Ką tik kino teatruose pasirodęs filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Nors paskutiniai Damieno Čiazelio darbai buvo išleisti gan seniai ir režisierius kurį laiką nesirodė šou versle, jo sugrįžimas pritrenkiantis – prognozuojama, kad filmas „Babilonas“ galimai laimės „Oskaro“ statulėlę, o jame suvaidinę aktoriai, tokie kaip Bradas Pitas ir Margot Robi, jau ne pirmą kartą pribloškia savo talentu. B. Pitas jau seniai įrodė, kad moka vaidinti ne tik veiksmo scenose, tačiau ir jautrius, ir komiškus vaidmenis, o M. Robi kaip viesulas siaubia filmavimo aikštelę svaidydamasi energijos pliūpsniais ir nepakartojamai valdydama kūną. Pripažinkime, į šiuos žmones gražu žiūrėti ne tik dėl jų išvaizdos, tačiau ir dėl jų siunčiamų elektromagnetinių bangų.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Ne vienas šio filmo veikėjas teigia, kad nori būti ko nors didesnio dalimi. Tai turi būti svarbu, prasminga ir pranokti kasdienybę, kuri dažnai būdavo skurdi. Juk atsiradus kinui vienintelis į jo precedentą panašus fenomenas buvo teatras, tačiau aktorystė kine ir teatre – du skirtingi dalykai, taigi iš esmės kino aktoriams reikėjo mokytis visko nuo nulio, – jie buvo savamoksliai. Daug kas tuo metu buvo savamoksliai, gyvenę apšnerkštose landynėse ir dalinęsi kambarį su dar keliais žmonėmis. Greičiausiai tuo metu ir buvo galima rasti tų tikrųjų talentų, mokėjusių gerai atlikti meną iš savo natūros.
Žinoma, kinas būdavo dažnai romantizuojamas ir greičiausiai visos kino žvaigždės giliai širdyje yra užkietėję romantikai, laikantys filmavimo aikštelę vieta, kur apsireiškia magija – gali tapti kuo panorėjęs ir pabėgti nuo kasdienybės. Pirmapradė kino paskirtis yra dingstis pabėgti, tai eskapizmo menas, kuris daug priklauso ir nuo madų bei publikos įgeidžių. Galiausiai daugelis kino pramonės veikėjų tampa tik sraigteliais dideliame mechanizme – jie tampa didelio proceso dalimi, proceso, didesnio už juos pačius ar už jų įnorius, proceso, kuris nuolat keičiasi ir nemėgsta pastovumo. Žmogaus širdžiai, deja, pastovumas patinka, ir tai yra viena iš gyvenimo tragedijų.
Taigi šią tragediją patiria ir visi aptariamo filmo personažai – nieko nėra amžino šioje žemėje, o už pašėlusio gyvenimo būdo slepiasi širdies skausmai – nelaimingos šeimos istorija, nenusisekę meilės reikalai, nepasitikėjimas savimi, gėda dėl savo kilmės ir apskritai nepasitenkinimas gyvenimu, nors iš pažiūros jis sprogsta nuo linksmybių. Tik kritikai, kurie lyg tarakonai šmirinėja aplinkui, tačiau nieko nekuria, sugeba išgyventi, siurbdami kitų gyvybinę energiją, o iš tikrųjų tiesiog rašydami paskalas. Tik nedaugeliui pavyksta išvengti apsimetinėjimo ir daryti tai, kam menas ir yra skirtas – dalintis ir megzti ryšį, o ne bandyti kompensuoti prarasta.
Galiausiai menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga.
