2011 metais anonimas įsilaužė į Emmos Holten elektroninį paštą ir internete išplatino intymias jos nuotraukas, kurias mergina siuntė savo vaikinui. Tada jai buvo buvo septyniolika. Ji teigia, kad šio pornografijos be sutikimo atvejo pasekmės persekios ją visą gyvenimą – internete pasklidusių nuotraukų ištrinti neįmanoma.
Pati E. Holten iki šiol nežino kas paviešino nuotraukas. „Problema ne ta, kad kažkas pamatė mane nuogą, o ta, kad tai įvyko prieš mano valią“, – sako žmogaus teisių aktyviste ir daniško žurnalo „Friktion“ redaktore tapusi mergina.
Koks yra pornografijos be sutikimo poveikis nuo jos nukentėjusiems žmonėms? Kaip tai paveikė jus asmeniškai?
Pornografija be sutikimo yra labai rimtas nusikaltimas, jo pasekmės jaučiamos visą likusį gyvenimą. Ateityje, turėsiu aiškintis dėl tų nuotraukų savo vaikams ir visiems būsimiems darbdaviams. Lygiai tas pats laukia visų kitų aukų. Būti pornografijos be sutikimo auka reiškia gyventi nuolatinėje baimėje, kad kažkas tau tas nuotraukas primins, vėl pažemins tave viešoje ar socialinėje erdvėje. Tai be galo rimtas nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama. Kai mano nuotraukos buvo išplatintos internete, žmonės nesuvokė, kokios to internetinio išpuolio pasekmės apčiuopiamos realybėje. Žmonės mane užjautė, bet jie leido suprasti, kad tai nėra taip baisu kaip, pavyzdžiui, fizinis sumušimas. Bet jei galėčiau, pasirinkčiau smūgį į veidą vietoje to, ką patyriau. Sumušimas sugyja, netrunka visą gyvenimą.
Netrukus po to, kai nuotraukos buvo išplatintos internete, jūs kartu su fotografe Cecilie Bødker sukūrėte nuotraukų seriją, kurioje nusifotografavote be drabužių. Kodėl pasirinkote būtent tokį atsaką į savo privatumo pažeidimą?
Kai kažkas paviešino mano nuotraukas, mane labai nustebino aplinkinių reakcija. Gyvenu Danijoje, žmonės čia nuolat kalba apie tai, kokie danai yra liberalūs ir kad lyčių lygybė šioje šalyje jau yra pasiekta. Dažnas net mano, kad lyčių lygybė yra išdiskutuotas klausimas. Užaugau apsupta tokių idėjų, bet mano pačios patirtis parodė, kad visa tai yra netiesa, kad mūsų visuomenėje seksualumą vis dar gaubia didžiulė stigma.
Visi manė, kad normalu, jog žmogaus, atsidūrusio mano situacijoje, niekas nenorės priimti į darbą, kad aplinkiniai manęs nebegerbs taip, kaip anksčiau. Bet man toks požiūris atrodė visiškai nelogiškas.
Mano atsakas paviešinant profesionalias, neseksualizuotas savo pačios kūno nuotraukas buvo būdas pasakyti visuomenei, kad nesigėdiju nuogumo ir nesigailiu, kad padariau tas nuotraukas, kai man buvo septyniolika. Aš norėjau parodyti, kad svarbiausia – pačiai turėti galimybę pasirinkti, kas vyksta su mano kūnu ir kas gali jį matyti.
Kaip, jūsų manymu, nuo 2011 metų pasikeitė visuomenės požiūris į pornografijos be sutikimo atvejus?
Kai tai nutiko man, niekas, absoliučiai niekas, nestojo manęs ginti. Apskritai, apie tokius atvejus buvo labai mažai kalbama. Kai 2012-2013 metais medijose ėmė rodytis vis daugiau panašių atvejų, buvau priblokšta: visuomenės dėmesys buvo nukreiptas vien tik į tokių nusikaltimų aukas ir niekas nekalbėjo apie jų privatumo pažeidėjus. Visi klausė „Kodėl moterys siuntinėja tokias nuotraukas?“, „Ką tai sako apie mūsų kultūrą?“, „Ką tai sako apie jaunąją kartą?“, bet niekas nesigilino, kodėl tūkstančių tūkstančiai žmonių, daugiausia vyrai, linksminasi sąmoningai griaudami kito žmogaus gyvenimą? Niekas nekalbėjo apie jų motyvus ir ką tie motyvai pasako apie mus. Tai mane be galo nustebino. Vis dėlto į ateitį aš žiūriu optimistiškai – kuo toliau, tuo dažniau matau komentarus, kurie gina aukos, o ne nusikaltėlio pusę. Tai rodo, kad pokyčiai yra įmanomi.
Po kiekvieno pornografijos be sutikimo skandalo pasirodo aibė komentarų, siekiančių pamokyti moteris, iš serijos „jei siunti tokias nuotraukas, pati esi atsakinga už pasekmes“. Kodėl dėl pornografijos be sutikimo taip dažnai yra kaltinamos moterys, kurių nuotraukos ar vaizdo įrašai yra platinami?
Visose kultūrose (bent jau tose, su kuriomis man yra tekę susidurti) dominuoja nuomonė, kad vyrų seksualiniai poreikiai yra kažkokia natūrali, biologinė jėga, kurios jie negali kontroliuoti, o moteris turi save apsaugoti nuo tos jėgos. Tai, žinoma, yra visiška nesąmonė. Tai – tik pretekstas vyrams išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Esu tikra, kad didžioji dauguma vyrų yra visiškai pajėgūs nepriekabiauti prie moterų, jų neprievartauti ir nepažeidinėti jų privatumo. Dažnai girdžiu nuomonę, kad vyras, gavęs seksualią nuotrauką, tiesiog negali nepasidalinti ja su kitais. Tai parodo, kokia atlaidi vyrams yra mūsų visuomenė ir kiek mažai tikimės iš jų. Su tokiu požiūriu susijusios ir kitos populiarios klišės. Pavyzdžiui, kad moterys neturėtų dėvėti trumpų sijonų ar vartoti alkoholio, nes jas išprievartaus. Tačiau tai netiesa. Vyro veiksmai nėra moters atsakomybė.
Įprastai visuomenė mato moteris kaip pornografijos be sutikimo aukas, o vyrus kaip jos platintojus ir vartotojus. Ar tokia skirtis yra tiksli ir/ar naudinga?
Visų lyčių žmonės įsitraukia į pornografiją be sutikimo, nes tokio pobūdžio nusikaltimai nėra daromi vien iš seksualinių paskatų – nuogų nuotraukų platinimas yra būdas tapti galingesniu už kitą žmogų. Ne seksas, o galios troškimas yra pornografijos be sutikimo varomoji jėga.
Moterys dažniau prisideda prie pornografijos be sutikimo kitu būdu – socialiai. Jos atsiriboja nuo savo nukentėjusių draugių, nenori būti asocijuojamos su jomis. Kai patriarchališkoje visuomenėje moteris yra pažeminama arba sugėdijama, kitos moterys privalo nuo jos atsiriboti tam, kad pačios apsisaugotų nuo aplinkinių paniekos. Tai tampa būdu pasakyti „aš nesu tokia kaip ji, aš geresnė, doresnė moteris nei ji, aš niekad taip nesielgčiau“. Moterys yra priverčiamos laikyti atstumą nuo viešumoje pažemintų moterų, kad išsaugotų aplinkinių pagarbą sau. Manau, aukos labai kenčia nuo tokio elgesio. Taip auka yra ne tik viešai pažeminama nepažįstamųjų akivaizdoje, bet tuo pačiu metu netenka ir didelės dalies savo socialinio gyvenimo.
Kaip turėtume šviesti visuomenę apie tokio tipo nusikaltimus? Ar skirtingų lyčių atstovai turėtų būti šviečiami skirtingai?
Apie tai daug mąsčiau, nes moksleivių švietimas apie pornografiją be sutikimo yra didelė mano darbo dalis. Nusprendžiau su visais jaunuoliais kalbėti taip pat, neskirstant jų pagal lytį. Kai moksleiviai susitinka su manimi, jų reakcija dažnai būna automatiška – jie mano, kad aš padariau kažką blogo. Tačiau kai aš paprašau jų paaiškinti, kodėl aš nusipelniau visuomenės paniekos, jie negali man atsakyti. Juk aš nieko nenuskriaudžiau ir niekaip nenusikaltau. Manau, kad labai svarbu taip skatinti jaunus žmones kritiškai permąstyti savo nuostatas.
Kita vertus, būtent moterys, o ne vyrai, dažniausiai tampa pornografijos be sutikimo aukomis, todėl vaikinams gali būti sunku susitapatinti su šia problema. Dėl to, kalbėdama su jaunais žmonėmis, pabrėžiu, kad ši problema nėra kova tarp vyrų ir moterų. Ši problema yra apie žmones, kurie nori pasitikėti vieni kitais, gyventi laisvai ir be gėdos, bei apie žmones, kurie šių bendražmogiškų vertybių nesupranta. Abiejose šiose pusėse yra tiek vyrų, tiek moterų. Manau, labai svarbu akcentuoti, kad tai nėra kažkoks „berniukai prieš mergaites“ žaidimas, nors medijose pornografija be sutikimo yra dažnai pateikiama būtent taip.
Tik dabar pradedame suvokti, kad jauni žmonės siunčia vieni kitiems savo nuogų kūnų nuotraukas. Tai savotiška naujovė mūsų kartos kultūroje. Turime išmokti, kaip su ja tvarkytis. Užtikrinti teisę į privatumą yra viena svarbiausių mūsų laikų užduočių. Žmonėms lengviau suvokti pornografijos be sutikimo problematiką, kai ji pateikiama kaip žmogaus privatumo pažeidimas. Kai kalbama apie seksą ir nuogumą – suprasti daug sunkiau.
Su kokiomis teisinėmis problemomis susidūrė ir vis dar susiduria pornografijos be sutikimo aukos Danijoje?
Pirmiausia reikėjo iškovoti aukos statusą asmenims, kurie nukentėjo nuo tokio nusikaltimo. Šiandien vienas pagrindinių iššūkių yra užtikrinti, kad aukos galėtų sėkmingai pasinaudoti egzistuojančia teisine sistema. Na ir paskutinis žingsnis – aukų reintegracija ir saugaus bei garbingo gyvenimo po išpuolio užtikrinimas.
Danija yra išimtis Europos kontekste, nes mūsų įstatymai, susiję su privačios informacijos publikavimu, visuomet buvo gana griežti. Nepaisant to, prireikė didžiulių pastangų, kad priverstume teisėjus taikyti šiuos įstatymus pornografijos be sutikimo bylose. Paversti įstatymus realybe buvo ir yra labai sunku. Jei aš esu pornografijos be sutikimo auka Danijoje, tačiau mano nuotraukų platintojai yra kažkur Kinijoje ar Italijoje, mes neturime teisinių įrankių tiems žmonėms surasti ir patraukti juos atsakomybėn.
Vaikų pornografijos nusikaltimams tirti yra sukurti tarptautiniai organizacijų tinklai ir susitarimai, kurie leidžia surasti nusikaltėlius, apginti aukas ir sustabdyti pavojingos vaizdinės medžiagos platinimą internete. Analogiško, tarptautinio tinklo reikia ir pornografijai be sutikimo. Šiuo metu policija daugumoje Europos valstybių negali efektyviai tirti tokių nusikaltimų, nes jie neturi teisinių įrankių, reikalingų surasti ir nuteisti nusikaltėlius kitose valstybėse.
Danijoje pradėjote socialinį judėjimą, kurio vienas pagrindinių laimėjimų – pornografijos be sutikimo skleidimas gali būti baudžiamas iki dvejų metų kalėjime. Ką atsakote žmonėms, svarstantiems, kad tokia bausmė – per griežta?
Aš manau, kad bausmės sugriežtinimas yra simbolinis pasiekimas – pornografija be sutikimo iš nereikšmingo nusikaltimo, prilygintino dviračio vagystei, tapo rimtu nusikaltimu prieš privatumą. Svarbiausias dalykas man buvo ne prailgintas bausmės laikas, bet nusikaltimo statuso pokytis Danijos teisės kodekse. Tačiau žmonių sodinimas į kalėjimą nebuvo ir nėra mano veiklos tikslas – man nėra smagu matyti devyniolikmečius vaikinus už grotų. Žinoma, tai yra tam tikra prevencinė priemonė, tačiau aš nemanau, kad laikas kalėjime yra efektyviausias būdas spręsti šią problemą. Nusikaltimus turėtume spręsti keisdami kultūrines normas ir žmonių mentalitetą, į ką aš ir koncentruojuosi savo darbe. Tačiau dabartinėje teisinėje sistemoje būtent bausmės sunkumas parodo, kokiu rimtu nusikaltimu mes laikome tam tikrą veiksmą.Tai, kad nusikaltėlis „viso labo“ paspaudžia keletą mygtukų, nereiškia, kad jo padarytas nusikaltimas yra nerimtas.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
