Mėgstantiems kandų juodą humorą ir satyrą, groteską bei absurdą – Ievos Dumbrytės debiutinis romanas „Šaltienos Bistro“ serviruoja tikrų tikriausią abejonių, nusivylimo, cinizmo ir realiai nerealios realybės kąsnį, priverčiantį tiek nusijuokti, tiek pasijausti ne itin jaukiai.
Vaikinas, vos pabaigęs jam jokios prasmės ir pasitenkinimo neteikusias istorijos studijas, tampa laisvas, taigi tik dar labiau suvaržytas. Jam reikia darbo, kad galėtų gyventi ir siekti kažko, ko dar pats gerai nežino. Nerasdamas sau vietos pasaulyje ir neturėdamas jokių didelių ambicijų, jis nusprendžia išbandyti savo jėgas virtuvėje – įsidarbina mėsos nuo kaulų gremžėju „Šaltienos Bistro“, kur keisti bendradarbiai, sunkus darbas grūdina ir „moko gyventi“, o naujai užgimusios ambicijos pasirodo ne taip lengvai pasiekiamos, kaip jis tikėjosi.
Knygoje vaizduojama iškreipta realybė, įkvėpta realių darbo valgykloje patirčių, smarkiai hiperbolizuota, apipinta satyra bei pagardinta grotesko prieskoniais. Daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms bei jausmams. Nors jausmai daugiau mažiau paviršutiniai, mintys – pastebėjimai, detalės juos padaro gerokai gilesniais, nei yra. Tai, kaip knygoje aprašomi patys paprasčiausi dalykai, žargonas bei itin laisvas ir per daug neįpareigojantis rašymo stilius – pagrindinis šio romano varikliukas, su savimi tempiantis ne itin didelį ar platų veiksmą.
Nedidelės apimties „Šaltienos Bistro“ skaitosi tiek kaip komiška istorija, tiek kaip keista filosofinė knyga, verčianti susimąstyti apie gyvenimą, buitį ir patį save. Pagrindinis romano veikėjas, iš kurio perspektyvos pasakojama – neturi ambicijų, per gyvenimą eina kaip vėjo nešamas lapas, per daug nesukdamas sau galvos ką veikti ir kaip, tačiau kartu spręsdamas sudėtingus gyvenimiškus klausimus ir ieškantis savo vietos tarp žmonių: ar tai būtų jo šeima, į kurios lūkesčių rėmus jis jaučiasi netelpantis, ar tai būtų „Šaltienos Bistro“, kuriame jis jaučiasi šiek tiek per daug normalus, galbūt mažiau padugnė palyginus su kitais, bet svarbiausia – likusioje visuomenės dalyje, kuriai visiškai neimponuoja, jaučiasi išstumtas ir nebegali grįžti atgal, o galbūt niekada realiai ir nepriklausė. Kyla klausimas, ar tai realu, o gal tiesiog girti svaičiojimai?
Visa grotesko esmė ir yra derinti tai kas gražu ir bjauru, ir tai knygoje padaryta puikiai. Romanas šlykštus, keliantis lengvą pasibjaurėjimą, tačiau kartu ir komiškai juokingas, neblogai parašytas ir mintys perteiktos taip sklandžiai, kaip įmanoma tokio tipo kūrinyje, neturinčiame aiškių rėmų. Jame lengva pasimesti, gal net paskęsti, iš vienos pusės nesupranti kas vyksta, tačiau kartu viskas ir labai aišku. Autorei medalis ir už idėją, ir už jos įgyvendinimą. Vėlgi, tai nėra knyga ieškantiems daug sudėtingų veikėjų, siužeto linijų, plataus spektro veiksmo, tačiau įvairių netikėtumų ir keistų siužeto vingių galima rasti ir čia, o pagrindinis veikėjas, tiesiog persisunkęs cinizmo, serviruoja įdomias mintis ir filosofiją.
Pati autorė šį savo romaną siūlo skaityti atsipalaidavus. „Jei skaitydami būsite įsiutinti neskoningumo, vulgarumo, supykdyti stačiokiškumo ar šiaip kažko, kas jums kelia priešiškus jausmus, bet kokį jausmą išgyvenkite iki galo ir piktinkitės nuoširdžiai, iš visos širdies. Bet jei jūsų akį patrauks koks aprašytas bijūnas, neužmirškite jo pauostyti ar nunešti mylimajai, jei rašysiu apie mamą, pagalvokite ir apie savąją.“ – interviu su Jurga Tumasonyte „Žurnalas 370“ kalbėjo autorė, taip pat pridurdama, kad jos auditorija galėtų būti „<…> bet kuris žmogus, kuris kada nors turėjo darbą ir stengėsi, kad jam bent kažkiek ir bent kažkas truputį išeitų.“
Autorė Ieva Dumbrytė save pristato kaip autorę, „visada gyvenusią šalia svajonės“, „visada rašiusią, bet tik dabar pradedančią kūrėją“. Jos romanas „Šaltienos Bistro“, išleistas leidyklos „Kitos knygos“, lentynas pasiekė 2021 m. ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo išrinkta kūrybiškiausia metų knyga. Svarbu paminėti, kad tai buvo pirmas kartas per 20 metų, kai šį titulą gavo debiutinis romanas. 2022 m. vasarą už savo romaną autorė taip pat pelnė Liudo Dovydėno premiją ir stojo į šios premijos laureatų Sigito Parulskio, Kristinos Sabaliauskaitės ir Vytauto Martinkaus gretas.
