Erika Kisieliūtė / asmeninio archyvo nuotr.

Augant susidomėjimui Lietuvos (o ypač 1918-1940 m. periodo) istorija, siūlome daugiau sužinoti ir geriau senojo Kauno gyvenimą pažinti iš pokalbių su šio miesto istorijos tyrinėtojais, kuriuos kalbins istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė Ugnė Marija Andrijauskaitė. Pirmoji pašnekovė – VDU Lietuvos istorijos magistrantūros studentė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Erika Kisieliūtė. Su ja šnekamės labai skaniomis temomis – apie Laikinosios sostinės kavines, restoranus ir kauniečių mitybą.

– Kodėl pasirinkai istorijos studijas?

 – Istorija man visada atrodė įdomi. Noras sužinoti kaip viskas buvo praeityje vedė prie pasirinkimo stoti į istorijos specialybę VDU. Po istorijos bakalauro nusprendžiau dar pagilinti savo žinias, tad šiuo metu tęsiu studijas magistrantūroje.

– Tyrinėji maisto kultūrą tarpukario Lietuvoje. Įsivaizduokime, jog turime galimybę su laiko mašina nukeliauti į smetoninį Kauną – kokias kavines ar restoranus parekomenduotum aplankyti turistams, keliaujantiems laiku?

Turbūt kaip ir daugelis istorikų, besidominčių Laikinąja Lietuvos sostine, rekomenduočiau apsilankyti ištaiginguose „Metropolio“ ir „Versalio“  restoranuose. Juose patarčiau paragauti garsiojo krupniko bei kitų užsienietiškų bei vietinių gėrimų, šaltų ar šiltų užkandžių. Be jokios abejonės siūlyčiau aplankyti ir Kauno bohemos širdimi vadinamą „Konrado cukrainę“. Galbūt ten pavyktų sutikti rašytoją ir kritiką Juozapą Albiną Herbačiauską, poetą, rašytoją ir žurnalistą Kazį Binkį, režisierių bei aktorių Borisą Dauguvietį ir daugelį kitų bohemos atstovų? Tokios progos, manau, nenorėtų praleisti nė vienas, besidomintis kultūriniu tarpukario Lietuvos gyvenimu. Taip pat pasiūlyčiau aplankyti žymųjį restoraną „Central“ ir ten paragauti didelių šviežių vėžių ar žvėrienos, nepraleisti progos užsukti ir į restoraną „Automat“ bei išbandyti tų laikų naujovę – automatinį kavos aparatą.

– Ką ir kur valgydavo Kauno ponios, Vytauto Didžiojo studentai, o ką – Aleksoto fabrikų ir dirbtuvių darbininkai?

Kauno ponai ir ponios rinkdavosi brangiausius Kaune restoranus bei kavines, kurie teikdavo ne tik ypatingą maistą bei gėrimus, bet ir ruošdavo įvairius vakaro pasirodymus su garsiais to meto atlikėjais bei orkestrais. Linksmosios minties savaitraštis „Kuntaplis“ 1935 m. šaržuodamas  garsiuosius Kauno restoranus, rašė, jog „Metropolyje“ buvo siūlomi tokie valgiai kaip „Avino ragas“, „Inkstai a la Blaviesčius“, „Odesos bifšteksas Nr. 303 (Ford – Junior)[1]“, o „Versalyje“ – „Aleksandro Makedoniečio sriuba“, „Frikado iš avies uodegos“, „Degtinensis a la Vanagas“. Vis dėlto minėtuose restoranuose iš tiesų buvo siūlomi prabangesni patiekalai nei kur nors kitur.

To meto „grietinėlė“ ar bohemos atstovai taip pat nevengdavo leisti laiko kavinėse-cukrainėse. „Konrado cukrainėje“ buvo galima gauti įvairių skonių pyragaičių: vyšninių, avietinių, šokoladinių bei su obuoliais ar pistacijomis. Žurnalistas ir redaktorius Juozas Keliuotis prisimena, kad „Konrade“ labai mėgdavo gerti juodą kavą su citrina. Būtent tokiais užkandžiais buvo vaišinamasi  pas „Konradą.“

Tuo tarpu dauguma Kauno studentų negalėjo sau leisti išlaidauti, tad rinkdavosi pigesnes maitinimo įstaigas – dažniausiai valgyklas ar įvairias užkandines. Žemės ūkio rūmuose 1931 atsidarė labdaringa studentų valgykla. Kaip teigė amžininkai, „turėjai, 50 centų – galėjai pirktis pietų talonėlį, su juo gaudavai antrą duotį ir ką užsigardžiuoti. O centų neturėjai – galėjai sočiai pavalgyti mėsiško ir pieniško viralo su duona, kurios, juodos ir baltos, stovėjo ant stalo.“ Studentai lankė ir „Pienocentro“ užkandines, kur buvo galima užkirsti rūgpienio su bulvėmis bei kitų pieniškų ir nebrangių patiekalų.

Darbininkams tarnavo valgyklos, kai kada įrengiamos prie pat darbovietės, ir prastesnės reputacijos, dažnai trečiosios rūšies, barai. Dažnai šiuose baruose buvo galima gauti žirnių su spirgučiais ir alaus.

desreliu pardavejai_ 1936 m. Prekyba

– Kaip manai, ar mūsų šiandieniniai įsivaizdavimai apie tradicinę lietuvišką virtuvę yra arti tiesos? Ar laikinosios sostinės gyventojai kirto cepelinus, šaltibarščius? O galbūt kauniečiai dėl kažko kraustėsi iš proto taip, kaip šiandien „medžiodami“ puikiausius burgerius ar spurgas?

– Mums turbūt yra įprasta įsivaizduoti visus valgančius cepelinus su spirgais, tačiau tyrinėjant tarpukario Lietuvą, Kauno restoranų ir kavinių meniu cepelinų rasti nepavyko. Vis tik šaltibarščių restoranuose užsisakyti buvo tikrai įmanoma. Gydytojas, rašytojas ir JAV lietuvių visuomenės veikėjas Algirdas Šeštokas-Margiris savo atsiminimuose „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje 1931 m.“ rašė, kad „Lietuvos viešbučio restorane“ užsisakė šaltų barščių, bifšteksą, salotas, agurkų ir ridikų su smetona (grietine) ir už tai sumokėjo 6 litus ir 60 centų.

Buvo ir užkandis, dėl kurio XX a. 4 dešimtmečio Kaune žmonės tikrai buvo pametę galvas – tai bandelės su karšta dešrele bei garstyčiomis. Tai geriau mums žinomi hotdog‘ai arba dešrainiai. Kauno gatvėse atsiradus taip vadinamiems „dešrelininkams“, pasikabinusiems ant kaklų               karšto           vandens „bidonus“, o vėliau pasistačiusiems ir stumdomus vežimėlius, po truputį pradėjo vystytis gatvės maisto kultūra. 1937 m. „Lietuvos žinios“ rašė, jog „gatvėje aplink dešrelininką nesijaučia to laisvumo ir paprastumo, kokį galima matyti kituose kraštuose, kur apstoję tos pat prekės pardavėją žmonės perka ir čia pat valgo. Tokių mūsų gatvėje dar mažai, dažnas dienos ar vakaro praeivis, nusipirkęs porciją, lenda medžio šešėlin arba kur į tarpdurį, kur mažiau akių tepasiekia ir ten savo valgį sukramto.“ Karštas, skaniai paruoštas dešreles su bandele ir garstyčiomis žmonės užsisakydavo į darbovietes, kur galėdavo nieko netrukdomi papietauti. Dešrainiai buvo puikus, greitas ir nebrangus būdas sočiai bei skaniai pavalgyti. Tai patiko to meto kauniečiams, o ypatingai tiems, kurių kišenėse neretai švilpaudavo vėjai. Be to, „dešrelininkai“ neretai dirbdavo net ir po vidurnakčio, tad išalkęs studentas ar     darbininkas galėjo gauti nebrangią porciją vakarienės ir vėlyvu metu.

Versalis_Bar_intern2

Kokių patiekalų ir gėrimų būdavo galima rasti ant kauniečio vakarienės ar šventinio stalo?

Kauniečiai valgė labai įvairų maistą: pradedant mėsos ir žuvies patiekalais baigiant saldžiais desertais. Tarpukario Kaune paplito ir vegetarizmo idėjos, tad gausiai buvo valgomos įvairios daržovės, vaisiai, riešutai ir grybai.

Moterims skirtuose laikraščių ar žurnalų puslapiuose neretai pasirodydavo įvairių receptų bei fotografijų su patiekalų nuotraukomis ar iliustracijomis, kaip paruošti stalą pietums ar šventėms. Tokiuose to meto leidiniuose kaip „Moteris“ ar „Šeimininkė“ sutinkami veršienos kepsnio, keptos veršienos su vyšniomis, veršienos šnicelių, jautienos zrazų, avienos kepsnio, avienos kotletų, kepto paršelio, paršiuko drebučiuose, zuikio su kepta grietine, triušienos kopūstuose, žąsies su raugintais kopūstais, žąsies su obuoliais, keptos anties, kalakutienos kepsnelių, keptos kurapkos receptai. Siūlta pasigaminti ir įvairių sriubų: rūgštynių, agurkų, kopūstų, pomidorų, sultinių, šaltibarščių ir kt. Desertams dažnai tekdavo išskirtinė vieta. Lietuviai tuo metu gamindavo įvairius pyragus, blynus, šokoladinius tortus, meduolius, keksus, pyragaičius.

Kasdienis, kaip ir šventinis stalas, savo gausa labai skyrėsi priklausomai nuo socialinės žmonių padėties. Darbininkai ruošdavo kuklesnį stalą, studentai dažnai pasitenkindavo tiršta sriuba su duona, o štai valdžios atstovų šeimos galėjo sau leisti daugiau. Pavyzdžiui Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio šeima skirdavo ypatingą dėmesį šv. Kūčių stalui ir valgydavo įvairiausias silkes: marinuotas, Schmalzheringe (riebios silkės sūryme), vien tik su svogūnais ir alyva užpiltas, silkių sviestą, kapotą silkę su virtais kiaušiniais, silkę su svogūnais, pomidorų koše ir morkomis, taip pat šaltą, kimštą žuvį drebučiuose, marinuotas stintas, daržovių mišrainę, marinuotus burokėlius ir grybus, barštelius su ausytėm, džiovintų vaisių kompotą, spanguolių kisielių, aguonų pieną su sližikais. Be to, ši šeima galėjo sau leisti gerti tikrą kavą, kuri buvo brangi, ragauti „Tilkos“ šokoladą, užsukti paragauti figų į žydų krautuvę ir suvalgyti ledų porciją „Konrado cukrainėje.“ Deja, bet ne visų kauniečių šventiniai stalai buvo tokie gausūs.

300px-C-Documents_and_Settingslibis.KAVBDesktoplaisves_alejaikonradas1

– Baigiant mūsų pokalbį, norėčiau paprašyti – galbūt galėtum pasidalinti kokio to meto populiaraus patiekalo receptu?

Teko skaityti labai daug įvairių receptų. Vieni jų paprastesni, kiti sudėtingesni. Tačiau šį kartą norėčiau pasidalinti paprasto šokoladinio pyrago receptu iš tarpukariu leisto žurnalo „Šeimininkė“. Kažką panašaus ir pati gaminu, tačiau labai dažnai nežiūriu į reikiamas proporcijas ir leidžiu su improvizuoti.

Šokolado boba

250 g sviesto

250 g cukraus

4 kiaušiniai

500 g miltų

1 maišelis kepimo miltelių

1 maišelis vanilinio cukraus

75 g šokolado arba 2-3 šaukšteliai kakavos

1/2 arba 1 stiklinė pieno

Sviestą išsukti iki baltumo, įdėti cukrų, kiaušinių trynius, įpilti pusę stiklinės pieno ir tol sukti, kol cukrus visai ištirps. Tuomet sudėti vanilinį cukrų, miltus, kepimo miltelius. Jeigu tešla per kieta, įpilti dar pieno. Tešlą perskirti į dvi dalis. Į vieną dalį dėti tirpinto šokolado arba kakavos ir pusę išplaktų baltymų. Atsargiai išmaišyti, dėti į parengtą formą eilėmis: eilę šviesios tešlos, eilę tamsios. Kepti vidutinio karštumo orkaitėje 50-60 minučių. Iškepus apibarstyti cukraus pudra.

Skanaus!

[1] Prezidento automobilis

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: