Mano pažintis su Giedrės Kazlauskaitės trečiaja poezijos knyga „Singerstaum“ įvyko gana seniai, maždaug prieš pusmetį. Tąkart raudoną ir skoningai skaitytojams pateiktą knygą gavau dovanų gimtadienio proga, tačiau keletą kartų pavarčiusi ir paskaičiusi vos keletą eilėraščių padėjau į kiek jau lūžtančią knygų lentyną tik kuriam laikui, tiesa, šis laikas užsitęsė kur kas ilgiau nei planuota. Ir štai, neseniai slogiai šmirinėdama interneto platybėse stabtelėjau ties Metų knygos rinkimų poezijos kategorija, kurioje puikavosi ne kas kitas, o „Singerstraum“. Neturėjau iš ko rinktis – teko atsiprašyti šios poezijos knygos už ilgą nesimatymą ir iš naujo šildyti prakaituojančiais nuo Giedrės Kazlauskaitės poezijos delnais raudoną it kraujas knygą.
Ir štai ši poezijos rinktinė raudona ne be reikalo. Visas moters pasaulis nuspalvintas raudonio – biologiniai procesai, meilė, aistra, neapykanta, skausmas, džiaugsmas, euforija… atrodo visi mus, moteris, supantys procesai turi skirtingus raudonos spalvos atspalvius, o mes pačios gyvename lyg tarp penkiasdešimties raudonio atspalvių. Vienų moteriškosios lyties atstovių gyvenime tie atspalviai labai rafinuoti, sodrūs, kuklūs. O štai kitų – rėksmingai ryškūs, besiliejantys per kraštus it kraujas snobiškame detektyve. Šiais atspalviais nusėta ir „Singerstraum“ poezijos rinktinė, kurią galiu drąsiai pavadinti nuoga moters išpažintimi, priversiančia moteris nebijoti jausti to, ką jos jaučia, o vyrus galop žengti kiek guvesnį žingsnį suprantant moters pasaulį.
Visa „Singerstraum“ knyga suskirstyta į penkis skyrius, kurie, mano kuklia nuomone, atspindi patį įdomiausią kiekvienos moters gyvenimo laikotarpį – nuo pilnametyste pase pažymėtos jaunystės iki jaunatviškos brandos, savy talpinančios ir džiaugsmą, ir spėtą pajustį kartėlį.
„Singerstraum“ prasideda ryškiausiu skyriumi „Ritėje“, kuris iš karto tiesiog pribloškia drąsa ir akiplėšiška skausmo išraiška. Dinamiškos baltosios eilės perteikia lyrinio subjekto (kaip neteisinga, kad jis turi tik vyriškąją giminę ir stokoja moteriškos, mano protas ir siela šaukte šaukia, kad lyrinis subjektas yra tikrų tikriausia jauna moteris!) pirmąją akistatą su negatyviąja pasaulio puse. Jis (lyrinis subjektas) suvokia, kad pasaulis nėra teisingas, kad jo paprastumas yra skausmingai banalus, o žeme angelai nevaikšto. Atrodo, kad lyrinis subjektas balansuoja ties grėsminga riba – suvokęs, jog ne viskas yra nusėta saldžiais zefyrais, jis pats renkasi arba agoniškai išprotėti ir netęsti gyvenimo kelionės, arba nuryti šią gyvenimo pateiktą pelyno skonio piliulę ir rožiniais akiniais nepabalnotomis akimis tiesiogiai žvelgti į margą pasaulį. Ir lyrinis subjektas pasirenka antrąjį variantą, nes gyvenimas turi tęstis tiek su bibliotekos laiptų antkapiais, tiek su grotose įstrugusiais smaugiamais meškiukais.
Antrajame skyriuje, kuris vadinasi „Kamuolyje“, lyrinis subjektas jau pakitęs, it besiilsintis po skausmingos kaktomušos su nevaikiškomis pasaulio blogybėmis. Ir laikas, atrodo, pajudėjęs pirmyn – nuo ankstyvojo dvidešimtemčio pirmajame skyriuje „Kamuolyje“ jau artėjama prie ketvirtosios dešimties. Eilėraščiai jau kiek ramesni, lyg jūra po audros, kuri toliau banguoja, štiliu nė iš tolo nekvepia, bet ir audra jau siaučia kažkur krante, o ne atviroje jausmų mūšoje. Šalimais vis dažniau minimas vaikų motyvas verčia pamažu gręžtis į vaikystę, jos prisiminimus, sentimentus – lyrinis subjektas yra sugniuždytas, bet bando įkvėpti naujos vilties, juk žemei padovanotas vaikas gali tapti stimulu judėti pirmyn.
Ir judėjimas pirmyn atsiranda, tik iki jo reikia pribręsti. Būtent tikrosios brandos užuominos dominuoja trečiajame „Singerstraum“ skyriuje „Persiplėšus drabužius“. Skyriaus pavadinimas nėra nei banalus, nei unikalus – jis realus, kaip ir lyrinio subjekto gyvenimo suvokimas. Tenka skaudančia širdimi perplėšti jaunystės rūbą ir ieškoti naujo, tiesa, šiam pasirinkimų – nepaprastai daug. Visas skyrius yra vienas ilgas ieškojimas jau išokus į ketvirtąją dešimtį ir kiek nervingai blaškantis po pasaulį. Sena gera tiesa, jog keliaudamas žmogus gali ir dažniausiai atranda naująjį save, savo pašaukimą, tolesnę gyvenimo prasmę. Frakfurto oro uostas, šalia Misūrio plytinti Čikaga, tolimoji, egzotika ir laimės stoka alsuojanti Gvatemala, savas gatves primenanti Ryga – kelionių motyvai ir savęs paieškos lyriniam subjektui – moteriai, kuri bando sulipdyti naują laimės kupiną ąsotį iš milijono skausmo šukių, tampa mažu liepteliu, nuo kurio atsispyrus plaukiama ramia gyvenimo jūra jau palengva, neskubant ir kiek ciniškai, mat audros pergyventos, džiaugsmas išgarintas saulės ir niekas nustebinti jau nebegali.
Tuomet ateina metams sentimentams ir ketvirtajam poezijos rinktinės skyriui „Uniformų plisse“. Tai ilgai lyrinio subjekto lauktas ir savalaikis maždaug keturiasdešimtmetės moters sugrįžimas į buvusį gyvenimą, vaikystę ir paauglystę lyg visai kitas galaktikas, kurios nutolusios nuo dabartinės gyvenimo žvaigždės per šviesmečius. Prisimenama viskas – lankyti kapai, mirties baimė, maudynės ežere ir ten nuskendusios undinės, nepatogus mokyklos suolas ar tradicinis vaikiškas užsiėmimas kaime – kolorado vabalų rinkimas. Tiesa, sentimentai neiššaukia ryškių jausmų, šie lyg blausūs kopūstinukai bando bėjėgiškai skraidyti, bet atėjus gyvenimo vakarui visgi žūsta nė nepasiekę savo tikslo. Atrodo, kad ir lyrinis subjektas jaučia – riba kažkur netoli, nujaučiama kelionė, tik jau nėra visiškai aišku ar gyvenimo, ar angelų keliu.
Ir nuojauta nelieka nepasiteisinusi. Paskutinis skyrius „Perlamutrinės sagos“ sukuria įspūdį apie pomirtinį gyvenimą. Staiga atsiranda Dievo ir Liuciferio motyvai, juk gyvenimas nėra vienareikšmiškas, taip ir pragaras su dangumi neturi vienos konkrečios pozicijos nutrūkus gyvybės gijai. Lyrinis subjektas galiausiai dėmėsį koncetruoja nebe į save, kaip prieš tai buvusiuose keturiuose „Singerstraum“ skyriuose, bet į aplinką – ta pačia vaga tekantį žmonių gyvenimą, Nidos bažnyčios bokštą, vėlei banguojančią jūrą ar tiesios įprastu maršrutu važiuojančio autobuso keleivius. Tai žymi lyrinio subjekto atotrūkį nuo žemės vargų ir realybės, kilimą į ten, kur siela trokšta būti amžinai – šviesų ir gražų pasaulį. Tiesa, pasaulį į kurį patenka žmogus tik užkastais sunkiais žemės grumstais.
Visas „Singerstraum“ poezijos rinkinys yra tikrų tikriausia viso moters gyvenimo istorija, nes ji kupina realizmo. Skaitant ją kartais gali apimti deja vu jausmas, nes bent dalelę eilėraščių eilutėse mylėjusios, kentusios, gyvenusios ir mirusios moters turime kiekviena iš mūsų, galbūt jas turi ir mūsų mylimi vyrai. Ši poezijos knyga apnuogina vienos moters sielą su misija padėti apsinuoginti kitoms. Tačiau ne tam, kad būtume išjuoktos, o tam, kad gebėtume išlaisvinti visus raudonus savo gyvenimo atspalvius, nesibaiminti, kad vieną dieną tikrai uždusim nuo jausmų kvaitulio, ir tiesiog pasistengti su realiu pasauliu susipažinti su kuo mažiau skausmo, kad labiausiai norėtume gyventi kojomis liečiant žemę, o sparnais dangų, bet ne atvirkščiai.
Ieva Čepkauskaitė
Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
