Kaip žinia, pilietiškumas neateina mumyse savaime- tai įgūdis, vertybė, kurią žmogus turi puoselėti ir skleisti, tiesa, dažnai pamiršdamas apie save patį. Elžbieta Latėnaite- puikus pilietiško žmogaus pavyzdys. Ji- viena iš nedaugelio kūrybingos sielos žmonių Lietuvoje, kuriems ne tik rūpi mūsų kultūros padėtis, tačiau kaip vieną svarbiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje ji laiko masišką gyvūnų išnaudojimą žmonių poreikiams tenkinti. Pokalbis apie jos kūrybą, teatrą, kiną, veganizmo bei gyvūnų teisių problemas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Jūsų veiklos sritis yra labai plati: vaidinate filmuose, teatre, esate parašiusi knygą, jums itin rūpi gyvūnų teisės. Kaip vis dėlto įvardintumėte savo profesiją?
Gal galima lengvesnį klausimą (Šypsosi)? Turiu menų magistrės laipsnį, todėl tai turbūt ir yra mano profesija. Tačiau priėmiau pareigą, duotą iš aukščiau, veikti daug ir įvairios veiklos. Štai ir dabar repetuoju dviejuose spektakliuose (Egidijaus Bako spektaklio pagal Vedų šventraščius „Karaliaus Purandžanos istorija“ rodymas per Krišnos gimtadienį – rusėjo 5d. , o Gabrielės Tuminaitės režisuojamo spektaklio „Bedalis ir Labdarys“ pagal to paties pavadinimo P. E. Pukytės romaną premjera numatoma spalio gale). Negana to, gilinuosi į sisteminę fenomenologiją „Sisteminių sprendimų institute“, ten mokomės pagal Berto Helingerio terapijos metodą. Taip pat esu savanorė gyvūnų teisių organizacijose „Tušti narvai“ ir „Trys paršeliai“, taigi dalį savęs skiriu aktyvizmui. Netrukus laukia kelionė į tarptautinę gyvūnų teisių konferenciją Liuksemburge, kitą mėnesį – gastrolės su E. Nekrošiaus režisuota Nacionalinio dramos teatro premjera „Borisas Godunovas“. Visą gyvenimą mėgau muziką, todėl pagroju ir kuriu. Be to, šiuo metu rašau naują straipsnį portalui „15min.lt“. Žinoma, būtina paminėti šeimą, kuriai taip pat reikia laiko. Ypač mano dukrai, kuriai labai reikalinga mama.
Filme „Kai apkabinsiu tave“ Jums teko tam tikra prasme nusikelti į septintą dvidešimto amžiaus dešimtmetį. Jūs įkūnijote naivios, bet tuo pačiu metu ir stiprios merginos amplua. Ar aktoriui sunku įsijausti į tokį dviprasmišką vaidmenį? Turint omenyje, jog tuo metu kine buvote naujokė.
Režisierius K. Vildžiūnas daug laiko skyrė filmo „Kai apkabinsiu tave“ repeticijoms, kad įsigilintume į mano personažės Rūtos psichologinį paveikslą, suvoktumėme to meto žmonių nuotaikas. Kartu su Jurga Jutaite, kuri kūrė Rūtos draugės Auksės vaidmenį (beje, ji mano klasiokė ir draugė ir gyvenime), porą savaičių gyvenome Berlyne, kur mokėmės vokiečių kalbos ir domėjomės tuometine politine situacija, vyraujančiomis nuotaikomis, nes dalis filmo veiksmo vyko būtent Berlyne.
Kitais metais pasirodysiančiame filme „Senekos diena“ režisierius elgėsi visiškai kitaip. Tiesa sakant, nepamenu sudėtingų ir ilgų analizių. Turbūt tai lėmė filmo tematika, kad šį kartą režisierius pasikliovė daugiau širdimi ir intuicija nei protu.
Dažnai, ypač šiame technologijų amžiuje, pasitaiko žmonių, kurie sėdėdami teatro salėje, rodo tam tikrą nepagarbą, naudodamiesi savo išmaniaisiais telefonais. Ar dažnai Jums tenka tai pastebėti? Jeigu taip, kaip dėl to jaučiatės? Ar tai trukdo vaidinti?
Teko tai pastebėti, tačiau suprantu kokiais laikais dabar gyvename. Kartais pilnas kambarys žmonių ir visi tyli, nes visų rankose telefonai. Todėl labai vertinu, kuomet žiūrovai atėję į spektaklį, nors kelioms valandoms sugeba atsiriboti nuo virtualaus pasaulio.
Ką Jums reiškia žiūrovas? Ar Jums svarbu būti išgirstai?
Teatras – tai dialogas, ne kitaip. Be žiūrovo nėra ir teatro. Kad ir ką sakytų kūrėjai, taip yra. Tačiau, jeigu kuri tam, kad patenkintum žiūrovą, gali ir nieko nepavykti.
Esate suvaidinusi ne viename spektaklyje ir kino juostoje. Tačiau viename interviu teigiate, jog nelaikote savęs aktore. Iš kur toks kategoriškumas šiuo aspektu?
Turbūt skaitėte senesnį interviu (Šypsosi). Tuo metu buvau labai filosofiška, maksimalistiška ir nuolat mąsčiau apie visokiausias idėjas, kaip reikėtų treniruoti savo sąmonę: nemažą dalį jų, pavyzdžiui, jokumą, nematerialumą, ribų ir atitvarų galvoje trynimą, aprašiau knygutėje „Apsichė”. Tuo metu man atrodė, kad aš neverta „aktoriaus“ vardo, nes nesiimu kiekvieno darbo kaip turėtų daryti profesionalai. Nebuvau entuziastinga ir nemaniau, kad teatras – tai visas gyvenimas. Mane traukė ir muzika, ir literatūra. Tačiau dabar jau ramiai save vadinu aktore. (Šypsosi)
Ką Jums reiškia miestas, kuriame gyvenate? Ar Vilnius leidžia Jums atsiskleisti, kurti, svajoti?
Kažkada maniau, kad norint veikti, tai, kas patinka, reikia važiuoti į kuo didesnę šalį ir kuo didesnį miestą. Dabar manau, kad daugmaž viskas, ko reikia, yra čia pat (Šypsosi).
Koks, Jūsų nuomone, turi būti aktyvaus, pilietiško ir, svarbiausia, prasmingo žmogaus gyvenimas?
Pafantazuokime. Jis – veganas, nes prasmingai norintis gyventi žmogus negali matyti prasmės kitų gyvų būtybių beprasmiškame masiniame naikinime. Ir nesvarbu, ar tos būtybės žydai, juodaodžiai, karvės, viščiukai ar paršiukai. Dar geriau – tai dvasingas žmogus, keliantis klausimus apie būtį, gyvenimo ir mirties prasmę. Idealiu atveju, prasmingo žmogaus gyvenimas turėtų būti orientuotas į mąstymą, kaip padidinti harmoniją savyje ir šiame pasaulyje.
Ką manote apie R. Tumino pasisakymą, jog Rusijai yra būtinas žiaurus režimas, paminantis žmogaus teises ir demokratiją?
Tiesą sakant, nemačiau to pokalbio. Bet kokiu atveju, visuomenės reakcija į šį pranešimą parodė, kad nesame pakankamai stiprūs ir mus lengva manipuliuoti bei kiršinti.
Galbūt galėtumėte trumpai apibūdinti savo vaidmenį transcendentiniame spektaklyje “Karaliaus Purandžanos istorija”? Kuo šis vaidmuo Jums kitoks?
Šiame spektaklyje, kurį pavadinčiau transcendentiniu patyrimu, vaidinu karaliaus Vaidarbhi dukrą, kuri ištekėjo už karaliaus Malajadvažios. Pastarasis dėl noro atsiduoti Dievui (Krišnai) vėliau tapo iškilus bhakti jogas. Mano personažė išėjo paskui jį, palikdama namus, vaikus ir patogumus, kad galėtų gyventi asketiškai, atsiduoti tarnystei, vyrui ir Dievui. Suprantu, kad tai gali kelti nuostabą ar šoką. Mes taip pat spektaklio kūrimo pradžioje uždavėme praktikuojančiam vaišnavui ir tuo pačiu mūsų režisieriui Egidijui tūkstantį klausimų, nes viskas atrodė keista žvelgiant per europietišką-vakarietišką prizmę.
Tokio vaidmens kaip šis aš niekada net nesvajojau suvaidinti, nes niekas įprastuose teatruose nerašo ir nestato pjesių apie jogus, atsiskyrėlius ir vienuolius. Jaučiuosi “privilegijuota”, nes turiu galimybę kartu su kolegomis dalyvauti šio spektaklio repeticijose ir prisiliesti prie senųjų šventraščių. Kartu su spektaklio komanda teko pabūvoti stovykloje, kurioje turėjome progą įsijausti į vaišnavų bendruomenės kasdienybę, stebėti apeigas, kartu giedoti nuostabiai gražias giesmes. Įsijautėme kaip tikri menininkai, kartojome mantrą „Hare Krišna“. Keli iš mūsų netgi pabuvojo ir gatvėje einančiame mehariname – viešame mantros giedojime. Šio spektaklio statymas – patirtis, kuri paliko neišdildomą įspūdį. Pasijaučiau taip, lyg būčiau aplankiusi pačią Indiją, vieną dvasingiausių šalių, neiškeldama kojos iš Lietuvos. Nors tenka susidurti su daugybe sunkiai ištariamų žodžių, sunkiai suvokiamų prasmių, vis tik su jauduliu laukiame spektaklio premjeros rugsėjo 5 diena (būtent tą dieną vaišnavai švęs Krišnos gimtadienį). Tikiuosi, ši patirtis paliks pėdsaką ne tik mūsų, bet ir žiūrovų širdyse.
Kai Jums buvo vos 22, pasirodė Jūsų debiutinė knyga „Apsichė“. Pastarosios pasaulyje nepaisoma jokių taisyklių ir dėsnių: nei gamtos, nei visuomenės, nei literatūros ar kalbos. Ar galėtumėte teigti, jog tai knyga apie ieškojimų kelią? Kaip gimė idėja tokiai neįprastai knygai?
Aš nuo paauglystės buvau filosofiška, nagrinėjanti įvairiausius reiškinius ir filosofines idėjas, dievindavau intelektualius pokalbius, žaisdavau kalba, žodžiais. Pamenu, kad visas pasaulis man atrodė sudėtingas, o žmonės – tolimi. Mėgindama kitaip, savitai pažvelgti ir suvokti pasaulį, knygoje kūriau ir sprendžiau įvairius egzistencinius rebusus ir žaidimus.
Kita vertus, pradėjus domėtis gyvų būtybių patiriamų kančių mastais, automatiškai pakito mano prioritetai ir netikėtai į tą pačią kūrybą ėmiau žvelgti visiškai kitaip. Nevalingai pradėjau skirstyti kūrybą į egoistišką, rašomą tik savo siekiams patenkinti, ir tokią, kuri gali padėti kitiems.
Nesenai kavinėje mane užkalbino jauna mergina ir pasakė, kad jai labai patikusi „Apsichė“ ir paklausė, kada rašysiu antrą knygą. Man buvo labai malonu. Aš jai padėkojusi atsakiau: „ Jei rašysiu antrą knygą, tikiuosi, ji bus iš meilės kitiems, o ne iš meilės sau“. To sau ir linkiu.
Jūs sukūrėte himną gyvūnams pavadinimu „Laisvi amžinai“. Jame atsiprašote visų gyvūnų, kuriuos nužudėte per gyvenimą: kiekvienos vištos, kiaulės, kalakuto, anties, avies, krevetės, midijos, vėžio, krabo, žuvies ir visų kitų, kuriuos spėjote pamiršti. Kaip manote, ar tokia meno forma priverčia susimąstyti tuos, kuriems visiškai nerūpi iš ko pasiūti jų kailiniai ir ką teko išgyventi gyvūnui, esančiam ant jų pietų stalo?
Mano požiūris į gyvūnus pasikeitė pažiūrėjus filmą „Earthlings“, pasiklausius Gary Yourovsky „Best speech you’ll ever hear“ ir Melanie Joy paskaitą apie karnizmą. Šiuo metu mėsos, sūrio, pieno, žuvies skyrius man yra lyg gedulo skyriai. Praeidama pro tuos ankštus akvariumus, kur beviltiškai sugrūsti karpiai ir erškėtai, visada norisi jų atsiprašyti už neteisybę, kurią vykdome su jais.
Veganai, gyvūnų teisių aktyvistai yra tokie patys skirtingi žmonės kaip ir visavalgiai. Kažkas yra fantastiškas grafikos dizaineris, kažkas – menininkas. Kažkas geba gerai komunikuoti, o dar kiti- puikiai dirbti viešojo maitinimo sektoriuje. Ir visos pastangos yra reikalingos kaip oras. Entuziastingus žmones skatinčiau rodyti iniciatyvą, būti aktyviems. Pavyzdžiui, susisiekti su gyvūnų teisių organizacija „Tušti narvai“. Gyvūnams reikia mūsų pagalbos jau dabar: 160 milijardų gyvūnų pasaulyje nužudoma kiekvienais metais vien dėl maisto.
Pieno pramonėje vergaujančiai karvei, iš kurios buvo atimtas naujagimis veršiukas, kad būtų galima karvę paversti pieno mašina, o jos kūdikį – veršiena, visai nesvarbu, ar tu kuri dainą, ar rašai straipsnius, ar bendrauji su žmonėms, ar tiesiog pasirašai peticiją ir paaukoji pinigų. Gyvūnams svarbu, kad mes darytume ką nors, kas padėtų jiems išvengti skausmo. Gyvūnai labai panašūs į mus, kiekvienas jų nori meilės, švelnumo ir rūpintis savo artimaisiais, ir dėl to dar labiau skaudu, kaip mes elgiamės su jais.
Jūsų nuomone, kaip medijos formuoja visuomenės požiūrį į “žaliavalgystę”? Ar viešoji erdvė tokį gyvenimo būdą pateikia kaip būtinybę, norint būti sveiku, ar pabrėžiami minusai (pavyzdžiui, yra nuomonių, jog blogai suderintas veganiškas maistas gali sąlygoti būtiniausių vitaminų, tokių kaip geležies, cinko, kalcio, jodo ir kt. Stoką)?
Visų pirma, reikėtų atskirti veganizmą ir žaliavalgystę: žaliavalgiai nevalgo termiškai apdoroto maisto, bet gali valgyti gyvūninės kilmės produktus. O veganai atsisako gyvūninės kilmės maisto: gyvūnų ir to, kas išlenda, išbėga iš jų. Taip pat nesirenka tikros odos, kailinių, šilko, pūkų ir naudoja veganišką kosmetiką, kuri nebuvo testuojama su gyvūnais.
Nors visai nesidomiu mokslu apie medijas ir technologijas, turiu nuojautą, jog sveikus, laisvus ir laimingus žmones valdyti yra labai sunku. Mes vis girdime, kad būtina vartoti mėsą ir karvės pieną. Tačiau ne visi supranta, kad dėl gyvūninės kilmės maisto dažniau ir sunkiau sergame. Tada viešojoje erdvėje matome reklamas apie maisto papildus ir vaistus, kuriuos turime vartoti, jei norime būti sveiki. Ligoninių koridoriai pilni ne veganų ar žaliavalgių, o visavalgių. Maisto papildai kuriami irgi visavalgiams. Mažai kas pagalvoja apie tai, kaip reiktų skatinti žmones kuo rečiau valgyti mėsą, pieną, kiaušinius, žuvį ir kaip galima dažniau eksperimentuoti su daržovėmis ir vaisiais. Tapus veganu, sveiki ir stiprūs tampa nagai ir plaukai, oda tampa skaistesnė, sustiprėja imunitetas. Ir tai sutaupo daugybę pinigų ir vargo. Žinoma, jau nekalbant apie sąžinės priekaištus.
Geras visuomenės gąsdinimo pavyzdys – ką tik pasirodęs straipsnis, kad mirė veganų kūdikis. Kam to straipsnio reikėjo, galima tik spėlioti, o kokiu tikslu – akivaizdu – įbauginti skaitytojus ir paskatinti likti prie senų mitybos įpročių. Visgi, pastanga gana desperatiška: aprašyti beveik 10 metų senumo įvykiai ir dar Prancūzijoje. Publikuotas ketverių metų senumo straipsnis, kuris pakartotinai publikuotas šiandien. Jei per 10 metų iš visų mirusių vaikų Europos mastu suskaičiuojame tik vieną veganų kūdikį, manau, kad geresnės veganizmo reklamos nesugalvosi (Šypsosi). Kita vertus, kaip sakė mano vienas pažįstamas – tai labai kokybiškos propagandos pavyzdys. Potencialiems veganams vien straipsnio pavadinimu yra siunčiama žinutė, kad veganai gali netikėtai mirti. Juk prie kiekvieno mirusio kūdikio visavalgio nerašoma „visavalgių vaikas“, o po kiekvieno insulto/infarkto/nenugalėto vėžio atvejo neskelbiama: mirties priežastis – mėsa, pienas ir kiaušiniai.
Toks specialus mėginimas atgrasyti žmones nuo sveiko ir laimingo gyvenimo rodo dar ir tai, kad sąmoningų žmonių daugėja taip sparčiai, kad nebežinoma, ką su jais daryti. O tai smagu.
Kas sąlygojo Jūsų pačios apsisprendimą tapti vegane?
Intuityviai atsisakiau mėsos ir žuvies. Po kiek laiko, veganės draugės paskatinta pamėginau savaitę pagyventi be pieno. Ta savaitė jau tęsiasi virš metų. Ir dėl to dėkoju draugei. Nors labai mėgau karvės pieno produktus, dabar jų visiškai nepasiilgstu. Tik gailiuosi, kad taip vėlai susiprotėjau. Atsisakius rūkymo, po kurio laiko cigarečių dūmai, užuot vilioję, ima keti šleikštulį. Taip ir mėsa, pienas, kiaušiniai ima atrodyti ir kvepėti visiškai nepatraukliai. Tai tik įrodo, kad šie produktai nėra natūralus maistas ir nėra skirti žmogui.
Viskas vyko palaipsniui, tad kai vienintelis gyvūninės kilmės maistas mano racione buvo kiaušiniai, tada į mano akis pateko organizacijos „Tušti narvai“ „Facebook“ puslapis, kur pamačiau, kaip atrodė humaniškas kiaulių skerdimas Australijoje. Kas nežinote, kiaulės laikomos penktu pagal intelektą gyvūnu po žmogaus, delfino, dramblio ir šimpanzės. Vaizdo įraše mačiau, kaip jos suvokia, kur jas atveža, o varomos į skerdyklą, alpsta iš baimės. Tuo tarpu darbuotojai jas spardė, trankė elektrinėmis lazdomis. Visa tai telefone žiūrėjau kavinėje ir apsipyliau ašaromis. Mane šokiravo, kuomet pamačiau kokioje panikoje gyvūnai žūsta dėl mums visiškai nebūtino maisto. Tuo metu su manimi buvusi draugė paklausė: „Kam tu žiūri? Nežiūrėk“. O aš atsakiau: „Bet, jei aš nežiūrėsiu, tai vis tiek vyks…“ Taip manyje užgimė aktyvizmo liepsnelė.
Akis atvėrė filmai „Earthlings“ ir „Forks over knives“. O filmas „Cowspiracy“ sudėliojo visus taškus ant „i“ ir nebeleido galvoti, kad mirtis nuo bado tėra pačių badaujančių reikalas: tai reikalas kiekvieno, kas renkasi valgyti mėsą. Kiaušiniams pasakiau „viso gero“ visam laikui. Paprastai ir lengvai. Ir nors priežastys tapti veganu yra pačios rimčiausios, buvimas veganu yra laisvė ir laimė tikrąja to žodžio prasme. Kiekvienam linkiu pabandyti tokiam tapti bent mėnesiui ir pažiūrėti, kas bus. Nesvarbu, ar tai darytumėte dėl sveikatos ar bado pasaulyje, miškų kirtimo ar gyvūnų, vandens eikvojimo ar smalsumo – visos priežastys tapti veganu yra teisingos.
Dažnai tarp veganų, vegetarų ir mėsėdžių (nesvarbu ar tai privati ar vieša erdvė) kyla diskusija. Pasitaiko žmonių, teigiančių, jog be mėsos žmogus neišgyventų ir gyvulinės kilmės produktų atsisakę žmonės tiesiog nori išsiskirti iš aplinkinių. Ar Jums dažnai tenka įsivelti į tokią diskusiją? Jeigu taip, kaip argumentuojate savo poziciją?
Visavalgiai tokiose diskusijose dažnai sako „kodėl nemokote liūto valgyti salotų?“. Deja, lyginimasis su liūtais yra gana neracionalus. Liūtas be mėsos neišgyventų, jis paprasčiausiai numirtų. Ir lygiai taip žmogus neišgyventų be augalų, jie jam būtini.
O mėsa?… Jeigu sakytume tiesą, tai mes žudome gyvūnus tam, kad juos valgytume. Tačiau galiausiai, jie nužudo mus: gyvūninės kilmės baltymas yra peilis žmogaus organizmui, su juo siejama daugybė vakariečius guldančių ligų: infarktas, aterosklerozė, vėžys, nutukimas, insultas, osteoporozė, diabeto ir daugelis kitų. Kodėl tuomet žaloje save ir savo artimuosius? Žalą kelia tiek mėsa, tiek pienas, kiaušiniai ir žuvis. Jei norite klestėti, būti gražūs, turėti daugybę energijos ir nesirgti, susimildami palikite gyvūnus už lėkštės ribų.
Plačiau apie sveiką mitybą siūlau paskaityti ir šeimos nariams švenčių proga padovanoti pasaulinio garso mokslininko T. Colin Cambell įžymiąją knygą „Natūralus būdas išvengti ligų. Kinijos studija“ bei naujausią jo knygą „Visuma. Naujas žvilgsnis į mitybos mokslą“, taip pat širdies bei kraujagyslių chirurgo C. B. Esselstyno knygą „Širdies ligos prevencija ir išgydymas“. Pastarajam gydytojui kadaise pačiam grėsė mirtis nuo širdies ligos, tačiau pakeitęs mitybą į augalinę jis išgyveno ir jau daugybę metų gelbsti kitus. Jo pacientu tapo ir sveikatą sustiprino prezidentas Bilas Clintonas, kuris išgirdo apie stulbinamus gydytojo pasiekimus ir sužinojo, jog dėl augalinės mitybos paciento organizmas pats išsigydo aterosklerotinius kraujagyslių užsikimšimus ir arterijų sukalkėjimus. Turime ir lietuvį gydytoją šviesuolį – vilnietį chirurgą Darių Kubilių, kuris su visa šeima paiso augalinės mitybos, džiaugiasi puikia sveikata ir sėja žinias pacientams.
Kai sužinojau, kad onkologiniams pacientams kasdien duodama valgyti mėsos, buvau priblokšta: tai juk panašu į tai, kas kasdien duoti jiems rūkyti… Daržovės, uogos, vaisiai, kruopos, grūdai ir t.t. turėtų sudaryti jų racioną, o ne gyvūnai.
Bet aš nesu “sveikuolė“. Valgau daugmaž viską tą patį, ką valgo bet kuris visavalgis, tik vietoj gyvulinės kilmės produktų renkuosi augalines, t.y. sveikesnes, etiškesnes alternatyvas. Valgau ir picą su sūriu, ir „maltinukus“, ir balandėlius, ir karštus sumuštinius, ledus, tortus, pieną. Tačiau jie yra augaliniai. Niekas neturėjo dėl jų kamuotis visą gyvenimą ir dar gauti peilį po kaklu. Be to, toks maistas ne taip kenkia mano sveikatai. Gerai tai, kad nieko nereikėjo atsisakyti, viskam yra nuostabios alternatyvos.
Žmogui nėra jokios biologinės būtinybės valgyti mėsą, o pilnavertiška veganiška mityba tinka bet kokiame amžiaus tarpsnyje. Abejones galima panaikinti panagrinėjant neseniai mano atrastame portale www.vegan.lt. Ten talpinami įvairių šalių valstybinių institucijų oficialūs pasisakymai apie veganišką/vegetarišką mitybą.
Dažnai vegetarais arba veganais tampama dėl etinių priežasčių, t.y kovojant už gyvūnų teises. Lietuvoje didelė dalis žmonių mano, jog tokie žmonės yra su vėjo malūnais kovojantys keistuoliai. Kaip manote, kas turėtų atsitikti, jog taip manančių žmonių nuomonė pasikeistų?
Dauguma mūsų stengiamės būti geri žmonės, todėl nenorėtume kankinti ar sukelti kitiems neapsakomą skausmą. Beveik niekas nenori sunaikinti planetos arba atimti maisto tiesiai iš badaujančių vaikų burnų. Tačiau dauguma mūsų būtent tai ir daro. Aš visiškai įsitikinusi, kad žmonės, vartojantys mėsą, tai daro ne vedami pagiežos ar įgimto blogio, o tiesiog dėl tiesos neišmanymo.
Didžiausia iliuzija yra tuomet, kai žmonės galvoja, kad mityba yra nesvarbi ir nereikšminga gyvenimo dalis. Šakutė ir peilis yra didžiausio istorijoje karo prieš gyvas būtybes ir bado įrankiai, kuriuos mes imame į rankas tris kartus per dieną. Jais arba sėjame taiką, arba skelbiame karą.
Mes gyvename tokiais laikais, kad kai nesidomime savo veiksmų pasekmėmis, elgiamės prieštaraudami savo moralei, to patys kartais nesuvokdami. Tiesiog neįsisąmoniname ryšio tarp vienų ir kitų dalykų. O būtent gyvulininkystės pramonė nesistengia jų atskleisti ar garsinti. Pavyzdžiui, dažnas iš mūsų gaili alkstančių vaikų. Tačiau kiek iš mūsų žino, kad pasaulyje šiuo metu badauja 795mln žmonių, o šiandien mes turime pakankamai augalų resursų išmaitinti 10-čiai mlrd. žmonių (tai yra visą mūsų populiaciją ir dar daugiau)? Tai kodėl vaikai miršta iš bado? Bėda yra ne maisto trūkume, o tame, kad mes maitiname savo maistą savo maistui, t.y. gyvūnams, kuriuos po to valgome. O tuo tarpu žmonės miršta iš bado. Mano nuomone, mėsos valgymas yra moralinis nusikaltimas prieš badaujančius. Vien šis socialinis aspektas vertas to, kad visą gyvenimą paaukotum veganizmo žinutės skleidimui.
Kai žmonės sako, kad mityba – kiekvieno asmeninis pasirinkimas, jie sako netiesą. Mes išgyvename pasaulinę krizę, ir tai jau nebėra tik apie Jus ar apie mane.
O tai, kad veganai ar vegetarai atrodo kažkam keistuoliai, yra normalu. Lygiai tokie patys keistuoliai visai neseniai vergovės laikais atrodė tie, kurie pasisakė už juodaodžių teisę į laisvę. Lygiai taip pat keistais buvo laikomi siekę moterims suteikti teisę balsuoti. Keistuoliai buvo tie, kurie siekė vaiko teises prilyginti žmogaus teisėms. Visi didieji socialiniai perversmai neįvyko per vieną naktį ir savo laiku sulaukdavo didelio pasipriešinimo. Lygiai taip ir gyvūnų teisių perversmas: jis jau vyksta, o savo mastu yra didžiausias istorijoje socialinis perversmas. Pastebiu, jog veganizmas plinta labai dideli greičiu. Smagu, kad žmonės nustoja šokti pagal abejotinų tradicijų ir pramonininkų dūdelę.
Ar sutiktumėte su teiginiu, jog pagrindinis vegetarų ir veganų tikslas yra pradėti keisti esamą požiūrį ir tradicijas?
Taip, būtent taip – keisti tradicijas, keisti seną įprotį į naują, keisti smurtą – atjauta, ligas – sveikata, neišmanymą – sąmoningumu, gyvūnų genocidą – pagarba jiems, karą – taika, barbariškumą – žmoniškumu.
Neseniai skaičiau, kad nebūtinai reikia pakeisti mąstymą, kad pakeistum elgesį. Kartais užtenka pakeisti elgesį (pavyzdžiui, pamėginti atsisakyti mėsos, pieno, kiaušinių ar pan.), kad pasikeistų mąstymas. Todėl gyvūnų teisių organizacijos skatina žmones ne tiek tapti vegetarais ar veganais, kiek sumažinti mėsos ir pieno vartojimą. Pavyzdžiui, vietoj dviejų mėsos patiekalų dienoje valgyti vieną, kartą savaitėje valgyti tik vegetariškai ar veganiškai, o galbūt net dvi savaites valgyti veganiškus pusryčius. Kiekvienas mažas pokytis yra labai reikšmingas sveikatai, gyvūnams ir visai planetai.
Jūs esate nevyriausybinės organizacijos „Trys paršeliai savanorė“. Kokie pagrindinę žinutę skleidžia ši ne pelno siekianti organizacija? Koks jūsų indėlis?
Išties, esu savanorė organizacijose „Trys paršeliai“ ir „Tušti narvai“. Pagrindinė „Trys paršeliai“ žinutė yra ta, kad fermos gyvūnai yra tokie patys mieli, juokingi, prieraišūs, protingi ir linksmi, kaip šunys ir katės. „Trys paršeliai“ stengiasi šviesti sekėjus apie mėsos, pieno, kiaušinių pramonė ir propaguoja sveikesnę, taikesnę mitybą. Žinoma, gyvūnus paliekant už lėkštės ribų. „Trims paršeliams“ savo sodyboje leido įsikurti nuostabi pora – pirmos veganiškos kavinės Lietuvoje „Gyvas baras“ savininkai Marius ir Goda. Labai mėgstu ir visiems rekomenduoju jų maistą.
Kalbant apie organizaciją „Tušti narvai“ visad prisimenu vieną vakarą, kuomet apsilankiau jų organizuojamo filmo „Live and let live“ peržiūroje. Po filmo, skaniai pavalgę kavinėje „Vegafe“, su keliais organizacijos nariais sprendėme, ką veiksime toliau. Ir viena „Tuščių narvų“ narė pasakė žodžius, kurių niekada nepamiršiu. „Gyvūnai miršta, reikia eiti dirbti“- pasakė ji. Tuomet labai apsidžiaugiau, jog į mano gyvenimą atėjo naujų, gerų žmonių.
Nesenai Bradas Pittas stojo gyvūnų pusėn, parašydamas laišką prekybos centrų tinklui, kuriame reikalauja nebeprekiauti kiaušiniais iš narvuose laikomų vištų. Dažnai tokiomis priemonėmis garsūs žmonės priverčia visuomenę susimąstyti, kiti netgi ryžtasi keisti gyvenimo stilių, sekdami savo „dievaičių“ pavyzdžiu. Ar galėtumėte įvardinti vieną ar kelias Lietuvos „žvaigždes“ kurios propaguoja vegetarizmą ar veganizmą, ar atkakliai gina gyvūnų teises?
Įtakingų žmonių tapimas veganais ar stojimas gyvūnų pusėn yra labai reikšmingas, nes žmonės linkę sekti įžymybių pavyzdžiu. Atidžiau žiūrėsiu Brado Pitto filmus :-)
Dar esu devintame danguje, nes mano mylimas aktorius Leonardas DiCaprio tapo vieno svarbiausių šių dienų filmo „Cowspiracy“ prodiuseris ir jo dėka vienas televizijos kanalas šį filmą transliuos visame pasaulyje. Tai yra fantastiška naujiena. Ir man svarbu, kad už gamtosaugą pasisakantis aktorius lieka nuoseklus, nenusigręždamas nuo didžiausios gamtosaugos priešės – gyvulininkystės.
Visas pasaulio transportas atsakingas už 13% išskiriamų šiltnamio dujų, tuo tarpu gyvulininkystė – net už 51%. Taip pat gyvulininkystė išnaudoja trečdalį pasaulio gėlo vandens, užima 45% sausumos ploto ir yra atsakinga net už 91% atogrąžų miškų naikinimo (tai yra apie 40-80 arų kiekvieną sekundę).
Dažnai žmonės gaili nukirsto medžio ar miško, bet apsisukę valgo šašlyką. Jeigu jums iš tikrųjų rūpi kertami miškai ir mylite žalumą, manote, kad senkančias gėlo vandens atsargas reiktų taupyti, ir mąstote apie tai, kaip sumažinti savo indėlį į šiltnamio efektą, duosiu jums tris patarimus. Pirma, pažiūrėkite filmą „Cowspiracy“ ir parodykite jį visiems, ką pažįstate. Antra, jei negalite visiškai pašalinti iš savo raciono gyvūninės kilmės maisto, stenkitės jį bent sumažinti – dešimtadaliu, penktadaliu, pusiau – kaip jums išeina. Trečia, pasitikėkite tik tomis gamtosaugos organizacijomis ir „žaliaisiais“ politikais, kurie patys propaguoja ir skatina vegetarizmą ir veganizmą, nes visa kita (atliekų rūšiavimas, trumpas prausimasis duše, važinėjimas dviračiu vietoje mašinos) nors ir pozityvu, bet problemos nesprendžia.
Birželio mėnesį Kinijoje vyko šunų mėsos valgymo festivalis. Visas pasaulis buvo pasibaisėjęs tokiomis šunų skerdynėmis. Tačiau, lygiai taip pat gyvūnai, kurios mes valgome kasdien (vištos, kiaulės, karvės ir kt. ), kaip ir šunys turi širdį, akis ir turi jausmus. Kaip manote, iš kur atsirado tokios normos ir kodėl minėtų gyvūnų niekas taip negaili kaip šunų?
Nors gerbiu gyvūnus, bet šunų festivaliai manęs taip stipriai nepaliečia. Visų pirma, kiekybiškai šunų nukankinama nepalyginamai mažiau nei kitų gyvūnų. Palyginimui: per vieną festivalį nužudoma tiek pat šunų (pvz. 10000), kiek per kelias minutes pasaulyje – kiaulių, o jos daug protingesni ir jautresni gyvūnai už šunis. Nereikia įsivaizduoti, kad skerdyklose gyvūnai jaučiasi kaip „Spa“. Nors reklama ir piešia groteskiškus besišypsančius gyvūnų veidus, tarsi trokštančius būti suvalgytais. Tai – dar vienas psichologinis reklamos žingsnis. Gyvūnai fermose ir skerdyklose nuo pat gimimo ištveria nežmoniškus kankinimus ir žalojimus, pavyzdžiui, uodegytės kirpimas, dantų rovimas ir kastracija be nuskausminimo. Ar jūs galite įsivaizduoti kastruojamą be nuskausminimų naujagimį šuniuką, kuriam tiesiog išplėšiamos sėklidės? Tai štai, ką išgyveno kiekvienas paršelis šašlykų lėkštėje. O festivalyje valgomi šunys iki mirties bent gyveno laisvai.
Jūs labai gerai pasakėte: mūsų valgomi gyvūnai turi tokią pačią širdį kaip šunys ir katės. Bet atsiranda manančių, kad Azijos festivaliuose gyvūnai labiau nukankinami nei skerdyklose. Deja, tai mėsos, pieno ir kiaušinių reklamos rezultatas. Nemaža dalis gyvūnų mūsų skerdyklose kol yra sąmoningi, turi ištverti plikymą verdančiu vandeniu, svilinimą, galūnių pjaustymą. Skerdykla nesirūpina gyvūnais, ji rūpinasi mėsos lentynomis. Humaniška prievarta, humaniška vergovė ir humaniškas nužudymas neegzistuoja: kiekvienas mėsos kąsnis kupinas baimės ir skausmo.
Tačiau jei žmogus yra prieš beprasmį gyvūnų skriaudimą, ir piktinasi šunų ir kačių valgymu, tai jau yra sveikintina. Dabar tereikia išplėsti atjautą, pagalvojant apie kitas gyvūnų rūšis. Jeigu kas nors padarytų katei ar šuniui tai, ką fermose daro viščiukams, paršiukams, veršiukams, tai būtų apkaltintas žiauriu elgesiu su gyvūnu ir sėstų į kalėjimą. Sutikite, jog nėra adekvatu pasisakyti prieš indėnų engimą, tačiau tuo pat metu apsisukus remti ir palaikyti žydų genocidą.
Kokia mūsų sistemos kūrėjų, t.y politikos įtaka Lietuvoje, ginant gyvūnų teises? Juk Lietuvoje vis dar steigiamos kailinių žvėrelių fermos, o medžiotojams tereikia praeiti kursus, norint teisėtai šaudyti gyvūnus miške.
Išties stebėtina, kiek absurdiškų dalykų pas mus yra įteisintų. Todėl ir sakau, jog norint rūpintis kažkuo daugiau nei savimi, būtina atkreipti dėmesį į tai, ar politikų, gamtosaugininkų veiksmai sutampa su jų žodžiais. Jeigu seimo narys medžiotojas, kaip jis gali stoti žudomų laukinių gyvūnų pusėn? Jei aplinkosaugininkai skatina visavalgystę, reklamuodamiesi burgerių kavinėse, ar jie gali kovoti vardan gamtos išteklių ir visų mūsų gerovės? Ir kas svarbiau: kad politikas pozuoja šeimyninėje nuotraukoje su gražia žmona ir vaikais, ar tai, kad jis abejingas mirštančių iš bado vaikų problemai, kurią lemia mėsos vartojimas ir jo šeimoje?
Kai kuriose šalyse „Žaliųjų“ partijos yra tokios autoritetingos, jog išrenkamos į valdančiąją daugumą. Kitaip pasaulinės krizės metu ir negali būti. Tikiu, kad sąmoningos partijos ir asmenybės pamažu skinsis kelią į mūsų valdžią. Egoistai valdžioje yra milžiniška prabanga, kai aplinkui tiek daug kančios.
