Dievo teismas šioje Žemėje jau įvykęs, Dangaus Karalystė neatėjo, o gal ir atėjo, bet ne jiems. Aplinkui – vien smėlis ir dykuma, kurioje užauginti augalo stiebą beveik neįmanoma, ore sklando benzino, prakaito ir išmatų dvokas. Žmonija jau susinaikinusi, išliko tik saujelė, kurie ieško vilties negyvos žemės platybėse, tačiau, išduosime paslaptį, jiems pasirodys tik Juodasis Apokalipsės angelas. Štai toks status quo ką tik išėjusiame filme „Furioza: Pašėlusio Makso saga“ (Furiosa: A Mad Max Saga, 2024).
Tai jau penktoji Pašėlusio Makso sagos kino juosta, kurią, kaip ir visas likusias, režisavo Džordžas Mileris (George Miller). Bandant trumpai nupasakoti, apie ką filmas, būtų galima paminėti kelis žodžius: distopija, postapokalipsė, karas, kerštas ir viskas vyksta Australijoje. Visos penkios dalys kaip ir apie vieną ir apie tą patį, tačiau kūrybinei grupei ir kino pramonės technologijoms kasmet tobulėjant šie filmai tampa įspūdingesni ir idėjiškai komplikuotesni, kompleksiškesni. Galima sakyti, kad penktoji dalis apie Furiozą pasiekė savo tobulumo viršūnę.
Vasarą, lauke pliekiant kaitrai, oro kondicionierių ventiliuojamoje pustuštėje kino salėje žiūrėti filmą apie dykumą tikrai įdomus jausmas: lyg būtum urve, ant kurio sienos rodoma projekcija apie tai, kas vyksta išėjus iš urvo. Globalinis klimato atšilimas, atnešęs dideles sausras ir stiprias audras, jau beldžiasi į duris. Karai taip pat vyksta. O paslaptingoji Gausybės žemė greičiausiai kažkur Vakaruose, jei tiksliau, Jungtinėse Amerikos Valstijose, šių dienų kultūros ir ekonomikos mekoje. Tačiau nepaminėjau šio filmo vyšnios ant torto – pagrindinės veikėjos Furiozos (Anya Taylor Joy).
Jos vardas gan akivaizdžiai atspindi charakterį – mergaitė yra nuožmi ir ryžtinga, nedvejodama priima sprendimus, kovoja nirčiai ir atkakliai – visai kaip Pašėlęs Maksas. Filmas prasideda nuo jos gyvenimo išsvajotoje Gausybės žemėje, kurioje kuriasi bendruomenė, propaguojanti filmo kontekste alternatyvų gyvenimo būdą – taikoje ir ramybėje. Furiozą svetimšaliai iš vadinamosios Dykynės pagrobia ir išsitempia pas save į smėlynus, kur galioja šuniški įstatymai. Tačiau tai, kas turėjo virsti į pasakojimą apie kelionę namo, ne tik tiesiogiai, bet ir metaforiškai, t. y. apie grįžimą prie savo esmės, išėjo keršto ir atpildo saga, kitaip tariant, mirties epopėja, kurią nešė Juodasis Apokalipsės Angelas – Furioza.
Žinoma, ji ne visada tokia buvo. Pradžioje mergaitė vaizduojama angeliškai, su šviesiai mėlynomis akimis, varpeliais papuoštais plaukais, baltu nekaltumo šydu, tačiau bėgant laikui jos akys ir plaukai tamsėja, judesiai pasidaro nebe minkšti, o staigūs ir kampuoti, tokie, kokie būna ištreniruotų karių. Filmas suskirstytas į keturias ar penkias dalis ir iš tikrųjų viena iš dalių vadinasi „Dykynės pamokos“, vadinasi, Furioza mokosi gyvenimo tiesų ir vingrybių. Tos tiesos nebūtinai yra teisingos, tačiau jos suformuotos aplinkybių, kurios egzistuoja Dykynėje.
Filme labai daug biblinių motyvų. Iš pradžių filmo prielaida yra visai ne kerštas, o tremtis ir grįžimas namo. Tai primena Mozės tremtį ir klajojimą po dykumą keturiasdešimt metų ir Jėzaus 40 dienų dykumoje, einant per išbandymus. Skaičius 40 boluoja ir filme – prasidėjęs karas trunka lygiai keturiasdešimt dienų. Šmėžuoja ir gyvybės medis, kuris filmo kontekste įgyja keistą, iškreiptą atspalvį (negalime išduoti kokį, nes išplepėtume per daug). O pabaigoje, kai Furioza stovi akistatoje su savo priešu, jie buvoja vietoje, panašioje į skaistyklą – baltos prieblandos apgaubtoje tuščioje erdvėje, kurioje suvedamos sąskaitos. Vyksta ir pačios Furiozos dvasinė kelionė – juk ji galėjo tapti ir Baltuoju angelu, ji galėjo nešti gyvybę, tačiau, matyt, pasaulis, tas beviltiškas pasaulis, ją pernelyg sugadino.
Paveikiausia filmo dalis turbūt ta, kad kiekvieną akimirką viskas pastatyta ant kortos, kiekvieną akimirką gyvybė kaba ant plauko, kuris, atrodo, tuoj nutrūks. O visos didvyrių kalbos, jų poza, kautynės atrodo tartum teatras, kuriame vyrai matuojasi, kurio penis yra didesnis, nors kai kurie masuotės dalyviai, tiesą sakant, man priminė baltus nuožmius pimpačkiukus, kas irgi sukuria įdomų absurdo įspūdį. Ironiška, tačiau Furioza, viena iš nedaugelio veikėjų moterų, renkasi apsimesti esanti nebyle.
Būtų nuodėmė nepaminėti ir dar vieno svarbaus veikėjo – Demento, kurį vaidina Krisas Hemsvortas (Chris Hemstworth). Šiame savo amplua pasistengus grimo komandai jis visiškai nebeatpažįstamas. Dementas – vienos iš Dykynės grupuočių vadas, kuriam, švelniai tariant, šiek tiek atsisukę varžtai, kaip ir byloja jo vardas, tačiau jam užtenka nuovokos ilgus metus vesti sulaukėjusius Dykynės gyventojus. Jo personažas pažymėtas ne tik beprotybės ženklu – Demento istorija irgi sudėtinga. Jis, kaip ir Furioza, daug neteko ir kaip tipiškas narkomanas savo skausmą bando nustelbti aštriais pojūčiais. Dementas ir Furioza filme yra du pagrindiniai antagonistai, kurie įprasmina vienas kito egzistenciją, nors tai ir nėra meilės ryšys, o priešingai – neapylanta ir liguistas prisirišimas. Dementas jau susiformavęs, jis – Dykynės produktas, o Furioza dar tik eina savo dvasiniu keliu, tačiau šie du personažai papildo vienas kitą.
Šio filmo, kaip ir daugelio šių laikų kino juostų, pagrindinis leitmotyvas yra mirtis, sekanti paskui kerštą. Tačiau nuo tipiškų šių laikų veiksmo filmų „Furioza: Pašėlusio Makso saga“ skiriasi savo neblogu idėjiniu pamatu, intertekstiniais inkliuzais ir apskritai matymu plačiau nei „šaudau ir gaudau“. Tai puiki kino juosta karštoms sekmadienio popietėms, kai norisi atsivėsinti nuo kaitros, pabėgti nuo savaitės darbų ir išties gerai praleisti laiką.
