Tai, ko bijo normalūs žmonės – zombiai, mumijos, tamsa, vorai. Dalykai, kurių aktoriai bijo? Tam tikrų vaidmenų atlikimas. Kartais aktoriai tiesiog atsisako filmuotis tam tikruose filmuose, nes, nors ir jie gerai apsimeta kitais žmonėmis, tačiau negali prognozuoti ateities.

Bijodami negatyvios gerbėjų reakcijos, filmo šiurpumo („Avinėlių tylėjimas“) arba tiesiog bijodami siaubingo scenarijaus, daugelis garsių aktorių atsisakė neįtikėtinų vaidmenų dėl visiškai teisėtų priežasčių.

Markas Volbergas: Džekas Tvistas filme „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain)

Iš pradžių Markui Volbergui buvo pasiūlytas Džeko Tvisto vaidmuo filme „Kuprotas kalnas“, kuris jo atsisakė perskaičius pirmuosius 15 scenarijaus puslapių ir leido baimei filmo homoseksualioms temoms nusverti vaidmens galimybes. Volbergas prisipažino, kad istorija apie uždraustą meilę tarp dviejų kaubojų jam pasirodė „kraupi“, ir pasakė režisieriui Engui Ly, kad nors ir gerbia jo filmų kūrimo sugebėjimus, jis nenori diskutuoti apie šį filmą. Tai vaidyba, Markai! Galų gale Džeikas Gilenholas ir Hytas Ledžeris sutiko vaidinti – kai Gilenholas buvo nominuotas „Oskarui“ už jo darbą šiame filme, apie tai Volbergui turėjo būti smagu girdėti.

Mišelė Pfeifer: Klarisa Starling filme „Avinėlių tylėjimas“ (Silence of the Lambs)

Mišelė Pfeifer pripažįsta, kad bijojo imtis Klarisos vaidmens filme „Avinėlių tylėjimas“. Kaip atskleidė žurnalas „Empire“, ją išgąsdino tamsios temos ir smurtas filmo scenarijuje – tai nuliūdino režisierių Džonataną Demą, kuris anksčiau dirbo su ja ir pasirinko Pfeifer kaip pagrindinę aktorę Klarisos vaidmeniui. Prieš pasamdydamas Džodę Foster, jis praėjo daugybę kitų aktorių. Nuoširdžiai sakant, nei vienas iš mūsų nenorėtume susidurti akis į akį su Hanibalu Lekteriu, net jei būtume tik filmavimo aikštelėje, todėl nėra sunku suprasti Pfeifer – o Foster vaidyba buvo nereali. Dabar ir neįsivaizduotume kitos aktorės šioje rolėje.

Džeremis Aironsas: daktaras Hanibalas Lekteris filme „Avinėlių tylėjimas“

Daktaras Hanibalas Lekteris tikriausiai vienas iš šiurpiausių personažų kino istorijoje, todėl mes nekaltiname Džeremio Aironso dėl to, kad jis atsisakė šio vaidmens dėl tamsaus filmo siužeto ir smurto. Aironsas tvirtai laikėsi savo sprendimo, sakydamas interviu laikraštyje „Daily Telegraph“, kad yra laimingas, kad jį atmetė po to, kai Hopkinsas už šį vaidmenį laimėjo „Oskarą“. Bet Aironsas vis tiek ėmėsi kai kurių piktadarių vaidmenų, dėl kurių jis yra žinomas, pavyzdžiui, Skaro vaidmuo filme „Liūtas karalius“ (The Lion King) arba Humberto Humberto vaidmuo 1997 m. filme „Lolita“ (Lolita).

Džošas Hartnetas: Supermenas filme „Supermenas: sugrįžimas“ (Superman Returns)

Buvęs širdžių ėdikas Džošas Hartnetas bijojo „etiketės prilipdymo“. Dar tik būdamas 22 metų, jis buvo paprašytas suvaidinti 2006-ųjų filme „Supermenas: sugrįžimas“, tačiau atsisakė bijodamas, kad visą karjerą jį tiesiog vadins Plieniniu žmogumi. Taip pat Hartneto „ačiū, bet ne ačiū“ krūvoje: galimybės vaidinti Betmeną ir Žmogų vorą. „Aš klaidingai pasakiau „ne“ kai kuriems žmonėms“, – vėliau jis prisipažino. „Aš pasakiau „ne”, nes buvau pavargęs ir norėjau praleisti daugiau laiko su savo draugais ir šeima. Šioje industrijoje tai smerktina. Žmonės nemėgsta, kai jiems yra sakoma „ne“.

Krisas Pratas: Piteris Kvilas filme „Galaktikos sergėtojai“ (Guardians of the Galaxy)

Mes žinome, kad Krisas Pratas ilgainiui gavo pagrindinį vaidmenį filme „Galaktikos sergėtojai“, tačiau prieš padėdamas išgelbėti Visatą kaip Žvaigždžių lordas, jis iš pradžių atsisakė šio vaidmens. Kaip jis pasakojo „Entertainment Weekly“, jis manė, kad yra per stambus vaidinti superherojų ir galų gale bijojo tų pačių atmetimo jausmų, su kuriais susidūrė, kai buvo atstumtas filmuose „Žvaigždžių kelias“ (Star Trek) ir „Įsikūnijimas“ (Avatar). Didžiulis veiksmo filmų gerbėjas Pratas vėliau susidūrė su savo baimėmis ir visame pasaulyje užkariavo filmo „Galaktikos sergėtojai“ gerbėjų širdis. Štai čia yra tikro gyvenimo superherojaus istorija.

Dženifer Hadson: Meilutė filme „Meilutė“ (Precious)

Filmo „Svajonių merginos“ (Dreamgirls) žvaigždei Dženifer Hadson buvo pasiūlytas titulinis vaidmuo filme „Meilutė“, tačiau aktorė jį atmetė – sprendimą ji iš pradžių siejo su nenoru priaugti personažui reikalingo svorio, tačiau vėliau prisipažino, kad nenorėjo dėl to, kas buvo parašyta filmo scenarijuje. „Esu tvirtai įsitikinusi, kad tai, kas žmogui yra lemta, tas jau jam lemta“, – Hadson sakė „Huffington Post“. „Aš neatsisakiau vaidmens dėl svorio padėties. Aš tiesiog jaučiau, kad veikėjas, bent jau mano skaitytame scenarijuje, darė tai, ko nenorėjau daryti, ir ne tai, ko man reikėjo.”

Denzelis Vašingtonas: detektyvas Deividas Milas filme „Septyni“ (Se7en)

Kalbėdamas su žurnalu „GQ“, Vašingtonas prisipažino, kad apgailestavo atsisakęs galimybės nusifilmuoti šioje Deivido Finčerio klasikoje apie serijinį žudiką, kuris naudoja septynias mirtinas nuodėmes kaip šabloną. Kaip aktorius paaiškino, scenarijus jam pasirodė „per tamsus“ – nors dabar, kai mes visi turėjome porą dešimtmečių filme žavėtis aktoriais Bradu Pitu ir Morganu Frymanu, Vašingtonas jaučiasi šiek tiek geriau apie šį filmą. Jei kada nors sutiksite Vašingtoną, nepamirškite jo paklausti „kas yra dėžėje“.

Džiudas Lo: Supermenas filme „Supermenas: sugrįžimas“

Norite tikėkite, norite ne, tačiau Džošas Hartnetas nėra vienintelis aktorius, kuris abejojo ar nori tapti Plieniniu žmogumi. Kai dėl 1978 m. filmo adaptacijos buvo kreiptasi į aktorių Vareną Betį, kad jis suvaidintų Klarką Kentą, jis atsisakė šio vaidmens, daugiausia dėl aprangos. Norėdamas pamatyti, kaip jis atrodytų su ikonišku kostiumu, jis apsivilko ilgus apatinius, atsistojo priešais veidrodį ir nusprendė, kad artimiausiu metu negelbės pasaulio.

2000-ųjų pradžioje, Džiudas Lo susidūrė su panašia problema. Režisierius Brajanas Singeris ieškojo aktorių filmui „Supermenas: sugrįžimas“ ir svarstė galimybę filmuoti jį su britų žvaigžde, tačiau Lo nebuvo tikras, kad tai yra gera idėja. Jis jaudinosi dėl savo tautybės, manydamas, kad anglas neturėtų vaidinti vyro, kuris tvirtai tiki amerikietišku gyvenimo būdu – jis taip pat nebuvo entuziastingas dėl kostiumo.

Tikėdamasis perkalbėti aktorių, Singeris atsiuntė jam kostiumą ir Lo jį pasimatavo. „Nusinešiau kostiumą į vonios kambarį, – vėliau jis pasakojo Stefenui Kolbertui per „The Late Show“, – aš jį apsivelku… ir žiūriu į veidrodį, ir staiga esu Supermenas.“ Lo net pradėjo girdėti originalaus filmo Džono Vilijamso muzikinę temą, tačiau viskas sugriuvo, kai jis įsivaizdavo save plakatuose, kuriuose jis buvo su mėlynai raudonu kostiumu. Staiga „niekaip“ negalėjo atlikti savo vaidmens, nors ir patyrė pasitenkinimą, kad kelias akimirkas apsimetė Supermenu. Kaip Lo pasakė: „To pakako“.

Emilė Votson: Amelija Pulen filme „Amelija iš Monmartro“ (Amélie)

Emilė Votson nėra žinoma dėl „lengvabūdiškų“ filmų. 1996 m. ji išsiveržė į sceną, vaidindama prieštaringai vertinamame filme „Prieš bangas“ (Breaking the Waves), gavusi rolę po to, kai Helena Bonham Karter ją atmetė, tariamai dėl nuogybių ir sekso scenų. Tuomet ji vaidino filme „Rimtas miestas“ (Serious City), kuriame netrūko „garų“. Ji taip pat vaidino melancholiškuose filmuose, pavyzdžiui, „Sinekdoki, Niujorkas“ (Synecdoche), „Niujorkas“ (New York), šiurkščiuose filmuose, pavyzdžiui, „Sandėris“ (The Proposition), ir filmuose, sukeliančiuose ašaras, kaip „Karo žirgas“ (War Horse). Net vaidino filme „Apgirtę nuo meilės“ (Punch-Drunk Love), kuri yra neva romantiška komedija, perpildyta tragizmo.

Kitaip tariant, Votson tikriausiai nėra pirmas žmogus, kurį pasirinktumėte komedijai, todėl stebina, kad Žonas-Pieras Ženė norėjo, kad ji suvaidintų Ameliją. Pasakoje apie prancūzų padavėją, kuri nori pradžiuginti žmones, filme yra tiek daug užgaidų, kad net Mičelis Gondris atrodytų kaip Deividas Finčeris. Nors Votson neseniai filmavosi komedijose, tokiose kaip „Andželos pelenai“ (Angela’s Ashes) ir „Hilari ir Džeki“ (Hilary and Jackie), Ženė manė, kad ji puikiai tiks Amelijos rolei. Kita vertus, Votson nebuvo dėl to tokia tikra.

Britų aktorė visiškai nesijaudino dėl komedijos aspekto. Užtat jaudinosi dėl kalbos barjero. „Ženė norėjo, kad kalbėčiau prancūziškai, – Votson sakė „The Telegraph“, – o aš nekalbu prancūziškai.“ Ji paaiškino, kad jaudinosi dėl „plokščio kritimo“ ant veido, todėl atsisakė. Kai nebeliko Votson tarp kandidačių, Ženė suteikė vaidmenį Audrei Tautu, kurią jis pirmą kartą pamatė ant filmo „Veneros“ grožio salonas“ (Venus Beauty Institute) plakato. Tautu dėka „Amelija iš Monmartro“ greitai tapo vienu mylimiausių visų laikų prancūzų leidinių, o Votson sutiko, kad „tai mielas filmas“.

Dž. K. Saimonsas: rasistas filme „O, broli, kur tu?“ (O Brother, Where Art Thou?)

Realiame gyvenime Dž. K. Saimonsas tikriausiai yra nuostabus žmogus, kurį labai myli jo draugai ir šeima. Tačiau didžiajame ekrane šis vyras yra visiškai siaubingas. Aišku, jis buvo puikus tėtis filme „Džuno“ (Juno), ir visi žinome, kad jam svarbiausi mūsų interesai, kai jis parduoda mums „Ūkininkų draudimą“. Bet kai žmonės įsivaizduoja Dž. K. Saimonsą, jie mato jį kaip psichopatišką kalinį TV seriale „Ozas“ arba maniakišką muzikos mokytoją filme „Atkirtis“ (Whiplash).

Žinoma, nepaisant jo įsakmaus balso ir bauginančios išvaizdos, Saimonsas ne visada domisi „sunkiais“ personažais. Vieną kartą jis buvo taip pavargęs nuo blogiečių, kad atsisakė galimybės dirbti su režisieriais Džojeliu Kojenu ir Etanu Kojenu. Pasak aktoriaus, jis bandė gauti rolę filme „O, broli, kur tu?“ ir nors režisūrinis duetas niekada oficialiai nepasiūlė jam vaidmens, neva jie svarstė duoti jam rasisto rolę.

Deja, Saimonsas smulkiau neišdėstė, kurią rolę jis galėjo atlikti, tačiau žiūrint į visus blogiečius filme, gali būti, kad jis kandidatavo Šerifo Kūlio vaidmeniui ar galbūt Haumerio Staukso vaidemeniui, nedidelio žmogaus draugui ir KKK imperatoriui. Nepaisant to, rolės „dydis“ Saimonsui nebuvo svarbus. Tuo metu jis jau vaidino rasistą (Vernoną Šilingerį) per televiziją ir kaip pats paaiškino: „Aš tiesiog pagalvojau: „Aš turiu pabėgti nuo šio personažo“.

Nenorėdamas tapti aktoriumi, kuris vaidina tik rasistus, Saimonsas pasitraukė iš atrankos. Laimei, broliai Kojenai atrodo kaip supratingi žmonės ir vėliau jie aktorių parinko vaidinti jų filmuose „Užversti senutę“ (The Ladykillers) ir „Perskaityk ir sudegink“ (Burn After Reading).

Taip pat skaitykite: Paralelinė visata, arba kas gautųsi sumaišius sovietinius ir holivudinius herojus? [FOTO]

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: