© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Kadangi Žemė yra vienintelė žinoma gyvenama planeta, mokslininkai ieškodami galimos gyvybės už jos ribų dažniausiai pasitelkia jai būdingas savybes – dydį, atstumą iki žvaigždės, uolingo paviršiaus turėjimą.

Tik nesenai imta spekuliuoti, kad gyvybė mūsų Saulės sistemoje ar už jos ribų galėtų egzistuoti planetų palydovuose. Per paskutinius 20 metų Keplerio kosminio teleskopo ir panašių į jį dėka buvo atrasta ir patvirtinta beveik 2000 egzoplanetų (planetų, kurios yra už Saulės sistemos ribų ir priklauso kitoms žvaigždžių sistemoms). Statistika rodo, kad vien tik mūsų galaktikoje yra daugiau kaip 100 milijardų egzoplanetų. Tačiau iš visų atrastų egzoplanetų tik apie 50 yra gyvenamojoje zonoje, zonoje, kurioje esant planetai egzistuotų galimybė gyvybei prasidėti.

Egzomėnuliai gali būti tinkamesni gyvybei nei jų planetos

Kadangi dauguma atrastų egzoplanetų gyvenamojoje zonoje yra dujų milžinės (planetos, kaip Jupiteris, sudarytos iš dujų ir neturinčios uolingo paviršiaus) jos nėra tinkamos gyvybei, kokia mes žinome, palaikyti. Tačiau yra manoma, kad šios planetos, kaip ir Jupiteris, tikriausiai turi palydovų. Jeigu tokie palydovai egzistuoja, yra keturios pagrindinės priežastys kodėl jie būtu tinkamesni palaikyti gyvybę: 1) jų masė būtų panaši į žemės masę; 2) jie būtų taip pat „užrakinti“ kaip žemės mėnulis savo orbitoje (visada atsisukęs viena puse į savo planetą), to pasekoje egzomėnuliuose egzistuotų dienos, nes jie skrieja ne apie žvaigždę, o apie planetą; 3) jose didesnė tikimybė, kad egzistuotų metų laikai nei jų egoplanetose; 4) jų būtų žymiai daugiau palyginti su egzoplanetomis (pavyzdžiui Jupiteris turi 63 palydovus, iš kurių trys didesni už mėnulį, o vienas – už Merkurijų).

Galimi teorijos minusai ir jų paneigimas

Kiekviena mokslinė teoriją norint ją įrodyti turi atlaikyti kritiką. Egzistuoja trys pagrindinės priežastys, kodėl egzomėnuliuose negalėtų atsirasti gyvybė: 1) egzomėnulio atšalimas (kaip atsitiko Marsui); 2) šiltnamio efektą sukeliančių dujų egzoplanetoje buvimas; 3) magnetinio lauko neturėjimas.

Pirmuoju atveju kadangi yra kalbama ne apie planetą, o apie palydovą, jis turi energijos (šilumos) šaltinį ne tik iš žvaigždės, tačiau ir iš savo egzoplanetos. Šis gaunamos energijos kiekis priklauso nuo planetos atstumo iki žvaigždės, planetos masės ir palydovo atstumo nuo planetos.

Priklausomai nuo pirmosios priežasties atsakymo, kur yra egzoplaneta ir jos palydovas, šiltnamio efektą sukeliančios dujos gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį. Šiltnamio efektą sukeliančios dujos šildo atmosferą. Jeigu egzomėnulis yra per toli nuo savo planetos, tačiau turi pakankamai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, jis gali palaikyti tinkamą temperatūrą gyvybei palaikyti. Bet jei tas pats egzomėnulis turi tiek pat šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tačiau yra arčiau planetos, jo temperatūra gali pasidaryti per aukšta skysto būvio vandeniui palaikyti.

Trečias aspektas yra tai ar egzomėnulis turi magnetinį lauką. Magnetinis laukas apsaugo planetos paviršių nuo kosminės spinduliuotės ir didelės energijos dalelių. Tačiau svarbiausia magnetinio lauko paskirtis yra apsauga nuo Saulės vėjo, kuris galį „nupūsti“ atmosferą. Egzomėnuliai gali turėti savo magnetinį lauką, arba būti apsaugoti planetos magnetinio lauko.

Kadangi daugiausiai gyvenamoje zonoje atrastų egzoplanetų yra dujų milžinės dydžiais svyruojančios tarp Neptūno ir Jupiterio, tikėčiausia būtų manyti, kad didžiausia tikimybė egzistuoti gyvybei už Žemės ribų būtų jų egzomėnuliuose.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: