Sveiki, Arkadijau, esame normali, tradicinė homoseksualų pora, aš ir mano vaikinas kartu daugiau nei penkeri metai viskas kaip ir O.K., seksas puikus, tačiau turime vieną bėdą, kuri labai neduoda ramybės. Niekaip negalime ilgesnį laiką gyventi harmonijoje, t.y. neišgalime nors kiek ilgiau išbūti laimės būsenoje. Jei tik nutinka mums kas nors gero, romantiško, jautraus nuo ko bent kelias valandas abu vaikštome lyg pakylėti, su spindinčiomis iki lūpų plyšimo šypsenomis, tai akivaizdus ženklas, kad netrukus kils audra su indų daužymu, peiliais prieš šakutes ir viskas baigsis kažkurio ašaromis. Visada susiginčijam tiktai dėl smulkmenų, dėl svarių dalykų nuomonės absoliučiai sutampa. Aistringai mylim vienas kitą. Kur čia šuo pakastas?
Edgaras
Sveiki, Edgarai.
Tiesą sakant, nieko naujo ar išskirtinio nepasakėte. Tas pat vyksta ir daugelyje heteroseksualių porų. Kalbu apie tokias poras, kurių tarpusavio bendravimas grįstas aistra, seksualumu. Ir, leiskite pridurti, infantilumu. Nežinau, kiek jums abiems metų, bet dažniausiai kaip tik bendro gyvenimo pradžioje, neturint ankstesnės tokio gyvenimo patirties, susikivirčijama, regis, dėl menkniekių. Tačiau ne taip paprasta. Pradinėje bendro gyvenimo ar santykių pradžioje vyksta vaidmenų pasiskirstymas, hierarchijos nustatymas, tam tikra konkurencija. Tai povandeniniai rifai, apie kuriuos nesusimąstoma. Svarbu taip pat susimąstyti, ką reiškia indų daužymas ir kodėl indai tampa įtampos išsiveržimo įrankių. Man regis, kad tai daugiau vaidyba, noras tokiu infantiliu būdu atkreipti į save dėmesį, būdas įrodyti savo tiesą. Arba bejėgiškumo išraiška, vidinės brandos stoka.
Tokie santykiai daugiau primena tėvų ir vaikų santykius, kai vaikas iš pykčio kažką sudaužo idant mama ar tėtis atkreiptų į vaiką dėmesį, o atkreipus, jeigu tėvai pasikaustę vaikų pedagogikoje, vaiką apkabina, nuramina. Štai tas noras pabūti vaiku, būti tėviškai nuramintam yra viena iš galimų tokių nekokybiškių santykių priežasčių.
Žinoma, toks nuraminimas neretai baigiasi seksu, kuris po tokių uraganiškų konfliktų išties jaučiasi lyg pats saldžiausias. Nusiraminama iki kito konflikto. Tai reiškia, kad toks elgesys, toks bendravimo modelis tampa norma ir stimulu. Jeigu nepakeisite konfliktų sprendimo modelio, tai galiausiai jums abiems jau nebebus malonu ir nebebus malonios pabaigos. Mat toks konflikto sprendimo modelis ilgainiui yra alinantis, neigiamas, išspaudžiantis paskutinius syvus. Seksas nebetampa gerų santykių katalizatoriumi. Visų tarpusavio konfliktų vien seksu neišspręsite. Turi būti kiti atsipalaidavimo būdai, interesai kartu ir atskirai. Reikia duoti vienas kitam gyvybinės erdvės.
Akivaizdu, kad po penkių metų kartu jūs abu ar vienas jūsų vis dar nesugebate atsikratyti to infantilaus bendravimo modelio. Būtina vidinė branda, suvokimas, kad jūsų vaidmenys, prisiimti santykių pradžioje, netinkami pilnaverčiams santykiams. Pagalvokite apie tai. Pasikalbėkite apie tai ir paeksperimentuokite.
Sėkmės Jums.
Sveiki, turiu bėdą. Mano žmona aistringa pokerio žaidėja. Lošia mažiausiai kartą per savaitę netekėjusios draugės tėvų bute. Tėvai Ispanijoje, butas tuščias. Susirenka 6-8 moterys, lošia iki antros, ketvirtos nakties. Blogiausia, kad manoji dažnai išlošia, tad prikišti, jog švaisto pinigus negaliu. Bet alkoholis liejasi laisvai, rytais blogai jaučiasi, pykstamės, prašiau, kad nustotų, pasiuntė mane į Peru. Ta kampanija nuo jos studijų laikų, senos neišskiriamos draugės. Namuose trys maži vaikai, nežinau ką daryti.
Tautvydas
Laba diena Tautvydai.
Padėtis tikrai nepavydėtina. Deja, visų pirma neturiu pakankamai informacijos apie jūsų abiejų amžių, kiek laiko vedę, kokie jūsų abiejų užsiėmimai. Nežinau, kokiomis sąlygomis gyvenate, kokiame rajone. Nieko nesakote apie save. Todėl mano pastebėjimai bus pakankamai paviršutiniški, bendrais bruožais.
Taigi, kalbant apie Jūsų žmonos elgesį, galimai yra dvi tokio elgesio priežastys. Pirma, galimai ji tapo lošimo auka. Jeigu taip, tai problema gili, todėl reikėtų įtikinti ją aplankyti psichologą turinti patirtį su lošimo adiktais. Tai žmonės, turintis priklausomybę nuo tam tikrų užsiėmimų. Tai ilgas išsilaisvinimo nuo priklausomybės procesas. Jame ekspertų parama ir kantrybė yra svarbiausi įrankiai.
Antra priežastis, galimai Jūsų žmonai trūksta atsipalaidavimo nuo visų rūpesčių jūsų bendrame gyvenime. Jūs rašote, kad turite trys mažus vaikus. Noriu todėl paklausti, ar rūpestis vaikais tik ant jos vienos pečių? Beje, nežinau vaikų amžiaus, ar jie jau lanko darželį, ar pradines klases. Prižiūrėti trys mažamečius vaikus tikrai nėra lengva. Noras atsipalaiduoti ir Jums, ir Jūsų žmonai yra suprantamas. Kiekvienas ieško savo būdo atsipalaiduoti. Rašote, kad Jūsų žmona žaidžia su draugėmis kartą per savaitę. Kad kartu neatsipalaiduojate nėra gerai. Taip, kiekvienam reikia pabūti su savo draugais ir tai būtina. Bet jums kartu atsipalaiduoti, suprantu, neįmanoma, nes galimai neturite kam palikti vaikų.
Tai štai, manau, kad visų pirma susėskite su žmona ir pasiūlykite jai susitarti dėl vaikų priežiūros taisyklių. (Priminsiu, kad nežinau kokius darbus dirbate, kiek dirbate.). Sudarykite grafiką, kas, kaip ir kada atliks buitinius darbus. O svarbiausia, jeigu ji žaidžia ir bendrauja tik kartą per savaitę, pasakykite jai, kad daugiau nepriekaištausite jai dėl jos pramogos. Pasakykite, kad suprantate jos poreikį atsipalaiduoti. Bet tokiu atveju priminkite jai, kad ir Jūs turite teisę praleisti laiką su draugais iki ryto. (Jeigu norite, žinoma). Vedybiniame gyvenime nėra sveika turėti nelygiaverčius santykius, mat neteisingumo jausmas yra stiprus santykių griovėjas. Todėl susitarimai turi būti lygiaverčiai.
Su alkoholiu, tačiau, reikalai rimti. Jeigu žmona kartą per savaitę padaugina alkoholio, tai nenutraukus šio atsipalaidavimo būdo, – tiesus kelias į alkoholizmą. Abu apsilankykite pas psichologą, o jeigu nenorite, tai internete yra aibės rimtų ekspertų išvadų apie alkoholio žalą ir kaip su priklausomybe kovoti. Ypač toks atsipalaidavimo būdas, kuriame alkoholis vaidina svarbų atsipalaidavimo vaidmenį yra pavojingas. Jis kaip ir tampa tos atsipalaidavimo kultūros neatsėjama dalimi. Pasikalbėkite apie tai. Pasakykite žmonai, kad juk nebūtina vartoti alkoholį, pakanka ir kavos, arbatos, sulčių. Juk tikslas, priminkite jai, nėra tapti alkoholike, bet bendrauti su draugėmis. Pasistenkite pasikalbėti su žmona be pykčio ir priekaištų. Tiesiog pasiūlykite jai susitarti, kad abiems jums nekiltų skyrybų grėsmė. Ir, žinoma, tegul pagalvoja apie vaikus. Šiuo atveju, matyt, ji žino, kad esate atsakingas tėvas. O jeigu pasakysite jai, kad galite juo ir nebūti, tai, ne duok Dieve, ji liks viena su trejais vaikais. Vienu žodžiu, laikas kalbėtis.
Sėkmės Jums.
Labai reikia patarimo. Sunku suvokti, kas šiuo metu manyje vyksta, bet tai yra kažkas sunkiai beprotiško. Esu ištekėjus 5 metai. Dar 5 metai draugavome. Vaikučių neturime. Seniai jaučiu jausmą, jog nesu laiminga, senokai atėjęs suvokimas, kad vyro nemyliu, nejaučiu jam aistros, bet jis labai myli mane. Jis išties labai geras žmogus. Jaučiuosi su juo kaip su broliu ar geriausiu draugu…
Ilgą laiką pykomės, nesutarėm, nes aš “kabinėjaus” prie visko ką jis darė, o tai vedė, prie dar didesnių pykčių, emocinio atitolimo. Taip nutiko, kad sutikau kitą žmogų beveik prieš metus.. Jis man kaip stebuklas, su juo gera būti, saugu, viskas atrodo nuostabu. Meilė didžiulė, trauka ir aistra.. Vyrui apie tai papasakojau, jis pasirengęs man atleisti.. nori būti su manimi.
Tačiau aš nežinau kuriuo keliu eiti.. Bėgti pas mylimą vyrą į glėbį, ir atsisakyti visko kas kurta, nuvilti tėvus, draugus, palikti sudaužytą sutuoktinio širdį.. Ar sudaužyti širdį žmogui, su kuriuo būti noriu..ir grįžti pas vyrą be meilės, iš prisirišimo, galbūt gailesčio ir kitų nesmerkimo… Šiuo metu išgyvenu didelę kovą.. jei likčiau su vyru..kaip pamiršti šitą meilę? kaip atleisti sau išdavystę? kaip jausti pilnatvę?
Laba diena.
Suprantu ir užjaučiu. Skaitant Jūsų laiškelį, klausiu savęs, kodėl neturite vaikų. Juk praleidote kartu dešimt metų. Nežinau, ar aplankėte gydytojus, ar ne, ar norite vaikų, ar ne. Nežinau ir kuris jūsų nori vaikų, kuris ne. Nežinau ir Jūsų vyro nuomonės, todėl galiu tik remtis Jūsų pasakojimu. Skaitant akivaizdu, kad Jūsų tokia bevaikė padėtis netenkina. Jeigu neklystu, žinoma. Jeigu Jūs norite vaikų ir galite jų turėti, paklauskite savo vyro ir meilužio, ar kuris pasiruošęs turėti vaikų su Jumis. Taip, rašau –meilužis, mat esate ištekėjusi. Taip tęstis ilgai negali ir neturi. Sakote, kad Jūsų vyras geras žmogus. Malonu girdėti, bet geras žmogus ne profesija ypač, kai tam geram žmogui nieko nejaučiate.
Skyrybos? Būtų vaikai šeimoje, matyčiau kitaip. Bet Jūsų atveju Jūs nematote jokios, netgi emocinės prasmės dalintis gyvenimu su nemielu vyru, koks geras ir protingas jis bebūtų. Aš negaliu ir nenoriu priimti už Jus sprendimą. Bet Jums priimti teks ir gana greitai. Antraip kankynė tęsis. Juolab, kad, regis, Jūsų teisėtas vyras, anot Jūsų, nelabai supranta problemos priežasties. Priežastis sena kaip žmonija – noras turėti vaikų. (Jeigu yra taip, kaip įtariu.). Tokiu atveju turite priimti egzistencinį sprendimą. Mažiausiai tokiu atveju reikėtų galvoti apie kažkokius turtus ar kitas materialines gėrybes ir ką kas pasakys. Dingus vienoms, atsiranda kitos. Ar kad kita pusė tave myli. Tai kitos pusės problema, ne Jūsų. Tėvai taip pat mus myli, bet saugius namus paliekame. Ar tėvai nori mus paleisti? Ranka ant širdies – nelabai. Bet jie būtų blogi tėvai, jeigu prieštarautų. Savam vyrui gi, niekuo nesate skolinga. Vieno egoizmas neturi virsti kito kaltės jausmu. Galvokite apie savo gyvenimą, nes kito gyvenimu ir dėl kito gyventi neįmanoma. Vaikai ir pareiga tėvams išimtis, žinoma.
Sėkmės Jums.
