Artėjant Valstybės dienai, noriu pakartoti (su nedidelėmis korekcijomis) tai, ką užrašiau prieš dešimt metų, tačiau šiandien man tai dar net aktualiau.
Gilbert K. Chesterton: patriotizmas, Tėvynės meilė nereiškia bandymo įrodyti, kad tavo šalis geriausia ar gražiausia, bet veikiau sugebėjimas priimti ir mylėti ją tokią, kokia ji yra iš tiesų.
Ne padavimų Lietuvą, o tą, kurioje kasdien atsibundi, mylėti tikrai nelengva. Lengviau įsimylėti tolimą ūkanotą Albioną ar ispanišką temperamentą.
Gyvename valstybėje, kurioje kaimo kultūra visada vyravo prieš miestų kultūrą. Valstybėje, kuri dėl alergijos išorės įtakoms prarado viduramžių kultūros privalumus ir paskui turėjo mestis į labiau kultūriškai išpuoselėtų įtakų glėbį. Valstybėje, kurią reguliariai kas nors sumanydavo okupuoti, kuri jau atrodydavo susitaikė su vergija ir tik paskutinę akimirką paskelbdavo laisvės siekį. Valstybėje, kuri nesugebėjo apginti savo vaikų žydų, sukūrusių čia unikalią, turtingą kultūrą, kurios didžiosios dalies, deja, visiems laikams netekome. Valstybėje, kuri, gavusi laisvę, nežinodavo, ką daryti, pradėdavo viduje rietis ar žvalgytis į užsienio įtakas. Valstybėje, kuri išliko, nors tarsi turėjo išnykti istorijos pelkėje.
Aš myliu šią valstybę. Net tada, kai neturiu ką pasakyti tiems, kurie primena praeities žaizdas, tiems, kurie išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, kurie jaučiasi apleisti ir Tėvynės nemylimi. Tegaliu papasakoti to paties Chestertono parašytą istoriją apie tai, jog, ieškodami išsvajotos žemės, dažnai galiausiai pripažįstame, kad išsvajota žemė ir yra Viešpaties dovanota žemiškoji Tėvynė.
Aš myliu šią valstybę. Net tada, kai siuntu dėl to, kaip lengvai pseudopatriotizmas tampa pykčio priebėga, jog Trispalve mojuojant, bandoma priešinti ir skaldyti, o ne vienyti ir telkti, kai matau, kokie dar neatsparūs esame Kremliaus informaciniam karui. Juk mes galėtume būti kitokie – labiau mylintys ir labiau verti meilės. Galėtume būti solidaresni.
Tačiau net tada, kai pykstu, jog gyvename būtent taip, kad Lietuva vis dar traktuojama kaip antikvarinis baldas geopolitiniame aukcione, jog prisidirbame iki ausų, bet vis vien kaltų dairomės aplinkui, aš vis vien myliu šią valstybę – vieną iš Viešpaties svajonių.
Dėkoju Kūrėjui už nuostabius miškus, laukus, klonius, ežerus, marias, jūrą, už kopas, už man padovanotus bičiulius, už tai, kad čia gimė mano dukra, už tai, kad čia pirmą kartą pajutau motinos rankų šilumą.
Kai gimiau, pasaulis man prabilo lietuviškai. Kai gimiau, už lango buvo lietuviškas pavasaris. Nedidelis pasaulio lopinėlis prie Baltijos jūros tapo mano namais. Negi reikia tapti benamiu, kad suprastum tikrąją namų vertę?
Šiandien nesinori svaidytis metaforomis ar kurti odę savo Tėvynei. Paprasčiausiai žinau, kai prisikaupia rūpesčių ir papiktinimų, kai norisi keikti pasaulį, kuris atrodo vis mažiau suprantamas ir svetingas, reikia paprasčiausiai sustoti ir į viską pabandyti pažvelgti kitomis akimis, įsižiūrint ne į aptrupėjusį fasadą, bet į Dievo Karalystės atspindį, kuris gali būti atrastas ir mano bei Tavo Tėvynėje.
Sustoti ir nesigėdyti prisipažinti, jog myliu, nors dažnai ir pykstu… Gal dėl to ir pykstu, kad myliu ir žinau, jog tai, dėl ko pykstu, nėra tikrasis veidas..