2020 m. prasidėjo pasaulinė pandemija, kuri, kaip žinote, tęsėsi 2021 ir 2022 m. Pandemija tikrai smarkiai smogė ne tik mūsų kasdieniam gyvenimui, bet ir kino pramonei, atidėdama daugelį garsių projektų, o kitus išleisdama daug mažesnei auditorijai ir smarkiai paveikdama jų galimybes kino teatrų kasose. Nepaisant baisios su pandemija atėjusios nežinios, kino pramonė parodė nepaprastą atsparumą ir ištvermę. Filmų pasirodė mažiau, tačiau kai kurie jų buvo vieni iš labiausiai pripažintų ir pamėgtų pastaruoju metu.
Kino gerbėjai „IMDb“ interneto svetainėje įvertino šio dešimtmečio premjeras, balsuodami už, jų nuomone, geriausius iki šiol sukurtus filmus nuo 2020-ųjų. Nuo dramų, meilės ir romantikos iki blokbasterinių mokslinės fantastikos nuotykių, ar mums puikiai žinomų superherojų, šie filmai nepasidavė išbandymams, suteikdami žiūrovams pramogą ir įkvėpimą tuo nepaprastu laikotarpiu. „IMDb“ kino mėgėjai, galima sakyti patvirtino šiuos filmus, suteikdami jiems aukštus įvertinimus ir įtvirtindami jų, kaip pačių geriausių iki šiol sukurtų filmų nuo 2020-ųjų metų, vietą.
10. „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023)
IMDb įvertinimas: 8,1/10
Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.
Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.
Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.
Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.
Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.
9. „Tėvas“ (The Father, 2020)
IMDb įvertinimas: 8,2/10
Visai neseniai populiarus aktorius Viggo Mortensenas savo fanus sugraudino savarankiškai režisuota drama „Žlugimas“ (Falling, 2020), pasakojusia apie skaudžius sūnaus (jį Viggo Mortensenas suvaidino pats) ir dimensijos paveikto tėvo (akt. Lance‘as Henriksenas) santykius. Net ant gęstančios sąmonės ribos esantis valdingas senis kaip įmanydamas tyčiojasi iš sūnaus, o šis apsišarvavęs kantrybe kantriai neša likimo jam skirtą kryžių.
Panašią situaciją aptinkame šešiems Oskarams nominuotoje dramoje lakonišku pavadinimu „Tėvas“. Filmą pagal savo paties pjesę sukūrė prancūzų režisierius Florianas Zelleris. Teko pakeisti kai kurias detales, kelios jų specialiai pritaikytos pagrindinio vaidmens atlikėjui Anthony Hopkinsui (filmo herojus vadinamas ne Andrė, kaip buvo pjesėje, o Anthoniu ir gimė jis 1937-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją). Pačiam filmo siužetui šios pataisos neduoda kokių nors specialių preferencijų, bet, matyt, buvo labai reikšmingos pačiam aktoriui.
Lyginant tarpusavy Lance‘o Henrikseno „Žlugime“ suvaidintą tėvą Vilį Petersoną ir Anthony Hopkinso herojų, akivaizdu, kad „Tėvas“ yra, kaip pasakytų medikai, „lengvesnis medicininis atvejis“. Žinoma, tai visai dar nereiškia, kad jis mažiau skaudus. Juk šalia tokio ligonio daug laiko praleidžiančius artimuosius panaši diagnozė negali paguosti, juolab sušvelninti širdies skausmą.
Gal tik konceptualiai abu filmai labai skiriasi. „Tėvas“ greičiau yra ne tiek tragiškas, kiek emocingai sentimentalus senatvės variantas.
„Tėvo“ pradžia kinomanams, tikriausiai, primins dar vieną simpatišką senuką, kurį Michaelio Haneke‘s filme „Meilė“ (2012 m.) suvaidino prancūzas Jeanas – Louis Trintignantas, nes jo Žoržas taip pat yra melomanas. „Tėvo“ pradžioje matome aštuoniasdešimtmetį Entonį, sėdinti savo mylimiausiame krėsle ir klausantį Bellinio muzikos. Šis pirmas charakterio štrichas išduoda senuko emocingą ir intelektualią natūrą. Tuo skaudesnis bus tolimesnės istorijos sukeltas rezonansas.
Staiga muziką pertraukia kažkoks šurmulys, priverčiantis senuką suklusti. Jis eina į kitą kambarį ir ten pamato nepažįstamą vyrą, kuris kažkodėl Entoniui sako, kad jis čia gyvena…
Alzheimerio ligos paveiktus žmones slaugantiems artimiesiems skaudžiausios būna tos akimirkos, kada mylimas žmogus jų pradeda nebeatpažinti Daug panašių akimirkų tenka išgyventi ir Entonį slaugančiai dukrai Enei: ją vaidina istorinės dramos „Favoritė“ išgarsintoji Olivia Colman, bet kartais ją pakeičia kita bendravardė Olivia Williams.
Tokia aktorių kaita visiškai pagrįsta, nes tėvas ne visada atpažįsta dukrą, neretai jo sąmonė sugrįžta prie senų prisiminimų. Kartais veiksmas staiga be paaiškinimų iš vienos vietos persikelia į kitą, pavyzdžiui, tada, kai Entonis iš savo tamsaus buto Londone žengia į akinamai baltą ligoninės palatą.
Panašiai dviejuose paraleliniuose pasauliuose gyvena ir Enė. Viename ji dar tik ketina tvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir rengiasi tekėti už draugo prancūzo, kitame ji jau gyvena kartu su Poliu ir tėvu, o vyras nori išvežti daug rūpesčių teikiantį uošvį į senelių prieglaudą.
Panašiai traktuojami ir kiti filmo personažai – slaugė Laura (akt. Imogen Poots), kuri Entoniui primena jo mirusią jaunesnę dukterį arba jau paminėtas žentas Polis.
Negalime žadėti žiūrovams malonios šio filmo peržiūros. Verčiau pasirenkite skaudžiam ir dramaturgiškai sudėtingam seansui. (Gediminas Jankauskas)
8. „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (Spider-Man: No Way Home, 2021)
IMDb įvertinimas: 8,2/10
Vienas laukiamiausių metų filmų, premjeros savaitgalį globaliu mastu uždirbta 587 mln. dolerių, Cinemascore tinklalapyje gautas A+ reitingas (iki šiol šį reitingą gavo tik trys MCU filmai), Rotten Tomatoes tinklalapyje kritikų balsai įvertino 94% (iš pradžių buvo 100%), internete spekuliuojama, kad šiam filmui taip pat „gresia“ geriausio metų filmo Oskarų nominaciją. „Žmogus voras: nėra kelio atgal“ – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų Marvel Cinematic Universe filmų, įrodantis, kad superherojų filmų žanras dar „neišsikvėpė“.
Žmogus voras komiksuose pirmą kartą pasirodė 1962 m. Stan Lee ir Steve Ditko sukūrė vieną pirmųjų superherojų, kuris yra paauglys, o tai tuomet buvo gana reta komiksų žanre. Žmogus voras tapo vienu mylimiausių personažų superherojų pasaulyje, o jo nuotykiai greitai buvo perkelti ir į kitas medijas. Personažo populiarumą rodo ir tai, kad Tom‘o Holland‘o Žmogus voras – jau trečias bandymas veikėją perkelti į didžiuosius ekranus. Be to, 2018 m. pasirodė didelio susidomėjimo ir kritikų liaupsių sulaukęs animacinis filmas „Spider-Man: Into the Spider-Verse“. Taigi, nepaisant kiekvienais metais gausėjančio ir per didžiuosius ekranus mus pasiekiančio superherojų skaičiaus, Žmogus voras plačiajai publikai vis dar atrodo įdomus. Peterio Parkerio istorija dažnam yra žinoma pakankamai gerai: našlaitis paauglys, gyvenantis su teta May ir/ar dėde Benu, kuriam įkanda ir jo gyvenimą visam laikui pakeičia radioaktyvus voras. Kiek kartų galima pasakoti šią istoriją? Laimei, komiksų turinio greičiausiai pakaktų dar bent jau keliolikai filmų apie Žmogų vorą. Taigi, kokią istoriją Marvel pasakoja šį kartą?
Filmas prasideda nemaloniomis naujienomis Žmogui vorui aka Peteriui Parkeriui – Mysterio visam pasauliui atskleidžia jo tapatybę ir apkaltina jį nužudžius. Lygtais Peteris neturėtų kitų problemų – laukia stojimai į universitetus. Superherojų tapatybės žinojimas yra viena iš temų, nagrinėjamų šioje trilogijos dalyje, bei tema nuo kurios prasideda visas veiksmas. Sužinojęs, kad dėl Mysterio kaltinimų ir nevienareikšmiško požiūrio į superherojus, jis, Nedas ir M.J. nepriimami į MIT universitetą, Peteris sprendimo savo problemai patraukė ieškoti pas Daktarą Streindžą ir paprašė jo padaryti, ką nors, kad pasaulis pamirštų, kad jis – Žmogus voras. Apskritai, nors daktaro Streindžo vaidmuo filme nėra itin didelis, MCU fanai apsidžiaugė sužinoję, kad jis pasirodys filme. Viena iš MCU sėkmės formulių ir yra tai, kad gerbėjų numylėti veikėjai pasirodo kitų veikėjų istorijose ir iš to kyla naujos istorijos, ir taip, atrodo, be galo.
Siužetas nėra labai sudėtingas bei vienoje filmo scenoje, panašu, kad šaiposi pats iš savęs. Pagrindinį filmo konfliktą „užkuria“ Peterio Parkerio naivumas, noras padėti ir tikėjimas, kad žmonės gali pasikeisti. Tai, be abejo, yra svarbios žmogiškos savybės, tačiau skeptiškesniam žiūrovui galėjo pasirodyti, kad Žmogaus voro veiksmai yra mažų mažiausiai neapgalvoti, gal net kvaili. Šioje vietoje galima prisiminti, kad Peteris yra paauglys, tad ir elgiasi jis iš dalies labai paaugliškai.
Nepaisant „plono“ siužeto ar konflikto trūkumo, istorija, pasakojama naujausiame Žmogaus voro filme, išskirtinė yra tuo, kad joje pasirodo veikėjai iš kitų dviejų Žmogaus voro trilogijų. Žmogaus voro fanai neliko nusivylę. Iš filmo metu kino teatruose užfiksuotų reakcijų tapo aišku, kad Marvel čia padarė geriausią įmanomą ėjimą. Subtilios (ir nelabai) užuominos į internetuose egzistuojančius memus taip pat liko įvertintos šūksniais bei plojimais.
Be abejo, šiame filme, kaip ir daugelyje kitų Marvel produktų, viskas aukščiausios klasės. Kostiumai, kovos scenos, specialieji efektai, humoras, emocijos, dialogai, vaidyba, garso takelis ir kiti svarbūs elementai verčia aikčioti, juoktis, verkti arba net apmąstyti gyvenimo prasmę. Taigi, kas toliau? Įtariu, kad MCU gerbėjai liko nustebinti filmo atomazgos. Buvo pasirinktas tikrai įdomus tolimesnis Peterio Parkerio kelias, kurio tikriausiai niekas nesitikėjo. Bet tai dar vienas MCU sėkmės recepto pavyzdys – nuolatinis gerbėjų stebinimas. Kai atrodo, kad jau viskas pasakyta ir padaryta, mus pasiekia naujos istorijos, kurios „nepaleidžia“. Žinome, kad Marvel Cinematic Universe tapo Marvel Cinematic Universes, o tai atveria visiškai naują istorijų pasakojimo potencialą. Kelio atgal tiesiogine ta žodžio prasme nebėra. (Augustė Nalivaikė)
7. „Gelbėjimo operacija“ (The Rescue, 2021)
IMDb įvertinimas: 8,3/10
Neabejoju, kad dauguma mūsų nepamiršo 2018-aisiais vasarą pačiame futbolo čempionato įkarštyje TV žinių reportažuose matytus kvapą gniaužiančius reportažus iš Tailando. Tada dvylika berniukų iš „Laukinių šernų“ komandos ir jų futbolo treneris išvyko į ekskursiją aplankyti šiaurinėje Tailando dalyje esantį Thuam Lung urvų kompleksą. Musoninių liūčių sezono metu prasidėjęs potvynis staiga užblokavo vienintelį išėjimą, ir iškylautojai tapo požemio įkaitais.
17 dienų be maisto ir vandens įkalinti nelaimėliai rizikavo likti be deguonies arba tiesiog paskęsti nuolat kylančiame vandenyje.
Siauri tuneliai ir stiprios vandens srovės gerokai apsunkino gelbėtojų pastangas pasiekti įstrigusius žmones. Vienas patyręs gelbėtojas, buvęs Tailando karinio laivyno „ruonis“ Samanas Kunanas, operacijos metu žuvo. Buvo labai svarbu pasirūpinti, kad berniukai, kurių nė vienas nemokėjo nardyti, per kruopščiai suplanuotą gelbėjimo operaciją neimtų panikuoti ir išliktų ramūs.
Berniukai kaip įmanydami stengėsi nenukabinti nosių. Treneris, kuris kelerius metus kaip budistų vienuolis praleido vietos vienuolyne, mokė juos medituoti siekiant išlikti ramiems ir taupyti deguonį.
Ši ekstremalių pavojų kupina istorija kaitino kraują milijonams televizijos žiūrovų visame pasaulyje labiau už bet kokį įtempto siužeto detektyvą.
Buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau laimingai pasibaigusi istorija taps filmu ar net serialu. Taip ir įvyko.
2021 metais pasaulio ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Gelbėjimo operacija“ (The Rescue), kurioje režisieriai Jimmy Chinas ir Elizabeth Chai Vasarhelyi taip gyvai atkūrė dramatiškų įvykių kroniką, kad į filmą emociškai įsigilinę žiūrovai galėjo patys pasijusti tragedijos epicentre. (Gediminas Jankauskas)
Tai tikrai puiki dokumentika parodanti visus įvykius ir be jokių abejonių užburianti žiūrovus.
6. „Hamiltonas“ (Hamilton, 2020)
IMDb įvertinimas: 8,3/10
Ne vienas filmas, romanas ar muzikinis kūrinys yra sukurti jų autoriui perskaičius žymaus bei įdomaus žmogaus biografiją arišgirdus įkvepiantį pasakojimą. Ne išimtis ir miuziklas „Hamiltonas“, po premjeros Brodvėjaus teatre sukėlęs „sprogusios bombos“ efektą. Vėliau į ekranus jį perkėlė Disney kompanija. Šis kūrinys nepaliko abejingų: vieni juo žavėjosi, kiti miuziklo kūrėją kaltino lyčių nelygybės skatinimu, seksizmu.
Ne vieną apdovanojimą pelnęs, šiuolaikinės kūrybos hiphopo miuziklu vadinamas ,,Hamiltonas“ yra tikrai vertas dėmesio. Šis miuziklas – apie Aleksandrą Hamiltoną (1757–1804), pirmąjį iždo sekretorių, Amerikos bankų sistemos architektą ir neabejotinai vieną ryškiausių JAV politikos veikėjų, dar kitaip vadinamą vienu iš JAV įkūrėjų.
Miuziklo žodžius, muziką ir libretą parašė Linas – Manuelis Miranda. Šis muzikinis kūrinys sukurtas pagal Ronio Černovo biografiją „Aleksandras Hamiltonas“.
Miuziklo kūrimas prasidėjo, kai Linas-Manuelis Miranda oro uoste atrado Rono Černovo parašytą biografiją „Aleksandras Hamiltonas“. Skaitydama šią biografiją atostogų metu Meksikoje, L. Miranda pradėjo kurti miuziklo apie A. Hamiltoną ir jo gyvenimą idėjas. Šias idėjas jis pradėjo užsirašinėti, dažnai pasidalindamas mintimis su savo žmona Vanesa Nadal. Ištyrinėjęs A. Hamiltono biografiją, L. Miranda nusprendė, kad Aleksandro Hamiltono gyvenimo istorija aktuali ir šiandien. L. Mirandos bičiulis McCarteris sakė: „… Linas-Manuelis Miranda man pasakė, kad nori parašyti hiphopo koncepcijos albumą apie Aleksandro Hamiltono gyvenimą. Sekundę pamaniau, kad tai girto svaičiojimai. Mes tikriausiai buvome girti, bet jis nejuokavo“.
Miranda laisvalaikiu pradėjo kurti dainų tekstus miuziklui „Hamiltonas“. Vėliau Miranda buvo pakviesta į Baltųjų rūmų poezijos skaitymo vakarą, ir, nors buvo pasirengęs atlikti muziką iš „In The Heights“, jis atliko „The Hamilton Mixtape“, būsimos versijos pirmąjį numerį.
Garsusis miuziklas „Hamiltonas“ sulaukė pripažinimo ir iš Baltųjų rūmų. „Tiesiog, kaip sakau visiems, tai buvo geriausias bet kokios formos meno kūrinys, kokį tik esu mačiusi savo gyvenime“, – taip apie ,,Hamiltoną“ atsiliepė pirmoji Amerikos dama Mišelė Obama, o prezidentas Barakas Obama šį miuziklą pavadino ,,genijaus darbu“. Tiesa, pirmoji dama papasakojo, jog su Lin-Manueliu Miranda susipažino 2009-aisiais Baltuosiuose rūmuose vykusiame poezijos renginyje. Tuomet jiedviem su prezidentu išgirdus, kad Miranda dirba ties šiuo projektu, pirmoji JAV pora buvo sutrikusi, tačiau dabar Mišelė Obama sako: ,,Barakas ir aš esame plačių pažiūrų“ ir juokiasi.
Lino-Manuelio Mirandos – kompozitoriaus, atlikėjo ir dramaturgo – sukurtas miuziklas „Hamiltonas“ šokiravo tikrai ne vieną. Istoriškai baltaodžius, garsius veikėjus, vaidinti buvo pasirinkti juodaodžiai ir Lotynų Amerikos aktoriai. „Aš ketinu suburti geriausius reperius, kokius tik galiu rasti, nesvarbu, ar jie balti, ar ne. Tai keblus klausimas, bet manau, kad rasę ir lytį reikėtų vertinti taip pat, kaip ūgį ir amžių – jie yra tik faktas“, – taip šį aktorių pasirinkimą paaiškina miuziklo kūrėjas.
Ir jam tikrai pavyko, nes „Hamiltono“ garso takelis sulaukė didžiulio populiarumo. Šio miuziklo muzikinis stilius repas, hiphopas yra labai panašus į šių dienų populiariąją muziką, todėl ir dainos iš ,,Hamiltono“ klausytojų tikrai nestokoja. (Rusnė Jasilionytė)
5. „Godzila: minus vienas“ (Godzilla Minus One 2023)
IMDb įvertinimas: 8,3/10
Nuo tada, kai pirmą kartą pasirodė didžiajame ekrane 1954 m. Ishiro Hondos sukurtame filme, Godzila buvo daugiau nei tik pabaisa. Miestus griaunantis priešistorinis mega-roplys tapo branduolinės grėsmės, Amerikos karinės galios ir piktnaudžiavimo aplinka metafora. Be to, jis tapo, regis, neribota franšizės galimybe, nes pasirodė beveik 40-yje labai skirtingos kokybės filmų. Iš visų šių filmų nuostabusis „Godzila: minus vienas“ yra vienas geriausių. Filmo scenarijaus autorius ir režisierius Takashi Yamazaki (geriausiai žinomas dėl mokslinės fantastikos siaubo filmų), ši griausmingai linksma priešistorė, kurios veiksmas vyksta Japonijoje iškart po Antrojo pasaulinio karo, grąžina monstrų karalių prie jo šaknų.
Šioje versijoje Godzila įgauna naują metaforinę reikšmę. Čia jis simbolizuoja nacionalinę kančią, traumą, kaltę ir sielvartą pokario laikotarpiu. Iš karto atpažįstama jo figūra – pritūpęs užpakalis, stambios šlaunys ir galva, kurioje, atrodo, yra tik žandikauliai, bet nėra smegenų. Tačiau ši Godzilos versija atrodo taip, tarsi jis būtų sukurtas iš teberusenančių sugriautų Japonijos miestų nuolaužų. Pro tarpelius tarp žvynų matosi piktos žarijos, o jo dantytos nugaros plokštelės atrodo tarsi sudaužyti susprogdintų pastatų stuburai. Jis yra sunaikinimas ir griūtis, skausmas ir gėda, tapę kūnu.
Kitas kolektyvinės japonų tautos kančios etalonas yra kankinamas pagrindinis filmo veikėjas. Kōichi Shikishima (akt. Ryunosuke Kamiki) – buvęs kamikadzių pilotas. Faktas, kad jis išgyveno nešlovingą karo pabaigą, nuolat primena apie jo nesėkmę. Jis ne tik nutraukė savižudišką misiją, Kōichi sustingo, kai pirmą kartą susidūrė su Godzila – tai pagrindinė filmo preliudija. Jo neryžtingumas – jis nepajėgia šauti į padarą, bijodamas atkreipti jo mirtiną dėmesį, – netiesiogiai nusineša beveik visos salos oro bazės antžeminės įgulos gyvybes. Kōichi įstrigęs savo gėdos ir bailumo akimirkoje, negalėdamas gyventi toliau, nes „mano karas dar nesibaigė“.
Vis dėlto jis tampa faktinės šeimos dalimi – Noriko (akt. Minami Hamabe), lengvabūdė mergina, apsirengusi skudurais, nekviesta apsigyvena pas jį su našlaičiu kūdikiu, kurį išgelbėjo, kai vaiko motina žuvo per oro antskrydį. Nors Kōichi nesijaučia vertas nei santuokos, nei meilės, jis imasi atsakomybės. Norėdamas pasirūpinti Noriko ir kūdikiu Akiko, Kōichi imasi rizikingo, bet gerai apmokamo darbo – dirbti šautuvo operatoriumi netvarkingame mediniame išminavimo laive, plaukiojančiame pakrantės vandenyse netoli Tokijo. Netrukus Kōichi vėl susiduria akis į akį su savo monstru. Tačiau dabar Godzila, 1946 m. per pirmąjį Bikinio atolo branduolinį bandymą paveikta radiacijos, yra daug grėsmingesnė būtybė, gebanti iškart atsinaujinti po sužeidimų, o supykusi – spjaudyti pražūtingais karščio spinduliais.
Susidūrimas jūroje su naujai sustiprėjusia Godzila yra jaudinantis, bet kai padaras išlipa iš vandens ir nusiaubia Tokijo Ginzos rajoną (kuriame Noriko neseniai pradėjo dirbti), filmas ir pabaisa iš tikrųjų pasiekia savo bendrą lygį. Yamazaki atiduoda duoklę keliems originalaus 1954 m. filmo kadrams ir scenoms, ypač akinančiai sekundei, kuri prasideda, kai Noriko nesuprasdama žiūri pro priemiestinio traukinio langą, o stikle atsispindi didžiulio monstro masė. Kitur puikiai panaudojama klasikinė Akiros Ifukubės „Godzilos“ tema, kurios negailestingas, dundantis ritmas yra vienas iš išskirtiniausių kada nors sukurtų kino muzikos kūrinių.
„Godzila: minus vienas“ yra be užuolankų nacionalistinis ir sentimentalus filmas, pasakojantis apie atpirkimą, kuriame tiek Kōichi, tiek Japonijai suteikiama galimybė grįžti į mūšio lauką ir atgauti orumą bei savigarbą. Tai liudija apie rašymo kokybę ir veiksmo režisūrą, nes filmas niekada nesijaučia taip banaliai ar grubiai, kaip galima tikėtis. „Šalis pernelyg pigiai vertina gyvybę“, – sako vienas iš veikėjų, o ši replika nebyliai pateisina Kōichi, kaip kamikadzės piloto, nesėkmę. Akcentuojama, kad tai civilių vadovaujama operacija, kurioje susiduriama su monstro pavojumi, o ne vyriausybės ar kariuomenės misija. Reikia pasakyti, kad žinutė nėra subtili. Tačiau tai filmas apie įsiutusį radioaktyvųjį dinozaurą, niokojantį Tokijo komercinį centrą. Kam reikia to subtilumo?
4. „Asai 2“ (Top Gun: Maverick, 2022)
IMDb įvertinimas: 8,3/10
Bėgant metams Tomo Kruzo reputacija svyravo nuo herojaus iki piktadario. Sulaukus beveik 60-ties metų, galima būtų įsivaizduoti, kad jis, galima sakyti, pabaigė savo karjerą. Tačiau toks įsivaizdavimas visiškai neatitinka realybės. Jaunatviškai atrodantis Tomas Kruzas sužibėjo 170 mln. dolerių vertės veiksmo filme, kuris atidarymo savaitgalį sumušė JAV rekordus.
Filme „Top Gun: Maverick“ Tomas Kruzas dar kartą grįžta į kapitono Pyto Mičelo, „Mavericko“, vaidmenį, kuris kariniame jūrų laivyne rado savo nišą kaip pilotas – bandytojas, peržengdamas naujų orlaivių valdymo ribas. Kai jo draugas ir buvęs varžovas admirolas Tomas Kazanskis (Kazansky) (aktorius: Val‘as Kilmeris) paskiria Maverick‘ą apmokyti naują „Asų“ (Top Gun) absolventų grupę itin rizikingai misijai, o pats tuo tarpu turi grįžti į Miramarą. Tačiau sužinojęs, kad klasėje yra leitenantas Bredlis „Roosteris“ Bredšo (aktorius: Mailsas Teleris), velionio geriausio Maveriko draugo sūnus, jis turi rasti būdą, kaip išspręsti praeities konfliktą – vardan Rūsterio ateities.
Originalus „Top Gun“ buvo išleistas 1986 m., o tęsinio kūrėjai giliai pasinėrė į nostalgiją, atnaujindami naikintuvus ir įgulą, tačiau surindami visas žiūrovams patikusias detales iš originalo. Čia yra viskas, nuo aštrių žodžių, įtampos ekrane iki akrobatinių naikintuvų triukų bei stulbinančiai gerų, fotogeniškų kadrų: aptempti balti marškinėliai, aviatoriaus akiniai ir kt. Dėl viso to ir jaudulio stebint F-18 kovą dėl neįvardytos priešo teritorijos, „Top Gun: Maverick“ atidarymo savaitgalį JAV kasose pasiekė 160 mln. dolerių.
Juosta „Maverick“ iš pradžių buvo numatyta išleisti 2019 m., tačiau buvo atidėtas iki 2020 metų. Tada dėl koronaviruso pandemijos jis buvo vėl kelis kartus atidėtas. Neaišku, kada „Paramount Pictures“ oficialiai baigė filmą, tačiau šis laikas greičiausiai bus svarbus, kai prasidės byla dėl autorinių teisių.
Pasauliniu mastu jau peržengęs pusės milijardo ribą. „Top Gun: Maverick“ ketina įveikti MCU „Doctor Strange In The Multiverse Of Madness“ ir tapti daugiausiai uždirbusiu metų filmu. Dėl kvapą gniaužiančių oro kovų ir paprasto bei linksmo siužeto, nenuostabu, kad tie, kurie jau įžengė pro kino teatro duris, rekomenduoja jį kitiems. (Rita Orenkaitė)
3. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023)
IMDb įvertinimas: 8,4/10
Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Atrodo, kad tas ryškus kontrastas tarp padorumo lūkesčių ir netvarkingos žmogiškosios tiesos jį be galo žavi.
Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista – nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Mes norime pažinti vieni kitus ir padaryti save žinomus. Filmo centre esanti Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Šios istorijos esmė gali skambėti pažįstamai: Jauna moteris leidžiasi į tyrinėjimo odisėją ir atranda, kad jos tapatybė visą laiką buvo jos viduje. Tačiau atlikimas nuolat stebina.
Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu, ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Laikui bėgant sužinosime viso to užkulisius, o čia nė nemanyčiau jų išduoti.
Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Dar vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef). Maksas persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja ją į prabangias pasaulines gastroles. Daugiausia gastrolių sudaro energingas seksas įvairiomis pozomis, kurį Bella vadina „įnirtingu šokinėjimu“, ir tai yra pagrindinis jos nepriklausomybės ir įžūlaus filmo humoro elementas.
Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nueiti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama dideliais ir mažais būdais. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus masto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Nepaprastai simpatiška, ji greitai patraukia mus į savo pusę net tada, kai elgiasi kaip įžūlus bachūras, ir priverčia mus sirgti už ją didėjančios patriarchalinės priespaudos akivaizdoje.
Tuo tarpu Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis – ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Dialogai darosi vis spalvingesni, kai Bella tampa vis intelektualesnė, ir labai malonu stebėti, kaip Stone išnaudoja sudėtingus jos pasisakymus.
Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija – nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio – kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoko, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai geriausias metų filmas!
2. „Openheimeris“ (Oppenheimer, 2023)
IMDb įvertinimas: 8,4/10
1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Openheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.
Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Openheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.
Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Openheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Openheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Openheimeris apkaltinamas šnipinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.
Šalia talentingo Openheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Openheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją. Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Openheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.
Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Openheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Openheimerio psichologiją: Openheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.
Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos „Trinity“, testavimas. Openheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Openheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį. Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Openheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Openheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Openheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)
1. „Žmogus-voras: aplink multivisatą“ (Spider-Man: Across the Spider-Verse, 2023)
IMDb įvertinimas: 8,6/10
2018 m. rašytojai Philas Lordas ir Rodney Rothmanas pateikė mums naują, siautulingą ir visiškai netikėtą „Marvel Comics“ intelektinės nuosavybės ir jos patikimiausio herojaus – Žmogaus voro – begalinio savęs atkartojimo tinklą. Vietoj dar vienos MCU gyvo veiksmo versijos, režisuotos ir sukurtos toje sunkioje, gilumo neturinčioje CGI šviesoje, „Žmogus-voras: aplink multivisatą“ buvo genialiai išradinga animacinė fantazija apie Žmogaus voro mitologiją, paremta filmais ir komiksais. Multivisata buvo kosmosas, kuriame lygiagrečiai egzistavo skirtingi Žmonės vorai: ši daugialypė erdvė, tokia pat įdomi kaip daktaro Strange’o visata.
Dabar turime tęsinį, kurio paantraštė – „Across the Spider-Verse“ (liet. aplink multivisatą). Šioje antrojoje dalyje yra daugybė Žmogaus voro versijų, o rezultatas yra toks pat beprotiškai pašėlęs ir akis badantis kaip visada.
Klausimas: Kiek Žmogaus-voro versijų reikia, kad būtų sukurtas sėkmingas daugialypės visatos tęsinys?
Nesame tikri, bet tai gali būti nesuskaičiuojama daugybė Žmonių vorų, kurie pasirodo šiame nuostabiame filme.
Šio animacinio filmo, kuris tęsia tinkamai išliaupsintą „Spider-Man: Into the Spider-Verse“ (liet. Žmogus-voras: į naują visatą), veiksmas vyksta praėjus metams po to, kai Bruklino paaugliui ir naujai iškeptam Žmogui-vorui Milesui Moralesui (įgarsino Shameikas Moore’as) įkando radioaktyvus voras. 2018 m. filme Milesas išmoko būti draugišku savo miesto kaimynu Žmogumi-voru, padedamas penkių kitų voratinklio herojų – skirtingų voro įsikūnijimų, perkeltų iš savo pirminių visatų po to, kai multivisatą perskrodė superkolaiderio sprogimas. Dabar Milesui penkiolika, ir nors jis puikiai valdo savo galias, be įprastų paauglystės rūpesčių, jam sunku suderinti mokslus su užklasine herojaus veikla.
Kai Milošo tėvai vis labiau įtaria dvigubą sūnaus gyvenimą, jam tenka atremti įkyrų piktadarį Spotą (įgarsino Jasonas Schwartzmanas), kuris įgyja galių ir tampa „transdimensine superbūtybe“, keliančia realią grėsmę multivisatai.
Atskiroje visatoje Gven Stacy (įgarsino Hailee Steinfeld), dar žinoma kaip Moteris-vorė, Mileso bičiulė ir beveik romantinė draugė iš pirmojo filmo, prisijungia prie daugybę visatų peršokančių herojų darbo grupės, vadinamos: Vorų draugija. Jie persekioja anomalijas, įstrigusias ne tame pasaulyje, ir vykdo misijas, kurioms vadovauja mąslusis Žmogus voras 2099, Migelis O’Hara (įgarsino Oscaras Isaacas). Tačiau kai Gven ir Milesas vėl susitinka ir Milesas atranda Vorų draugiją, jis sužino, kad iš tikrųjų grėsmė multivisatoje yra tikra.
Ši juosta pasiekia sudėtingą užduotį sukurti tęsinį, kuris ne tik pakartotų pirmojo filmo žavesį, bet ir išplėstų daugialypės visatos koncepciją, pagrindinius veikėjus ir statymus, neperkraudamas prielaidų ar begėdiškai naudodamasis gerbėjų paslaugomis. Į filmą įtraukti klipai ir epizodai iš buvusių animacinių ir vaidybinių Žmogaus-voro filmų, kurie gražiai dera su likusia filmo dalimi.
Filme, kuriame gausu žaviai keistų voratinklinių būtybių (t. y. voras-kaubojus, voras-katė, voras-vaikas ir voras-dinozauras), yra daugybė galimybių pademonstruoti įtikinamą vaizdinių juokelių, paletės ir animacijos stilių derinį. Akį traukiantys veiksmo seansai tarp Žmonių vorų sukuria gardų memų chaosą, kuris sprogsta dideliame ekrane.
Kiekvienas Žmogus voras, su kuriuo susiduriame, net ir trumpam, yra visiškai realizuotas ir yra sveikintinas istorijos papildymas, net ir tiems, kurie gali nesuprasti gilių nuorodų į 80-ųjų ir 90-ųjų metų komiksus. Pavitr Prabhakar (įgarsino Karan Soni), dar žinomas kaip Žmogus-voras Indijoje, sukurtas su šiuolaikinės Indijos mados užuominomis. Žmogus voras pankas (įgarsino Daniel Kaluuya), priešiškai nusiteikęs šaunus rokeris su koviniais batais, auskarais ir velnišku požiūriu, piešiamas laukiniu dvimačiu koliažo stiliumi, kuris būdingas 8-ojo dešimtmečio Londono pankų scenos albumų viršeliams, koncertų skrajutėms. Tikrai labai įdomu žiūrėtis su kokiu kūrybiškumu plečiasi „voriškoji“ visata.
