Kurtas Vonegutas – amerikiečių rašytojas, kūdikių bumo kartos ikona, išgarsėjęs tik sulaukęs 47-erių metų, kai parašė savo knygą „Skerdykla nr. 5” apie Dresdene patirtus Antrojo pasaulinio karo baisumus. Tačiau pradėjo jis rašyti visai ne brandžiame amžiuje, o jaunystėje – užsidaręs nuo pasaulio tarškindavo rašomosios mašinėlės klavišus dienų dienas ištisus 20 metų. Kaip jis pats teigė, jei rašytojas negali rašyti, labai tikėtina, kad jį apims neurozė ar depresija. 2021 m. išėjo pusę amžiaus apie jį kurtas dokumentinis filmas „Kurt Vonnegut: Unstuck in Time“, kurį režisavo Robertas Vaidas (Robert B. Weide), filmavimo metu su Kurtu Vonegutu užmezgęs gražią, 40 metų trukusią draugystę. Ji prasidėjo, kai Vaidui buvo vos 23 metai, o Vonegutui – 60.
Filmo pavadinimas kilęs iš knygos „Skerdykla nr. 5” koncepcijos, mat knygos siužetas sukasi apie amerikiečių kareivį Bilį Piligrimą, kuris keliauja laiku – šokinėja nuo savo ankstyvųjų vaikystės metų į Antrojo pasaulinio karo laikus ir galiausiai į pokarį, be jokios tvarkos ar logikos – laikas jam nebėra nuosekli įvykių grandinė, bet chaotiškas sproginėjimas. Taip ir filme bandoma perbėgti per visą Voneguto gyvenimą ir surišti jį į vieną visumą.
Knygą „Skerdykla nr. 5” rašytojui buvo be galo sunku parašyti, nes reikėjo prisiminti tuos laikus, kai per Antrąjį pasaulinį karą jis kalėjo vokiečių nelaisvėje ir turėjo išgyventi bombardavimą Dresdene, o vėliau savo rankomis nešioti negyvus, sustirusius kūnus. Paklaustas, kokį poveikį jam tai padarė, Vonegutas atsakė, kad daugiau įtakos jam turėjo benamiai šunys nei karas, tačiau buvo akivaizdu, kad tai melas, – rašytojas neigė tiesą.
Jis rašė apie gerus žmones, kurie bando priimti teisingus sprendimus neteisingame pasaulyje. Jo romanai nėra realistiški, o daugiausiai mokslinė fantastika, nes taip Vonegutas stengėsi sukurti distanciją tarp savęs ir jam nutikusių įvykių, kad šie mažiau jį veiktų. Gyvenimas išties jam buvo neteisingas – ne taip ir vėlai neteko savo mylimos sesers, kuri jam atstojo nutolusią jų pačių motiną ir šaltą tėvą, o prieš tai šeimoje įvyko savižudybė, apie kurią visi vengė kalbėti ir ją neigė. Ir pats Vonegutas nebuvo linkęs kalbėti apie savo traumas, o artimieji sužinodavo apie jo jausmus tik iš jo knygų.
Kartais jis būdavo labai linksmas – šokdavo, dainuodavo, – o kartais net jo paties vaikai jo bijodavo. Tokiomis dienomis jam nesisekdavo rašyti. Per savo amžių bandė užsiimti įvairia kita veikla, kuri galėtų atnešti daugiau pelno, tačiau jam nepavykdavo – Vonegutui buvo lemta rašyti. Iki pat tos dienos, kai sulaukė šlovės, pinigai jam keldavo didelį galvos skausmą – kartais netgi tekdavo skolintis iš vaikų. Kaip jau supratote, garsusis rašytojas nebuvo pavyzdingas tėvas: namuose visas pareigas atlikdavo žmona Džeinė, kuri, be to, labai skatino savo vyrą rašyti. Tai jisai ir darė. Šis žmogus rašymą pavertė savo gyvenimo misija.
Vonegutas turėjo tris vaikus ir po savo sesers mirties pasiėmė auginti dar ir keturis jos sūnus, šunį ir triušį. Namuose nuolat vykdavo skandalai, nes nuo septynių vaikų kilnojosi stogas. Maža to, jie buvo padaužos. Lauke jiems triukšmingai plyšaujant, Vonegutas kartais iškišdavo galvą iš savo darbo kambario ir užrikdavo nutilti. Tuo metu visi gyveno mažame Keip Kodo miestelyje Masačiusetse, kur šeima persikėlė, kad tėvas galėtų ramiai rašyti. Nors iš pradžių jam sekėsi uždirbti iš žurnalų, tačiau atėjus televizijos erai trumpi apsakymai žiniasklaidoje prarado populiarumą ir rašytojui reikėjo galvoti, kaip kitaip užtikrinti šeimai pragyvenimo šaltinį, be to, jam be galo trūko bendraminčių. Taigi po kurio laiko visi išsikraustė į Niujorką, kur Vonegutas galėjo dėstyti ir gyventi tarp kitų rašytojų.
Visa, ko jis iš tikrųjų troško, tai būti suprastas ir įvertintas. Ir pagaliau jam pavyko. 1969 metais šlovę atnešė knyga „Skerdykla nr. 5”. Kaip teigė ekspertai, be Voneguto talento, knyga taip pat išėjo tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kadangi tuo metu JAV kariavo Vietnamo karą, o šalyje vyko daug vidinių suiručių, taigi romanas, kuriame karas kritikuojamas, sulaukė anšlago. Vonegutas atsirado ant visų žurnalų viršelių, buvo kviečiamas visur dalyvauti, o gerbėjai eidavo į jo namus ir ten prabūdavo po kelias valandas, kalbėdamiesi su rašytoju.
Tačiau šlovė turi savo niuansų. Praėjus metams po to, kai Vonegutas išgarsėjo, jis išsiskyrė su savo ilgamete žmona, kuri jį taip palaikė visus tuos metus, paliko šeimą ir vedė jauną fotografę. Jų santuoka nebuvo sėkminga.
Vonegutas toliau rašė. Po „Skerdyklos nr. 5”, dar išleido aštuonias knygas ir devinta pasirūpino patys leidėjai, surinkę rašytojo publicistiką iš žurnalų. Išėjo ir ankstesnės jo knygos, anksčiau nepripažintos.
Kurtas daug juokaudavo ir juokdavosi. Jo dukros sakė, kad taip jis susitvarkydavo su sudėtingais jausmais – juoktis lengviau nei verkti. Ir savo knygose rašydavo apie rimtus dalykus juokingai. Nes suprato, kad pasaulis yra žiaurus, ir jei į jį žiūrėsi pernelyg rimtai, gali išprotėti.
Vonegutas rašydavo nuosekliai, atkakliai ir neišmainė rašymo į jokį kitą tikslą. Tačiau vis gyveno ateityje. Visad laukdavo, kas bus paskui. Tada sulaukė senatvės. Ir suprato, kad nebėra ko laukti. Ir pasijuto vienišas. Kita vertus, vienatvė kankino jį visą gyvenimą.
Tačiau ateitis – tartum šuo, kuris anksčiau ar vėliau ateis, kaip teigė rašytojas. O rašant (ar gyvenant) svarbiausias ne tikslas, kurį pasiekiame ir nebežinome, ką toliau daryti, bet pati kelionė. Rašytoju tampama ne tada, kai išleidžiama ir pripažįstama tavo knyga, o iškentus rašymo skausmus. Šiuo atžvilgiu Kurtas Vonegutas daug kentėjo. Jis buvo rašytojas iš pašaukimo.
Dokumetinį filmą “Kurt Vonnegut: Unstuck in Time” galima pamatyti “Prime Video”, “Apple TV”, “Google Play” platformose.
