„Eretikas – (lot. haereticus < gr. hairetikos – sektantas Platonas (Plato; 427-347 pr. m.e.)) – erezijos išpažinėjas, skelbėjas; klaidatikis, atskalūnas.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
Eretikas (2024 metų filmų industrijoje) – žavusis romantinių filmų etatinis darbuotojas Hju Grantas, t. y. bevardis eretikas ponas Rydas garsiosios kino studijos „A24” išleistame filme „Eretikas“, kuris lyg Marvel herojus bando išgelbėti pasaulį nuo religijos ir atversti geruosius samariečius į ateizmą. O gal… ne?
Abejonėms šiame filme, kaip ir gyvenime, žinoma, lieka vietos, nes nagrinėjama religinė tematika, kuri (surprise surprise) pristato dvi konfrontuojančias barikadų puses. Vienoje pusėje – giliai tikinčios (o gal… ne?) mormonės, o kitoje – giliai netikintis (o gal… ne?) ateistas.
Jei atvirai, tikėjausi iš šio filmo ateistams taip įprasto loginio pasipriešinimo religijų siūlomoms doktrinoms. Taip ir buvo. Tačiau galvojau, gal šįkart argumentai mane sukrės ir mano tikėjimas susiūbuos? Gal ateizmo šalininkai pasakys ką nors naujo?
Bet nieko naujo ant šios Žemės jau nebeišrasim. Hju Grantas su savo žavia šypsena, juokeliais ir gera nuotaika tik pakartojo seną, visiems gerai žinomą dainelę „regilija – tai masių valdymas“, o jo oponentės, dvi jaunos mormonės, kurios pasirodo jo namuose norėdamos parganyti paklydusią avelę atgal į pievas, kartojo kitą įprastą dainelę – „ne ne ne“. Nė viena pusė manęs nenustebino.
Verta paminėti, kad tai siaubo trileris. Pusę filmo abejojau, ar bus žudynių, ar vis dėlto Hju Grantas filme taip ir liks galantišku inteligentu, kuriam rūpi tik filosofiniai kazusai. Tačiau kraujo ir siaubo trileriams įprastų žiaurumo elementų pasitaikė, ir ne vienas. O nepaisant to, kad kai kurios filmo detalės yra visiškai neįtikimos ir absurdiškos (ne realybės, o filmo scenarijaus tikroviškumo atžvilgiu), tik papasakotos rimtu veidu (fake it until you make it), ši kino juosta vis tiek prikausto dėmesį.
Tenka pripažinti, kad tai lemia keli veiksniai. Visų pirma, idėja parašyti siaubo filmo scenarijų apie mormonus, sutinkančius ateistą, kuris bando joms „parduoti“ savo išpažįstamą tikėjimą (netikėdami į Dievą tikime, kad Dievo nėra), gan paprasta, bet geniali. Žinoma, filmo autoriai Skotas Bekas ir Brajenas Vudas rizikavo kabindami religijos temą, tačiau kitas jų sėkmės elementas – jie nieko neįžeidė. Kažkaip sugebėjo išlaviruoti, kad ir tikėjimas yra puiku, ir netikėjimas (gal netgi šiek tiek labiau pasviro į tikėjimo pusę, nors būta ir pasiteisinimų, kodėl tas ateizmas irgi neblogas).
Kita stiprioji šio filmo pusė – dialogai ir charakteriai. Personažų charakteriai – aiškūs ir ryškūs, jų skirtumai sąveikauja tarpusavyje ir išeina geras konfliktas. Ir vis dėlto juk visada yra įdomu išgirsti argumentus, na ir kodėl ta religija neverta tikėti? O kodėl verta? Kas čia meluoja, o kas sako tiesą? Politika ir religija – dvi įdomiausios ir daugiausiai aistrų žmonių širdyse įžiebiančios temos.
„A24” studija, garsėjanti siaubo filmais, turi polinkį į religines, psichologines temas. Kiti garsūs studijos filmai, susiję su panašia tematika – „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023), “Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023), “Vidurvasaris“ (Midsommar, 2019) ir kt.
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Bekas ir Vudas teigė, kad „Eretiką“ įkvėpė 1997 metų mokslinės fantastikos filmas „Kontaktas“ (Contact) ir 1960 metų kino juosta „Paveldėti vėją“ (Inherit the Wind), kurie rimtai nagrinėja religines temas, tačiau taip, kad „galėtume jas sutriauškinti lyg spragintus kukurūzus“, t. y. šiek tiek šelmiškai ir lengvai, pernelyg neapsunkinant galvos teologiniais išvedžiojimais. Tai ir jaučiasi žiūrint filmą – teologiniai argumentai tikrai nebuvo pagrindinis jo elementas. Visų pirma, tai pramoga žiūrovams, kuri yra šiek tiek kitokia ir todėl dar įdomesnė.
Įdomu tai, kad „Eretikas“ išėjo į kino sales būtent artėjant kalėdiniam metui. Tai reiškia, kad visuomenėje yra išaugęs skepcis religijos atžvilgiu, kad įprastos religinės šventės nebetenka prasmės – Vėlinės tampa Helovinu, o Kalėdos – paprastu šeimos susibūrimu turint tikslą kartu pavalgyti ir apsikeisti dovanomis; tai atspindi ir naujai atsirandančios temos per Kalėdas.
Iš dalies gerai, kad jau turime pakankamai laisvės, jog galėtume patys spręsti, kuo tikėti, o ir filmai, kurie artėjant Kalėdoms nagrinėja religijos filosofiją ir skatina susimąstyti, kas tai yra tikėjimas, užuot skatinę visuotinį apsipirkinėjimą, yra geresni, tačiau iš kitos pusės liūdna, kad pagrindinės metų šventės – jau nebesimbolizuoja gimimo ir mirties ciklo, ritualo, kuris pažymi vieno pabaigą ir kito pradžią, kuris padeda atsinaujinti ir būti geresniems, nei buvome.
