Su kiekvienu nauju filmu Marvel kino studija (MCU) žiūrovams pažada vis daugiau. Vis daugiau superherojų, veiksmo, gerų istorijų ir veikėjų, gėrio ir blogio kovos, siurprizų, pasaulių pabaigos, o dabar dar ir multivisatos beprotybės. Bet neklystančių nėra. Nepaisant Marvel filmams nebūdingos (todėl, galima teigti, originalios) režisūros ir siaubo elementų, „Daktaro Streindžo beprotybės multivisatoje“ negalima laikyti itin pasisekusiu kino projektu. Prisiekusius MCU fanus šis filmas jau supriešino, o paprasti mirtingieji gali taip ir likti nieko nesupratę nei apie veikėjus, nei apie istoriją, nei apie multivisatą.

Pirmasis solo filmas apie Daktarą Streindžą (vaidina Benedictas Cumberbatchas) išleistas 2016 m. bei sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors buvo manančių, šio superherojaus kilmės istorija buvo nuspėjama, nuobodi ir neįtikinanti – per greitai jis tapo itin galingu Aukščiausiuoju Magu, ateityje spręsiančiu visos Žemės gyvybės ir Multivisatų likimą. Daktaras Streindžas komiksuose pasirodė 1963 m. ir į superherojų pasaulį atnešė misticizmą, magiją ir dar nematytus priešus. Egotistiškas ir arogantiškas – tokiomis savybėmis iš kitų veikėjų išsiskiria Streindžas, toks jis didžiąją laiko dalį ir yra Marvel filmuose.

Streindžas tapo vienu pagrindinių MCU veikėjų, pasirodęs filmuose „Toras: Ragnarokas“ (2017), „Keršytojai: Begalybės karas“ (2018), „Keršytojai: Pabaiga“ (2019) ir „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (2021), tad nieko nuostabaus, kad buvo išleistas dar vienas solo filmas apie Streindžo nuotykius. Problema tame, kad tai nėra solo filmas. Marvel bus vis sunkiau kurti superherojų solo filmus, kai žiūrovams su kiekvienu nauju projektu pristatoma dar daugiau veikėjų, kurie ne tik painiai vieni su kitais susiję, bet taip pat dalyvauja kitų superherojų istorijų ekranizacijose. „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ viena pagrindinių veikėjų tampa Vanda Maksimov – Raudonoji Ragana (Scarlet Witch), kurią nuostabiai suvaidino Elizabeth Olsen. Iš tiesų, Daktaro Streindžo istorija ir svarba MCU kontekste gerokai nublanksta, kai ekrane matome, ką gali Raudonoji Ragana, o tai galbūt nėra labai gerai, kai tai turėtų būti istorija, besisukanti apie Streindžą. Taigi, apie ką šis filmas?

Jei labai trumpai, tai šiame filme Daktaras Streindžas drauge su senais ir naujais bendražygiais kovoja prieš naują iškilusią grėsmę – tokią didelę grėsmę, kad „ant plauko pakimba“ net ir visa Multivisata. Fanų pamėgtas Wongas (vaidina Benedictas Wongas), po „Keršytojai: Pabaiga“ filmo įvykių tapęs Aukščiausiuoju Magu, tampa puikia atsvara Streindžo arogancijai ir „aš žinau geriau“ požiūriui. Tikiuosi, kad dar sutiksime Wongą kituose MCU filmuose. Kristina Palmer (vaidina Rachel McAdams) taip pat žiūrovams žinoma veikėja, didžioji Streindžo gyvenimo meilė, pasirodžiusi ir 2016 m. filme. Šį kartą jos indėlis iš siužetą žymiai svarbesnis.

Raudonoji Ragana žiūrovams pažįstama nuo 2015 m., kai šis personažas pirmą kartą pasirodė filme „Keršytojai: Altrono amžius“. Tiesa, tuomet ji dar oficialiai nebuvo vadinama Raudonąja Ragana, kuria tapo serialo „WandaVision“ (2021) įvykių metu. Kaip jau minėjau, jos istorija užgožia Streindžo. O dabar apie naują veikėją. Kino pramonės naujokė Xochitl Gomez vaidina Americą Chavez, paauglę, kuri gali keliauti po Multivisatą, tik ji šios galios dar nesugeba valdyti, todėl skirtingose visatose atsiranda tuomet, kai patiria itin stiprias, dažniausiai neigiamas, emocijas. Tokia galia yra unikali, nes niekas kitas taip „šokinėti per visatas“ negali. Vieno iš tokių nevaldomų „šuolių“ metu ji atsiduria mūsų Streindžo visatoje, o tuomet, aišku, ir prasideda visas veiksmas.

Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ – antrasis MCU filmas (pirmasis buvo „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“), į istoriją įtraukiantis multivisatą, kuri atsiranda po serialo „Loki“ įvykių. Beprotiška multivisata – įdomi ir intriguojanti idėja, kurią filmo kūrėjams pavyko įgyvendinti tik iš dalies. Taip, filme tikrai yra „nurautų“ momentų, priversiančių krūptelėti net visko mačiusius žiūrovus. Tam tikri kadrai ir istorijos elementai yra labai drąsūs ir rizikingi sprendimai, už kuriuos filmo komandą noriu pagirti. Kai kuriamas n-tasis Marvel filmas, „suvalgantis“ šimtus milijonų dolerių, būtina imtis netradicinių kūrybinių žingsnių. Ir tai yra gerai. Tai yra įdomu. Tačiau tuo pat metu neapleidžia jausmas, kad „viskas vis tiek tas pats per tą patį“.

Paradoksalu, bet kino kritikai menkiau vertina MCU filmus, kurie nutolsta nuo vadinamosios Marvel „formulės“, pvz. taip nutiko su „Amžinaisiais“ (2021). „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ labiausiai nuo „formulės“ nutolsta režisūros ir montažo prasme. Retai apie Marvel filmus galvojame kaip apie siaubo filmus, bet šis būtent tokį ir primena. Už tai galime padėkoti (aš čia ne sarkastiškai) režisieriui Sam Raimi, globaliai išgarsėjusiam pirmosios „Žmogaus-voro“ trilogijos (2002-2007) ir „Piktieji numirėliai“ (nuo 1981 iki dabar) frančizių filmais. Mano nuomone, režisūriniai ir montažo sprendimai yra geriausia filmo dalis, nes siužetas pakankamai silpnas.

Scenarijų kūrė Michaelas Waldronas, žinomas amerikiečių scenaristas ir prodiuseris, rašęs tokiems serialams kaip „Rikas ir Mortis“ bei „Loki“ (kuris taip pat priklauso MCU). Deja, bet, Streindžo istorijai duodama per mažai laiko ir erdvės, per dažnai grįžtama prie sentimentus keliančių praeities įvykių. Nepanašu, kad po filmo įvykių Streindžo asmenybėje įvyktų perversmas, o tai yra reikalinga norint, kad veikėjai turėtų išpildytas vadinamąsias „personažo arkas“. Labiausiai filme kliūna tai, kad nebuvo atsižvelgta į serialo „WandaVision“ įvykius ir Vandos asmeninį progresą, susijusį su jos supergaliomis bei tapimu Raudonąja Ragana. Sam Raimi interviu pripažino, kad kurdamas filmą su šiuo serialu nesusipažino. Tai buvo klaida, lėmusi prastą juostos siužetą Tiesa tokia, kad nei filmų režisieriai, nei scenarijų autoriai, nei žiūrovai nebegali ignoruoti MCU serialų, kurie pradėti kurti pasibaigus trečiajai MCU fazei. Serialuose pristatomi veikėjai bei istorijos neišvengiamai pasirodo ir didžiuosiuose ekranuose. Tokių epizodų, galinčių sukelti žiūrinčių pasimetimą, yra ir šiame filme. MCU pasaulis jau dabar yra milžiniškas ir nuolat besiplečiantis, todėl tiems, kurie aktyviau nesidomi nei komiksais, nei kitais MCU superherojais, filmai taps tik sunkiau suprantami. Kita vertus, „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ globaliu mastu jau uždirbo daugiau nei 500 mln. dolerių, tad gal tai ir nėra problema?

Apibendrinant galima pasakyti, kad tai vizualiai įspūdingas ir drąsus filmas, kuris išsiskiria iš kitų MCU kino ir serialų projektų. Ne visiems patiks siužetas, ne visiems patiks Sam Raimi režisūros stilius, primenantis „siaubiakus“, ne visiems bus suprantami įvairių trumpalaikių veikėjų iš komiksų pasirodymai. Juokaujant galiu pasakyti, kad „norėta geriau, o išėjo kaip visada“.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: