Rusijoje neseniai buvo įvesta 15 metų įkalinimo bausmė už šalies karinių pajėgų „diskreditavimą“, t. y. karą Ukrainoje vadinant tikruoju vardu, o kovą Vladimiras Putinas savo totalitarinėje valstybėje užblokavo Twitter’į bei Facebook’ą. Taip pat ten uždrausta savo veiklą vykdyti daugeliui naujienų kanalų, kadangi šie neatitiko Kremliaus deklaruojamų pažiūrų. Dėl tos pačios priežasties tūkstančiai žmonių Rusijoje dabar sėdi kalėjimuose arba yra sulaikyti. Tai greičiausiai tik maža dalis veiksmų, kurių Putinas imasi žodžio laisvei varžyti ir visuomenės kontrolei paimti į savo rankas.
Nors Orvelas romane „1984-ieji“ turėjo ne išpranašauti ateitį, o tik įspėti – neleiskite, kad taip nutiktų; viskas priklauso nuo jūsų, – romane vaizduojama totalitarinė sistema stulbinančiai primena ne ką kita, o… mūsų kaimynę Rusiją. Ir Didžiojo Brolio despotystė, ir žmogaus iracionaliosios pusės įvaldymas savo tikslams pasiekti, ir dvikalbė, kuri visiškai paneigia logikos dėsnius, ir propaganda, ir kitataučių baimė, ir susidorojimas su oponentais, ir geležinė cenzūra. Skaitant šį tekstą jūsų nė minutės neapleis mintis, kad Orvelas lyg koks Delfų orakulas išties išpranašavo ateitį.
Dar Biblijoje buvo rašyta, kad žmogus iš rojaus vaiko tapo arimo slieku, kai paragavo vaisiaus nuo Pažinimo medžio. Tai reiškia, kad jis pats norėjo mokėti spręsti, kas yra gera, o kas bloga. Paragavęs uždrausto vaisiaus, jis suaugo. Tai jam turėjo suteikti galią atskirti tiesą nuo melo.
Pozityvizmo filosofija, atsiradusi dar XVIII a., teigė, kad realybė yra tik tai, ką matome. Kad juoda negali būti balta, o matematinė sudėtis du plius du būtinai baigsis keturiais. Dar Dostojevskis suabejojo šiuo tvirtinimu pareikšdamas, kad taip pat egzistuoja žmogaus laisva valia. Šis tvirtinimas reiškia ne tik tai, kad asmuo gali laisvai rinktis savo likimą, tačiau jis taip pat yra sudėtingas psichologinis darinys, imlus ne kam kitam, o spaudimui.
Džordžo Orvelo distopiniame romane „1984-ieji“ atsispindi būtent šie kertiniai žmonijos istorijos momentai – mes ne visada mokame atskirti tiesą nuo melo, o žmogaus psichika yra taip sudaryta, kad pasidavusi psichologiniam spaudimui gali patikėti bet kuo – kad juoda yra balta ar kad du plius du yra penki.
Moscow, Russia. A policewoman reading 1984 by George Orwell while in Moscow metro. pic.twitter.com/2kyVrwmDUE
— Belarus Free Theatre (@BFreeTheatre) April 29, 2021
Romane vaizduojama totalitarinis režimas ir visiškai jo pavergta visuomenė. Totalitarinio režimo, t. y. politinės partijos tikslas yra ne tik išnaikinti visus eretikus, o individus paversti į vieną nedalią lakią masę, tačiau ir įtikinti juos, kad melas yra tiesa, o tiesa – melas, nes vienintelis tiesos matas yra Didžiojo Brolio žodis. Ir nors Didysis Brolis iš peties čaižo savo vasalų susikūprinusias nugaras, jie jį už tai tik dar labiau myli.
Pagrindinis pasakojimo veikėjas Vinstonas Smitas ne toks pažeidžiamas ir vis dar tiki, kad Didžiojo Brolio ranka niekada nepasieks jo esaties gelmių, jo širdies ir proto, nes kaip gi galima tikėti tokiais teiginiais, kaip „karas – tai taika“, „laisvė – tai vergovė“, „neišmanymas – tai galia“? Tačiau despotas, žaisdamas su savo aukų baimėmis ir sukeldamas nežmonišką skausmą, moka užvaldyti ir atspariausio žmogaus sielą.
Šią distopinę visuomenę į priekį varo neapykanta, kuri, pasak partijos infiltruoto patikėtinio O’Brajeno, yra galios šaltinis, o galia yra visa ko galutinis tikslas, kaip ir žudymas – žudymo galutinis tikslas, o karo – pats karas. Įvardijant šiuolaikinių filmų terminais, tai absoliutus blogis. Orvelo romane vaizduojama totalitarinė sistema – tai absoliutaus blogio išraiška.
Sunku patikėti, kad koks nors žmogus būtų toks blogas, kad sąmoningai rinktųsi absoliutų blogį. Tačiau Orvelas nekalba apie žmogų – jis kalba apie sistemą, kurioje pagrindinė visuomenės švietimo priemonė yra propaganda. O propagandai reikalingos sąlygos yra izoliacija ir užmarštis. Okeanijos visuomenė yra izoliuota nuo kitų distopinio pasaulio valstybių, kadangi užsieniečiai laikomi blogio šaltiniu, su kuriuo reikia kovoti, o praeitis net ne falsifikuojama, o visiškai ištrinama – partijos klapčiuko O’Brajeno požiūris gan postmodernus: kas valdo sąmonę, tas valdo ir realybę. Vadinasi, partija, valdydama dabartį, gali bet ką įtikinti, kad pakilo penkis metrus virš žemės, taip pat gali bet ką įtikinti, kad praeitis neegzistuoja. O’Brajenas – tai išprotėjęs pogrindinis žmogus, apie kurį rašė Dostojevskis. Tik šįkart jis, išlindęs iš savo pogrindžio, bando užvaldyti pasaulį.
Orvelas „1984-ųjų“ distopinį pasaulį sukūrė 1948-ais metais, ką tik praėjus žmoniją neseniai sukrėtusiam Antrajam pasauliniam karui ir totalitarinių sistemų ordai. Sovietų Sąjungoje tokia totalitarinė sistema, kuri aprašoma romane, gyvavo ir toliau iki pat sąjungos žlugimo 1991 m. Remiantis Orvelo knyga, modernios totalitarizmo sistemos sugebėjo įsitvirtinti, kadangi, priešingai nei Apšvietos amžiuje, jos atsižvelgdavo į iracionalią žmogaus prigimtį. Žmonių aukos, žiaurumas be priežasties, beatodairiškas Lyderio garbinimas – tai kiekvienos totalitarinės sistemos iracionalioji pusė.
Nors „1984-ieji yra distopinis romanas, jį parašyti įkvėpė asmeninės Orvelo patirtys. Ne tik Antrasis pasaulinis karas, tačiau ir tarnavimas policijos pareigūnu Britų imperijos valdomoje Indijoje, vėliau savanoriavimas karių gretose Ispanijos civiliniame kare. Visos šios patirtys bylojo, kad politiniai režimai bando žiauriai užspausti tiesą. Tačiau, pasak Orvelo, žmogus gali tam priešintis, kadangi jis turi žodžio galią bei savo kūrybines jėgas. Tai jam ir padeda viduje likti laisvu.
Būtent dėl to rašytojas manė, kad norint išsaugoti objetyvią tiesą, reikia labai atsargiai vartoti kalbą. Jei žmonės neturės tinkamų žodžių, jei jų protai bus susiaurinti, prieš totalitarinę sistemą jie negalės pasipriešinti net savo mintyse. Amerikos universiteto istorijos profesorė Laura Biers rašo, kad kai valdžia bando kontroliuoti piliečių kalbą, pavyzdžiui, pavadindama karą „specialiąja operacija“, ji bando kontroliuoti realybę. Nes jeigu mes negalime įvardinti karo kaip karo, ar jis iš tikrųjų egzistuoja?
Floridoje neseniai buvo įvestas įstatymas „Nesakyk žodžio „gėjus“, kuris reiškia, kad darželiuose ir mokyklose negalima diskutuoti apie seksualinę tapatybę. Oklahomoje išleistas įstatymas, kuris draužia vaikus mokyti dalykų, galinčių jiems sukelti „diskomfortą, kaltę, nerimą ar bet kokį psichologinį stresą dėl jų rasės ar lyties“. Jeigu mokykloje negalima diskutuoti apie alternatyvias seksualines taptatybes, tuomet ar išvis egsistuoja homoseksualūs paaugliai arba ar kas nors išvis turi šeimos narių iš LGBTQ bendruomemenės?
Paskutiniu metu knyga „1984-ieji“ iš naujo leidžiama ne tik Lietuvoje, o ir kitose valstybėse. Ji atitinka ne tik aktualijas Rusijoje, tačiau ir kitur – Donaldo Trampo melų bombas, kovą su melagienomis žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Gyvename potiesos epochoje, kurioje informacijos tiek daug, jog reikia būti labai apdairiems, kad nepasiduotume politinių režimų daromam spaudimui ir sugebėtume atskirti tiesą nuo melo.
