Didžiausia technogeninė katastrofa žmonijos istorijoje

Paskelbė: Data: 2015-07-26 08:51

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

1984 metais, naktį iš gruodžio 2-osios į 3-čiąją, nedidelis Indijos miestas Bhopal patyrė vieną iš didžiausių technogeninių katastrofų visoje žmonijos istorijoje. Milžiniškas nuodų debesis, kilęs iš amerikietiško pesticidų fabriko, palaidojo šalia nusidriekusius lūšnynus kartu su 10 000 jų gyventojų. Šio įvykio pasekmės nepamirštamos iki šių dienų.

Viso to priežastis – iš amerikiečių chemijos kompanijos „Union Carbine“, įsikūrusios Indijoje, išsiveržęs metilizocianato nuotėkis. Ši gamykla gamino pesticidus su metilizocianatu, tai viena iš pavojingiausių ir nuodingiausių medžiagų žinomų žmonijai. Įvykus nuotėkiui po apylinkes pasklido mirtį nešintys debesys, kilo visuotinė panika ir chaosas, žmonės bėgo ir visaip stengėsi išsigelbėti. Tačiau retam – pavyko. Tie, kurie vis tik išgyveno po šios katastrofos, neišvengė susidūrimo su kvėpavimo, akių infekcijomis, daugelis net apako, nėščios moterys persileido. Gatvėse driekėsi ir negyvi įvairių gyvūnų kūnai. Net medžiai per kelias dienas tapo bevaisiai. Mirtinai nuodingų dujų nuotėkis, vyriausybės delsimas ir nelaimės ignoravimas sukėlė tragiškus padarinius vietos gyventojams. Užterštas dirvožemis, geriamasis vanduo. Iš kart po šio incidento gamykla uždaryta, atsakingų asmenų kompensacijos už žalą, kaltų paieškos teismų pagalba. Tačiau net šie veiksmai nesugebėjo iki galo sustabdyti mirčių ir kitų sunkių sužalojimų virtinės. Sukelta žala buvo nepataisoma.

Mirtinos dujos iš saugojimo cisternos pesticidų gamykloje pasklido taip gausiai ir staigiai, kad Indijos medicininių tyrimų tarnybos duomenimis, nuo jų per pirmas tris dienas žuvo apie 10 tūkstančių žmonių. O iki 1994 metų mirė dar 25 tūkstančiai žmonių.  Vyriausybiniais duomenimis šių dujų nutekėjimas sukėlė sužalojimus 558 125 žmonėms, dauguma iš jų buvo laikini ir dalini, tačiau likę labai sunkūs ir ilgalaikiai. Pradiniai neapsisaugojimo padariniai – kosėjimas, akių infekcijos, dusimo jausmas, degimo jausmas kvėpavimo takuose, skrandžio skausmas ir panašiai. Tūkstančiai gyvybių geso neišaušus sekančiam rytui. Rezultatai po skrodimo – pabrinkimai plaučiuose, smegenyse. Ypač išaugo negyvo vaisiaus gimimo normos, išaugo naujagimių mirtingumo koeficientas. Ligoninės buvo perpildytos, į pagalbą skubėjo net gydytojo kvalifikacijos neturintys žmonės, gydytojai gerai nežinojo tinkamo gydymo metodo. Situacija buvo iš tiesų labai sudėtinga. Vyko masinės laidotuvės, kremavimas. Šiuo metu Bhopal mieste ypač didelis gyventojų mirtingumas, padaugėję vėžio susirgimo ir tuberkuliozės atvejų, čia jų daug daugiau nei kituose Indijos miestuose. Po šios nelaimės žmonės ypač bijo, kad cheminės gamyklos būtų statomos arti gyvenamųjų rajonų.

Ši katastrofa nusinešė ne tik labai daug gyvybių. Vyriausybės statistiniais duomenimis, maždaug 100 tūkstančių žmonių, kurie gyveno netoliese cheminės gamyklos, centrinėje Madhja Pradešo valstijoje, serga ir sirgo. Madhja Pradešo valstijos vyriausybė 1998 metais perėmė nelaimingo atsitikimo zonos kontrolę. Tačiau vyriausybė tik iš dalies išvalė užterštą teritoriją nuo šimtų tonų toksiškų medžiagų. Tiriant Bhopalo apylinkes prie gamyklos buvo įsitikinta, kad jos vis dar smarkiai užterštos mirtinai pavojingais chemikalais, jie taip pat užteršė gruntinį vandenį bei dirvožemį, o tai sukėlė apsigimimus ir kitas chroniškas ligas. Teritorijose netoli gamyklos iki šiol gyvena nemažai žmonių, bet manoma, jog ten gruntinis vanduo yra tinkamas naudojimui.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Tik 2010 metais, po įvykio prabėgus 26 metams, Indijos teismas pripažino kaltais 8 žmones, dėl kurių aplaidumo ir įvyko viena didžiausių katastrofų istorijoje. Žinoma, pagrindinis buvo Warren Anderson – „Union Carbide“ vadovas, jis 1986 metais atsistatydino. 1991 metais valdžios organai apkaltino Anderson už žmogžudystes ir paskelbė jį bėgliu nuo teisingumo, tuo metu Warren Anderson gyveno Jungtinėse Valstijose. JAV aukščiausiasis teismas šias ir kitas bylas atmetė. 2010 metais ir vėl vyko teismas, kurio metu siekta ieškoti kaltininkų dėl nelaimingo atsitikimo Bhopale. Kaltinamaisiais be W. Anderson dar tapo  generalinis direktorius V. P. Gokhale, viceprezidentas K. Kamdar, darbų vadybininkas J. Mukund, gamybos viršininkas S. P. Chowdhury, įmonės vadovas K. V. Shetty ir kiti. Visi buvo kaltinami aplaidumu, kuris kainavo daugybę mirčių ir nuteisti dviejų metų laisvės atėmimu ir piniginėmis baudomis, kurios siekė po 2000 dolerių. Tai  viena iš didesnių bausmių galimų Indijoje. Visiems kaltinamiesiems dėl užstatų kalėti taip niekada ir neteko. O aštuntasis kaltinamasis mirė taip ir nesulaukęs savo bausmės. Anderson mirė 2014 metais, gyvendamas senelių namuose. Tarp nuteistųjų buvo ir tuo metu kompaniją „Union Carbide“ valdęs Indijos padalinio atstovas. Taip pat „Union Carbide“ Indijos padalinio pirmininkas Keshubas Mahindra. Visi nuteistieji iš pradžių buvo kaltinami žmogžudystėmis, tačiau Aukščiausiasis Teismas kaltinimus žymiai sušvelnino iki aplaidumo. Tiesa, JAV kompanija 1989 metais Indijos vyriausybei kaip kompensacija išmokėjo 470 mln. dolerių. Taip pat, jie kiek išgalėdami rūpinosi nukentėjusiųjų šeimomis, o pinigai skirti vyriausybei buvo tikslas, kad gyventojai būtų aprūpint švariu geriamuoju vandeniu bei būtų rūpinamasi jų sveikata. Didžioji dalis kompensacijos buvo skirta darbingumą praradusiems arba sunkiomis ligomis susirgusiems žmonėms, deja, jų buvo tiek daug, kad daugelis jokių kompensacijų iš kompanijos taip ir nesulaukė.

Iškart po katastrofos amerikiečių kompanija „Union Carbide“ teigė, kad nelaimė įvyko dėl diversijos, jie iki šių dienų laikosi šios pozicijos. Nuodingų medžiagų nuotėkį sukėlė tai, kad į baką kažkokiu būdu pateko vandens. Tačiau dar iki šiol kyla diskusijos dėl galimų šios ypač didelės nelaimės priežasčių. Kompanija teigia, kad tai galėjo sukelti ir darbuotojų sabotažas. Savo kaltės taip ir nepripažino bei niekada neatsiprašė už tai kas tuomet atsitiko.

Ši pesticidų gamykla buvo pastatyta 1969 metais, tai buvo lyg išsigelbėjimas skurdžiai gyvenantiems Bhopal miestelio žmonėms ir lūšnynų aplink gamyklą gyventojams. Kad gamykloje gali kilti nelaimingų atsitikimų buvo galima numatyti iš anksto. Pavyzdžiui, dar 1984 metų lapkritį, dauguma saugumo sistemų tinkamai nefunkcionavo, labai blogos būklės vožtuvai, gamyklos darbuotojai taip pat nebuvo aukštas kvalifikacijas turintys specialistai. Prieš tai, nesilaikant saugumo taisyklių, yra mirę ir susižaloję keletas darbuotojų. Taip pat sprogęs bakas 610 buvo pripildytas net 42 tonomis metilizocianato, tai viršijo galimą kiekį. Todėl į cisterną 610 patekus vandens – teršalų, aukštos temperatūros ir kitų faktorių, įvyko reakcija sukėlusi milžinišką ir labai pavojingą nuotėkį. Susidarius nesuvaldomai situacijai per 1 valandą į atmosferą nutekėjo apie 30 tonų nuodingų medžiagų. Dujos sklido pietryčių kryptimi per Bhopal miestą. Kompanija nepateikė informacijos kokie junginiai galimai sudarė mirtį nešantį debesį. Spėjama, jog dujinį debesį sudarė fosgenas, vandenilio cianidas, anglies monoksidas, vandenilio chloridas, oksidus azotas, monometilo aminas, anglies dvideginis. Praėjus 17 metų po katastrofos „Union Carbide“ nupirko Dow Chemical kompanija.

Taip pat skaitykite: Istorija, kurios nevalia užmiršti – Kauno getas

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt