Kovo 4 dieną didžiuosiuose pasaulio ir Lietuvos ekranuose pasirodė naujausias bandymas „šviežiai“ įsivaizduoti superherojaus Betmeno heroizmo pradžią, kančias ir kainą. Šiuo filmu dar kartą perkraunama Betmeno filmų frančizė. Globaliai uždirbta jau 600 mln. dolerių, taigi, finansiškai jau dabar laikomas vienu sėkmingiausių 2022 m. filmu. Tiesa, tai, kad filmas kino studijoms uždirba šimtus milijonų, dar nereiškia turinio kokybės (prisiminkime kitą filmą su Betmenu – Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra, 873 mln. 27% Rotten Tomatoes). Nors režisieriaus Matto Reeveso vizija kritikų buvo įvertinta pakankamai gerai, šioje apžvalgoje atkreipsiu dėmesį į tuos filmo elementus, kurie, nepaisant teigiamų atsiliepimų, yra silpni, prastai išvystyti ir tiesiog nesąmoningi.

ĮSPĖJIMAS: tekste dalinai atskleidžiamas filmo siužetas ir #SiaubingiSpoileriai

Trumpai apie siužetą. Betmenas kartu su inspektoriumi Gordonu tris valandas trunkančiame filme bando sugauti serijinį žudiką maniaką Mįslių, kuris siaubą varo tiek Gothamo aukštuomenei, tiek paprastiems gyventojams. Kaip ir viskas. Mįsliaus motyvacijas tekste aptarsiu šiek tiek vėliau. Filme taip pat šian bei ten pasirodo Moteris katė, daug įdomesnis už ją bet mažai ką darantis Pingvinas, nuobodus Alfredas, keli mafijos bosai, ir dar keletas ne itin reikšmingų personažų.

Reikia pripažinti, kad filmas vizualiai atrodo tikrai įspūdingai. Kinematografija ir kameros darbas yra aukštos kokybės, malonūs akiai, įsimenantys kadrai ir ryškios neoninės spalvos suteikia filmui stilistinio išskirtinumo. Kritikos, mano nuomone, galėtų sulaukti Gothamo vaizdavimas. Taip ir lieka neaišku, kodėl jame beveik visą laiką lyja. Mašina ar motociklu persekioti blogiukus turėtų būti pakankamai erzinanti veikla, kai už kaklo nuolat varva vanduo, jau nekalbant apie kelio matomumą. Galbūt kūrybinės komandos akyse lietus turėtų filmui ir miestui suteikti mistiškumo, tačiau tai yra dažna filmų kūrimo klišė (beje, randama ne viename superherojų filme, pvz. „Keršytojai. Pabaiga“ Juodoji Našlė lietuje sutinka ir įkalbina grįžti Sakalo Akį. Ech).

Garso takelis taip pat kokybiškai padėliotas. Michaelas Giacchino, jau ne pirmą kartą dirbantis su Reevesu, puikiai parinko dažnam žinomą klasikinę muziką, kuri sustiprina žiūrovo emocinį foną. Tai ypatingai gerai pavyko pirmosiose filmo scenose. Beje, Nirvanos „Something in the Way“ (kuri niekad nebuvo sėkmingiausia grupės daina, tačiau du kartus pasigirsta filme), pasak Billboard, klausymas internete išaugo 734%.

Su naujuoju Betmeno filmu iš pradžių buvo siejamas tas pats Benas Affleckas, kuris vėliau iš projekto pasitraukė. Paaiškėjus, kad naujuoju Betmenu taps gražuoliuku laikomas Robertas Pattinsonas, išgarsėjęs „Saulėlydžio“ sagos metu, o dabar bandantis kabintis į daug rimtesnius vaidmenis, internetą ištiko šokas, Betmeno fanams buvo sunku jį įsivaizduoti superherojų žanro filme. Man asmeniškai Robertas vaidmeniui tiek pat tiko, kiek netiko, nes daugiausiai problemų ne kelia asmuo, kuris vaidina, o personažas. Aktorius gal ir kitas, tačiau pačiam Betmenui ir šiame perdirbinyje iki kaulų smegenų trūksta emocinės išraiškos, socialinių įgūdžių ir gylio. Jis tiesiog vaizduojamas kaip viskuo nepatenkintas atsiskyrėlis, kurio kova su blogiukais tampa panaši į sunkiai valdomą obsesiją. Žiūrovui sunku tapatintis su tokiu pagrindiniu veikėju. Jis tiesiog atrodo joks. Nei charizmatiškas, nei itin rizikuojantis. Pasakojant bet kokią istoriją yra labai svarbu herojaus kelionė, svarbu, kad herojus jaustų konfliktą, kiltų grėsmė kažką prarasti. Šio filmo atveju galbūt norėta labiau pavaizduoti psichologinį Betmeno šoką sužinojus, kad jo tėvų ikimirtinis gyvenimas buvo kitoks nei Bruce’as įsivaizdavo. Bet kaip ir minėjau, rezultatas kažkoks „drungnas“. Jeigu norėta šį populiarų veikėją parodyti naujai, kodėl toks jausmas, kad viskas jau matyta ir girdėta?

Pakalbėkime apie kitus veikėjus. Problematiškiausias, mano nuomone, yra Moters katės egzistavimas šiame filme. Kodėl? Todėl, kad ji iš esmės nieko nedaro, o prie siužeto vystymo prisideda minimaliai. Iš principo, vietoje jos būtų galėjęs būti bet koks kitas personažas iš Betmeno visatos, o filmo rezultatas ir herojaus kelionė būtų likusi identiška. Mes ne tik matome stereotipiškai vaizduojamą moters personažą, bet tai, ką ji filme daro, yra, drįsčiau pavadinti, nesąmoninga. Nors reklamuojant filmą buvo stengiamasi sudaryti įspūdį, kad Moteris katė yra reikšminga siužetui ar bent jau tampa Betmeno bendražyge, tačiau tai nėra net mažiausiu lygmeniu parodoma. Tarp jos ir Betmeno nėra jokios „chemijos“, jų bendravimas atrodo „forsuojamas“, verčia jaustis nejaukiai. Keliose scenose Moteris katė pabučiuoja Betmeną, atrodo, tiesiog „iš oro“. Nesijautė nei romantinė įtampa, nei abipusė simpatija. Vienoje scenoje Betmenas netgi yra be sąmonės, kai Selina jį pabučiuoja, kas yra problematiška kalbant apie savanorišką sutikimą. Savotiškas „Miegančiosios gražuolės“ problematikos atvejis. Bet dar juokingesnė filme yra Betmeno reakcija į tuos bučinius. Jis atrodo, kaip trenkas šlapiu skuduru per veidą ir tiek. Selina vaizduojama kaip biseksuali, turinti merginą, kuri vėliau nužudoma. O sužinojusi apie merginos mirtį lyg niekur nieko bučiuoja Betmeną. Visiškai neaiškūs jos, kaip veikėjos, motyvai, o tai personažą, nepaisant gerų režisieriaus intencijų ir Zoe Kravitz potencialo, padaro niekinį.

Alfredas taip pat nepasižymi inovatyviu ar įdomiu personažo vaizdavimu. Inspektoriaus Gordono matome daugiau ir jis tikriausiai yra mažiausiai erzinantis veikėjas, kuriam suteiktas „sveiko proto“ ir Betmeno „dešiniosos rankos“ simbolizmas. Mafijos bosas Falcone – taip pat nieko neišsiskiriantis mizoginistiškas blogiukas.

Daugiau žadantis ir intriguojantis (bus kuriamas ir serialas) yra Pingvino personažas. Neatpažįstamai nugrimuotas Colinas Farrellas įveikė jam duotą iššūkį istorijai suteikti „daugiau prieskonių“. Gal Pingvinas šiame filme dar tik pradedantysis blogiukas, svajojantis apie savo blogio imperiją, taip pat nedaug kuo prisidedantis prie siužeto, bet tikrai dėmesį prikaustantis veikėjas su „šviesia ateitimi“.

Kiekvienam sėkmingam protagonistui reikalingas antagonistas, arba, kitaip tariant, istorijos blogietis. Galima ginčytis, kad neegzistuoja joks geras filmas be gero blogiečio. Geras blogietis ar blogietė – kertinė siužeto ir istorijos dalis, nes be jo(s) pagrindinis veikėjas nebetenka prasmės. Mįslius – legendinis Betmeno priešas, šiame filme vaizduojamas kaip serijinis žudikas, siekiantis atskleisti Gothamo korupcijos mastą, todėl tam tikra prasme netgi turintis kilnų tikslą. Apkritai, tenka šiek tiek daugiau pasukti galvą, mąstant apie Mįsliaus motyvus, tačiau juos supratus, tenka nusivilti. Vėl klišės. Ar kada nors bus atsisakyta traumuojančios vaikystės įvykių naratyvo, siekiant pateisinti blogiečių tapimą blogiečiais? Sužinome, kad kaip ir Bruce‘as, Mįslius, kurio tikrasis vardas yra Edwardas Nashtonas, vaikystėje neteko tėvų, tačiau, kitaip nei Betmenu tavęs berniukas, užaugo vaikų namuose, kuriuose kentė nepriteklių ir nepriežiūrą. Dėl šių priežasčių, jis pradėjo Bruce‘o tėvui jausti neapykantą, o šiam žuvus, savo neapykantą perkėlė ant Bruce‘o. Skamba kažkaip neįtikinamai. Mįsliaus portretą šiame filme įkvėpė Zodiako žudikas, vienas žymiausių JAV serijinių žudikų, kurio tapatybė iki šiol neatskleista. Tai nėra pats nesėkmingiausias blogiečio vaizdavimas komiksų filmuose. Mįslius tikrai kelia šiurpą, Paul Dano puikiai atliko savo vaidmenį. Tačiau kažko tokio trūksta, nepanašu, kad Mįslius Betmenui būtų lygiavertis varžovas.

Pabaigai pateiksiu Betmeno filmo „diagnozę“. Šiam filmui trūksta balanso. Vizualiai graži kinematografija, veiksmingos veiksmo scenos, emocijas keliantis garso takelis – dar ne viskas. Tokiems jau daug kartų „atkurtiems“, „perkurtiems“ ar „prikeltiems iš mirties“, tačiau fanų sąmonėje lyg į akmenį įkaltiems personažams, reikalingos naujos ir inovatyvios istorijos. Neužtenka nufilmuoti veiksmo tamsesniame fone – jei veikėjai neįtikina mūsų, o jų motyvai silpnai atskleisti arba apskritai lieka neaiškūs, tai nebus geras turinys. Filme nėra balanso tarp to, kas gražu žiūrėti ir to, kuo būtų galima patikėti. Kaip sakė italų rašytojas, filosofas, semiotikas, medievistas bei literatūros kritikas Umberto Eco, „Privalome pasakoti istorijas, kad išgyventume“. Manau, šią mintį galime pritaikyti ir superherojų filmams.

Taip pat skaitykite: TOP 10 kompanijos DC Betmeno filmų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: