Specialiai kaunozinios.lt iš Briuselio
Briuselyje šiuo metu vykstančiame „Festival des Libertés“ ketvirtadienį virtualiai apsireiškė pats Edwardas Snowdenas. „Ir atsiprašau už bet kokius nepatogumus, kuriuos ateityje patirsite bandydamas patekti į JAV“ – pirmas dalykas, ką iš garsiojo arba „kovotojo už mūsų privatumą“ arba „Vakarų išdaviko“ (kaip norite) išgirdo vienas iš šios diskusijos organizatorių.
„Po Rugsėjo 11-osios JAV išplėtojo sistemas, naudojamas ištisų visuomenių stebėjimui. Aukšti pareigūnai sąmoningai pažeidė įstatymus, argumentuodami tuo, kad tiesiog neturi laiko atsiklausti visuomenės nuomonės. Tai nebuvo pradėta turint blogų intencijų, bet metams bėgant, ši sistema brovėsi vis giliau“ – taip pradėjo E. Snowdenas po entuziastingų plojimų sausakimšoje teatro salėje. Per paskutinius metus šią įžangą girdėjo jau daugelis. „Visuomenė turi ne teisę, o prievolę visa tai žinoti“.
„Snowdenas sukūrė ištisą paradigmos poslinkį interneto saugumo suvokime“ – savo susižavėjimą nelabai slepia moderatorius, prisimindamas kaip šis, dabar jau buvęs JAV Nacionalinės Saugumo Agentūros darbuotojas britų dienraščiui „The Guardian“ perdavė griežtai slaptus dokumentus apie esą šios institucijos internete vykdomą neaprėpiamo masto asmens privačių duomenų rinkimą visame pasaulyje. Tada pabėgo į Hong Kongą, vėliau bandė pasiekti Pietų Ameriką skrydžiu per Maskvą, tačiau iki dabar yra įstrigęs Rusijoje, kur neseniai gavo leidimą ten pasilikti trejiems metams.
Prieglobsčio priėmimas iš autoritarinio režimo, kuriam mažiau nei bet kam pasaulyje rūpi savo piliečių privatumas ir jų teisės, yra kol kas didžiausia kontroversija E. Snowdeno biografijoje. Vis dėlto, jis neigia bet kokius ryšius su Kremliumi ir teigia, kad Rusijoje liko atsitiktinai, neturėdamas kitos išeities, ir vis ieškojo galimybių gauti prieglobstį kitoje šalyje.
Taigi. Julien‘as Assange? Tai yra taip 2012! Dabar visų pasaulio „whistleblower‘ių“ (gero lietuviško atitikmens nėra. Tiesiogiai išvertus – čia kokios nors institucijos žaidėjas, kuris pajaučia, kad prie jo įvyko epizodas, vertas raudonos kortelės, tačiau publika ir arbitras to nematė. Tada jis pats išsitraukia švilpuką, praneša apie raudoną kortelę, bet ir turi dingti, nes institucija jo dabar nekenčia) haute couture, aukštoji mada, yra Edwardas Snowdenas.
Vakaro bėgyje bus daug plojimų ir jokių bent kiek priešiškesnių klausimų. Vakarų Europa – turbūt vienintelis regionas pasaulyje, kur šis „whistleblower‘is“ mėgaujasi beveik herojaus įvaizdžiu, ypač tarp jaunų žmonių, politiškai linkusių į kairę. Čia daug mažiau jį laikančių Vakarų išdaviku. Čia jis dažniau matomas kaip norintis padėti Vakarams susitvarkyti skaidrumo problemas ir išlikti pavyzdžiu besivystantiems pasaulio regionams.
Klientas Maskvoje, advokatas Briuselyje
Ne, už E. Snowdeno pokalbio metu ekrane ant teatro scenos nesimatė nei darbo, nei poilsio kambario – dabar buvęs JAV NSA darbuotojas per „Skype“ bendrauja daugiau, nei naujai į Londoną atvykęs lietuvis emigrantas, ten dar nieko nepažįstantis ir kasdien per internetinę kamerą bendraujantis su draugais ir šeima Mažeikiuose.
Todėl pokalbio metu jis yra savotiškoje asmeninėje „Skype“ studijoje – juodas fonas, profesionalus apšvietimas, rūpestinga apranga. Amerikietis, jau gavęs prieglobstį Rusijoje, vis dar gyvena daugiausia iš to, ką susitaupė dirbdamas NSA – oficialiai nepatvirtintais duomenimis, jo alga ten siekė 200 000 dolerių per metus. Kaltinimus, kad jį dabar išlaiko Kremlius, E. Snowdenas ir jo teisininkų komanda visada atmeta.
Kalbant apie teisininkų komandą: renginyje dalyvavo ir vienas pagrindinių jos narių Ben Wizner. Ne per „Skype“ – atvyko į Briuselį. „Su Edwardu bendrauju taip dažnai, kad man kartais atrodo, jau žinau ką kada jis galvoja, ir todėl galiu kalbėti už jį.“ – sakė jis nuo scenos. Edwardas ekrane nusišypso.
Ne Orwello „Didysis brolis“, o Kafkos „Teismas“
Ben Wizner tęsia: „Nepriklausomi tyrimai parodė, kad šios masinės stebėjimo programos niekada nėra užkirtusios kelio realiai terorizmo atakai.“
Kam tada šios programos reikalingos? Juk niekas neinvestuos milijardų dolerių tam, kad internete rinktų tobulai statistiškų, nieko įdomaus neveikiančių žmonių duomenis vien tam, kad pažaistų G. Orwello „Didįjį brolį“ – maždaug tokį klausimą užduoda diskusijos moderatoriaus.
Pasak Ben Wizner, šios šnipinėjimo programos gali būti panaudotas kaip galingas ir tikslus teismo ekspertizės įrankis. „Surenkami duomenys apie tai, kur ir kada koks nors asmuo buvo. Tai galima panaudoti kuriant tobulą baudžiamojo persekiojimo sistemą.“
„Kai kuriems žmonėms tai gali skambėti puikiai“, – tęsia E. Snowdeno teisininkas – „tačiau tarp tų žmonių nebūtų JAV konstitucijos kūrėjų. JAV konstitucijos pataisos buvo skirtos tam, kad baudžiamasis persekiojimas būtų kuo sudėtingesnis“.
„Visuomenė laukia šešiasdešimtųjų tipo Rytų Vokietijos saugumo istorijų, kai saugumiečiai ateina į jūsų namus, paslėpia pasiklausymo įrangą.“ Ne, žmonių sekimas dabar yra abstraktus ir masinis; potencialiai visi yra įtariamieji, dingsta nekaltumo prezumpcija, teigia B. Wizner.
„Taip, kartais manoma, kad ši istorija primena G. Orwello „Didįjį Brolį“, tačiau iš tikrųjų tai yra Kafkos „Teismas“, kai esi sekamas be priežasties“ – pažymi moderatorius.
E. Snowdenas: „Reikia institucijų, saugančių privatumą“
Kaip apibendrina renginio dalyviai, per pastaruosius metus išviešinta daug konkrečių atvejų, ir toli gražu ne vien liečiančių JAV. Britų NSA atitikmuo GCHQ bando užkrėsti Belgijos telekomo „Belgacom“ darbuotojų kompiuterius slaptomis virusinio tipo šnipinėjimo programomis; Vakarų saugumo institucijos parduoda sekimo įrankius buvusiam M. Gadhafio režimui Libijoje, kur šios naudojamos disidentų persekiojimui – tai esą tik kelios istorijos iš spaudai nutekintų dokumentų. Kitais žodžiais tariant, reikia kažką keisti, tačiau net ir žinant, ką daryti, išlieka praraja tarp žinojimo ir galimybių kažką pakeisti.
Pasak E. Snowdeno, problema kiek sudetingesnė: „Yra daug parlamentarų, kurie norėtų į tai reaguoti, bet jie yra nuolat dezinformuojami, esą joks šnipinėjimas, stebėjimas nevyksta. Reikia šviesti parlamentarus, kad jie suprastų, jog masinis privačių duomenų rinkimas – lygu masinis šnipinėjimas.“ Kaip jau minėta, vis dar ieškoma baisių XX a. istorijų, kai saugumiečiai ateina pas jus į namus. XXI a. grėsmė privatiems duomenims – daugumai žmonių per daug abstrakti.
„Mums reikia privatumą užtikrinančių organizacijų“, – pažymi E. Snowdenas – „pradedant nuo nevyriausybinių organizacijų ir universitetų, ten turėtų būti sukurti tokios struktūros pamatai – struktūros, kuri gins tiek viešąjį, tiek verslo interesą. Tai bus sunku, nes pergalės „gynybinėje“ pusėje yra nematomos.“
„Norint apsaugoti duomenis, reikia pradėti nuo užšifravimo. Be jo – šnipinėti lengva.“ Norint visa tai pradėti, pasak Snowdeno, reikia motyvacijos, o motyvacijos nebus tol, kol visuomenė bus dezinformuojama apie masinį duomenų rinkimą ir nesuvoks grėsmės savo privatumui.
Teisėtos ir neteisėtos valstybės paslaptys
Paskutinis argumentas diskusijose apie E. Snowdeną dažniausiai būna šis: „Jis atskleidė valstybės paslaptį – sukėlė grėsmę šalies saugumui. Todėl jis yra paprasčiausias išdavikas“. Todėl klausimą apie valstybės paslaptis E. Snowdenas šio vakaro metu išgirdo.
„Ar yra legitimių valstybinių paslapčių? Yra.“, – atsako jis – „mums nebūtina žinoti pavardžių kiekvieno teroristo ar nusikaltėlio, kurį šiuo metu seka FTB“. Gerai, bet tada kur brėžti raudoną liniją?
„Linija nubrėžiama dirbant kartu: pavyzdžiui, laisva žiniasklaida gali konsultuotis tiek su valdžios institucijomis, tiek nevyriausybinėmis organizacijomis“. „Tačiau dabar visuomenė nėra tiek įgaliota, kiek yra įgaliota valdžia, naudodamasi šiomis programomis. Be to, mes nežinome, kas po dešimt metų gali ateiti į valdžią ir imti naudotis šiais įrankiais savo naudai“
Čia įsiterpia E. Snowdeno teisininkas Ben Wizner: „Kalbant apie valstybės paslaptis neužtenka pasakyti, kad tai gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Tarkime, buvo išviešintos nuotraukos, kuriose JAV kariai kankina belaisvius Irake. Be abejonės, tai pakenkė JAV saugumui – sukėlė bruzdėjimus Irake, radikalizavo dar vieną visuomenės dalį. Tačiau kas pasakytų, kad JAV visuomenė turėjo išlikti nežinioje?“
