Viskas visatoje turi būti subalansuota. Kino kompanija „Disney“ dominuoja rinkoje ne vieną dešimtmetį. 2019 metais, kai įmonei buvo priskaičiuota beveik 40% JAV bilietų kasų pelno, kai pasauliniu mastu uždirbo rekordinius 13 su viršum milijardų dolerių, nusipirko „20th Century Fox“ ir sukūrė „Disney+“ kanalą, sėkmė pasiekė patį zenitą. Dėl finansinės „Disney“ sėkmės į didžiuosius ekranus įsiveržė tokie milijoniniai blokbasteriai kaip „Keršytojų“, „Žvaigždžių karų“ ir „Žaislų istorijų“ franšizių finalai, o taip pat ir „Liūtas karalius“ bei „Aladinas“. Likęs Holivudas turėjo prisivyti Disnėjų 2020 metais, tačiau ir tais metais jis nugalėjo, kai pandemija privertė tėvus pasodinti savo atžalas priešais televizorių ekranus ir įjungti „Disney+“ kanalą, tokiu būdu sulaukiant daugiau nei 100 milijonų prenumeratorių.
Disnėjus atrodo neliečiamas, tačiau Stebuklingoji pilis galimai pastatyta iš smėlio. Disnėjus dominuoja „Pixar“, „Marvel“, „LucasFilm“ ir klasikinio paveldo dėka… ir studijai kito pasirinkimo nėra. Nepaisant 4.5 milijardų dolerių už „Karibų piratų“ franšizę, originalių gyvo veiksmo filmų leidyboje „Disney“ kaip reikiant susimovė. Šios nesėkmės tokios didelės, jog kitas studijas tiesiog sužlugdytų – kalbame apie vienas baisiausių visų laikų nesėkmių. Pagrindinis principas – kad uždirbtų pelno, filmas turi surinkit dvigubai daugiau, nei buvo išleista kūrybai, o šie filmai prie tokių sumų nė iš tolo nepriartėjo. Geriau pažiūrėkite šias nesėkmes „Disney+“ kanale, nes tikrai negali būti, kad matėte jas kino teatruose. Štai pačios didžiausios Disnėjaus gyvo veiksmo nesėkmės!
10. „Tronas“ (1982) / „Tron“
Nesvarbu kiek šurmulio po išleidimo sukelia filmas, bilietų kasų nesėkmė vis tiek yra nesėkmė. Nepaisant šių dienų kultinės klasikos statuso, blokbasteriu turėjęs būti filmas, išleistas 1982 metais, tapo tikra nesėkme. Vaizdo žaidimai tuo metu buvo palyginus nauji, kadangi iki istorinio „Nintendo entertainment system“ išleidimo dar laukė visi metai, o konsolės dar nebuvo populiarios visuose Amerikos namų ūkiuose. Kaip bebūtų, Disnėjus surizikavo ir pabandė vaizdo žaidimą „Tronas“ paversti filmu ir sukūrė svaiginantį, vizualiųjų efektų apsunkintą kraštovaizdį, kuris net ir šiomis dienomis, nors vaizdai jau pasenę, vis dar stebina.
Iš tiesų, „Tronas“ yra toks filmas, kokiu būtų tapę „Žvaigždžių karai“, jei būtų rinkęsi stereotipinį mokslinės fantastikos sintezatoriaus garso takelį, o ne Džono Viljamso orkestrinį šedevrą – kultine mokslinės fantastikos klasika, kuriai nepavyko rasti ryšio su žiūrovais. Į filmą Disnėjus „sukišo“ 17 mln. dolerių, kurie pagal šiandieninę infliaciją pakoreguoti į maždaug 47 mln. dolerių, o tai tik parodo, kokiais nebekontroliuojamais tapo blokbasterių biudžetai. „Tronas“ vasarą debiutavo su 4 mln. dolerių – visai neblogai – tačiau sėkmė toliau nebelydėjo ir filmas žlugo su 26.9 mln. dolerių uždirbtų savo šalyje. Uždarbis tarptautiniu mastu, 524 doleriai buvo praktiškai lygus vienam kino teatro seansui, taigi, „Tronas“ prarado maždaug 7 mln. dolerių, kurie pagal infliaciją siektų beveik 20 mln. dolerių.
9. „Namas, kuriame vaidenasi“ (2003) / „The haunted mansion“
Kadaise Edis Merfis buvo vienas iš didžiausią pelną suteikiančių kino aktorių. Kuo Džimas Keris buvo 1990-iais, tuo Meris buvo 1980-iais – komikas, konkuruojantis su kitais didelio biudžeto blokbasteriais vien savo vardu parašytu prie pavadinimo. Nepaisant „Šreko“ filmų ir sugrįžimo prie originalios formos filme „Mano vardas Dolemitas“, Merfio karjera po 2009 metų užėmė visai kitokią vietą ir buvęs R indeksu (skirta žiūrovams nuo 17 metų) pažymėtų filmų komikas, po iš dalies sėkmingo „Daktaro Dolitlio“, pasuko draugiškų šeimai komedijų pusėn. Kas gali būti labiau draugiškas šeimai už Disnėjų, tiesa? Deja, Merfio, kaip žvaigždės, galia taip sumenko, kad jo veidas net nepasirodė 2003 metų filmo „Namas, kuriame vaidenasi“ reklaminėje afišoje.
Išleistas praėjus vos keliems mėnesiams po „Karibų piratų“, neįtikėtinai pavertusių Disneilendo karuselę į tikrą blokbasterį, „Mouse house“ tikėjosi, kad tas pats nutiks ir su „Namu, kuriame vaidenasi“. Bėda tame, kad „Piratai“ buvo išties geri; „Namas, kuriame vaidenasi“ – toli gražu. Po išleidimo filmas iškart uždirbo 24 mln. dolerių, o vėliau pasiekė 75 mln. dolerių sumą šalies viduje ir 155 mln. dolerių pasauliniu mastu. Pakenčiama, bet specialieji efektai ir Edis Merfis nėra pigūs ir 90 mln. dolerių filmo biudžetas privedė prie 25 mln. dolerių nuostolio. Tai ne paskutinis kartas, kai Disnėjus bandė iš karuselės padaryti filmą – keletas „Piratų“ dalių, „Rytojaus žemė“, „Džiunglių kruizas“ – tačiau tikrai privertė „Mouse house“ gerai pagalvoti prieš kuriant visai nejuokingą didelio biudžeto komediją.
8. „Tall tale“ (1995)
Kad ir kaip sunku būtų patikėti, buvo tokie laikai, kai vienintelis superherojus mieste buvo Betmenas. Tie laikai vadinami 1990-iais. Nors „Marvel“ dėka Disnėjus puikiai veikia ir šiomis dienomis, studija 1990-iais neturėjo jokių savų superherojų. Bet jie turėjo prieigą prie mitologinių Amerikos veikėjų, kurie buvo sukurti daug metų prieš sugriežtinant autorinių teisių įstatymus iki tokio lygmens, jog gali būti patrauktas atsakomybėn už Geležinio žmogaus kostiumo vilkėjimą per savo vaiko penktąjį gimtadienį. Prieš „DC“ ir „Marvel“ originaliaisiais Amerikos superherojais buvo tokios mitinės asmenybės kaip Pekosas Bilas, Džonas Henris, Polas Bunianas, Kalamitė Džeinė ir Betė Vait. Keturi iš šio penketo pasirodė filme „Tall tale“.
Nors „Tall tale“ nufilmuotas 1993 metais, tačiau išleistas buvo tik 1995 metų kovą, o tai dažniausiai blogas ženklas. Galbūt Disnėjus tikėjosi bundančio pavasario hito, tačiau patyrė tikrą katastrofą (šioje vietoje panaudotas kalambūras, kadangi vienos iš veikėjų, Kalamitės Džeinės, vardas (angl. Calamity) išvertus iš anglų kalbos reiškia „katastrofa“). Nepaisant kuklaus 32 mln. dolerių biudžeto, „Tall tale“ visai nenusisekė pelnydamas viso labo 8 mln. dolerių pasauliniu mastu, tokiu būdu patiriant 56 mln. dolerių nuostolį. Gaila, bet išaiškėjo, jog kino mėgėjams mitiniai Amerikos herojai jau nebebuvo įdomūs, todėl tais metais – ar apskritai niekada– nebuvo jokios susijusios atributikos, kaip pavyzdžiui Pekoso Bilo figūrėlės, Džono Henrio priešpiečių dėžutės ar Polo Buniano Helovino kostiumas.
7. Persijos princas: laiko smiltys“ (2010) / „Prince of Persia: the sands of time“
Vaizdo žaidimų filmai dažniausiai būna prasti, tačiau vis tiek gali būti pelningi. „Persijos princas: laiko smiltys“ tikrai buvo prastas, bet jokiu būdu ne pelningas. 2010 metų vasarą daugiausiai uždirbančiu vaizdo žaidimų filmu buvo „Kapų plėšikė Lara Kroft“, kuris 2001 metais uždirbo 273 mln. dolerių. Rimti skaičiai, bet „Lara Kroft“ buvo apie vieną populiariausių vaizdo žaidimų veikėją, kurią įkūnijo Andželina Džoli ir panašu, kad ji gimusi būtent šiam vaidmeniui. Taip pat, 94 mln. biudžetas buvo palyginus kuklus atsižvelgiant į blokbasterių standartus. „Kapų plėšikė“ būtų visiška nesėkmė, jei biudžetui būtų paskirta daugiau nei 130 mln. dolerių.
Nepaisant to Disnėjus į mažiau populiarų veikėją (Princą Dastaną), kurį įvairių pateisinimų kupinoje Persijos princo versijoje įkūnija ne toks pelningas aktorius (Džeikas Džilenholas), „sukišo“ 200 mln. dolerių (dvigubai daugiau už „Kapų plėšikės“ biudžetą). Ką jie sau galvojo? Na, tai ta pati studija, kuri karuselę pavertė didelio biudžeto kelių dalių hitu („Karibų piratai“) su tokiu blokbasterių prodiuseriu kaip Džeris Brakhaimeris, kuris Disnėjui irgi suteikė nemažai sėkmės su „Kodas L.O.B.I.A.I“ serijomis. „Mouse house“ verkiant reikėjo dar vienos gyvo veiksmo franšizės. Neviltis verčia elgtis kvailai.
Nieko keisto, bet Disnėjus negavo norimo blokbasterio, kadangi „Persijos princas“ subyrėjo kaip laiko smiltys su 30 mln. dolerių išleidimo savaitgalį ir 336 mln. dolerių pasauliniu mastu. Tiesa, tai 63 mln. dolerių geriau už „Kapų plėšikę“ (ne pagal infliaciją), tačiau remiantis juokingu biudžetu tai maždaug 64 mln. dolerių nuostolis.
6. „Laiko vingis“ (2018) / „The wrinkle in time“
„Laiko vingis“ tai klasikinis, Medeleinos Lengl parašytas, mokslinės fantastikos romanas jaunimui, kuris nuo pat išleidimo 1962 metais buvo jaunesnei auditorijai skirtų knygų ramstis. Iš tiesų Disnėjus šį romaną pirmą kartą į televizinį filmą adaptavo 2003 metais. Ir po metų, kai dirvsa buvo gerai išdirbta tokių filmų kaip „Bado žaidynės“, „Divergentė“ ir „Bėgantis labirintu“, Disnėjus nusprendė, kad dabar pats tinkamiausias laikas perkurti originalią mokslinės fantastikos istoriją skirtą jaunimui. Strategija buvo patikima – įgyvendinimas ne.
„Laiko vingis“ iškart po išleidimo surinko nemenkus 33 mln. dolerių, tačiau dėl to, jog buvo ganėtinai prastas (42% kritikų įvertinimas ir 26% žiūrovų „Rotten tomatoes“ tinklapyje) filmas sulaukė prastų atsiliepimų sklindančių iš lūpų į lūpas ir galiausiai pasauliniu mastu teuždirbo 133 mln. dolerių. Savo šalies bilietų kasose „Laiko vingis“ pasirodė ne taip jau blogai (100 mln. dolerių – 3.03 kartų daugiau nei išleidimo savaitgalį), tačiau tarptautinė auditorija, kuri tikriausiai neturėjo jokio ryšio su knyga to nesuprato dėl to užsienyje filmas surinko tik 32 mln. dolerių. Galbūt filmo žvaigždė Opra Vinfrei pasijuto itin dosniai ir išrašė Disnėjui čekį, kad išlygintų skirtumą.
5. „Spragtukas ir keturios karalystės“ (2018) / „The nutcracker and the four realms“
Vis dar yra tokių kino mįslių, kurios niekada nebus išaiškintos, pavyzdžiui, „Kodėl kino studijos vis dar kuria filmus paremtus „Spragtuku“?“. Piotro Čaikovskio nuolat adaptuojamas originalas galbūt yra populiariausias visų laikų baletas, tačiau baleto sijonėliai nepavirsta doleriais. Visos „Spragtuko“ adaptacijos buvo finansiškai nesėkmingos. Viena adaptacija, 2010 metų „Spragtukas 3D“, savo šalyje uždirbo 195,459 dolerius, o pasauliniu mastu 20 mln. dolerių su 90 mln. dolerių biudžetu. Atsižvelgiant į panašios adaptacijos likimą „Spragtukas ir keturios karalystės“ neatrodo taip prastai… kol nepažvelgiame į skaičius.
Su 54 mln. dolerių šalies ribose ir 115 mln. pasauliniu mastu „Spragtukas ir keturios karalystės“ yra daugiausiai uždirbęs „Spragtuko“ filmas, bet beprasmiško 132 mln. dolerių biudžeto dėka, jis taip pat yra ir didžiausia nesėkmė iš visų adaptacijų, praradusi maždaug 94 mln. dolerių. Ką sau galvojo Disnėjus? Na, aplankius išdidumui bei „Marvel“, „Žvaigždžių karų“ ir „Pixar“ dėka, „Mouse house“ tikriausiai pagalvojo, kad turi „Mido prisilietimą“ ir nusprendė Kalėdinės tematikos baletą paversti tokiu fantastikos epu, kaip „Žiedų valdovas“ ar „Narnijos kronikos“. Kam reikia „Gėlių valso“, kai galima turėti „Gėlių karą“, ar ne? Na, mūšiai nemažai kainuoja, o Disnėjus ne vieną jų pralaimėjo bandydamas paversti „Spragtuką“ kažkuo, kuo jis nėra.
4. „Burtininko mokinys“ (2010) / „The sorcerer‘s apprentice“
„Fantazija“ yra tikras šedevras, tačiau entuziastingas Volto Disnėjaus projektas nedavė pelno iki kol 1969 metais, praėjus 29 metams nuo priminio 1940 metų išleidimo, buvo išleistas iš naujo (pasirodo hipiams patinka svaiginančios spalvos). Nors „Fantazijai“ finansiškai nepasisekė, peliuko Mikio burtininko kostiumas iš garsiosios „Burtininko mokinio“ dalies buvo toks ikoniškas, kad Disnėjus po 70 metų bandė paversti jį blokbasterių franšize. Na, bent jau mes manome, kad jie bandė padaryti būtent tai. Kadangi „Burtininko mokinys“ techniškai nėra gyvo veiksmo legendinio Disnėjaus filmo perkūrinys (kaip kad „Gražuolė ir pabaisa“ ar „Liūtas karalius“), jis patenka į sąrašą, nors jo likimas panašus į 1940 metų „įkvėpimo šaltinį“.
Pasamdyti Nikolą Keidžą, jog įkūnytų mokinį – geniali mintis. Keidžas sėkmingai įsitraukė į Disnėjaus verslą su „Kodas L.O.B.I.A.I“ filmais (o galbūt Disnėjus įsitraukė į Nikolo Keidžo reikalus?), o „Mokinys“ panašu, kad nutiesė tiltą tarp Disnėjaus magijos ir Niko Keidžo gudrumo. Dar pridėkime blokbasterių prodiuserį Džerį Brakhaimerį ir kas gali nepasisekti?
Nors tarptautinio masto „Mokinio“ 154 mln. dolerių uždarbis buvo patenkinamas, apgailėtini 63 mln. dolerių šalyje privedė prie abejingų 217 mln. dolerių. Žymiai per didelio 160 mln. dolerių biudžeto dėka, „Burtininko mokinys“ prarado apytiksliai 103 mln. dolerių. Bet blogiau yra tai, kad Disnėjaus „Persijos princas“ buvo debiutavęs tik prieš mėnesį. Nepaisant to, kad prodiusavo „Piratus“ ir „Kodą L.O.B.I.A.I.“, Brakhaimeris nebuvo tas gyvo veiksmo herojus, kokio reikėjo Disnėjui. Laimei, likus metams iki „Princo“ ir „Mokinio“ Disnėjus nusipirko „Marvel“, o tai akivaizdžiai buvo daug išmintingesnė – ir žūtbūt reikalinga – investicija.
3. „Rytojaus žemė“ (2015) / „Tomorrowland“
Disnėjus – „Žvaigždžių karų“ ir laikotarpio prieš „Marvel“ laikais žūtbūt trokštantis gyvo veiksmo hitų – buvo pasiryžęs išbandyti bet ką, netgi paversti pramogų parko karuseles franšizėmis. Deja, nei viena nesužavėjo žiūrovų, išskyrus „Karibų piratus“, kurie neįtikėtinai tapo 4.5 mlrd. dolerių vertės serijomis, daugiausiai pilnai atsidavusiu Džonio Depo pasirodymu įkūnijant Kapitoną Džeką. Įsivaizduojame, kad be šio pasirodymo „Piratams“ būtų grėsusi tokia pat lemtis kaip filmams „Misija: Marsas“ ir „Meškiai muzikantai“ prieš ar po „Namo, kuriame vaidenasi“. „Namo, kuriame vaidenasi“ nesėkmė 2003 metais, kuriam laikui nuleido Disnėjų ant žemės ir studija susikoncentravo į „Piratų“ serijas, o ne vaikiškos karuselės pavertimą franšize.
Tačiau 2015 metais Disnėjus – pasipildęs „Marvel“ pinigais – pagalvojo „o kodėl gi ne?“ ir dar kartą pabandė su „Rytojaus žeme“. Kodėl, Disnėjau? Pasirodo, kad „Rytojaus žemė“ buvo didžiausia pramogų parko karuselės nesėkmė iš visų. Nepaisant „Nerealiųjų“ režisieriaus Bredo Birdo, stovinčio už kameros, ir Džordžo Klunio, stovinčio prieš ją, katastrofa pavadinimu „Rytojaus žemė“ baigėsi tuo, jog Klunio franšizę nužudęs „Betmenas ir Robinas“ atrodė lyg „Įsikūnijimas“. Su 170 mln. dolerių biudžetu „Rytojaus žemė“ tesugebėjo surinkti 206 mln. dolerių pasauliniu mastu, todėl apytikslis nuostolis yra mažiausiai 134 mln. dolerių ir dėl to tai yra viena didžiausių visų laikų bilietų kasų nesėkmių. Bet kokiai būsimai „Rytojaus žemės“ franšizei nebuvo jokio rytojaus. Tikėkimės Disnėjus suvoks, kad karuselėms vieta pramogų parkuose, o ne kino teatruose.
2. „Vienišas reindžeris“ (2013) / „The lone ranger“
Buvo laikai, kai kino žvaigždės vien su savo vardu galėjo išleisti filmą. Šiais laikais, kino žvaigždės, įkūnijančios tam tikrus veikėjus gali padaryti pradžią filmui, bet ne visada priešingai. Ši tendencija galimai prasidėjo su Džoniu Depu, įkūnijančiu Džeką Sperou. Tačiau Disnėjus pamanė, kad vien Depo vardas pritrauks dolerius, o ypač po pasirodymo įkūnijant Skrybėlių, kuris paskatino „Alisą stebuklų šalyje“ surinki 1 mlrd. dolerių pasauliniu mastu, o tai vienintelis su „Piratais“ nesusijęs milijardą uždirbęs jo filmas. Nepaisant to, kad Depas atliko antraeilio veikėjo Tonto vaidmenį, jo vardas „Vienišajame reindžeryje“ buvo paminėtas pačiame viršuje, priešais pagrindinį veikėją įkūnijantį Armerį Hamerį, ir tai atrodė kaip gan sumani strategija atsižvelgiant į ne itin sėkmingą Hamerio karjerą pagal bilietų kasas. Deja, taip nebuvo.
Net ir su „Piratų“ režisieriumi Goru Verbinskiu už kameros, „Vienišas reindžeris“ buvo visiška kūrybinė nesėkmė. Pasirodo, kad tikėtis, jog žiūrovai pasirodys į 2,5 valandų trukmės epą su žymiais radijo ir televizijos veikėjais, kurių šlovingosios dienos praėjo dar prieš didžiajai daliai auditorijos išvystant pasaulį buvo itin prasta strategija. Investuoti į produkciją 225 mln. dolerių buvo dar blogesnis sprendimas. „Vienišas reindžeris“ savo šalyje uždirbo „89 mln. dolerių, o pasauliniu mastu 260 mln. dolerių bei patyrė 190 mln. dolerių nuostolį, dėl kurio tapo – atspėjote – viena didžiausių visų laikų nesėkmių. Būtų pasiekusi ir pirmąją to sąrašo vietą, jei ne dar vienas Disnėjaus filmas, išleistas metais anksčiau.
1. „Džonas Karteris“ (2012) / „John Carter“
„Džonas Karteris“ yra didžiausia visų laikų bilietų kasų nesėkmė. Disnėjus 1999 metais su vienu žymiausių Edgaro Raiso Burogso veikėjų, Tarzanu, sulaukė pasisekimo animacinio filmu pavidalu. „Mouse house“ pamanė, kad taip pat pasiseks ir po 13 metų su kita Burogso serija „John Carter of Mars“, tik šįkart be Filo Kolinso ir su žymiai didesniu biudžetu. „Džonas Karteris“ kainavo – pasiruoškite – 263 mln. dolerių. Pridėkite dar 100 mln. dolerių rinkodaros kampanijai, kuri bandė parduoti šią nesąmonę publikai ir turite filmą, kuris privalėjo mušti rekordus, kad bent ko pasiektų. „Džonas Karteris“ buvo ne filmas.
Iškart po išleidimo 2012 metų kovą jis uždirbo vos 30 mln. dolerių, o viso šalyje surinko 73 mln. dolerių. Nors 211 mln. dolerių už neįrodytą literatūrinę nuosavybę nevertėtų praleisti pro akis, 282 mln. dolerių pasauliniu mastu net nepriartėjo prie biudžeto padengimo. Apskaičiavome, kad „Džonas Karteris“ prarado 244 mln. dolerių, todėl jis yra ne tik mūsų sąrašo viršuje, bet ir labiau gėdingo didžiausios nesėkmės sąrašo viršuje. Kaip Disnėjus vis dar gyvuoja? Viena iš priežasčių, tai kad filmas, pasirodęs praėjus vos keliems mėnesiams po „Džono Karterio“ – „Keršytojai“ – uždirbo 1.5 mlrd. dolerių su 225 mln. dolerių biudžetu (maždaug 1 mlrd. pelno). Tiek užteko padengti „Džono Karterio“ skoloms, tačiau patvirtino nemalonią tiesą. Be intelektualinės nuosavybės, Disnėjaus gyvo veiksmo filmai yra vienos didžiausių visų laikų nesėkmių.
Taip pat skaitykite: 10 vizualiai stulbinančių pastarųjų dešimtmečių filmų
