Edvardas Munkas (1863 m. gruodžio 12 d. – 1944 m. sausio 23 d.) – norvegų dailininkas simbolistas ir grafikas. Jis padarė didelę įtaką vokiečių ekspresionizmui. Munko kūryboje dominuoja tokios temos, kaip mirtis, vienatvė, meilės kančia. Jis intensyviai nagrinėja psichologines temas, kurios remiasi kai kuriais simbolizmo principais. Jo darbai, tokie kaip „Šauksmas“ (ang. „The Scream“), „Sergantis vaikas“ (ang. „The Sick Chlid“) ar „Gyvenimo šokis“ (ang. „The Dance of Life“) yra žinomi visame pasaulyje.
E. Munkas gimė viduriniosios klasės šeimoje, kurią kamavo bloga sveikata. Dailininko mama ir vyresnioji sesuo mirė nuo tuberkuliozės, kai jis dar buvo vaikas, tapus jaunuoliu mirė brolis ir tėvas, o dar viena Munko sesuo susirgo psichine liga. „Liga, beprotybė ir mirtis“, kaip sakė dailininkas „buvo juodieji angelai, kurie stebėjo mano lopšį ir lydėjo visą gyvenimą“.
Nors menininko vaikystė ir jaunystė nebuvo lengva, o gyvenimas vis atimdavo brangius žmones, tai nesutrukdė skleistis jo sugebėjimams piešti. Kadangi Munkas oficialiai mokėsi nedaug, jo meninei raidai didelės reikšmės turėjo Kristiania Bohème – rašytojų ir menininkų ratas Kristianijoje, kaip tada vadinosi Oslas. Šio rato nariai tikėjo laisva meile ir priešinosi buržuaziniam siauram protui. Vienas iš vyresnių būrelio tapytojų Christianas Krohgas suteikė Munkui instrukcijas bei padrąsino jį ir toliau kurti darbus. Būdamas gabus Munkas greitai peraugo Kristianijoje vyraujančią natūralistinę estetiką, žinoma, prie to prisidėjo ir kelionė į Prancūziją, kur jam didelę įtaką padarė Paulas Gauguinas, Vincentas van Gogas, Henris de Toulouse-Lautrecas, Georges Seuratas, taip pat jo kūrybai įtakos turėjo ir, naujai ekspresionistų atrastas, Casparas Davidas Friedrichas.
Nepaisant to, kad E. Munkas yra geriausiai žinomas iš savo tapybos kūrinių, menininkas daug domėjosi ir kūrė grafikos darbų. Pagrindinis spaudos privalumas jam buvo tas, kad tai leido jam savo žinią paskleisti didesniam skaičiui žmonių ir suteikė galimybę eksperimentuoti. Be grafikos menininkas daug domėjosi techninėmis naujovėmis ir įsigijo kino kamerą, parlografą, kad įrašytų balsus, fotoaparatą, telefoną ir radiją. Munkas buvo aistringas fotografas, jis paliko daugybę nuotraukų, iš kurių nemažai autoportretų.
Per visą gyvenimą Edvardas Munkas sukūrė daugybe darbų, vieni garsiausių yra:
„Šauksmas“/„The Scream“ (1893 m.) – tai žinomiausias menininko darbas bei antras pagal garsumą meno kūrinys visoje meno istorijoje, turintis net sukurtą specialų „emodžį“. Kūrinį įkvėpė haliucinacinė patirtis, kai Munkas jautė ir girdėjo „klyksmą visoje gamtoje“, jis vaizduoja panikos ištiktą būtybę. Be pirmosios „Šauksmo“ versijos yra dar trys: tapytinė esanti Munko muziejuje, Osle bei pastelinė ir litografinė versijos.
„Sergantis vaikas“/„The Sick Child“ (1885-1886 m.) – tai vienas ankstyviausių dailininko darbų, kuris tapo Munko, kaip menininko, proveržiu. Paveikslas pasakoja apie Munko sesers mirtį. Mylimos sesers netektis labai stipriai paveikė dailininką, jog mirties ir ligonių tema tapo dažnai pasikartojanti jo kūriniuose. Tiesa, pats kūrinys pirmą kartą jį eksponuojant sulaukė didelės kritikos dėl jo „nebaigtos išvaizdos“.
„Vampyras“/„Vampire“ (1895 m.) – iš pradžių šis kūrinys buvo pavadintas „Meilė ir skausmas“ (ang. „Love and Pain“), tačiau manoma, kad Munko draugas, kritikas Stanislovas Przybyszewski pamatęs darbą pavadino jį „Vampyras“. Toks paveikslo pavadinimas netrukus prigijo, nes Munko laikais buvo sunku įsivaizduoti raudonplaukę moterį kažkaip kitaip negu kraujasiurbį padarą. Tiesa, pačiam menininkui dėl demoniškų sąsajų toks pavadinimas nepatiko.
„Gyvenimo šokis“/„The Dance of Life“ (1899-1900 m.) – šį Munko darbą įkvėpė nauja Helge‘o Rode‘o pjesė „Dansen gaar“. Tai subtilus paveikslas perteikiantis tris moters gyvenimo tarpsnius. Moteris su balta suknele simbolizuoja nekaltą mergelę, raudona – kūniškos patirties moterį, juoda- senyvą, šėtonišką moterį. Tiesa, paveiksle moters veidas yra atpažįstamas, kaip Munko buvusios mylimosios, Tulla‘os Larsen karikatūra, o vyro, kaip dramaturgo Gunnaro Heibergo, kuris Munką supažindino su T. Larsen, karikatūra.
„Madona“/„Madonna“ (1894 m.) – tai vienas iš paveikslų, kurio Munkas padarė ne vieną reprodukciją. Paveiksle unikaliai ir išskirtinai yra vaizduojama Jėzaus motina Mergelė Marija. Nors menininkas niekada nepasidavė savo tėvo religiniams mokymams, šis darbas rodo, kad Munkas nuolat kovojo dėl tikslios savo dvasingumo prigimties.
