besinaudodami savo storuliais lobistais. Mėnėsio nesinaudojimo grynaisiais iššūkyje, liktume negėrę, nevalgę ir atkatų nesurinkę.

Who Hit John

Iš Vokiečių gatvės patraukiame į Didžiąją ir ten sprendžiame didžiąją dilemą: Amatininkai ar Who Hit John? Nugali smalsumas ir jaunatviškas entuziazmas: Who Hit John. Vieta iš karto patinka: jauki, pailga, kamerinė. Primena kaunietiškąjį Kolibrį, tik gal kreditingumo istorija sėkmingesnė. Čia, naujai iškeptas pažįstamas pasakoja, yra dasimušimo vieta. Aš dar kartą apsidairau, ir negaliu sutikti su kolega. Man klausimu pavadintas baras atrodo visai nelygintina su, RIP, Undergroundu ar Kanklėmis. Bet čia, kaip pasakytų vienas Užkalnio pakalikas, turbūt žaidžia mano jobanas kavenskiškumas. Aš tiesiog nemąstau sąvokomis, kuriomis savo mintis stato Vilniaus barų jaunimaitis. Ar galėjo Euklidas įsivaizduoti per žemę nubrėžtą išlinkusį trikampį?

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Kuo toliau, tuo labiau sutinku su Mindaugu (įveskime jo vardą, sukurkime intymumą): neilgtrukus vienas rusakalbis ponas pradeda kelti debatų čempionato pirmos vietos vertą mintį, ar jis, esą negalėtų rūkyti pypkės ir gerti degtinaitės tarpduryje (čia jo firminis komplektas, niekaip negalima sudedamųjų atskirti vienos nuo kitos), taip jis nei rūkytų viduje (dūmus pūstų laukan), nei gertų alkoholį lauke, kas irgi yra draudžiama (nėra lauko terasos). Barmenas, kuris pasirodė fainas bičas, atrodė pričiuptas (vis dėlto po kelių minučių slavas buvo atvestas į protą).

Who Hit John turi Kronenburgo, kas yra gerai, ir raudoną bordelišką baro kampą prie tūliko, kas yra gal net dar geriau. Tame kampe įsitaisęs jaunimaitis žaidė žaidimus, kurių pavadinimų geriau neminėsiu. Pasakytina tik tiek, kad viena mergina vis maišydavo kompanijas ir kaip per žaidimą Ali Baba, krisdavo tai į vienų, tai į kitų glėbi. Kodėl gi ne? Juk penktadienio naktis – pats tas laikas išvesti pavedžioti savo vidinius demonus ir demoniukus. Kas žino, gal net dvasią Succubus sutiksit?

Halės Bistro

Išsimiegoję šauniausiame Vilniaus mikrorajone – Šeškinėje, pajudame centro link. Su kolega entuziastingai dėliojame dienos planus, tai yra, ką ir kada valgysime, kokia bus barų ir patiekalų eilės tvarka, ar reikės specialių įgūdžių dorojant patiekalus, galų gale, kiek gi visas tas, nežinia, kuria kryptimi vedantis pilvų hedonizmas, kainuos.

Pirmiausia nusprendžiame šturmuoti beigelinę Halės turguje, apie kurią neseniai skanų straipsnį rašė paskutiniu metu smagiai konservatiškumo nedemonstruojantys ir lankomumo laiptais kylantys viršun – vz.lt. Aišku, tie pastarųjų straipsniai apie metų CEO automobilio rinkimus, taip pat įdomu, kaip ką dabar veikia kažkada perspektyvus krepšininkas Kęstutis Marčiulionis. Šiaip statyčiau už darbą saugos srityje. Arba statymuose. Arba statybose.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Kas nesusipažinę su beigeliais – tai perpjautas specialiai paruoštas riestainis, į kurio vidų pridedama, jau ko patys pasirinksite. Kadangi vertiname žydišką palikimą, žinodami, kad bet ko jie į burną nedėjo ir nedės, beigelių kabliuką prarijome vos sužinoję apie Halės bistro.

Rezultatas stulbina! Išgirdę vieną kitą pasisakymą, kad be barankos nelabai ten ko daugiau ir yra, maloniai nustebome gavę gal ir ne didžiulius, bet vis dėlto puikios tešlos konsistencijos tankiai lašiša ir česnakuota varške (yra įvairių variacijų) įdarytus beigeliukus. Už smagią dienos pradžią tikrai negaila tų dviejų-dviejų su puse eurų. Kad nebūtų sausa, įpils ir sulčių ir kavos, bet, kaip sąžiningi ortodoksai, susilaikome. Mintyse – jau kitas taikinys.

p. s. Geriau išsirinkite ne pačius pigiausius beigeliukus, nes vien riestainio gali būti mažoka, sausoka.

Stoties čeburėkinė

Stoties čeburėkinė yra ir Kaune. Tiksliau, yra tokio paties galimo apibūdinimo maisto įstaigų vienetas. Šiaip abi čeburėkines valdančios įmonės turbūt atitinkamai pavadintos UAB „Algeda“ ir UAB „Mironda“. Po šviežučių lengvučių beigelių nusprendžiame sutankyti kraują kuo nors riebiu ir smūgiuojančiu, kuo nors, kas užims visą lėkštę.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Įsipilame Krusovice (maloni ir pigi staigmena!) ir giros. Laukdami, dairomės aplink, o čia veiksmo netrūksta: panašios į plaštakes (gal tik panašios) išvaizdos merginos perka tris skarbonkes, vietinė Maša užsisako vietinio brudo, už mūsų stalelio vyksta įnirtingos derybos dėl, matyt, vogto ragelio priėmimo-perdavimo akto įkainių, o šalimais sėdinčios šeimos pavyzdys atspindi, kad obuoliai nebūtinai netolo nuo obels rieda (meldžiu, riedėkit kuo toliau!).

Čeburėkai. Net nežinau, ar jie didesni už Kauno stoties čeburėkinės daromus patiekaliukus. Susimąsto ir juos rekomendavęs draugas. Skonis irgi toks, lyg valgytum tris dienos nežinia kur mirkytą arklio galvą. Na gal ir ne taip blogai, bet visą dieną mus persekiojo šio neatsargaus žingsnio šleifas. Panašiai turėtų jaustis žmogus, kartą neatsakingai atsidavęs neatsakingam seksui, o vėliau likusius dvidešimt metų kaltai geriantis tam tikrus kokteilius ir tęsiantis aktoriaus Matthew McConaughey filmografijos peržiūrą.

Keulė rūkė

Nepraėjo nei keturios valandos kaip vėl atsidūrėme prie kavinės durų. Ir ne bet kokios. Apie Keulę turbūt šnekama net daugiau nei apie Dalią Grybauskaitę. Bent jau kol kas. Nedrąsiai pravėriau keulidės duris, bijodamas per greitai ir per nekaltai susižavėti vyr. bučeriu, pakliūti jam į akis, pakliūti į jo koordinuotų, stropiai išmieruotų veiksmų koloniją. Pasitinka žadėti ir internete aprašyti: Egidijau, Oksana, Ramūnai! Taip atsakantis už keulės skonį ir kokybę vadina skanautojus prieiti pasiimti savo porcijos. Eilutė išties yra, laisvų vietų – išties ne. Pasiimame rinkinukus po šešis eurus (jei su sūriu ir jalapenu – šešis šešiasdešimt): burgeris, bulvytės, alus. Shame on you, katrie tiek paimate vien už burgerį!

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasišalinus pavalgiusiems, įsitaisome lauko terasoje (kurios neseniai dar nebuvo). Nors buvo gąsdinta, kad reikės laukti valandą, mėsainiai patiekiami gal po gero pusvalandžio.  Taigi maistas: šonkauliukų neragavome, nors pas kaimynus atrodė tikri gundytojai (next time). Burgerius sunku lyginti su kitų restoranų, kadangi skiriasi pati technologija: čia mėsa rūkoma, kepama, žodžiu – kokybiška plėšyta kiauiena, ne močiutės kotletas, kurį paprastai siūlo burgerį, kaip unifikacinį vienetą, įsivedę vargšeliai. Taip pat pasaldinta badelė. Taip pat kopūstai, jalapenas. Bulvytės taip pat nekiša kojos. Dėl mėsainių savotiškumo tikrai ne visi juos pavadys geriausiais mieste. Kai kam bus per saldūs, kai kam mėsa per brutali. Vis dėlto porcija – milžiniška, skonis – puikus, kaina – gera. Plius, reikia gerbti žmones, gerbiančius gerą mėsą. Iki kito, keule.

Šnekutis pirmasis

Yra Vilniuje trys tokie Šnekučiai (senelis, sūnus ir anūkas). Vieni juos giria, antri geria, treti nekenčia. Būti abejingam – pakankamai sunku. Čia sau vietą tikrai ras žmogus, kuris mėgsta platų smulkesnių aludarių asorti. Nesiskųs čia ir lietuviškų patiekalų fanatas (nors man dauguma – rieboki). Niekada nebuvau kojos kėlęs į pirmąjį Vilniaus Šnekutį Užupio Respublikoje. Nebuvau iki šeštadienio vakaro.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Jei antrame Šnekutyje (prie Kiaušinio) sėdi užsieniečiai ir studentai, trečiame (Šv. Mikalojaus g.) – auksinis jaunimas ir trisdešimtmečiai, tai pirmajame (Užupis) – neabejotinai savesnė ir uždaresnė Užupio liaudis, broliai kilnotojai, neformalai. Vieta labiau primena myžtbarį, nei rimtą žaidėją Vilniaus barų rinkoje. Tai nesunkiai paaiškinama, įvertinus, kad tai – pirmasis Valento Vaškevičiaus kūrinys Vilniuje, šiam repatrijavus iš Pasvalio.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Alaus iš bačkų, apmaudu, negauname. Štai kokią kainą turi mokėti, kai lankaisi labiau atsipalaidavusioje vietoje. Užtat sukertame puikutėlaičius lengvus, naminius cepelinus, kurie švelniai reabilituoja situaciją. Užtat Kupiškėnų Keptinis vėlgi nuvilia. Kas iš jūsų nesvajojote paragauti lietuviškojo dūminuko? Deja, nei dūmo, nei ypatingesnio skonio Kupiškis mums nepasiūlo. Bent jau linksmai pavėpsome į dar linksmiau vykusią dviejų šachmatų didmeistrių partiją (tą vakarą kaip tikras šnekutis prisišnekėjau, ir paryčiais turėjau patirti lygiąsias žaidžiant juodosiomis). Iki, Šnekuti Pirmasis, nežinau, iki kada.

Forest Camp

Kad jau atsiradome Užupyje, negalėjome neišmėginti dar vienos vietos, atsidariusios vos diena prieš apsilankymą, kur dešimt eurų susimoki už tai, kad gautum sąlygas kepti savo mėsai (nuo žmogaus – 2,5 eur, minimali įmoka – 10 eur). Erdvė graži, veikia ir svečių namai. Didelė lauko erdvė (juk laužo name nekursi). Tiesa, stalelių atsisėsti – vidutiniškai. Taip pat lauke įsikūręs baras siūlo tik plytų, kopų ir ungurių vardais maskuojamą „Švyturio“ produkciją (nelemta monopolija).

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Nesuprantu padavėjų-barmenų, kurie neatiduoda grąžos, jei ji didesnė nei keli centai. Į atlapus, aišku, nekibsi, bet apie tolimesnį vietos ignoravimą susimąstyti tikrai gali. O jei jau egzistuoja nutartas aptarnavimo mokestis, kuris siekia 50 eurocentų, kodėlgi to neišpublikavus oficialiai ant vieno iš medžių? Žodžiu, grąžos atidavimas dar niekam nepakenkė. O vienas klozetų buvo mirtinai užšiktas, bet čia gal nieko tokio, tikriausiai mažai žaista Super Mario. Dar gavom prasto vyno. Bet išgėrėm. Kur jau neišgersi, kai ir už prastą vyną mokėti reikia. Svarstėme, kodėl prie grilinių padėti dujų balionai, jei kūrenama anglimis.

Iš pozityvesnių atsiminimų – žaismingos šviečiančių girliandų tarp medžių dekoracijos, pasiekta darna su gamta. Sėsk, šeši.

Tiek tad vietų ir po jų sekusių įspūdžių pavyko pasisemti liberalų užvaldytame Vilniuje. Nepaminėjau Rožytės ir Vildaugo, nes jie – ir taip visų mūsų širdyse ir galvos kalendoriukuose. O štai kavines lankyti kartais pritingstame, gal iš taupumo, gal iš asketiškumo, gal žmona ar vyras neleidžia. Bet kažkam juk tą daryti reikia, tiesa? Juk negali palikti sudegti namo, prieš tai nepažiūrėjęs koks jame minkštas kampas įsitaisęs, kaip iškelta antresolė, kokiais vaizdais kerėdavo kabako langas, kol kažkokia kiaulė neužsirūkė?

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: