Po rugsėjo 11-tosios įvykių Niujorke bei Vašingtone, masiškai pradėjus sklisti šovinistinėms mintims, viena iš frazių įsišaknijo labiau nei kitos: „jei mes nustosime apsipirkinėti, nepirmausime pasaulio beisbolo lygoje ir nesugebėsime tiesiogiai transliuoti vakarinių laidų, ar nors kiek pakeisime savo gyvenimo būdą, galėsime drąsiai teigti, kad pralaimėjome teroristams. “
Taip pat, banali frazė „išlik ramus ir judėk pirmyn“ (angl. „keep calm and carry on”), tapo juokeliu, pašiepiančiu Al Qeada‘os teroristinę grupuotę, kuri niekino amerikiečių laisvę ir teigė, jog amerikiečiai pasisotina „laisvės bulvytėmis“.
Tačiau pabandykime atgaivinti šį posakį ir pripažinti tai, kad vieną svarbų mūšį – mūšį dėl laisvo žodžio – iš tiesų laimėjo teroristai. Nederėtų pamiršti ir to, jog teroristinė grupuotė pasitelkė smurtą, pasiekdama šią pergalę Paryžiuje.
Praėjusią savaitę Charlie Hebdo iškėlė baltą vėliavą, suteptą 12-os žuvusių kolegų krauju, teigdamas, kad daugiau nebepieš musulmonų pranašo Mahometo karikatūrų. Tai įvyko po poros mėnesių, kada karikatūristas Renaldas „Luz“ Luzieras prisipažino, jog jam pabodo piešti Mahometą. Neilgai trukus, jis metė savo darbą. Danijos laikraščio „Jyllands-Posten” redaktorius kalbėjo kur kas atviriau, kodėl jis nusprendė nebepiešti Mahometo. Dirbdamas redakcijoje, kuri sukėlė Mahometo karikatūrų bangą 2005 m., redaktorius teigė, kad jų laikraštis neperspausdins nei vieno Charlie Hebdo darbo, nes darbuotojai bijo antrojo panašaus išpuolio, kaip Paryžiuje.
Kol islamo ekstremistai medžioja Charlie Hebdo bendradarbius, vienas iš laikraščio bendrasavininkių – Sourisseau, teigia nenorintis jog žmonės galvotų, kad jo žurnalas „buvo apsėstas Islamo“. „Reikia judėti į priekį“, teigė jis, „mes atlikome savo darbą ir apgynėme teisė piešti karikatūras.“
Šiuo metu, žuvusio redaktoriaus Stéphane’o Charbonnierio stačiokiški straipsniai apie islamizmą (ne musulmonus), pakeičiami šių straipsnių kritika. „Panašių problemų, dėl kurių kaltinamas islamas, galima rasti ir kitose religijose“, teigė Sourisseau. Tačiau, ko gero pats laikraščio savininkas žino jog tai nėra visiška tiesa. Vis dėlto, Charlie Hebdo redakcija nebuvo užpulta priešiškai nusiteikusių katalikų, o karikatūristai neatsisakė piešti Jėzaus.
Kampanijos vykdytos prieš Charlie Hebdo, bei kaltinimai dėl rasizmo, sulaukė skaudžių pasekmių. Niekas nėra apsaugotas nuo išpuolių ir tuo įsitikino harlie bendradarbiai. Net jeigu darbuotojai ir tikėjosi sulaukti visuomenės supratingumo, po to kai buvo įvykdyti išpuoliai prieš jų kolegas (ir buvo planuojama dalyvauti anti-rasistiniame renginyje), juos nuvylė su situacija nesusipažinusių rašytojų straipsniai, teiginiai dėl Charlie „rasistinių“ pažiūrų bei redakcijos sugretinamas su naciais.
Kuomet amerikiečių literatūros draugija „PEN“, ginanti kalbos laisvę, už Charlie Hebdo drąsą įteikė jam apdovanojimą, daugiau nei du šimtai šios draugijos narių nesutiko su šiuo apdovanojimu, teigdami, kad žurnalo darbuotojai nepagrįstai pasišaipė iš religinių fanatikų, bei dalies Prancūzijos musulmonų, kurie ir taip yra „atstumti, apsupti neigiamos nuomonės bei užgauliojami.“
Žurnalo kritiką sustabdė tiek ginkluoti ekstremistai, tiek vulgarūs, priešiškai nusiteikę žmonės. Patį savaitraštį pašiepė tokie žymūs karikatūristai, kaip Garry Trudeau, kuris kaltino Charlie Hebdo bei jo darbuotojus, kurie „patys pasirašė savo mirties sutartį piešdami Mahometą“.
Charlie Hebdo nusprendė „palikti Mahometą ramybėje“ po begalės grasinimų dėl susidorojimo. Tačiau tikrai keista, kad Sourisseau paraiškos sulaukė menko žiniasklaidos dėmesio, tuo tarpu kai visi „dejuoja“ dėl elgetaujančios Graikijos ar milijardieriaus, kandidatuojančio į prezidentus.
Pirmajame savaitraščio leidinyje po žudynių, galima išvysti Charlie su musulmonu, laikančiu užrašą „Tout est pardonné” – už viską atleista. Šis jautrus poelgis nutraukė išpuolius prieš redakciją, tačiau daugumos dienraščių tai neįtikino. Kaip teigė „Stern“ savininkas: „mes laviname išraiškos laisvę, ko daugelis net nebando daryti.“
Niekas neužjaučia per išpuolį nenukentėjusių karikatūristų, tačiau palaiko žiniasklaidos atstovus, kurie teigia, kad satyrinės karikatūros pašiepiančios religiją yra nepagarbos ženklas.
Atsižvelgiant į radikalus, už viską nėra atleista. Prieš keletą savaičių, Prancūzijos pareigūnai sulaikė tris žmones, bandžiusius nupjauti karininko galvą ir visus įrodymus patalpinti internete. Viso to priežastis – savaitraščio darbuotojų nužudymo metinės.
Po šių žudynių, buvęs žurnalo redaktorius Philippe Val‘as teigė, kad atėjo metas permainoms. Įvykus žudynėms, nebuvo galima ir toliau šaipytis iš islamo. Tačiau jo teiginys, išprovokavo buvusią kolegą. „Teroristai nenugalėjo“, teigė Luzas, nepaisant to, kad jis buvo nusprendęs nebepiešti Mahometo.
Būtų gerai, jei tai būtų tiesa, tačiau mirus beveik visam personalui, laikraščiui atsisakius piešti Mahometą, bei Danijos dienraščiui (užvirusiam visą šią košę) nustojus piešti karikatūras, galima teigti, jog Luzas yra neteisus.
Galima pakartoti banalią frazę – teroristai nugalėjo.
Maiklas Moynihanas
politico.eu
Taip pat skaitykite: „Charlie Hebdo“ karikatūristas atsisako piešti pranašo Mahometo karikatūras
