© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

„Aš nekenčių indų. Jie yra bjaurūs žmonės su bjauria religija. Badas yra tik dėl jų pačių veisimosi kaip triušiai kaltės.” – Winston Churchill

Britai turėjo negailestingą ekonominę tvarką, kurią vykdė Indijos okupacijos laikotarpiu. Tuo metu, 1765 – 1947 okupacijos laikotarpiu, daugelį kartų Indijai teko išgyventi siaubingą badą. Per du britų valdomos Indijos gyvavimo šimtmečius, pelno siekis ir beprotiškas žiaurumas pareikalavo 85 milijonų žmonių gyvybių. Jungtinių Tautų Genocido konvencijos antrąjame straipsnyje tai įvardijama kaip Indijos holokaustas ir Indijos genocidas. Tačiau, apie šią istorijos dalį Didžioji Britanija yra linkusi nutylėti.

Baisiausias iš jų buvo Bengalijos badas. Anksčiau, šalį užklupus badui, šalies vadovai skubiai pateikdavo sprendimus, kaip išvengti kraupių pasėkmių, tačiau britų valdymo metu visi turimi Indijos maisto ištekliai buvo naudojami Didžiosios Britanijos pelnui gerinti, o ne gelbėti vietos gyventojus. Vienintelis dalykas dėl ko jie jaudinosi – kaip badas paveiks jų gaunamas pajamas.

Didysis 1770-tųjų Bengalijos badas

Pirmasis badas šalį užklupo 1770 – 1773 metais ir buvo labai brutalus. Jis nusinešė apie 10 milijonų gyvybių, trečdalį visos Bengalijos gyventojų, o tai yra keturiais milijonais daugiau nei buvo nužudyta žydų antrojo pasaulinio karo metu. Džonas Fiskė savo knygoje “Neregėtas pasaulis” rašė, kad šis badas buvo baisesnis negu Juodasis maras siautęs 14 – tojo amžiaus Europoje. The Oxford journal rašė, kad 1770 – tųjų antrojoje pusėje vietomis iš bado mirė tiek žmonių, kad nebebuvo kam laidoti mirusiųjų. Išgyvenusieji patraukė į klajingas maisto paieškas, vietomis miestai tapo nebegyvenami, per dešimtmečius apaugo nepereinamomis džiunglėmis.

Pagal Mughal taisyklę, valstiečiai turėjo mokėti 10-15 procentų duoklę už savo surinktą derlių, o tai užtikrino patogų iždą valdovams ir saugumą valstiečiams tuo atveju, jeigu oro permainos nežadėtų gero derliaus. 1765 metais Britų valdoma Rytų Indijos kompanija perėmė rinkliavų surinkimą ir įmokos išaugo iki 50 procentų. Vietiniai gyventojai vis dar tikėdami, kad rinkliavos skirtos imperatoriui patikliai mokėdavo iki paskutinio cento. Dalinis pasėlių gedimas buvo kasdienybė valstiečių gyvenime, taip žymiai sumažinant gaunamą derlių. 1769 dėl gausaus lietaus derlius buvo visiškai sunaikintas ir tai lėmė beprasidedantį badą. Britų valdoma kompanija klestėjo dėl gaunamų mokesčių, o vietiniai gyventojai mirė iš bado.

Prieš tai, atsiradus bado grėsmei Indijos valdžia sumažintų mokesčius ir suteiktų reikiamą pagalbą ūkininkams, tačiau Britų kolonijistinė valdžia apie tai neturėjo nei minties ir mokesčius dar labiau padidinino, net iki 60 procentų. Turtingesni ūkininkai, kurie susidūrė su badu vėliau, buvo priversti mokėti dvigubus mokesčius, kad tik Britų iždas nenukentėtų per šį laikotarpį. Britai indų bado katastrofą pavertė parodija. Nors alkstantys Bengalijos gyventojai to dar nežinojo, tačiau tai buvo tik pirmoji bado banga, kuri juos užklupo. Iki 1944 metų dėl pelno motyvų bus pareikalauta dar milijonų aukų.

“Maitinkim anglus, badu marinkim indus”

Didžiausių bado bangų metu, visas Indijos užaugintas derlius buvo išvežamas iš šalies, taip pasmerkdamas gyventojus mirčiai. Kasmet iš Indijos buvo eksportuojama apie milijoną tonų ryžių kuomet milijonai indijos gyventojų badavo. Tie, kurie išgyveno badą, buvo užpulti choleros ir kitų ligų.

1877 metais, vyrams, moterims ir vaikams vienintelis būdas gauti maisto buvo darbas Britų darbo stovyklose. Devynios valandos juodo darbo per dieną, be jokio poilsio, po kaitria Indijos saule – to reikėjo, kad gauti 450 gramų ryžių vyrams, bei kiek mažiau – moterims ir vaikams. Mažiems vaikams ir senoliams buvo teikiama šiokia tokia parama.   Britų suvokimu tai turėjo numalšinti alkį visai dienai. Deja, realybė buvo kitokia. Cituojant Mike Davis knygą: “Kai beviltiškai alkanos moterys ir vaikai mėgindavo vogti daržoves iš daržų ar rinkti nukritusius grūdus iš laukų, pagauti jie būdavo kankinami, jiems būdavo nupjaunamos nosys, o dažnai ir nužudomi.” Šio bado metu mirė 5,5 milijono žmonių. Po išgyvento dar vieno bado, didelė dalis žemės ūkio darbininkų bei audėjų emigravo į tropines Britų kolonijas pagal pasirašytas sutartis dirbti darbininkų plantacijose. Didelis bado aukų skaičius neutralizavo natūralų Indijos populiacijos augimą sekančiais dešimtmečiais, tad gyventojų skaičius augo labai nežymiai.

Badas ir epidemijos ėjo koja kojon. Vienas pagrindinių žudikų bado metu buvo dangų siekiančios grūdų kainos. Epidemijų užpulti indai neturėdavo galimybės įpirkti jokio maisto. Ši buvo dar viena milijonų žmonių mirties priežastis. Vėlgi, viso to priežastis buvo Britų rengiamas Indijos ekonominis prievartavimas.

1943 metų Bengalijos badas apie kurį Didžioji Britanija nekalba

Indijos kolonizavimo laikotarpiu yra suskaičiuojama ne mažiau nei 15 pagrindinių bado bangų, užklupusių šią šalį, tačiau vienas žinomiausių ir žiauriausių yra 1943-1944 metų Bengalijos badas, dėl kurio yra kaltinamas Winston’as Churchill’is. 3 milijonai indų mirė dėl Didžiosios Britanijos sukelto bado, dar iki 4 milijonų mirė nuo ligų ir epidemijų, tačiau apie tai beveik neminima jokiuose Indijos istorijos vadovėliuose.

Kas yra įspūdinga apie šia katastrofą – jos laiko tarpas. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija terorizavo Europą, naikino žydus, tačiau tuo pat metu indai buvo lygiai taip pat žudomi. Adolfui Hitleriui prireikė dvylikos metų pasiekti šešių milijonų nužudytų žydų skaičių, o Britai sugebėjo nužudyti beveik septynis milijonus indų vos per metus, žinoma, su ministru pirmininku Winston Churchill’iu džiūgaujančiu pašonėje. Australijos biohemikas Gideona Polyja pavadino Bengalijos badą “Žmogaus sukurtu holokaustu”, nes W.Churchill’io politika buvo tiesiogiai atsakinga už šią katastrofą. Bengalija turėjo gausų derlių 1942-aisiais metais, bet Britai vėl pradėjo eksportuoti didžiąją dalį gauto derliaus iš Indijos į Didžiąją Britaniją, taip sukeldami dar vieną, laimei jau paskutinį, badą Indijos istorijoje.

Knygoje “Slaptas Churchill’io karas” autorė rašo: “Tėvai išmesdavo savo badaujančius vaikus į upes ir šulinius. Daugelis nutraukė savo gyvenimus iššokdami priešais traukinį. Badaujantys žmonės maldaudavo krakmoluoto vandens, kuriame buvo verdami ryžiai. Vaikai valgydavo medžių lapus, batatų stiebus ir žolę. Žmonės būdavo per silpni netgi kremuoti savo šeimos narius.”

“Niekas neturėjo jėgų atlikti apeigas. Šunys ir šakalai puotavo ant krūvų lavonų Bengalijos kaimuose. Vieninteliai kurie išgyveno, buvo vyrai, kurie emigravo dirbti į Kalkutą ir moterys, kurios pradėjo užsiiminėti prostitucija, kad galėtų išmaitinti savo šeimas. Motinos tapo žudikėmis, kaimo gražuolės – prostitutėmis, tėvai – savo dukrų pardavinėtojai.” pasakoja išgyvenusioji.

1943 metais minios žmonių keliavo į Kalkutą, tačiau daugumai kelionė baigdavosi mirštant iš bado gatvėse. Gerai maitinamų Britų kareivių vaizdas apsuptyje šios apokalipsinės panoramos buvo galutinis Britų viešpatavimo parodymas. W.Churchill lengvai galėjo užkirsti kelią šiai katastrofai. Keletos vežimų grūdų būtų pakakę bent šiek tiek pagerinti situaciją, tačiau jis kategoriškai atsuko nugarą ne tik badaujantiems indams, bet netgi ir jo paskirto Indijos ministro pirmininko bei JAV prezidento skundams.

Churchill’io pasiteisinimas, kurį dar ir dabar skleidžia jo šalininkai, buvo, kad Didžioji Britanija neturėjo atsarginių laivų, kurie galėtų atplukdyti pagalbą Indijai, tačiau buvo rasti oficialūs dokumentai, kurie viską paneigia. Juose atskleidžiama, kad laivai, plukdantys grūdus iš Australijos specialiai aplenkė Indiją pakeliui į Viduržiemio jūrą. W.Churchill’io priešiškumas indams jau buvo seniai uždokumentuotas. “Karo kabineto” susirinkimo metu jis kaltino pačius indus dėl juos ištikusio bado, sakydamas, kad jie “veisiasi kaip triušiai”. Visą tai įtvirtina jo pasakyti žodžiai: “Aš nekenčiu indų. Jie bjaurūs žmonės su bjauria religija. Jie bjauriausi žmonės pasaulyje šalia vokiečių”. Kai Britų ministras pirmininkas gavo telegramą su aukų Indijoje skaičiais, vienintelis dalykas kurį jis pasakė buvo “O kodėl Gandhi dar nemirė?”.

Nors Britai atsiprašė kitų tautų dėl sukelto bado ar kitų katastrofų, vieninteliai indai atsiprašymo nesulaukė. Britų požiūris į indus turėtų būti kitoks, žinant kad 1943 metais 2,5 milijono indų karių kovojo kaip sajungininkai Europoje, Afrikoje ir Pietryčių azijoje. Didžiuliai kiekiai ginklų, šaudmenų ir karo amunicijos buvo atgabenta į Europą iš Indijos be visiškai jokių išlaidų Britanijai. Didžiosios Britanijos skola Indijai yra per didelė, kad būtų ignoruojama abiejų šalių.

Pasak Kembridžo universiteto istorikų Tim Harper ir Christopher Bayly, “Tai buvo Indijos kariai, civiliai darbininkai ir verslininkai, kurie pavertė 1945 – tųjų pergalę įmanoma. Jų kaina buvo sparti Indijos nepriklausomybė.” Jokiais būdais neįmanoma atpirkti žalos padarytos Indijai, tačiau būtų garbinga pateikti atsiprašymą, kad nebūtų laikomasi W.Churchill’io nustatytos nuomonės, kad šie du šimtmečiai praleisti britų kolonijoje buvo Indijos “Aukso amžius”.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: